Vaisių pilną sodą aš kuo puikiausiai prisimenu iš vaikystės. Kai buvau dar tokia maža, jog rugsėjo pirmoji nerūpėjo dar nė man, nė mano tėvams, ruduo būdavo tas metas, kai vos radę laisvesnę minutę tėvai skubėdavo į kaimą. Skubėdavo, nes reikdavo padėti seneliams nurinkti derlių, kuris kaip tyčia suderėdavo visas vienu metu. Į talkas susirinkdavo visi giminaičiai ir dar pusė kaimo, kad tik sunokę vaisiai neprapultų…. Iš manęs tada ne tik nebuvo jokios pagalbos, atvirkščiai, greičiausiai painiodavausi po kojomis ir trukdydavau dirbti. Tačiau mano kaimo sodas man visgi išliko prisiminimuose pačių skaniausių obuolių aromatu, it medus saldžiomis kriaušėmis aplipusių šakų mišku, prie serbentų krūmų palinkusių namiškių siluetais, visuomet pilnomis rūsio lentynomis kompotų, uogienių ir įvairiausių pagardų… Gaila, kad ūkis, kuriame grįžę iš tremties Sibire dešimtmečius šeimininkavo mano seneliai, vėliau buvo parduotas, ir tolesnes vaikystės vasaras leisdavau mieste, ne kaime…

Tačiau šiemet sugalvojau labai ambicingą projektą: pasiryžau bent trumpam sugrįžti į TĄ savo vaikystę. Tiesiog ėmiau ir nuvažiavau į savo kaimą Padovinyje šalia Marijampolės, kuriame nebuvau buvusi ištisus keturiasdešimt metų…. Savo senelio statytą trobą radau iškart – nelabai daug ji ir pasikeitusi, gal tik šiek tiek nublukę geltoni dažai, anuomet švietę iš tolo, prasiskvebdami pro tada dar retas eglaičių, juosusių sodybą, šakas. Ir tas vyšnios medis ant posūkio dar žaliuoja, pro kurį važiuojant imdavo garsiai švilpti mano dėdė, baidydamas špokus taip garsiai, kad aš išsigandusi vos nenukrisdavau nuo jo dviračio rėmo, ant kurio jis mane veždavo. Tikėjausi, kad tai, kas atrodė milžiniško dydžio žvelgiant vaikiškomis akimis, bus juokingai maža dabar. Juk mano vaikiška vaizduotė aiškiai žinojo, kad ten, už šulinio, kur baigiasi mūsų sodas, yra tas tikrasis pasaulio kraštas, prie kurio per arti priėjus, galima net ir nudardėti į bedugnę……

Ir mano didžiausiai nuostabai- mano kaimas netapo nė kiek mažesnis, nei apie jį visuomet galvojau. Sodas, kuriuo visą gyvenimą didžiavosi mano seneliai (net tada, kai jau jis priklausė kitiems) išties begaliniai didelis, medžiai dar labiau suaugę, o nuo užderėjusių ir nenuskintų vaisių gausos nusvirę šakos man pasirodė tarsi iš apokalipsinio filmo kadrų… 

Nepažįstu žmonių, kurie dabar šioje sodyboje gyvena, tad mašiną pastačiau šalia vartelių ir nedrąsiai įžengiau į kiemą. Palaukiau, kol iš trobos, iš Mano Vaikystės Namų, kažkas išeis, kad galėčiau paprašyti, jog leistų man akimirką pabūti šiame kieme. Senyva moteris, kuri niekaip nesitikėjo nelaukto svečio, buvo išies miela ir žingeidi. Pasirodo, šį ūkį iš mano senelių įsigijo jos tėvas, o vėliau čia atsikraustė ir visa šeima iš Klaipėdos. Tačiau po šitiek metų čia beliko ji pati su savo neįgalia suaugusia dukra. Tuo tarpu sodas, kuris pasodintas mano senelių rankomis, ir kuris buvo pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis, kasmet vis labiau nyksta…. Man kaupėsi ašaros, kai mačiau vyšnias su iki žemės nulinkusiomis šakomis, neatlaikančiomis šiųmečio uogų derliaus, kai žvelgiau į kiemo vidury išstypusią kriaušę, senokai mačiusią šakų genėtojus, į obuoliais apsikrovusias dešimtis obelų (dar ir šiandien būčiau atradusi tą, saldinę, su pačiais skaniausiais pasaulyje obuoliais!), ant krūmų saulėje džiūstančius taip ir nenuskintus serbentus… “Tas sodas mums – tarsi kalėjimas” – liūdnai atsiduso suvargusi moteris, pasiguodusi, jog kartu su invalide dukra net žolės nusipjauti jėgų neturi… Ką jau kalbėti apie derlių…. 

Štai jau mėnuo, kaip negaliu nustoti galvojusi apie tą sodą… Todėl šiemet mano ruduo šiek tiek kitoks. Su gaidele nostalgijos. Su skaudančia širdimi dėl kažkur toli, viename mažyčiame kaime taip ir nenuskintų obuolių, slyvų, vyšnių ir kriaušių…. 

Tačiau gyvenime, matyt, lemta būti pusiausvyrai: tarsi nuspėjusi mano melancholiją, vieną dieną bičiulė Rita pasirodė tarpduryje nešina kupina dėže saldžių gražuolių slyvų. Iš savo kaimo sodo. Puoselėjamo, prižiūrimo ir labai mylimo. O man nebeliko nieko kitko, kaip iškepti skanų senovišką slyvų pyragą. Jei jūs, kaip ir aš, mėgstate pyragus, kuriuose pagrindinę rolę vaidina vaisiai, bet ne tešla, tai šis kaip tik jums. Beje, pyrago pagrindui naudojama ta pati tešla, iš kurių neseniai kepiau senoviškus varškės sausainius🙂 

Slyvų pyragas: prieš ir po kepimo
Prieš pjaunant atvėsinkite, kad sustingtų įdaras

Slyvų pyragas

Tešlai:

  • 250 g miltų
  • 230 g varškės (rinkitės šlapesnę)
  • 170 g sviesto
  • 1 šaukštelis smulkios druskos

Įdarui:

  • 900 g slyvų (geriausia mėlynųjų),
  • 1/2 stiklinės rudojo cukraus
  • 30 g (nepilna 1/4 stiklinės) miltų ir krakmolo mišinio (per pusę miltų ir krakmolo),
  • 1/2 šaukštelio kardamono
  • 1/2 šaukštelio vanilės ekstrakto
  • Žiupsnis cinamono

Pyrago patepimui:

  • 1 kiaušinis, suplaktas
  • Rudojo stambaus cukraus

Visus tešlai skirtus ingredientus sudėkite į didelį dubenį ir labai greitai užminkykite minkštą, prie rankų nelimpoančią tešlą. Jei varškė sausesnė, ir tešla nesusiklijuoja, įpilkite apie 1 šaukštą kefyro, pieno arba vandens. Suformuokite iš tešlos rutulį, įsukite į maistinę plėvelę ir palikite pastovėti šaldytyuve mažiausiai 2 valandas.

Per tą laiką paruoškite slyvų įdarą: išimkite slyvų kauliukus ir supjaustykite jas ketvirčiais. Pabarstykite cukrumi ir prieskoniais. Palikite pastovėti. Prieš pat kepant įmaišykite miltų ir krakmolo mišinį. 

Atšaldytą tešlą padalinkite į 2 dalis. Vieną iškočiokite labai plonai ir išklokite kepimo formos, skirtos kepti tartas, dugną ir kraštus (23cm skersmens). Supilkite slyvų įdarą, o ant viršaus sudėliokite norimą raštą iš likusios tešlos juostelių (galite viršų uždengti kitu iškočiotu tešlos lakštu, tik prapjaukite keletą ertmių, kad garuotų kepdamas įdaras). Padėkite taip paruoštą pyragą į šaldytuvą, kol kais orkaitė (apie 15 min). Prieš pat kepant visą paviršių patepkite kiaušinio plakiniu ir pabarstykite ruduoju cukrumi. 

