Rankose jau laikau savo knygą!

„Ji didelė!!” – tokie buvo pirmieji mano draugės žodžiai, kuri pirmąkart (net anksčiau nei aš pati!!)  pamatė mano naują knygą „Izraelio skoniai: šventės ir kasdiena”. Kažkodėl ji tikėjosi, kad tai bus nedidelė knygelė – o čia beveik A4 formato:)

Taip viskas puikiai gavosi, kad į svečius skrido mūsų draugai, ir prieš pat skrydį Vilniuje jie pagriebė tiesiai nuo spaustuvės konvėjerio pačią pirmą, dar šiltą knygą, ir po trijų valandų ji jau buvo mano rankose! Mano draugė visos kelionės metu net dedrįso knygos atsiversti. „Kažkaip nepatogu buvo, kad ją pamatysiu anksčiau, nei tu” – štai tokia ji korektiška!!

Jausmas, kai pirmąkart tą knygą paėmiau į rankas – nenupasakojamas. Visų penkerių metų darbo rezultatas. Tiesa, paskutiniai metai buvo paskirti vien knygai, niekam kitkam. Pastarojo mėnesio nemiegotos naktys, varginančios kelionės, kaupina galva rūpesčių, susitelkusių ir pasišventusių redaktorių darbas, kai net ir po penkto ar šešto skaitymo būdavo surandamos kokios nors mažos klaidelės… Naktiniai sėdėjimai iki tol, kol akys jau nieko nematė… Rodėsi, kad tie baigiamieji darbai niekada nepasibaigs – paroje trūko valandų, o minutės iki pridavimo termino seko greičiau, nei mes norėjom:)

Tai nėra vien mano knyga. Visų pirma, tai mūsų be galo darnios komandos darbo vaisius: vyriausios redaktorės, mano puikios draugės Dalios Juškienės, kuri tarsi optimizmo ir geros nuotaikos užtaisas neleido nei akimirkai pasijusti pavargusioms:) Dizainerei Rasai Undraitytei Preidienei, kuri yra visiškas kruopštumo įsikūnijimas. Aš neįsivaizduoju, iš kur tiek kantrybės ir tiek pasiaukojimo, dėliojant maketo linijas ir ieškant pačių tinkamiausių spalvų kiekvienam puslapiui. Kaip gerai, kad mes be žodžių visko norėjom „taip pat”, tai labai palengvino darbo procesą. Bet lenkiu galvą, nuoširdžiai, už tai, kad septyniasdešimt kartų Rasa taisė ir pertaisė visokiausias smulkmenas, kurios vieną dieną atrodė vienaip, o kitą – jau kitaip:) Nežinia, ar ta knyga būtų įskaitoma lietuviams, jei kalbos redaktorė Inga Motuzienė nebūtų mano rašliavos kantriai vertusi į lietuvių kalbą, ieškojusi terminų, tinkamų vieniems ar kitiems žydiškiems patiekalams apibūdinti. Galiu drąsiai pasakyti, kad ši knyga nuo šiol bus geriausias jidiš ir hebrajų kalbos kulinarinių terminų žodynas, sistema, pagal kurią naudojami vieni ar kiti žodžiai ir išsireiškimai:) Prieš šias mierginas žemai lenkiu galvą – jei ne jos, ši knyga nebūtų įgavusi pavidalą, kokiame jūs visi ją turėsite progos pamatyti.

Ir ne tik šiems žmonėms esu beprotiškai dėkinga. Ką aš būčiau dariusi be savo geriausios draugės Virgutės – jos namuose paskutinėmis dienomis buvo įsteigtas „knygos pridavimo štabas” su 5 kompiuteriais, paklotomis lovomis, jei kam reiktų nusnūsti mažumėlę, ir užsakytomis picomis užkandžiams (na argi ne absurdiška, kad darant kulinarinę knygą dar teko ir picas namo užsisakyti??? Laiko liko vien tik surinkit picų pristatymo telefono nr…). Jau nekalbu apie savo vyrą, kuris pastaruosius metus gyveno maisto gaminimo ir fotografavimo studijoje, ir buvo priverstas visus metus maitintis vien žydiškais patiekalais, kuriuos pati gaminau ir fotografavau knygai:) Delijai, kuri mane, atšokusią nuo vietinių realijų, suorientuodavo kur kas vyksta Vilniuje (kur reikia užsakyti picas:)), ir rūpinasi iki šiol informacijos sklaida apie knygą ir dieną ir naktį:)

Žodžiu, kaip suprantate, tai kolektyvinio darnaus darbo rezultatas. Kolektyvinio DRAUGŲ darb0 rezultatas. Todėl tai dviguba, o gal net triguba šventė man.

Dabar ji – jūsų. Nuo birželio – kiekviename Lietuvos knygyne. Skaitykite, dalinkitės įspūdžiais, ir gaminkite!:) Kaip sakoma Izraelyje, bete avon (gero apetito)!

Knygos „Izraelio skoniai: šventės ir kasdiena” pristatymas vyks birželio 4d. (trečiadienį) 18v. Vilniaus Akropolyje esančiame Pegaso knygyne. Visus nuoširdžiai kviečiu!!