Lietuviški patiekalai mūsų šeimoje valgomi turbūt rečiausiai:) Cepelinų aš pati negaminu, nes net neketinu konkuruoti su savo anyta, kuri šioje srityje – nepralenkiama. Kadangi mudu su vyru vis ruošiamės kokioms nors varžyboms, tai vis turim pretekstą nekepti kugelio, bulvinių blynų ar dar kokio lietuviško bulvinio skanumyno, kuriam atsispirti, kai jis jau pagamintas, tiesiog neįmanoma.
Bet kadangi šiandien mano vyras bėgo 21km (pusės maratono) varžybose, o aš, iš solidarumo, pralėkiau savo 10km vėjuotu pajūriu, tai pagalvojau, kad galima ir paišdykauti:) Bet iš tikrųjų, priežastis „pasibulvinti” buvo visai ne ta…
Ar pamenate, kai neseniai rašiau apie garbaus amžiaus ponią, kuri visus stebina savo aštriu protu, puikia (prisiekiu, geresne nei mano) atmintim, apsiskaitymu, elegancija ir, be jokių abejonių, kulinariniais sugebėjimais. Kaip ir žadėjau, padariau su šia 93m. ponia Tėja interviu, kurį patalpinsiu į blog’ą po to, kai jis bus išspausdintas kažkuriame Lietuvos leidinyje. Galiu jums pasakyti tik tiek, kad tai buvo bene labiausiai mane įkvėpęs pokalbis su žmogum, iš kurio tiek daug reikėtų išmokti…
Visų pirma, štai kiek lauktuvių parsinešiau iš Tėjos – jos pa2ios gamintų džemų iš apelsinų, kumkvatų, slyvų, taip pat prikeptų blynelių (iki šiol maniau, kad mano mama kepa skaniausius blynelius us varške, bet dabar jau nežinau kuri iš jų šioje rungtyje geresnė – mama ar Tėja), ir net visą dėžę Tėjos dukros Dusios prigamintų saldainių (džiovintų vaisių, išmirkytų rome ir aplietų šokoladu)… Na nesakykit, sekasi gi man!
Kai aš Tėjos paklausiau koks jos firminis valgis, ši nė nemirktelėjusi atsakė: „Žemaičių blynai ir cepelinai”! Visi Tėjos artimieji tvirtina, kad jei tik būtų organizuojamas Žemaičių blynų kepimo konkursas, Tėja tikrai užimtų pirmą vietą. Ir tuomet pagalvojau: iš tiesų, kodėl niekada niekas nėra suorganizavęs Žemaičių blynų konkurso?? Izraelyje nuolat vyksta lenktynės kas padarys skanesnį humusą, kas užmarinuos įmantriau alyvuoges… O kodėl mes negalėtumėm palenktyniauti savo tradicinių blynų kepimo srityje? Esu tikra, kad kiekviena šeimininkė turi savo specifiką, ir pas kiekvieną šie blynai (o ypač įdaras ir padažas) gaunasi skirtingai! Pavyzdžiui, Tėja apkepindama svogūnus, kuriuos vėliau maišo su mėsa, pagardina cinamonu.
Pasidarė tikrai smalsu – kaip žemaičių blynus kepate jūs?? Kokius įdarus naudojate, kuo gardinate? Kokius padažus gaminate? Ką labiausiai mėgstate?
Štai mūsų šeimos mėgiamiausių įdarų TOP 3:
1) Žeimaičių blynai be įdaro – kurie vadinasi Suvalkiečių blynais:)
2) Su svogūnais apkepintos virtos kalakutienos įdaras
3) Varškės su česnakais įdaras (kažin kaip šie blynai turėtų vadintis – ar irgi Žemaičių??)
Padažų TOP3:
1) Grybų padažas – mano vyro mėgiamiausias. Aš grybų nevalgau, tad gaminu jį užsikimšusi nosį:)
2) Varškės, praskiestos skysta grietine arba kefyru, pagardintos trupučiu cukraus, druska, pipirais, česnakais ir krapais. (atspėjot – šitas mano mėgiamiausias:))
3) tai aišku, kad spirgučių:)
Šios dienos receptas – Suvalkietiški blynai (tie patys žemaičių, tik pataupyta ant įdaro:)), su grybų padažu.
