Štai ir grįžau po kelionių kitame Žemės rutulio krašte… Jei kas dabar paklaustų, kokia man gražiausia vieta pasaulyje – tikrai ranką prie širdies pasakyčiau, kad Pietų Afrika. Per dvi savaites susikroviau tiek įspūdžių, kad nežinau nei kokiu būdu jais visais dalintis… Kol tie įspūdžiai švieži, puoliau rašyti straipsnius… Tie, kas skaito „Laimą”, „Šeimininkę”, „Lietuvos Ryto Gyvenimo būdą”, manau, ne už ilgo pamatys. Po to, kai jau straipsniai išvys dienos šviesą spaudoje, patalpinsiu juos ir savo blog’e:)

Sunkiausia grįžus buvo ne suvokti, kad dabar iš tikrųjų yra ruduo (juk P. Afrikoje šis laikotarpis – tai saulėtas pavasaris!), bet grįžti atgal į vėžes ir vėl pradėti gaminti… Pirmas dvi dienas gyvenom su vyru iš to, kas dar buvo likę spintelėse ir šaldiklyje, nes niekaip į parduotuvę neišsikrapštėm:) Tai buvo puiki proga padaryti šiek tiek vietos naujiems gaminiams, kurie jau greitai atsiras, nes juk pas mus iškilmingai atidaromas jau ketvirtasis svečių sezonas!! Nauji receptai net neabejoju, pasipils kaip iš gausybės rago:) O dar turint omeny, kad pusė mano bagažo keliaujant iš P. Afrikos buvo užimtas naujomis kulinarinėmis knygomis ir žurnalais, tai tikrai delnai nieštės kuo skubiau ką nors išbandyti:)

Kadangi, kaip minėjau, namai tušti, tai patraukiau šiandien savo įprastu maršrutu, bepildydama maisto atsargas. Viena iš mano mėgiamiausių maršruto stotelių – pietinėje Jafoje esanti niekuo perdaug vizualiai nesiskirianti iš kitų – Levinski (lengvai įsimenamas pavadinimas:))) gatvė. Kažkada šią gatvę man parodė viena mano vietinė draugė, tortų dizainerė. Kai tik ko prireikia tortams ir ne tik – čia yra vieta kur viską galima atrasti.

Ši gatvė buvo žinoma jau nuo seno, kadangi čia nuo neatmenamų laikų veikė Persų maisto turgus. Šis turgus veikia ir iki šių dienų, ir pardavinėja jame išeiviai iš Persijos. Ir pardavinėja jie tuos pačius dalykus, kuriuos gabendavo ir prieš 100 metų – prieskonius, džiovintus vaisius, datules, riešutus… Aplink mažomis prduotuvėlėmis virtusius buvusius turgaus prekeivių taškus, išsidėstę kelios delikatesų parduotuvės. Jei man prireikia ko nors ispaniško, itališko, turkiško ar graikiško – užsimerkusi žinau, kur Tel Avive šių gėrų ieškoti, nes jei jų nėra Levinski, vadinasi nėra visame Izraelyje.

Vieną tokią labai mažą parduotuvėlę (prisiekiu, mažesnę nei mano virtuvė) buvau nusižiūrejusi jau anksčiau. Esu ten pirkusi triufelių aliejų, gerą balzamiko actą, aviečių actą ir kitas gėrybes. Man patinka, kad kadangi savininkai turi LABAI mažai vietos, jų lentynose tik labai išskirtiniai produktai. Bet šiandien užėjusi į tą parduotuvę sužinojau ir daugiau įdomių detalių. Pasirodo, šį šeimos verslą perėmę jaunuoliai (gal 35 metų du broliai) – jau nežinia kelinta karta, kuri specializuojasi turkiškuose delikatesuose. Šeimos kulinarinio verslo tradicijos siekia net 300 metų!! Jų proproproseneliai, kažkada išvaaryti iš Ispanijos, persikėlė į Turkiją, ir ten gamino įvairiausius Viduržemio jūros gardėsius: turkiškas meze, ožkos sūriu kimštas miniatiūrines marinuotas paprikas, sūdė ančiovius, kepė duoną, gamino baklažanų užkandžius… Ir štai šie du jauni vyrukai, naudodami tuos pačius receptus, kuriuos naudojo jų protėviai prieš 3 amžius, gamina lygiai tups pačius dalykus ir juos parduoda šviežutėlius čia, štai šitoj miniatiūrinėj parduotuvėlėj! Šalia to, žinoma, jie importuoja ypač geros kokybės produktus iš kitų Viduržemio jūros regiono šalių – Italijos, Graikijos.

