Iškart prisipažinu: tai turėjo būti visai ne tai. Tai turėjo būti kepinys, kuris turėjo priblokšti visus, kas jį pamatys. Jau nekalbant apie tuos, kurie jį paragaus (pastarieji ir šiaip buvo patenkinti rezultatu, nors viskas išėjo visai ne taip, o aš buvau pikta ir nepatenkinta). Bet apie viską nuo pradžių…
Mano svajonėse ir planuose jau seniai sukosi desertas, kurio pavadinimas- Croquenbouche – nedaug paprastam mirtingąjam lietuviui ką nors pasako. Croquembouche – tai šventinis prancūziškos klasikos desertas, žavus ne vien tuo, kad tiesiog tirpsta burnoje, bet yra grakštus ir puošnus, kaip koks mūsiškis lietuviškas šakotis.
Mažučiai plikytos tešlos sausainėliai, pilni puraus vanile kvepiančio kremo ir aplaistyti traškia karamele, įmantriai sulipdomi vienas ant kito, taip suformuojant aukštą tuščiavidurį bokštą. Visas bokštas papuošiamas plonyčiais karamelės siūlais. Svečiai „ardo” tą bokštą, praskleisdami karamelines „užuolaidas”, skanaudami vieną po kito pyragėlį, o jūs džiaugiatės girdėdami iš pasitenkinimo skaniai čepsinčius laiminguosius…
Bet visa tai ir liko tik mano svajonėse. Croquenbouche gamybos paruošiamieji darbai truko ne vieną savaitę. Visų pirma reikėjo pasigaminti formą, kurioje statysiu sausainėlių bokštą. Kadangi namuose nieko tinkamo neradau, nutariau sukarpyti sieninį žemėlapį ir iš jo pasigaminti į nykštuko kepurę panašų kūgį. Vidinę pusę apklijavau pergamentu ir šį „darbelį” išdidžiai pastačiau svečių kambaryje ant televizoriaus stalelio. Namų tvarkytoja vos jo neišmetė, nes ji taip ir nesuprato, kas čia per šiukšlė didelė voliojasi. Vos spėjau išgelbėti.
Visa kremu pripildytų pyragėlių esmė – jie turi būti sausi ir traškūs viršuje, švelnūs aksominiai viduje, o kietas karamelės kiautas turi jiems suteikti įpatingą formą ir skonį. Todėl pasilikau šį išbandymą paskutinei dienai: tai pačiai, kurią planavau pateikti šį išskirtinį desertą. Ilgai į detales nesileisiu, pasakydama tik tiek, kad:
a) nusideginau pirštus verdančia karamele – velniai griebtų ji tooooookia karšta, kad kaipmat pajutau savo svylančios odos kvapą
b) karamelė, kurioje mirkiau pyragėlius, nestingo – matyt kaltas Izraelio klimatas, kai mano virtuvėje net žiemą temperatūra nenukrenta žemiau +26C (o gal čia iš tos serijos, kur blogam šokėjui kai kas trukdo?…)
c) mano pyragėlių klijavimas, kuomet juos lipdžiau vieną prie kito palei pasigamintos formos vidines sieneles, nuėjo šuniui ant uodegos, mat apvertusi formą aukštyn kojomis, vietoj grakštaus sulipdyto bokšto gavau kalną sukritusių bele kaip ant vienas kito pyragėlių krūvą!! rrrrrrrrrr:((((((
Vienas, kuo tikrai negaliu skųstis, buvo pyragėlių skonis. Jis – dieviškas. Išvada ir patarimas paprastas: ai, gal geriau nelipdylit jūs to karamelinių pyragaičių bokšto, o pateikite juos tokius, kokie yra. Na, galite dar apraizgyti karamelės voratinkliu, kad būtų gražiau. Bet…. gal jums gausis geriau nei man?…
Plikyti pyragėliai su kremu ir karamele
Plikytai tešlai Choux:
125ml pieno
100g sviesto
1/2 šaukštelio druskos
1 šaukštelis cukraus
150g miltų
4 kiaušiniai
1 kiaušinis sumaišytas su 2 šaukšteliais pieno – pyragėlių glazūrai
Įdarui:
150ml plakimui skirtos grietinėlės
3 kiaušinių tryniai
70g cukraus
20g miltų
250ml pieno
1/2 vanilės ankšties (arba vanilės esencija)
Truputis sviesto arba cukraus pudros
Karamelės glazūrai:
250g cukraus
Pirmiausia pasigaminame kremą, nes jis šaldytuve (prieš sumaišant kremą su plakta grietinėle) gali stovėti dieną ar dvi.
Suplakame kiaušinių trynius su trečdaliu cukraus iki baltumo. Įmaišome miltus, kol masė gaunasi vienalytė.
Nedideliame puode užkaičiame pieną su likusiu cukrumi ir vanile. Kai tik jis užverda, pamažu maišant supilam karštą pieną į trynių masę. Gerai išplakame ir viską supilame atgal į puodą. Užverdame ant nedidelės ugnies ir nuolat maišant verdame apie 2 minutes, kol masė sutirštės (tik maišykit intensyviai, kad nesigautų gumuliukai).
Perpilame kremą į indą, kuriame jis stovės šaltai, viršų pabarstome cukraus pudra arba uždedame kelis gabalėlius sviesto – tai padės išvengti susiformuoti kietai „plutelei”. Kai atvėsta, dedame kremą į šaldytuvą ir gerai atšaldome.
Išsikepame plikytos tešlos pyragėlius: Įkaitiname orkaitę iki 180C.
Nedideliame puode sumaišome pieną, 125ml vandens, sviestą, druską, cukrų. Užkaičiame puodą. Kai tik skystis užverda, tuoj pat nukeliame nuo ugnies. Supilame miltus ir mediniu šaukštu energingai maišome, kol masė sušoka į minkštą visumą. Vėl puodą uždedame ant nedidelės ugnies ir dar kurį laiką šią minkštą masę maišome, kol ji išdžiūsta, apie minutę. Išjungiame ugnį. Į masę įmušame kiaušinį, ir gerai išmaišome, kol kiaušinis pilnai įsikorporuoja į tešlą. Tą patį padarome su likusiais kiaušiniais (po vieną). Pabaigoje masė turi būti minkšta ir žvilganti.
Konditerinio maišelio pagalba formuojame mažučius „burbuliukus” skardoje, padengtoje kepimo popieriumi. Jei norite tokių mažų vieno kąsnio pyragėlių kaip mano, darykite juos ne didesnius nei 1cm skersmens, nes šie pyragėliai išaugs 3 kartus kepdami.
Palikite nemažus tarpus vienas tarp kito. Kiekvieną pyragaitį patepame kiaušinio ir pieno plakiniu ir pašauname į orkaitę. Kepame apie 10 minučių, kol jie paruduos ir „išdžius” Išimame ir pilnai atvėsiname ant grotelių. Atvėsusiems pyragėliams apačioje padarome mažytę skylutę, pro kurią įpurkšime kremo.
Gaminame karamelę: puode užkaičiame cukrų ir kai jis pradeda tirpti ir kraštuose tamsėti, maišome, stebėdami, kad nesudegtų, kad spalva būtų auksinė ir tolygi. Nukeliam iškart nuo ugnies. Tuoj pat, kol karamelė dar nesustingo, pamirkome viršutinę pyragėlių dalį į karamelę ir dedame kiekvieną ant grotelių, kad sustingtų. Jei karamelė sustingsta, pašildome ją lengvai, kad suskystėtų ir dirbame toliau.
Pabaigiame ruošti kremą: išplakame grietinėlę iki standžių putų ir ją atsargiai sumaišome su paruoštu kremu. Masę sudedame į konditerinį krepšį su plonu antgaliu (3-5ml) ir šiuo kremu pripildome kiekvieną pyragėlį.
