Žaliuojančios alyvmedžių plantacijos ir įkaitusi Sacharos dykuma. Begalinės lygumos ir užburiančio grožio Atlaso kalnai. Šimtametės istorijos klodai ir  moderni dabartis. Dainingi arabiški garsai. Kvapai. Spalvos. Skoniai. Tokią visapusišką pamačiau Šiaurės Afriką. Tokią įvairią atradau Magrebo šalių virtuvę.

Karšto ir sauso klimato zonoje įsikūrusiose valstybėse sunoksta ne vienas sultingų vaisių derlius, tenykščius svogūnus galima griaužti it obuolius, o pomidorai galėtų būti valgomi desertui. Sacharoje prinokę datulės tiesiog tirpsta burnoje. Tunise spaudžiamas bene tyriausias pasaulyje alyvuogių aliejus. Alžyre auga didžiuliai migdolai ir saldžios vynuogės. Libijos pasididžiavimas – eukaliptų medus. Šimtus kilometrų besidriekianti Viduržemio jūra dovanoja vietiniams neįtikėtiną žuvų įvairovę. Tokia Šiaurės Afrikos kasdienybė.

Didžiausią įspūdį man paliko tradiciniai šiaurės Afrikos turgūs. Šviežiomis daržovėmis nukrauti prekystaliai, lipnūs saldumynai, ką tik iš jūros ištrauktos krevetės, aštunkojai ir rykliai prašyte prašėsi fotografuojami ir ragaujami. Tačiau sunkiausia buvo praeiti pro maišus kvapnių prieskonių: rečiausi pagardai, išauginti visame regione, aromatingi prieskonių mišiniai, bet kokį patiekalą paversiantys tikru gardumynu, ir, svarbiausia, – itin žemos kainos.

Vos įkėlus koją į bet kurią Tuniso gatvę, nosį ima kutenti čirškinamos mėsos ir daržovių kvapai. Tradicinę šavarmą (į duonos paplotį įskuktas kepintos kalakutienos, šviežių daržovių ir aštrių padažų patiekalas) už 5 litus galima įsigyti bet kuriuo paros metu. Atokiau miesto esančiose užeigose vaizdas kiek keičiasi. Pro šalį važiuojančius alkanus keleivius kviečia užsukti siurrealistinė „reklama“: žemyn galva pakabintas ką tik papjautas ėriukas. Man, vegetarei, toks vaizdas apetito, tiesą pasakius, nekėlė. Beje, mėsos nevalgančio žmogaus samprata arabams apskritai sunkiai suprantama. Tačiau tie, kurie ragavo šviežutėlės avienos kepsnius, negalėjo atsistebėti burnoje tirpstančiu jų skoniu. Kurgi ne, jei klajokline gyvulininkyste besiverčiančios tautos nuo seno savo gyvulius ganydavo laukuose, o ne penėdavo ankštuose garduose.

Kuskusas (cous cous) – tai tradicinis Magrebo virtuvės patiekalas, be kurio neapsieina jokie šeimos pietūs. Tai kiekvienos šeimininkės pasididžiavimas. Ypač jei kuskusą ji pasigamina pati: ant įdubusios lentos rankomis sukamaisiais judesiais voliojamos stambios manų kruopos, kvietiniai miltai ir vanduo, kol gaunamos apvalios „kruopos“. Kuskusas žinomas jau nuo XIII amžiaus ir naudojamas tiek salotoms, tiek antriems patiekalams, tiek gardiems desertams.

Alžyre gaminama kiek kitokia tradicinio kuskuso atmaina: čia jis labiau panašus į nedidelius makaronus ir vadinamas šakšuka. Be to, Alžyro kulinarinėms tradicijoms nemažą įtaką turėjo Prancūzijos virtuvė, todėl dažnas pateikalas gardinamas pomidorų piure. Burnoje tirpstantys riebūs saldumynai su riešutais – tai tradicinės turkų virtuvės indėlis.

Retas Šiaurės Afrikos patiekalas apiseina be aitriųjų paprikų pastos – harisos. Tunisiečiai valgo labai aštrų maistą, tuo tarpu Alžyro patiekalai – švelniausi iš mano ragautų. Dažniausiai harisa restoranuose pateikiama kaip užkandis, kad klientams neprailgtų laukti antrųjų patiekalų. Ji valgoma rankomis, į aštrų padažą dažant šviežią prancūzišką batoną. Jei harisa per aštri, jos skonį sušvelnina alyvuogių aliejus.

