Velykinis periodas Šventojoje Žemėje – išties ypatingas. Apie jį verta papasakoti. Ne, ne apie mūsų katalikiškas Velykas, kurios, kaip ir visos krikščioniškos šventės, čia bus paminėtos tyliai ir santūriai. Šįkart noriu papasakoti apie žydišką Pesachą, arba Pasoverį angliškai, arba Paschą, kaip jis čia vadinamas rusų tarpe.

Stebuklingas žodis, kuris ir jūsų žinias ir mintis sudės į vietas, – tai MACA. Taip, tai tie traškūs paplotėliai, kurie pavasarį dažniausiai atsiranda ir mūsų parduotuvių lentynose, ir kuriuos mes valgom vietoj traškučių sėdėdami prie televizoriausJ Macos – tai Pesacho simbolis ir maistas, o pats Pesachas čia dar kartais vadinamas Macų švente. (Čia tikriausiai vaikiškas pavadinimas, nes kaip gi kitaip išaiškinti mažiesiems, kodėl po velnių staiga visą savaitę negalima valgyti duonos??)

Istoriškai Paschos ir Macų ištakos yra tie laikai, kai prieš gerus 4000 metų Mozė, vieną rytą pasibeldęs į Egipte vergavusių žydų duris, liepė jiems skubiai susirinkti savo daiktus, (griebti laptopus J), ir skubiai nešdintis Pažadėtosios žemės link (va čia siūlau visiems laikams prisiminti, kad šventa Izraelio žemė – tik mums, krikščionims, o žydams šis kraštas – pažadėtas). Užmaišytos duonos tuomet jau nebuvo laiko kildinti, todėl bėgliai skubiai išsikepė tai, kas gavosi, ir išdūmė dabartinio Izraelio link. Kaip žinia, kelių dešimčių kilometrų atstumą jie keliavo net keturis dešimtmečius, bet čia – kitos pamokos tema J. Grįžkim prie macų.

Tai va, tos neiškildintos tešlos paplotėliai ir yra macos. Kepamos pagal tas pačias tradicijas iki šių dienų. O kad visiems viskas dar labiau būtų aišku, ta proga visoje šalyje draudžiama pardavinėti (tad vadinasi, ir valgyti) bet kokią duoną ar jos gaminius nuo pirmos Pesacho dienos iki paskutinės.

Blogai, kad Pesachas – tai ne mūsų dvi dienas trunkančios Velykos. Gerai, kad tai ne toks ilgas periodas, kaip mėnesį besitęsiantis musulmoniškas Ramadanas, nes reiktų turbūt susimūryti nuosavą duonos kepimo pečių. Žydai – tauta, mokanti švęsti, tad Pesachą, kaip ir daugelį kitų savo švenčių, jie pažymi visą savaitę.

Bet grįžkime prie macų. Arba tiksliau – duonos. Ar žinot, kad duonos privalo nebūti ne tik parduotuvėse (ten paprasčiausiai visas duonos skyrius uždengiamas stora užuolaida, kad niekas net neįtartų, jog jis ten kada nors buvo! J). Tikras pragaras laukia namų šeimininkių, nes visus namus reikia išvalyti taip, kad juose neliktų nei vieno trupinuko sausainio, džiūvėsių, pyrago ar duonos. Todėl gerą savaitę prieš Pesachą namai valomi su dantų šepetukais: šveičiami šaldytuvai, iškraustomos spintelės, atitraukiami sunkiausi baldai. Taip ieškoma trupinių. Kad tikrai būtų garantija, jog po švaros proceso trupinių neliko, visos pakampės dar padeginamos su žvake.

Kai kalbam apie namų ir parduotuvių apvalymą nuo trupinių ir duonos, reikia nepamiršti, kad į šią „draudžiamų produktų“ kategoriją įeina kepiniai, saldėsiai, ir net makaronai! Niekas man nesugebėjo paaiškinti kodėl, bet Paschos periodu iš namų ir lentynų privalo dingti viskas, kas turi kvietinių miltų ir mielių. Kaip žinia, mielių turi ir alus, tad jo patartina įsigyti iš anksto. Net jei parduotuvėje praskleisite užuolaidą ir „surasite“ kokį alaus buteliuką, jo bar kodo šventinę savaite nenuskaitys kasos aparatas! Šio griežto įstatymo, draudžiančio prekiauti duona ir alumi, pažeidėjai rizikuoja užsidirbti didelę baudą arba net netekti licencijos!

