Pasta su keptų pomidorų padažu. Paprasčiau nebūna

Kai po intensyvios 5 dienas trukusios kelionės po Angliją įžengiau į prikaitusio savo buto Tel Avive prieangį, negalėjau atsidžiaugti, kad esu namie, ir kad pagaliau toli už savęs palikau sumuštinių šalį… Butas vėdinosi (tiksliau kondicionieriaus pagalba jis vėso, nes apie patalpos vėdinimą už lango esant +35C temperatūrai nėra ko svajoti) visą parą, ir tik dabar galiu kiek laisviau jame kvėpuoti. Bet visa tai man -kur kas lengviau išgyvenama, nei angliška dieta…:( Kai į Angliją atvykdavau iš Lietuvos, tenykštis maistas man atrodydavo kulinarijos viršūnė, lyginant su mūsiškiu lietuvišku, tačiau po Viduržemio jūros produktų šviežumo ir lengvumo, turiu pripažint, egzistuoti sekėsi sunkokai.

Pirmas dalykas, kuris visų pirma krenta į akis – tai sumuštinių kultas. Taip, pasirinkimas – milžiniškas, tačiau kimšti tiek bulkos mano pilvas tikrai nepratęs… Britiški niuansai virtuvėje su keptu bekonu ar pupelėmis manęs taip pat nežavi. Gerai, kad Anglijoje egzistuoja azijietiško maisto akcentai, tad šie bent kiek praskaidrina pilką kulinarinę britišką kasdienybę… O jau su daržovėmis Britanijoje labai striuka… Restorane salotų lėkštė tokio juokingo dydžio, kad iš pradžių maniau, jog tai kokio naujo patiekalo degustacija naujai matomiems klientams:) Saulės neišpaikintoje žemėje tikėtis saldžių pomodorų, tikriausiai, irgi turėtų būti šventvagiška… Todėl aš labai pasiilgau Tel Avivo. Su kalnais prinokusių vaisių ir sultingų daržovių, su pilnomis lėkštėmis salotų, su šviežia žuvimi, jūros gėrybėmis, ir šviežių prieskonių aromatais.

Kai Tel Avivo oro uoste laukėme lėktuvo į Londoną, prie bilietų patikrinimo posto sutikau savo bičiulį – virtuvės šefą Itay, kuris keletą kartų šeimininkavo mano namuose, kai priėmėme garbingus svečius vakarienei. Jis žino mano aistrą kulinarijai, tad tą trumpą akimirką prieš nuplėšiant įsodinimo kupono šakneles, mudu paskyrėme pokalbiui apie virtuvę. Pasirodo, Itay skrenda į Bulgariją, kur vienas turtingas rusas savo privačiai šventei išsinuomojo pilį, pasikivetė 70 draugų, pasisamdė šefą iš Izraelio, ir toje pilyje puotaus dvi dienas. Štai mano draugas skrido į tikrąją kulinarinę misiją su šviežiais omarais, stirnienos kepsniais ir kitais brangiais delikatesais. Iškvočiau jį ką ketina gaminti, o kad nepamirsčiau vieno kito subtilaus kulinarinio gudrumo, kurį man atskleidė Itay, tuoj pat lėktuve susirašiau viską į iPhone užrašų knygelę.

Kai vakar vėlai vakare grįžom iš kelionės, buvom pavarge ir alkani kaip žvėrys. Šaldytuve didelio pasirinkimo nebuvo – tik dėžutė saldžių vyšninių pomidorų, ir spagečių pakas spintelėje. Pasinaudojau šefo Itay patarimu ir pagaminau pačią paprasčiausią pasaulyje pastą. Tai buvo TAIP skanu, kad neabejoju, jog keptų pomidorų padažas įeis į mano firminių elementų sąrašą:)) Toks padažas tiks su tortelini, su gniokiais, ar bet kokia itališka pasta.

Pasta su keptų pomidorų padažu (2 asm)

500 g saldžių vyšninių pomidorų

Druskos, pipirų, alyvuogių aliejaus

1 česnako skiltelė

1/2 pakelio spagetti (arba kitos pastos)

įkaitiname orkaitę iki 160C. Skardą išklojame pergamentiniu popieriumi. Sudedame pomidorus (galima su šakelėmis, vėliau juos nuimsite), pabarstome druska, pipirais, pašlakstome negailėdami aliejumi. Pašauname į orkaitę ir kepame apie valandą (arba kol pomidorai pilnai suminkštėja ir net šiek tiek paruduoja)

Pastą išverdame sūriame vandenyje al dente. Pasiliekame keletą samčių vandens, kuriame virė pasta.

Keptus pomidorus (su visu skysčiu, kuris išsiskyrė ir apkepė skardoje) ir česnako skiltelę susmulkiname blenderiu iki vientisos masės. Šią masę praskiedžiame vandeniu, kuriame virė pasta, pagardiname druska, pipirais, šlaku aliejaus. Padažą pašildome keptuvėje (šefas Itay įdeda gerą šaukštą sviesto į padažą šildydamas, bet aš to nedarau – man pakanka šlako alyvuogių aliejaus), sudedame nusausintą pastą ir viską išmaišome. Patiekiame su tarkuotu permezano sūriu.