Tęsiu pasakojimą apie kelionę po kulinarinę Prancūzijos provinciją. Pirmąją šio pasakojimo dalį galite skaityti čia.

Dordonės slėnio žemėse, kaip tvirtina prancūzai, gimsta ypatingo skonio sūris Rocamadour (o su sūrio konkurencija apskritai nelengva, kai visoje šalyje yra daugiau nei 1000 rūšių pačių įvairiausių sūrių!). Kaip žinia,  sūrius geriausia ragauti pačiose sūrinėse, kur produktas gimsta ir bręsta. Be prancūzų kalbos žinių su ūkininkais bendrauti nėra taip paprasta, be to, jei ir priima lankytojus, maži ūkiai dažniausiai tą daro vos kelias valandas per dieną, anksti ryte. Todėl jei norite prisiliesti prie gamybos proceso ir pamatyti autentiškas sūrines, saugiausia važiuoti į didelę fermą, kur ir šviežių produktų pasirinkimas pakankamas, o ožkas, veršiukus ir net paršus galima ne tik pamatyti, bet net ir paglostyti!:) Na ne tai kad mes tų paršų nematę, bet tikrai smalsu kaip prancūziškos fermos atrodo (o atrodo jos tikrai neblogai – švarios ir erdvios), tik turiu prisipažinti,kad kiaulienos terinai matant tokius simpatiškus kvyklius nėra tokie skanūs kaip kitais atvejais, juos skanaujant neutralioje aplinkoje:).

Rocamadour sūris – neišpasakyto skanumo ir tirštumo. Pagamintas iš riebaus ožkų pieno ir trumpai (9-15 dienų) pabrandintas, jis parduodamas suformuotas į mažus tiksliai vienodo dydžio ritinėlius. Sūrį galima brandinti ir ilgiau, tuomet jis įgauna tvirtesnę “žievę”, kurioje tarsi užsikoncervuoja skysta sūrio masė. Skaniausias sūris visgi šviežias, uždėtas ant dar karštos paskrudintos prancūziškos duonos riekelės, arba su šviežių daržovių salotomis.

Šalia fermos veikiančioje parduotuvėlėje galima įsigyti ne tik šio sūrio, bet ir kitų gardėsių, gaminamų tame pačiame ūkyje, bei produkcijos iš kaimyninių gamintojų bei vyndarių. Čia pat tau supakuoja pikniko krepšį, įdeda stiklines vynui, atidarytuvą, popierines lėkšteles bei įrankius, ir gali sau mėgautis fermnos gyvenimu (ir kvapais:)) prisėdęs prie medinio stalo vienišų medelių pavėsyje. Puikus konceptas, kaip pagalvoji, ir svečiams pritraukti, ir produkciją parduoti – stabtelti trumpam ir skaniam atokvėpiui čia nesibodi net didžiuliai keleiviniai autobusai!

Dordonės slėnis su apžėlusiais kalnų šlaitais bei vingiuojančia upe, su pakelėj išbarstytais ir tarsi giliai snaudžiančiais viduramžių kaimais – tai vaizdai, kuriais neatsigroži, kad ir kiek kilometrų per dieną susuktum… Tačiau kas žaviausia pakelės kaimeliuose – tai ūkininkų turgūs. Skirtingai nei Lietuvoje, Prancūzijoje ne žmonės važiuoja į turgų, bet turgus atvažiuoja pas žmones. Dažniausiai prie įvažiavimo į miestelį ir pačiame jo centre prisegami ranka rašyti “plakatai” kurią dieną atvažiuos turgus, o tą dieną gyvenimas tiesiog užkunkuliuoja: nuo pat ryto rikiuojasi stalai ir ant jų kraunami vaisiai ir daržovės, išauginti aplinkiniuose ūkiuose, atrieda tviskantys treileriai, atidarius kurių kraštą jie virsta ištaigingomis parduotuvėmis su stiklinėmis vitrinomis, sūriais ir mėsos gaminiais nukrautomis lenynomis, pjaustymo stalais, kasos aparatais su kortelių skaitytyvais (!) ir visa stilingai parduotuvei būdinga atributika, tokia kaip specialiai jai pagamintas pakavimo popierius, prekinį ženkilą komunikuojančios skoningos iškabos, išlygintos pardavėjų prijuostės, o visų svarbiausia – neįtikėtinas produkcijos asortimentas! Vietiniams tai susitikimų vieta, o mes kaskart parsivežame vis naują dėžutę kuo įvairiausių sūrių, kuriuos vėliau vakare, saulei leidžiantis, skanaujame su taure lengvo vietinio vyno…