Ar jums nekyla klausimas, o kur gi šeimininkės deda visus tuos maisto produktus, kurių negali per Pesachą likti jų spintelėse? Ir man tas klausimas iškilo. Negi išmeta??? O kai paklausiau ir gavau labai rimtai ištartą atsakymą, minutėlę valdžiausi, kad neprunkštelėčiau. „Mes tuos produktus paslepiam“ – paaiškino viena mano bičiulė, išsamiai mane instruktuojanti apie kiekvieną žydišką šventę ar apeigą. Ir parodė „slėptuvę“ savo namuose, į kurią savaitei ji sudeda savo makaronus, džiūvėsius, miltus ir kitas atsargas. „ O paskui viską surandu“ – visai rimtai paaiškino.

Keistenybės su produktų slėpimu ir patalpų valymu dar nesibaigia. Pesachui reikia iš namų išnešti visus indus: lėkštes, įrankius, puodus…. Ir atsinešti kitus, skirtus išskirtinai šiai šventei. Kaip pasakojo mano viena draugė iš Niujorko, ji iki šiol prisimena kaimynų prakeiksmus, kai visą savaitę visa šeima marširuodavo laiptas į sandėliuką pirmyn-atgal: tai išnešt produktus, tai iškraustyt lėkštes, tai parnešt kitas, paskui jas išnešt, grąžint senąsias…

Neslėpsiu: macų “įkaitais” Izraelyje savaitei tampa visi – ir tie, kurie nereligingi, ir tie, kurie ne žydai, ir tie, kuriems Velykos be duonos – anokios Velykos! Tad neliko nieko kitko, kaip… duoną kepti pačiai. Pesacho savaitė tapo puikiu metu pasipraktikuoti: vieną vakarą namai pakvipo šviežia fokačia, o štai Velykų dieną sugalvojau iškepti gardžias pusrytines bandeles. Ir čia turiu atvirai prisipažinti, kad neteisingai apskaičiavusi laiką, bandeles iškepiau gerokai po pietų, nes leidus sau ilgėliau pasivolioti lovoje, kildinti tešlos laiko jau nebuvo. Bet visvien tai – pusryčių bandelės, kurias mielai suvalgysim per rytojaus, porytojaus ir, jei liks, dar ir kitus rytmečio valgymus.

Pusrytinių bandelių tešlai:

pakelis (1,5 šaukštelio) sausų mielių

60 ml (1/4 puodelio) šilto vandens

puodelis (250ml) pieno

2 šaukštai cukraus, 2 šaukštai druskos

2 dideli kiaušiniai plius 1 suplaktas aptepimui prie6 kepant

6 šaukštai (90g) minkšto sviesto

700g miltų

Dideliame dubenyje vandenyje ištirpinam mieles ir palaukiam, kol jos šiek tiek suputos. Tada suberiam cukrų, įpilam pieną, druską, minkštą sviestą, abu kiaušinius ir miltus ir užminkome minkštą, bet prie rankų nelimpančią tešlą. Gumulą gerai išminkytos tešlos dedame į aliejumi pateptą indą, uždengiam ir padedam šiltai kelioms valandoms, kad iškiltų.

Iškilusią tešlą suvoliojam į volelį, tada supjaustom nedideliais gabaliukais (stalo teniso kamuoliuko dydžio) ir formuojam bandeles. Sudedam jas į skardą, išklotą pergamentiniu popieriumi, arba į apvalią formą rateliu, tarsi gėlytę, kad kepdamos tolygiai kiltų. Tiesa, iškepę bandelės tokiu atveju bus sulipę, bet jas lengvai atplėšite vieną nuo kitos. Aš, kad būtų mažiau vargo, naudoju keksiukų formą, bet tada bandelės gaunasi labiau panašios į keksiukus, o ne apvalios, klasikinės… Bet kuriuo atveju, suformuotas bandeles uždengiame sausu virtuviniu rankšluosčiu ir dar paliekam geram pusvalandžiui pakilti.

Patepame plaktu kiaušiniu. Jei norit, ant viršaus galit pabarstyti aguonomis, nigella (juodom sėklytėm) arba sezamo sėklomis. O galit ir niekuo nebarstyti :). Kepam apie 20 minučių orkaitės apačioj, įkaitintoje iki 200C.

Galit patiekti iškart, kol karštos, galit valgyti šaltas, o galit vėliau trumpam įdėti į šiltą orkaitę, ir atšildyti, atšviežinti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.