Silkė švediškai

Nagi pakelkite rankas, kas neragavo švediškos silkės! Tiems, kurie gyvenime dar nesusidūrė su šiuo kaimynų patiekalu, sufleruoju: švediška silkė – saldi tarsi saldainis:) Nieko panašaus į mūsų lietuviškąją, po kurios vandenį litrais norisi gerti. Kai pirmą kartą nuvykau į Švediją prieš gerus 15 metų, niekaip negalėjau pripratinti gomurio prie neįprastų skonių: saldžios duonos, saldžios mėsos, saldaus garnyro prie mėsiškų patiekalų, bet labiausia – prie saldžios silkės. Silkė majonezo ir krapų padaže, acto su svogūnais, garstyčių užpile – visi šie variantai neįprastai saldaus skonio. Žinant, kad silkė paprastai Švedijoje valgoma dar ir su saldžia duona, užtrukau mažumėlę, kol pamėgau šį neįprastą derinį.

O jau kai pamėgau, tai mėgstu iki šiol:) Ir kai nuvažiuoju į IKEA, nepraleidžiu progos nusipirkti vieno kito indelio Abba silkės (na gerai gerai, ne vien dėl silkės perku, bet ir dėl gražių stiklainiukų:)).

Bet brangiausia, ką parsivežiau iš savo tuomečių dažnų kelionių į Švediją – tai autentišką receptą, kaip pasigaminti saldžią silkę namuose. Švedai šiam reikalui paprastai perka miniatiūrines silkutes (šprotų didumo), ir valgo jas su visomis galvomis. Aš Lietuvoje šį patiekalą išbandžiau su stintomis, ir manau, kad tai viena tobuliausių žuvų šiam kilniam panaudojimui:) Taisyklių kokią žuvį pasirinkti – nėra: tiesiog žuvytės turi būti mažos ir šviežios.

Lietuvoje pagrindinė problema būdavo žuvų darinėjimas. Kas gi turi kantrybės terliotis su mažytėmis stintomis, ar juolab pasmerkti savo virtuvę ilgalaikiam ne itin maloniam kvapui? Čia mane gelbėdavo mano mylimas uošvis – Darius pametėdavo važiuodamas į darbą maišelį su keliais kilogramais žuviokų, o vakare, važiuodamas po darbo, paimdavo švarias ir išdarinėtas 🙂

Čia, Tel Avive, viskas kitaip. Čia žmogus imi ir išlempi. Žuvų pasirinkimas kiaurus metus – milžiniškas. Ir mažų žuvelių, tiesa ne stintų, – pilni prekystaliai. Man skaniausios – rausvos spalvos Barbunios (Sultan Ibrahim – arabiškai). Turiu gėdingai prisipažinti, kad 1,5 metų nepirkau šių žuvelių vien dėl to, kad galvojau, jog turgaus prekeiviai jų neišdarinėja (ech, ir vėl tas nepamatuotas įsitikinimas nebūtais dalykais). Tad kadangi pas mus kaip tik vieši mano uošvis, savanaudiškai sugalvojau jį išnaudoti, kad galėčiau pagaminti marinuotas silkes pagal švedišką receptą – patiekalą, kurį mūsų visi šeimos nariai dievina. Ir ką gi aš atradau? Kad turguje tie mikliarankiai užtrunka vos 15 minučių, ir kilogramas išdarinėtų Barbunių jau guli tavo krepšy!

Užteks tos ilgos įžangos. Kibkim prie darbo 🙂 Ir nors švediškų silkių patiekalas – tradicinis mūsų šeimos Kūčių stalo atributas, užtikrinu jus, kad atsilaikyti neįmanoma kiarus metus.

1 kg šviežios žuvies (silkių, stintų, sardinių ar kt), išdarinėtos, bet su galvomis

Džiūvėsių

Druskos

Aliejaus kepimui

3-4 didelės galvos raudonųjų svogūnų (arba atitinkamai daugiau galvų mažesnių)

Džiūvėsius sumaišome su druska (maždaug 4 šaukštai džiūvėsių ir 1 nubrauktas šaukštas druskos). Nuplautas žuveles išvoliojame džiūvėsių ir druskos mišinyje ir dedame į įkaitintą aliejų. Kepame iš abiejų pusių, kol apskrus. Taip iškepame visas žuveles.

Svogūnus supjaustome plonais griežinėliais (ach, koks puikus daiktas mandolina!:))

Į stiklinį indą, kad matytųsi visas grožis 🙂 dedame sluoksniais svogūnus ir žuvį: pradedame svogūnais, ant viršaus guldome sluoksnį žuvų, tada vėl klojame sluoksnį svogūnų ir taip toliau. Viršuje sudedame svogūnus.

Marinatui:

200g paprasčiausio 6% acto (arba 130g 9% acto)

350ml vandens (jei naudojate 9% actą, pilkite 420ml vandens)

300g cukraus

25-35 žirneliai kvapniųjų pipirų

5-8 žirneliai juodųjų pipirų

2-3 lauro lapai

Actą puode sumaišyti su vandeniu, supilti cukrų. Pipirų žirnelius sutraiškyti plaktuku arba virtuviniu kombainu (aš sudedu pipirus į celofaninį maišelį ir sutraiškau juos plaktuku mėsai mušti). Pipirus suberti į marinatą, įmesti lauro lapus. Marinatą užvirinti ir pavirti apie 10 minučių.

Tik nukėlus nuo ugnies dar verdančiu marinatu užpilti žuvis ir svogūnus. Paslėgti, kad visas turinys atsirastų marinato skystyje. Atvėsus indą padėti į šaldytuvą, uždengus maistine plėvele.

Tinka valgyti jau kitą dieną. Tačiau skaniausia silkė tuomet, kai pastovi keletą dienų. Tokia marinuota silkė tinkama valgyti pakankamai ilgai – ne mažiau savaitės.

P.S. Rūta, kažkada manęs klausei, koks mūsų šeimos firminis patiekalas 🙂 Štai šitas – tikrai patenka į sąrašą:)