Kumquatų džemas iš Filipinų

Tiesą pasakius, net nežinau kaip Kumquat vaisiai vadinasi lietuviškai (gal kinkanai?…). Juos tikrai daugelis esate matę, gal ne visi ragavę. Tai miniatiūriniai geltoni citrusiniai vaisiai, valgomi su visa odele. Odelė – saldi ir ir kupina citrusinių eterinių aliejų, o vidus rūgštus. Čia, Izraelyje, kumquatai auga kaip dekoratyviniai augalai. Kai kur anaiptol ne kaip dekoratyviniai, o kaip “teršiantys” aplinką: mat nedidelio augalo šakos tiesiog aplipę vaisiais, o jų skinti nėra kam. Tad krinta visi kumquatai ant žemės ir ten voliojasi, kol supūva…

Šilkiniai varškėtukai

Kaip ir visi mažyliai, mudu su broliu vaikystėje tiesiog dievindavom miltinius ir varškinius patiekalus. Tikra tokių patiekalų darymo specialistė buvo mūsų Močiutė. Laukdavom jos atvažiuojant, nes puikiai žinodavom, kad kasdien galėsim pateikti ilgiausius sąrašus savo pageidavimų, ir visi lig vieno jie bus išpildyti. Varškėtukai tame mūsų sąraše užimdavo ypatingą vietą. Nežinau, ar Močiutei atsibosdavo kasdien […]

Šakšuka – arabiški pusryčiai

Čakčiuką dažniausiai gaminu savaitgalio pusryčiams. Prieš tai su Darium pabėgiojam pajūriu, išsimaudom bangose, ir žinom, kad mūsų laukia tinginiavimo pilna diena. Pusryčiams pasidengiame stalą saulėtoje terasoje ir mėgaujamės vaizdu į žydrą jūrą…

Labai mėgstu Čakčiuka vaišinti svečius. Ypač kai jie atvažiuoja iš apsnigtos Marijos žemės…

Blynai…

Turbūt nepatikėsite, bet kol buvau mokinė, kasdien (!!!) pusryčiams valgydavau blynus. Taip taip: visus dvylika metų – tas pats patiekalas. Ir blynai man nė kiek nenusibodo.

Puikiai pamenu tą malonų ausiai garsą – mama plaka dubenėlyje kiaušinį. Kol to garso neišgirsdavau, iš lovos kojos nekeldavau.

Pradžia

Kiek save prisimenu, gaminti maistą man buvo didžiausias malonumas. Kai kieme žaisdavom “namus”, aš visuomet buvau mama, kuri lėlių indeliuose makaluodavo įvairiausias košes. Tiesa, tuomet dažniausiai tik iš smėlio ir vandens.

Kai nosį įkišdavau į tikrąją virtuvę Druskininkuose, dažniausiai būdavau išprašoma lauk, kad nesimaišyčiau po kojomis ir “nedaryčiau bardako”. Mano kulinariniai sugebėjimai atsiskleisdavo tik tais vakarais, kai su baime laukdavau iš tėvų susirinkimo grįžtančios mamos. Žinojau, kad už blogą elgesį per pamokas vistiek gausiu į kailį, tad šiokie tokie gardumynai (dažniausiai tai būdavo netikėčiausi patiekalai iš virtų kiaušinių – nieko kitko gaminti nemokėjau) turėdavo suminkštinti mamos širdį.