Jei nesiryšite statyti pilies, galite sudėti pyragėlius į kalnelį ir juos papuošti bestingstančios karamelės siūlais (karamelę kabinkite šakute ir tempkite, kol gausis ilgi ir lankstūs siūlai, kurie iškart ims kietėti).
P.S. Šį desertą dariau pirmąkart labai seniai – prieš gerus 20 metų. Tada dar buvau visai nepatyrusi, ne daug ką virtuvėje išbandžiusi studentė, jauna mama. Receptą išsiverčiau iš kažkokio vokiško žurnalo, ir viskas gavosi puikiai. Ypač žavingai atrodė karamelės dekoracijos – siūlai, tuomet dar niekam niekur nematyti. Taip papuoštą kūrinį neapdairiai padėjau kelioms valandoms į šaltą rūsį (nuosavame name), o kai atėjus deserto metui nuėjau jo paimti, nustėrau – iš mano karamelinių dekoracijų bebuvo likę tik keletas drėgnų karamelės lašelių, kabančių lėkštės kraštuose:( Tad geriausia šį desertą pateikti iškart, kai tik jį pagaminate.
P.P.S. Kad ir koks tobulas šis desetras iškart pagamintas, jis žvėriškai skanus net praėjus 2-3 dienom po šventės, kuomet į plikytus pyragėlius būna susigėręs ne vien kremas, bet ir visa karamelė… Kartą šių pyragėlių paragavęs, niekaip negali sustoti….
Deserto šaltinis – Michel Roux „Desserts”.
Laima, labai atsiprašau – per neatidumą praleidau cukraus kiekį recepte. Mano didelė kaltė. Recepte jau pataisiau – cukraus į kremą reikia dėti 70g. Dar kartą labai atsiprašau.
Nida, zaviuosi jusu receptais ir pasakojimais…ikvepta jusu sekmingo ekspermento ryzausi si savaitgali pabandyti si konditerijos stebukla pagal jusu recepta – pradejau ruosti idara, bet va sudetyje neparasyta cukraus proporcija…o poto nuorodos..””Suplakame kiaušinių trynius su trečdaliu cukraus iki baltumo””…kiek gi tas trecdalis? :)))
Alma, linkiu didelės sėkmės!!! Procesas – tikrai nepakartojamas, vertas išbandymo. O gal gausis??:) Kitų komentatorių paminėta idėja panaudoti medinius smeigtukus, manau, verta dėmesio, jei matysi, kad tradicinį bokštą pastatyti nepavyks! Dar viena maža detalė: aš pyragėlius dariau mažučius, bet filmuotoje medžiagoje matosi kurkas didesni. Viena vertus, mažesni mažiau sveria ir juos gal lengviau tame bokšte išlaikyti sulipusius, bet su didesniais tikriausiai patogiau dirbti, patogiau juos suimti rankomis, kai klijuoji prie sienelių… Puiki mintis tokius pyragėlius pateikti Valentino šventei:) Bet Valentinui aš ruošiu specialų meniu, kurį patalpinsiu jau netrukus…. Bus, mano manymu, iš ko pasirinkti!:)
Rūta, dėl skonio abejonių nebuvo – pyragėliai tikrai dieviški… Bet gi tas nelemtas bokštas…. Manau, ne be reikalo šefų televiziniuose konkursuose šis gaminys būna didžiausias finalinis išbandymas. Tikrai daug meistriškumo reikalaujantis kūrinys.