Kalbant apie gėrimus, negaliu nepaminėti arbatos. Saldesnio gėrimo kaip gyva nesu gėrusi. Tačiau man, nei kruopele cukraus nesaldinančiai karštųjų gėrimų, jis labai patiko! Pasidomėjau, kodėl toks ypatingas arabų gaminamos arbatos skonis. Pasirodo, karštu vandeniu užplikytas arbatžoles jie verda apie 20 minučių. Vėliau sodrios tamsios spalvos gėrimą gausiai pasaldina, išpilstę į puodelius įdeda keletą šviežios mėtos lapelių ir įberia kelis šaukštelius kedro riešutų. Beje, arbata į puodelį pilama iš kuo didesnio aukščio – taip susidaro puta ir gėrimas prisotinamas deguonimi.

Alkoholis

Didžiausias iššūkūs šiaurės Afrikoje – alkoholiniai gėrimai. Libijoje net nemėginkite jų ieškoti: čia griežtai veikia sausasis įstatymas. Tunise kai kuriose parduotuvėse parduodamas vietinės gamybos vynas „Magon“. Tačiau didžiausiu kelionės nuotykiu tapo vyno pajieška Alžyre. Atvykus į 4 žvaigždučių viešbutį Anaboje, labai nustebome, kad čia veikiančiame restorane neprekiaujama alkoholiu. Todėl vėlyvą vakarą su dviem kelionės draugėmis ryžomės taksi nukeliauti iki artimiausios vynu prekiaujančios parduotuvės. Toks mūsų sprendimas viešbučio tarnautojams pasirodė labai nesaugus, todėl vienas jų maloniai pasisiūlė mus pavežėti.

Nukakę į tamsų priemiestinį kvartalą išvydome neišvaizdų skardinį kioską su keletu alaus išgėrusių vyrukų. Pasirodo tai vienintelė parduotuvė pusę milijono gyventojų turinčiame mieste. Ji veikia tik keturias valandas per parą.

Išaiškinę pardavėjui, jog norėtumėm paragauti alžyrietiško vyno, buvom smalsiai ir nepatikliai nužiūrėtos. Po kelių minučių pardavėjas jau suko į seną laikraštį porą butelių vietinio vyno: arabų pasaulyje alkoholio vartojimas – retas ir gėdingas reiškinys.

Parvažiavus į viešbutį vyną mums pasiūlė gerti restorane. Tačiau atidaryti butelius barmenams pasirodė neįveikiama užduotis: jie bėgiojo po restorano patalpas, o vėliau girdėjosi kalančio plaktuko garsai. Po gero pusvalandžio į rankšluostėlius aklinai įvyniotas vynas jau stovėjo ant mūsų stalo, o jo kamštis buvo sustumtas į vidų.

Viešnagė arabiškuose namuose

Kai lietuvaitė Inga, laimingai ištekėjusi už tunisiečio Muchamedo pakvietė į svečius Suso priemiestyje, apsidžiaugiau pagaliau galėsianti paragauti tradicinių namuose pagamintų Magrebo virtuvės patiekalų. Vaišinomės tradiciniu tunisietišku kuskusu, briku (traškiu blynu su tuno, kiaušinių ir petražolių įdaru) ir mešuja (keptų daržovių salotomis). Desertui ragavome saldžius apelsinus: tai speciali citrusų rūšis, visiškai neturinti rūgšties. Nesudėtingus patiekalus kviečiu pasigaminti ir jus!

Brikas

4 plonytės tešlos paplotėliai (perkami specializuotose parduotuvėse)

Įdarui:

Kiaušinis

Pusė indelio konservuoto tuno

Žiupsnelis petražolių

Pusė galvutės baltojo svogūno

Saujelė juodųjų alyvuogių

Harisa

Išplakti kiaušinį. Į jį sudėti tuną, smulkiai supjaustytus svogūnus, alyvuoges ir petražoles. Viską išmaišyti. Pagal skonį galima pagardinti harisa.

Puode arba gruzdintuvėje įkaitinti aliejų. Į kiekvieną teštos lakštą dėti po du šaukštus įdaro, sulankstyti ir iškart įdėti į įkaitintą aliejų.

Mešuja salotos

3 pomidorai

3 žalios saldžiosios paprikos

Pusė galvutės česnako

Cuminas, harisa, druska

Nuplautas ir nusausintas daržoves įdėti į įkaitintą orkaitę. Kai daržovės iškeps ir patamsės, jas susmulkinti virtuviniu kombainu. Į gautą masę įpilti tyro alyvuogių aliejaus. Pagardinti cuminu, juodaisiais pipirais, harisa ir druska. Salotos valgomos jas dažant šviežio prancūziško batono gabalėliais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.