Kai mes susipažinome su (dar tada) būsimu vyru, viena iš pokalbio temų, kas neturėtų stebinti, buvo maistas. Jis prisipažino, kad patirties virtuvėje šiek tiek turi, ypatingai gerai moka kepti omletą, bet labiausiai kuo didžiuojasi – kad vaikystėje buvo tikras žagarėlių kepimo ekspertas! Grįžęs iš mokyklos pats užsiminkydavo tešlą, suraitydavo žagarėlius, juos paskrudindavo riebaluose ir visus iki vieno pats sukirsdavo dar iki tėvams grįžtant iš darbų. Tie žagarėliai mano vyrui pati pačiausia nostalgija… Manau ne vienam jūsų taip pat:)
Mūsų namuose žagarėliai buvo vadinami ausukėmis (ne auselėmis, bet ausukėmis, nes mano mamos šaknys iš Marijampolės:)). Šioje srityje meistrė buvo mano močiutė. Apskritai ji vienintelė terliodavosi su varškinėmis spurgomis (pončkomis), mieliniais blynais ir kitokiais gėriais, kuriems reikėdavo karštų riebalų. Mama paprastai imdavosi tortų, pyragaičių ar sausainių, o štai iš močiutės visada išsikaulindavom kokių nors traškių gardėsių. Ausukes lipdyti leisdavo ir mums su broliu – man patikdavo narstyti įpjautos tešlos juosteles, ir vis galvodavau kaip čia dar išradus kokią mandrą formą, kuri būtų dar įspūdingesnė, nei persukti trapūs sausainėliai. Niekada nieko tobulesnio, beje, taip ir nesuradau, kad ir kiek bandymų man buvo leista padaryti 🙂
Apie žagarėlius dar per antrąją pandemijos bangą, kai visi nykią žiemą sėdėjom namuose, priminė ir Malsena su savo Kepimo akademija, kai transliavo laidą apie nostalgiškus kepinius… Tuomet jie atsiuntė pilną dėžę gardėsių (joje buvo, žinoma, ir nostalgiškiausi – žagarėliai), tai kaip ir nereikėjo pačiai tų žagarėlių kepti. O štai dabar ėmiau iškepiau! Va taip visai netikėtai – nei sau, nei juolab mano vyrui:) Ach kokia jam šventė buvo tas kalnas trapių dar šiltų sausainėlių!! 🙂
Klasikinį receptą, tiesa, šiek tiek „pamodifikavau”: vietoje citrinos žievelės įtarkavau laimo, o vietoj degtinės įpyliau kokosų romo. Na tokie truputį piña-colada‘iniai tie mano žagarėliai gavosi, bet iš vyro (žagarėlių eksperto!!!) gavau pagyrimą, kad jam (cituoju!) tokie skanūs nesigaudavo… 🙂
Kalnas žagarėlių: ar ne taip atrodė vaikystėje LAIMĖ?Trapūs, nesaldūs, nostalgiški žagarėliai
Dideliame dubenyje arba kombaino inde sumaišykite miltus ir druską. Sudėkite sviestą ir rankomis arba kombainu išmaišykite, kol gausis riebi biri masė.
Sudėkite kiaušinio trynius, grietinę, laimo sultis ir žieveles, romą, ir viską suminkykite iki vientisos gana kietos, bet elastingos masės. Susukite į maistinę plėvelę ir palikite bent pusvalandžiui vėsioje vietoje.
Plonai iškočiokite tešlą (0,3-0,5cm) is supjaustykite ilgomis 2-3 cm juostomis. Tas juostas padalinkite į maždaug 5-6 cm ilgio juosteles, viduryje padarykite įpjovą ir per ją pernerkite vieną iš juostos galų.
Įkaitinkite aliejų skrudinimui iki 180C. Aliejaus turėtų būti apie 4-6 cm nuo indo dugno. Dėkite žagarėlius, neperkraudami, dalimis, ir skrudinkite kol gražiai paruduos abi pusės. Išimkite ir leiskite susigerti riebalų pertekliui ant popierinio rankšluosčio.
Oi Rasa, jei nedažnai, tai nieko tokio ir pasmaguriauti:) Bet kad nuo jų sunku atsiplėšti, tai tikrai…. Kaip ir nieko labai mandro, visai paprasti produktai, bet ar tas traškesys, ar ta nostalgija – kažkas visgi labai patrauklaus….
Rasa:
Nida, jus nuodeminga 🙂 – jusu receptams neimanoma atsispirti. Aisku, kepiau ir puse ju suvalgiau pati viena (kaip jusu vyras vaikysteje), o kas liko – po viena pavaisinau kolegas – sake „koookio skanumo, kaip kepei”
Oi Rasa, jei nedažnai, tai nieko tokio ir pasmaguriauti:) Bet kad nuo jų sunku atsiplėšti, tai tikrai…. Kaip ir nieko labai mandro, visai paprasti produktai, bet ar tas traškesys, ar ta nostalgija – kažkas visgi labai patrauklaus….
Nida, jus nuodeminga 🙂 – jusu receptams neimanoma atsispirti. Aisku, kepiau ir puse ju suvalgiau pati viena (kaip jusu vyras vaikysteje), o kas liko – po viena pavaisinau kolegas – sake „koookio skanumo, kaip kepei”