Suvalkiečių blynai su grybų padažu (3-4 asm)
1 kg bulvių
2 kiaušiniai
1.5 puodelio miltų
Druskos, pipirų
Aliejaus kepimui
Grybų padažui:
1 puodelis džiovintų grybų (idealu – baravykai)
1 vidutinio dydžio svogūnas, sukapotas kuo smulkiau
50g sviesto (arba šlakas alyvuogių aliejaus)
1/2 puodelio neriebios grietinėlės (10%)
Cukraus, druskos, pipirų
Krapų pateikimui
Bulves su lupenomis išverdame vandenyje, kol jos tampa minkštos. Atvėsusias nulupam, grūstuvu sutrinam (arba sumalam). Įmaišom du plaktus kiaušinius, šaukštelį druskos, juodųjų pipirų žiupsnį ir miltus. Tešla vis dar bus limpanti prie rankų, bet neišsigąskite ir nedėkite daugiau miltų, nes antraip blynai gausis per kieti.
Ant darbinio stalo papilame didelę saują miltų. Miltais apibarstę rankas imame saują bulvių tešlos (arba dideliu šaukštiu kabiname tešlą) ir iškart tą tešlą dedame į miltų krūvelę. Apiberiame miltais ir atsargiai voliojame tuose miltuose į tešlos kamuoliuką. Tada tešlos kamuoliuką švelniai paplojame, kad gautųsi plokščias maždaug 1,5 cm aukščio paplotis. Iškart perkeliame jį į keptuvę su įkaitintais riebalais. Kepame ant vidutinės ugnies kol gražiai apskrunda iš abiejų pusių. Taip sukepame visą tešlos masę ir laikome šiltai, uždengę folija arba virtuviniu rankšluosčiu.
Pasigaminame padažą: Džiovintus grybus užpilame verdančiu vandeniu (1/2- 3/4 puodelio). Paliekame pabringti (galima ir per naktį!), kol grybai suminkštėja. Išmirkytus grybus kartu su skysčiu, kuriame jie mirko, sudedame į nedidelį puodą ir troškiname 5-7 minutes ant nedidelės ugnies. Nukošiam grybus, tačiau skysčio, kuriame jie virė, neišpilam. Grybus peiliu sukapojame smulkiai ir atidedame į šoną.
Keptuvėje įkaitiname sivestą arba aliejų, jame ant nedidelės ugnies troškiname svogūnus, kol šie tampa minkštučiai ir skaidrūs. Sudedame supjaustytus grybus, ir toliau viską kepiname. Pabaigoje supilame skystį, kuriame virė grybai ir dar porą minučių viską patroškiname. Pasūdome, įberiame truputį cukraus, grūstų juodųjų pipirų. Pabaigoje supilame grietinėlę. Jei padažas per skystas, sutirštiname jį šaukšteliu krakmolo, ištirpinto poroje šaukštų šalto vandens. Išjungiame ugnį, suberiame kapotus krapus.
O kokios jūsų šeimos žemaitiškų blynų kepimo/pateikimo tradicijos??
Pingback: itališki bulvių virtinukai
Atrodo puikiai, Nida! Tik ammm musu namuose irgi ju nei as, nei vyras negaminam…ir net niekur nevalgom :))) Kazkaip as esu ypatingai „susipykusi” su lietuviska virtuve. Net negaleciau pasakyti kodel, kiek pamenu – nuo vaikystes nemegau… Bet Tavieji blynai puikiai atrodo turiu pripazinti 🙂
O su tais pavadinimais… Manau visi pastebi ta pati – patiekalu daug bendru visoms kulturoms yra, tik kiekvienas savaip vadina ir savinasi kaip „nacionalinius” 🙂 Arba yra keli kitokie prieskoniai, pagal esamus iprocius ir prasom – jau kita spavadinimas ir kitas patiekalas 🙂 Bet tas nera blogai, svarbu – skanu, manau :))
Lilija, labai ačiū! Paprastas iš pažiūros patarimas, bet tikiu, kad atnešantis didelį skirtumą:) Būtinai sekantį kartą išbandysiu!!
Labas Nidut,
žemaičių blynų paslaptį man atskleidė viena draugė kuri dirbo valgykloje, nuo tada aš miltų visai nededu vietoje jų naudoju krakmolą jame ir pavolioju, pamėgink tas pats ir su švilpikais tik nereikia padauginti. Aš ir cepelinus verdu be virtų bulvių, man daug skaniau.