Turgaus dieną į miestelį suvažiuoja pirkėjai iš aplinkinių kaimų, tomis valandomis patruliuoja ir  miestelio žandarai. Stebėjau juos gerdama kavą: eidami plačiai šypsosi, spaudžia rankas kiekvienam sutiktam žmogui, paklausia kaip sekasi, pakalbina mažylius… Tokia gera ir draugiška atmosfera! 

Turguose man patiko pirkti ir pagamintą maistą, kurį belikdavo tik pasišildyti, ir tai būdavo visas rūpestis ruošiant vakarienę:) Kepsniai ir terinai, sūrio suflė ir stambiai tarkuotų bulvių blynai, mėsos troškiniai vyno padaže ir bulvių košė, kepti viščiukai ir bulvių kroketai ar makaronų užkepėlė…. Sudėtingiausia visuomet būna išsirinkti, nes akys nori visko! Nenuvylė nei vienas pasirinkimas, kažin ar būčiau gardžiau pagaminusi nei šiame versle besispecializuojantys ūkių šeimininkai (ar šeimininkės)! O tokio jau padaryto maisto pirkimas, įsitikinau, populiarus ir prancūzų tarpe: apsilankę turguje jie mažų mažiausiai pusę savaitės gali laiką skirti sau, o ne virtuvei, nes gardaus naminio maisto išsirenka į valias. O jau sūrių kiekvienas perka po didžiulę (ko ne bananų dėžės dydžio) dėžę, mat sūrių, kaip ir šviežios duonos, namuose tiesiog negali nebūti!

Antroje savo kelionės dalyje apsistojame mažučiame, vos 7-8 namų kaimelyje, nutolusiame 8km nuo Argentat. Ant didžiulio kalno esanti gyvenvietė priklauso “ekologišos kaimynystės” programai (toks ženklas kabo prie įvažiavimo), nes visame kaime nėra naudojamos jokios trąšos augalams. Ant medžių sirpsta persikai, 1000 metų senumo bažnyčia tarsi gyvatvore apsodinta vynuogėmis, kaimynė ryte atneša šviežiai spaustų savo sodo vynuogių sulčių, o mes kasdien atvėrę savo airbnb namelio duris randame stilingą krepšelį su šeimininkės ką tik iškepta bagete, figų džemu, ir indeliu jogurto… Kokia nuostabi dienos pradžia kelionėms po apylinkes ir naujiems atradimams!

Dordonės slėnipo peizažai
Rocamadour sūrius gaminančios fermos parduotuvė
Šio regiono pasididžiavimas – Rocamadour sūris
Ožkų pieno sūris skaniausias šviežias, pabrandintas vos dvi savaites
Fermoje galima ne tik apžiūrėti gamybos procesą, bet ir auginamus gyvulius
Tam tikromis valandomis galima net pamėginti pamelžti ožkas!
Paršėkai ilsisi po pietų:)
Šnipas
Parduotuvėje galima nuspirkti ne vien Rocamadour sūrio, bet ir susipakuoti visą pikniko krepšį
Apžiūrėjus fermą galima ir užkąsti 🙂
Dordonės slėniuose, sako, auga sultingiausia žolė limuzinams….
Tviskantis keliaujančio turgaus vagonas su didžiuliu sūrių asortimentu
Apsistojame mažučiame senoviniame kaimelyje
Toks krepšelis su ryte iškepta bagete kasdien laukia padėtas prie mūsų durų 🙂

 

Trečiąją dalį apie Prancūzijos kelionę skaitykite kitame įraše. Tuo tarpu pabaigai – bene lengviausiai ir greičiausiai pagaminamas labai tradicinis prancūziškas desertas – clafoutis. Tai tarsi purus ir lengvas pudingas, kuris kepamas kartu su vaisiais. Tradiciškai prancūzai clafoutis kepa su vyšniomis, ir sako, kad nevalia išimti tų vyšnių kauliukų, kad neprarasti ypatingo jų suteikiamo skonio (tačiau man būtų baisu, kad kas nors neišsilaužytų dantų…), tačiau tinka iri visi kiti vaisiai. Aš kepiau su sezono hit’u – slyvomis. Patiekite clafoutis su ledais arba jogurtu, arba plakta grietinėle. 

Clafoutis – bene lengviausiai paruošiamas prancūziškas desertas!

Slyvų clafoutis

6 asm. 

  • 500g slyvų, perpjautų pusiau, su išimtais kauliukais
  • 3 kiaušiniai
  • 1/4 stiklinės (55g) rudojo cukraus
  • 2/3 stiklinės (85g) miltų (naudojau speltų)
  • 3/4 stiklinės (185ml) grietinėlės
  • 1/2 stiklinės (125 ml) pieno
  • Vanilės ekstrakto
  • 1 šaukštas konjako (nebūtina, galite pakeisti romu, kalvadosu)
  • Cukraus pudros pabarstymui

Įkaitinkite orkaitę iki 180C. 

Slyvas sudėkite į gilesnį kepimui skirtą indą, ir paskleiskite tolygiai ant indo dugno.  

Dubenyje suplakite kiaušinius su cukrumi ir miltais. Supilkite grietinėlę, pieną, įpilkite šiek tiek vanilės ekstrakto, konjaką (jei vartojate), ir viską gerai išmaišykite. Šią masę supilkite ant paruoštų slyvų ir pašaukite į orkaitę. Kepkite apie 30-35 miniutes. 

Patiekite karštą, pabarstę cukraus pudra, su ledais arba jogurtu, arba plakta grietinėle. 

  1. Nida:

    Taip taip, Siesta, smidrai man irgi ilgai buvo močiutės darželio gėlė, jokiais būdais ne valgomas daiktas:) 🙂

  2. Siesta:

    Nida, o taip, tą kavą žinau 😀 Jos ir vaikams duoda, nes kavos tik šlakelis. Labai skanu ir neįprasta tie dubenėliai. Tąkart man buvo 15 metų. Važiavome į Midi-Pirénées regioną. Labai smagiai leidome laiką. Sekmadienį po bažnyčios ėjom į turgų ragauti sūrių 😀 Ir smidrų ten pirmąkart paragavau. Ir niekaip negalėjau patikėti, kad mes kaime tuos smirdrus kaip gėlę auginam 😀

  3. Nida:

    Nežinau, merginos, kas ten jums nesigauna. Maniškis nuotraukoje mano iškeptas, suvalgytas, paskui dar kartą buvo kepamas pagal tą pątį receptą. Mano rodos, Via teisingą priežastį surado – gal jūs kepėte pernelyg didelėse skardose, kaur sluoksnis per storas buvo? Aš kepiau iš 1/3 kiekio, ir tešla (kuri taip, labai labai skysta), tik tik uždengė slyvas. Slyvos sum,inkštėjo kepant, bet ir tešla iškepė, buvo minkštutėlė. Valgoma šaukštu. Pamėginkite dar pakepti tą masę, tikrai turėtų viskas sukepti.

  4. Vida:

    Viskas gavosi super! Ka tik pasmaliziavom su seimyna 😊. Greiciausiai jusu skardeles per mazos, as kepiau tokioje kaip Nidos foto. Iš pradžių irgi buvo baimes dėl skystos tešlos, bet kai pasiskleide per skarda, supratau, kad viskas bus ok.

  5. Stefanija:

    clafoutis nesigavo. Kažkas tikrai ne taip, per daug skysčių. Ar jūs tikrai jį kepėte, pabandykite dar kartą:)

  6. Anonimas:

    Nesigavo clafoutis. Kažkas ne taip recepte….300ml skysčio, miltų 85g., slyvos daug drėgmės duoda, košė gavosi

  7. Pingback: 3. Prancūzija: kulinarinė provincija. Kalafiorų gratinas – Nidos receptai

  8. Nida:

    Siesta – bet kokia njuostabi patirtis!! Net pavydu… Pagyventi prancūzų šeimoje norėčiau net labai:) Beje, mane labiausiai nustebino vietinių prancūzų rytais geriama kava iš dubenėlių, skirtų jei ne sriubai, tai tikrai pusrytiniams dribsniams su pienu:) Iš pradžių maniau, kad jie juokauja, kai šliūkštelėjo puodelį kavos į tą dubenį, bet paskui išties mirkė bagetę, tepė džemais, ir pusryčiavo! O man saldūs pusryčiai visada patinka:) Tad Prancūzijoje, manau, galėčiau gyventi kuo laisviausiai:) Ir ne vien dėl pusryčių:)

  9. Siesta:

    Ak, kaip nuostabu 🙂 Man net kvepia tos bagetės ir sūriai. Prisimenu labai, kai moksleivių programos metu savaitę laiko gyvenau prancūzų šeimoje. Atidarius šaldytuvą, visada tvoksteldavo “aromatai” 😀 Bet sūriai buvo jėga. Aš tik niekaip negalėjau priprasti prie jų valgomų saldžių pusryčių. Ypač šokoladinių kremų. Tai suvalgydavau tik kruasaną su apelsinų sultimis ir jogurtą. O prancūzų vaikai kapodavo po kelias riekes su tuo šokoladiniu kremu 😀 Man tuo metu norėdavosi omleto… Vieną vakarą vakarienei gamino kažkokį jūros gėrybių patiekalą. Tuo metu net nesupratau, kas ten tokio. Tik dabar suvokiu, kad ten buvo šukutės. Buvo be proto skanu.

  10. Nida:

    Nelabai supratau kodėl: pertikrinau receptą akylai du kartus, viskas su juo ok, lygiai pagal tokį kepiau pati, viskas gavosi. Taip, masė puri, tikrai ne biskvitinė, bet ir ne košelė. Minkšta, drėgna, tiršta masė. Gal jūs tiesiog tikėjotės, kad čia bus peiliu pjaustomas pyragas? Tai tikrai yra keptas desertas, labiau pudingas, valgoimas šaukštu, panašesnis į košę nei į pyragą.

  11. Nida:

    Ačiū, Aurelija! Manau, kad prie sūrių reikia priprasti, kaip prie kokių alyvuogių. Kažin ar paragavus jas pirmąkart alyvuogės būna tokios skanios:) Žinoma, pažįstu septynmetę mergaitę, kuri užuot girebusi braškę ar saldėsį, verčiau renkasi sūrį, ir dar kuo labiau dvokiantį:) Tai čia matyt jau prigimtis:) Aš pati, manau, prie sūrių pratinausi pamažu, ir dabar jau tikrai galiu pasidžiaugti ne tik ištreniruotu skonio atpažinimu, bet ir savotiška priklausomybe:)

  12. Aurelija:

    Kokia romantika :)! Nors aš nesu didelė sūrių mėgėja, retą kurį paragavus nesusiraukiu, ir jau dažniau apskritai įtartinai atrodančius sūrius, atsisakau ragauti :), bet paskaičius, kaip jūs rašote apie sūrius, visai greitai galiu tapti na jei ne sūrių gurmane, tai ragautoja tikrai :). Labai skaniai viską aprašėte :)! O jau turgūs turgūs turgūs :)! Kažkas vau! Ir tas kaimelis, kuriame apsistojote, kaip iš kino filmo, toks mielas, lyg dar viduramžių laikais veiksmas vyktų (jei ne tas asfaltuotas kelias :)) … Ačiū už jaukias akimirkas skaitant šį tekstą :).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.