Kadangi planavau tik papildyti savo pasibaigusio balzamiko acto atsargas, dideliems pirkiniams nebuvau nusiteikusi. Bet išragavusi pusę parduotuvės, prisipirkau visą maišą gėrybių: prancūziško graikinių riešutų acto, itin tyro, visų geriausių restoranų šefų naudojamo išskirtinės kokybės alyvuogių aliejaus (jis naudojamas tik patiekalų „užbaigimui” – pašlakstymui prieš pateikiant ant stalo), metus brandinto ožkos sūrio, ir, žinoma, šviežių ančiovių, kurie, kaip ir reikėjo tikėtis, nieko bendro neturi su uždarytais konservų dėžutėje.

Dar sužinojau, kad šis taškas yra vienas iš trijų visame regione, apie kurį labai teigiamai atsiliepė prabangaus gyvenimo būdo žurnalas „SAVOR”, o jis oficialiai ir neoficialiai top restoranų šefų pripažintas kaip geriausia vieta įsigyti ypatingiems produktams.

Neturėjau kitos išeities – gaminau salotas su šviežiais ančioviais:) (1 asm)

Pundelis salotų lapų

Pundelis gražgarsčių (rucola)

5-7 vyšniniai pomidorai

2 ridikai

3-4 juostelės balzamiko acte pamarinuotų keptų saldžių paprikų

1 kietai virtas kiaušinis

3-4 šviežiai sūdyti ančioviai

Alyvuogių aliejaus

Truputis graikiškų riešutų acto

Nuplautus salotų lapus suplėšome ir kartu su gražgarstėmis išdėliojame lėkštėje. Sudedame perpus supjaustytus pomidorus, plonais griežinėliais supjaustytus ridikus, išdėliojame saldžias paprikas, į keturias dalis perpjautus kiaušinius ir šviežius ančiovius. Viską pašlakstom graikiškų riešutų (ar raudonojo vyno) actu bei aliejumi, pabarstome grūstais juodaisiais pipirais.

 

  1. Nida:

    Būtinai pasidalinsiu:) O tas buteliukas pilnas žolelių tikrai įspūdingai atrodo:) Pirkčiau ir aš su malonumu, jei užtikčiau:))

  2. odeta:

    Kai būnu Ispanijoje, visada perku šviežių ančiuvių, bet dažniausiai kepu ant grotelių ir valgau su salotomis. O sūdytus ar rūkytus perku jau paruoštus turguje.
    Man irgi Keiptaunas su savo pakrante ir vynuogynais įspūdingesnis ir Pretoria smagesnė (gal dėl jaunimo?) nei Johanezburgas.

  3. Skaitytoja:

    Nida, pabandziau „sugooglinti” ta balto vyno acta su zolelemis: http://www.vino100stores.com/147/images/products/db/26207.jpg . Labai aromatingas, nors patrauke is pradziu tiesiog graziai atrodantis buteliukas 😀 O buteliuku milijonas… pazistama situacija 😀 Garstyciu n rusiu, actu n+k rusiu, padazai padaziukai ir visokiu visokeliausiu buteliuku butelaiciu… 😀 Bet man smagu 😀 Kazkaip smagiau taip gaminasi 🙂 Ir ateity pasidalink idomiais atradimais, manau ne vien man idomu 😉

  4. Nida:

    Miela Skaitytoja, ir aš, atradusi aromatingus actus, pasidaviau pagundai ir pradėjau juos pirkti. Aš taip pat turiu šios firmos juodųjų serbentų, o štai žolelių meteko matyti. Anksčiau net dėmesio nekreipdavau – naudojau tradicinius baltą, raudoną ir balzamiko, o dabar eksperimentuoju. Jei kas pamatytų mano buteliais nukrautą virtuvės stalviršį, tai smagiai pasijuoktų: actai, 4 rūšių aliejai (alyvuogių salotoms, alyvuogių kepimui, alyvuogių užbaigimui, ir rapsų skrudinimui), azijietiški padažai, granatų sirupas… Aliejų būtinai nufotografuosiu ir įdėsiu į kitą įrašą (komentaruose ši programa nuotraukų talpinti neleidžia:)), ir nors abejoju, kad būtent šį veža į LT (jį ir Izraelyje, kaip supratau, vos keliose vietose parduoda), gal pasiseks surasti ką nors panašaus?…