Labai dziaugiuosi atradusi dar viena nuosirdumu kvepianti bloga ir…perskaiciuosi nusprendziau daryti si desertuka artejanciai Valentino dienai. Palepinsiu savo vyra ir vaikus. Tiesa,plikytus pyragelius kepusi daug kartu su ivairiais idarais,o karamele puosusi tortus,bet paziuresim kaip gausis suderinti abu reikalus ir lipinti ta boksta. Jau dabar linksma darosi pagalvojus kaip prakaituosiu :)))
OHO! Tu ta kugi pasiderei toki drasiai plona ir auskta!! TIkrai gera ideja tie iesmeliai, tikrai padetu. O siaip tai suprantu, kai isivaizduoji kazka labai grazaus ir nesigauna ir visiem kitiem toks jausmas, kad ‘na ir kas?’ bet tau subjursta nuotaika iki galo, nes nors ir skanu, tikrai ne tas ko norejosi :] Bet man tie pyrageliai labai skaniai atrodo!
Kriste, ačiū:) Tikrai juokinga:) Aš atrodžiau panašiai – su nudegintais pirštais ir jaučiausi tokia pat nevykėlė:)
Lina, ačiū už padrąsinimą ir pasidalinimą savo nesėkme:) Aš irgi dar kartą bandyčiau nebent su mediniais smeigtukais:)))
Saunuole,Nida! Gerai,kad aprasei,nes,patikek,tu ne vienintele,kuriai nesigavo. Pries kokius 20 metu ir as ji bandziau daryti. Savo mamos gimimo diena. Vaizduoteje buvo kepinys,kuris „pritrenks” visus, o gavosi,kad „pritrenke” tik mane, nes man tas bokstas nesigavo,viskas sukrito. Kazkada cia pamaciau pas Elzbieta (Zaidziame virtuve), ji raso,kad dare ant floristinio kugio ir tvirtino dantu krapstukais.Tai pamaniau,kad galeciau dar karta pabandyti:)
Tikrai svarbiau skonis! o sis video prajuokino 🙂 http://www.youtube.com/watch?v=SMZRGFg2DLw
Ačiū už padrąsinimą, Laura:)
Kaip tik žiūrėjau per masterchef australia jie tą croquenbouche gamino, plūšo plūšo suprakaitavę, ne visiems išėjo… O jūsiškis ne taip jau prastai ir atrodo, svarbiausia, kad skamu buvo 🙂
Dovile, man čia buvo tokia trauma, kad prisiverčiau aprašyti šį procesą tik praėjus kelioms savaitėms po to „pravalo”:) Bet neatmetu galimybės, kad kada nors dar pabandysiu kartą:)
Inga, tikra tiesa! Karamelės temperatūra, konsistencija be galo svarbi, ir tikiu, kad nulemianti rezultatą. Tik bėda tame, kad ta konsistencija kinta akimirksniu: čia karamelė skysta, čia jau sukietėjus… Jau nekalbant apie tai, kokios tas karštas skystis temperatūros…. Čia jums ne verdantis vanduo:))
Labai juokingai aprašei visą procesą ir rezultatą;-)))
Aš tai neišdrįsčiau tokių bokštų gamint.
Skanu ir grazu.Labai teisingai reikia isvirti karamele ir temperatura turi buti gera,nes ir tame priklauso lipimas,maziausia klaida karameles virime ir neteisinga temperatura,tada visas bokstas nesigauna.
Grita, su mediniais iešmeliais gal ir aš išbandyčiau!!! nes kitu atveju tai man jokia fizika neveikia – nelimpa tie pyragaičiai nors tu ką. Mano piramidė buvo ganėtinai tvirta, bet kažkas su ja buvo ne taip – gal blogai skersmenį apsiskaičiavau? Gal pernelyg siaura buvo? O gal kas iš skaitytojų yra bandęs šį kepinį, daręs formą, ir pavyko?? Būtų labai įdomu!
Labas Nida,vienam rusiškam kulinarijos zurnale buvo parodyta stovo gamyba.Buvo paimta floristinė oazė, iš jos išpjauta piramidė,apsukta folga,o į ją sukišti mediniai iešmeliai ant kurių suveriami pyragaičiai.Pagal nuotrauką atrodė įspudingai.