Įkaitinkite orkaitę iki 200C. Kepkite pyragą apie 50 minučių, geriausia žemesnėje orkaitės dalyje, kad iškeptų pyrago apačia. Taip pat jei jūsų kepimo forma su išimamu dugnu, patarčiau apvynioti visą apačią aliuminio folija, kad kepant neprasiskverbtų sultys ir nepradėtų lašėti. Jei kepant matote, kad ima pernelyg tamsėti viršus, uždenkite pyragą aliuminio folijos lakštu, tačiau netrumpinkite kepimo laiko. Pyragą pilnai atvėsinkite prieš pjaunant, kad įdaras bebūtų pernelyg skystas. 

Recepto šaltinis – Every Cake You Bake

  1. Nida:

    Emilija, turėtų ricotta tikti. Gal tik šiek tiek daugiau miltų prireiks, nes ricotta būna šlapesnė nei lietuviška varškė.

  2. Emilija:

    Ką galima būti naudoti vietoj varškės? Ar ricotta taip pat tiktu? Ačiū

  3. Nida:

    Į sveikatą Violeta!! Išbandykite ir su kitais vaisiais – pvz, obuoliais. Turėtų būti ne mažiau skanu!

  4. Violeta:

    Ačių👍🏼Labai skanus pyragas,daug slyvų 👍🏼Kepsiu dar 😀

  5. Anonimas:

    Ačių👍🏼Labai skanus pyragas,daug slyvų 👍🏼Kepsiu dar 😀

  6. Nida:

    Diana, šitas pyragas tikrai nuostabiai universalus ir tiks bet kokiam kitam įdarui (tik pagalvokit, pvz., apie obuolius!!). Ir gražus, ir nesunkiai pagaminamas. Sėkmės šeimininkaujant!!

  7. Diana:

    Slyvų pyragas nuostabus. Man pavyko ! Tešlos sudėtyje labai tiko panaudoti varškę. Jau galvoju apie įvairesnį pyrago įdarą. Ačiū ir sėkmės kūryboje.

  8. Nida:

    Inga, tik labai labai šaltas!! Jokiais būdais ne ištirpintas. Niekada į trapią tešlą nededamas net minkštas sviestas, kuo kietesnis – tuo geriau. Supjaustytas gabaliukais. O tešlą reikia užminkyti taip greitai, kad tik sviestas minkštėt ir tirpt nepradėtų.

  9. Nida:

    Laima, tai Jums (ir tuo pačiu visiems) ačiū, kad skaitote, kad sugrįžtat į vano virtualiuosius “svečiius”:) Kaip gražiai parašet, kad kiekvienas turim po savo “sodą”…

  10. Laima:

    Sujaudino Jusiskis nesumeluotas pasakojimas apie vaikystes soda. Skaitau ir verkiu… Greiciausiai daugelis is musu atmintyje turime panasius sodus – sodintus proteviu, o atitekusius i kitu rankas. Labai gaila pripazinti, dabar nunykusius, apleistus… Aciu, mieloji, uz nuosirduma ir uz puikiu receptu pasidalinima! Dievinu viska, ka gaminate.

  11. Nida:

    Ramune, greičiausiai mes visi su amžiumi daromės sentimentalūs… Pamenu savo močiutę, kuri susigraudindavo dėl man (vaikui) nesuprantamų priežasčių… O dabar ir mane graudina prisiminimai… Ypač kai mintyse vis sugrįžta tas sodas – vaikystėje, ir dabar, neseniai pamatytas… Matyt rudenį tokių ilgesingų vakarų bus dar ne vienas. Tada ir aš būtinai kepsiu pyragus. Obuolių.

  12. Ramune:

    Kaip skaudžiai Jūsų prisiminimai palietė manuosius..nes irgi prisimenu sodą, pilną obuolių, vyšnių, senelį, vaikantį špokus, save, atrinkinėjančią supuvusius obuolius į vieną pusę, geruosius į dėžę.. nieko nebelikę, tik prisiminimai:( taip graudu, kad net pyrago nesinori.. bet receptas puikus, bandysiu su obuoliais

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.