Virgut, aš švilpikus prisimenu dar iš mokyklos laikų… Visada užsisakydavau pietus, jei tik pakvipdavo koridoriuose švilpikais:) Man jie labaaai skanūs. Kažkada bandžiau išsikepti, bet gavosi per kieti. Matyt miltų per daug įdėjau… O padažas man prie jų skaniausias – tirpinto sviesto su grietine… Niam niam kaip skanu:)
labas, Nidut,
o mano babytė taip paruoštos tešlos blynus, pjaustydavo kaip virtinukus, itališkus ar lietuviškus, ir kepdavo orkaitėje. Riebalų reikia tik skardai patepti. Mes juos vadiname „švilpikais”. Gaunasi kaip maži pyragiukai, su švelniai apskrudusia plutele. Man ir mano merginoms jie laaaabai patinka. O padažai tinka visi, su grietine, sviestu, džiovintais grybais ar spirgučiais. Babytė buvo iš Kauno, tai nežinau kokią čia kilmę jiems priskirti…
Monika, čia tai bent naujiena! Mes vos prieš kelias dienas sprendėme egzistencinį klausimą kaip reiktų vadinti itališkus niokius (gnocchi), ar vertėtų rasti lietuviškus atitikmenis, ar vartoti originalo kalba. Ir viena blog’o skaitytoja tvirtino, kad štai tokie bulvių virtinukai dzukijoje vadinami šiuškėmis:) Tad dabar imu abejoti, ar visi virtų bulvių dariniai dzūkijoje vadinami tuo pačiu vardu?… O pats vardas tai man labai patinka:) Kažin kokia jo kilmė?…
Vadinate suvalkiečių blynais? Turiu naujieną: tai tradicinis dzūkiškas patiekalas, kuris vadinasi šiuškės 🙂 labai labai skanu
Lilija, labukas! Smagu jus girdėti. Turiu klausimą – o tai kaip jūs tuos blynus be miltų iškepat?? Kaip jūs jų formą padarot? Man čia tokia paslaptis kol kas atrodo… Pas mus irgi visi dievina šiuos blynus, net mano draugai užsieniečiai, kurie į lietuviškus patiekalus nelabai žiūri (jiems cepelinai – išvis nesuprantamas tvarinys), labai mėgsta ir giria žemaičių blynus:) Tik va matau, kad man dar pasitobulint reikėtu, pasimokint iš labiau patyrusių:)
Egle, smagu tave girdėt! Aš šiandien net kelis kartus pragrojau tavo video reportažą apie kalėdinę granolą – kaip gražu ir estetiška! Puikiai ta video komanda padirbėjo. Tikrai net pakvipo Kalėdom, nors, kaip žinia, pas mus čia tą kvapą kalėdinį labai jau sunku išgaut:) O dėl intervo parašysiu, dar ir pas save patalpinsiu vėliau.
Dovile!!! Negaminat namuose žemaičių blynų???? Nagi marš virt bulvių:)) Man šie blynai – vienas skaniausių lietuviškų patiekalų:) Nors tie tavo pusrytiniai skamba panašiai į žemaitiškus (kaip matai, jie išvis gi be įdaro gali būti). O tą „suvalkietiškų” pavadinimą, man rodos, mano mama adaptavo ant juoko, o jie ėmė ir prigijo. Tad patikslinu, kad šie, be įdaro (na, sutaupiau ant to įdaro – ką čia benuslėpsi:)), tai suvalkietiški. Jei būčiau kokios mėsytės ar grybukų įdėjus, tai būtų žemaitiški:)
Sveika Nida, aš tikra suvalkietė ir dažnai gaminu žemaičių blynus, nes labai mėgsta mano vaikaičiai ir Dariukas, bet ne suvalkiečių, tik aš visai nenaudoju miltų tik krakmolą, išeina puikūs, padažą Martynas daro bešamelio arba grietininį, grybus taupau kūčioms virtinukams,
oi, kaip laukiu interviu! Nida, pasakyki, kur bus galima paskaityt, ne visą spaudą spėju susekt. Iš taviškio pasakojimo, labai įdomi toji tetulytė 🙂
O tai nesuprantu, ten žemaičių ar suvalkiečių blynai?;-)
O mes namuose negaminam žemaičių blynų, ir mano tėvų namuose nekepėm. Ir dabar vyro paklausiau, tai pas jį namuose irgi nieks tokių nekepė. Nors valgydavom juos viešojo maitinimo įstaigose. O kepėm ir tebekepam bulvinius ir lietinius su visokiais padažais ir įdarais: įvairia mėsa, varške, daržovėm, grybais ir t.t.
Aš kartais iškepu iš likučio bulvių košės pusryčiams tokius panašius (net nežinau kaip įvardint, nes ten ne blynai;-). O padažą tai tokį paprastą darau, nes ką ten ryte labai sumąstysi: ištirpdau sviestą, grietinės šaukštą įdedu ir truputi druskos.