  5. Skaitytoja:

    Nida, sios firmos actu pas mane yra ne vienas (dar baltas su zolelem (labai graziai atrodo pats butelys, daug skirtingu sakeliu 🙂 ), su juodaisiais serbentais, raudonas). Paprasatai naudoju is akies viskam ir betkam 😀 I visus salotu uzpilus, troskinius, marinatus. Man skanieji actai visur tinka, eksperimentuoju ir naudoju skirtingas ju rusis tiesiog pagal nuotaika 🙂
    O del to aliejaus – speju, kad LT be sansu jo gauti, tiesa? 🙁 Pasiziuresiu, gal parsisiusti is kur nors gautusi…. Labai sugundei, o dabar – truks plys reikia! 🙂

  6. Nida:

    Dovile, kaip tikrai lietuvei, labai smagu sužadinti pavydo jausmus:))
    O šiandien parašiau Kalėdinį Laimos rubrikos įrašą… Oi, nesitiki, kad jau šventės ne už kalnų… Geros savaitės pabaigos ir puikaus savaitgalio!!:)

  7. Dovilė:

    Sveika sugrįžusi į namus, į blogą ir pas mus;-)
    Vyras parnešė šiandien „Laimą”, tai mačiau, kad kažką apie duoną parašei. Pabaigsiu darbo savaitę ir savaitgalį paskaitysiu. O salotos atrodo nuostabiai, bet LT nebe sezonas salotų, pomidoriukų ir ridikų. Dabar „eina” trintos moliūgų sriubos, šviežiai raugti kopūstai ir pan.;-)))
    (Čia aš specialiai tau rašau apie lietuvišką realybę, kad greičiau iš Afrikos grįžtum ir viskas tik iš pavydo, pavydo, pavydo;-)))))

  8. Nida:

    Miela Siuline, Johanesburgas, aišku, žavus, bet ne toks žavus kokia visa vakarinė PAR pakrantė ir Keiptauno apylinkės… Kai kur norisi sau įgnybti, kad suprastum, jog šiuos vaizduds matai ne sapne… Būtinai kada nors nuvyksi, net neabejoju. Geresnio kainos ir kokybės santykio neįmanoma rasti nei viename Europos kampelyje. Jau nekalbant apie nepriekaištingą p. Afrikiečių estetikos ir stiliaus pojūtį….

  9. Nida:

    Rennie, actas turi labai aiškų graikiškų riešutų aromatą. Tiesą pasakius, neturėjau galimybės išbandyti dar jo įvariuose salotų užpiluose, bet manau, kad tas gardus prieskonis suteiks net įprastoms salotoms išskirtinumo. Štai ir Skaitytoja rašo, kad turi šio acto – gal galėtum pasidalinti patirtim kaip ir kur jį naudoji? Aš paeksperimentuosiu savo ruožtu ir parašysiu kaip sekasi:)
    Aliejaus butelį būtinai nufotografuiosiu (bet ten labai daug hebraiškų užrašų:((), o graikiškų riešutų aliejus turėtų būti super skanu. Man viskas, kame yra graikiškų riešutų – be galo skanu.

  10. Skaitytoja:

    O nufotografuotas actas ir pas mane spinteleje glaudziasi! 🙂 Vilniuje jo radau. Bet mane labai sudomino alyvuogiu aliejus – gal galetum tiksliai parasyti pavadinima (arba dar geriau – foto ikelti?) 🙂 Buciau labai dekinga!
    P.S. salocikes atrodo puikiai! Tokias ir as gaminuosi, siam vakarui kazkas panasaus irgi bus 🙂

  11. Rennie:

    Mane tai labai sudomino tas graikinių riešutų actas, koks jo skonis? Labai mėgstu raikinių riešutų aliejų 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *