Seniai norėjau jums papasakoti apie kulianrines įdomybes iš ofisinio gyvenimo, su kokiu man teko susidurti gyvenant ar dirbant skirtingose kompanijose ir skirtingose šalyse. Nes gyvenimas man išties pametėjo progų prisėsti vis prie kito biuro stalo, kur nors kitame pasaulio krašte:) 

Visų pirma apie lietuviškus ofisus. Kulinarinis aspektas Lietuvoje, mano akimis, yra gemalinėje vystymosi stadijoje. Darbdavių noras sudaryti sąlygas savo darbuotojams kokybiškai maitintis dažniausiu atveju apsiriboja mikrobange krosnele ir kokia nors tolimiausiame kampe įrengta nejaukia “virtuvėle”, kurioje geriausiu atveju galima pasišildyti savo atsineštą maistą ir pietų pertraukos metu užkandžiauti. Kava ir arbata ofise kaip ir standartas, bet tikrai kažin ar kas nors persistengia su investicijomis į kokį geresnį kavos aparatą. Daugų daugiausia tai būna nespreso šovinukai ir mažutis aparatėlis (kuris visais atvejais būna geriau nei pakelis “užpilamos” kavos, kurią geriant nuosėdas reikia “košti” dantimis 🙂 ) Net ir šviežias pienas, beje, daug kur yra pernelyg didelė prabanga, tad man tikrai teko matyti ofiso šaldytuvą, kuriame beveik visą vietą užėmė darbuotojų atsinešti pieno pakeliai su priklijuotais vardais… 🙂 Lietuvos verslininkai (bent tie, su kuriais man yra tekę susidurti) net minčių neturi apie, pavyzdžiui, nupirkimą darbuotojams kokių nors sveikų užkandžių arba vaisių, kuriais šie galėtų išalkę užkandžiauti, nors ir visą dieną. Dažniausiai pravėrus bet kurio darbuotojo darbo stalo stalčius rastumėte sausaių, saldainų, užpilamų sriubų ir košių pakelių ir visokių kitokių “gelbėjimosi” nuo bado priemonių alkiui užpuolus (arba pavyzdžiui užsibuvus ilgėliau darbe nei įprasta). 

Skandinaviškuose ofisuose, kuriuose teko lankytis, gera (GERA!!) kava ir arbata (ir pienas, savaime suprantama) yra tiek pat įprastas kaip oras arba interneto prieiga. Sumuštiniai pietums, kuriuos užsako ofisas (kitaip sakant, darbdaviai) – taip pat dažnai nekvestionuojamas reikalas, kaip ir kokie nors imbieriniai sausainėliai, kurių visada priberta su kaupu šalia “kavos stotelės”. 

Nemažai laiko man teko praleisti Lenkiškame ofise. Negaliu teigti, kad jie visi vienodi, bet bent jau tas, kuriame dirbau, buvo vienas nykesnų. Tik įsivaizduokit, ofise darbuotojai apskritai neturi jokios pietų pertraukos!! Tai nereiškia, kad darbuotojai kenčia alkį visą dieną, jie tiesiog dažniausiai pietus krimsdavo savo darbo vietose, pastūmę į šalį šūsnis popierių ir kompiuterio klavietūrą. Vienas dalykas, kuris buvo Lenkiško ofiso kasdienybė, ir prie kurio visai maloniai pripratau, būdavo kasdien apie 11 val. ateinantis vaikinukas su dėže šviežių namuose suteptų sumuštinių už visai padorią kainą. Tad dalis darbuotojų pietus pirkdavo iš jo, o dalis atsinešdavo savo pietų dėžutes iš namų. Darbdavių požiūris į šį klausimą buvo labai artimas lietuviškam – kitaip sakant, vadovai nematė reikalo prisidėti prie kulinarinio gerbūvio daugiau, nei virtuvėle su pačia pigiausia įranga ir (bent jau veikiančia) mikrobange. Viena smulki detalė, kuri įstrigo,- kiekvienas ten privalėjo atsinešti savo puodelį, kadangi “valdiškų” nebūdavo:) Tad kalbėti apie estetiką ar kokio stiliaus vientisumą virtuvėje (o tuo pačiu ir ofise) nė neverta…

Izraelio ofisai – tai jau atskira istorija… Čia maistas yra viso ko centras, ir ofisas yra tikrai ne išimtis. Klausimo ar ofise nuolatos yra kavos ir arbatos nė nekyla, nes dar nebuvo taip, kad šių dalykų pritruktų ar kas nors imtų priekaištauti, jog administratorė daugiau nieko nedaro kaip tik užsakinėja vis naujus kavos pristatymus iš tiekėjų:) Kitaip sakant, gerk tą kavą nors ir kiaurą dieną, jos tikrai nepritruks. Kitas dalykas, kad Izraelio ofisuose mažiausias dėmesys kreipiamas į estetiką, tad popieriniai puodeliai ir plastmasinės lėkštės – pats geriausias sprendimas, nes niekas nėra atsakingas už purvinų indų plovimą…

Užtai izraeliečiai, jei tik neturi laiko nusileisti į kokią pastato apačioje arba artimiausiame skersgatvyje esančią kavinę, kurioje visuomet yra paties šviežiausio maisto, pietus gaminasi patys, ofiso virtuvėje. Tie pietūs dažniausiai būna “izraelietiškos salotos” – t.y. šviežių agurkų, pomidorų ir kalno žalumynų salotos su daug daug šviežių citrinų sulčių. Turbūt įsivaizduojate kaip atrodo tokia ofiso virtuvėlė po to, kai joje su peiliais rankose ir su keliomis pjaustymo lentomis pasidarbuoja keletas “ofisinių šeimininkių”… Bardakėlio tikrai pakanka, bet į tai niekas nekreipia dėmesio, o visiems svarbiausia, kad visi sotūs ir laimingi. 

Atvykus svečiams niekas Izraelio ofise nesivargina pasirūpinti  puodeliais su lėkštelėmis, net ir garbingiausiems svečiams pačiose didžiausiose įmonėse kava pilstoma į popierinius puodelius, ir niekam tai tikrai neužkliūva.

Kitas dalykas – darbdavių požiūris į darbuotojus. Labai retoje įmonėje pietūs nėra pilnai arba dalinai subsidijuojami, t.y. išmušus pietų valandai į ofiso erdvią ir šviesią virtuvę paprastai pristatomi dubenys salotų, sumuštinių, vaisių ir įvairių kitokių užkandžių. Beje, kaip taisyklė, košerinių. Sausainių kavos “stotelėse” taip pat dažniausiai yra (jie tikrai ne patys sveikiausi ar prašmatnūs – dažniausiai tie, kurie stovi artimiausioje lentynoje supermarkete:)). Startapai, kuriuose tikimasi, kad darbuotojai pilnai atsiduos darbui ir neeikvos laiko ieškant pietų, maisto yra kiaurią parą. O bankuose, pavyzdžiui, visiems darbuotojams visą darbo dieną yra tiekiamos šviežios daržovės (vyšniniai pomidorai, agurkų lazdelės…) bei humusas, nes skaitoma, kad banko darbuotojus dėl jų krūvio reikia ypatingai prižiūrėti ir maitinti 🙂

Bet tokių ofisų, su kokiais susidūriau Pietų Arikoje, neteko matyti niekur kitur (na nebent Google ofise Niujorke). Štai čia dėmesys estetikai ir darbuotojų mitybai skiriamas beje didžiausias, kiek man teko matyti. Pavyzdžiui, Nando’s centriniame ofise Johanesburge, savaime suprantama, kiaurą parą galima kiek nori kirsti Nando’s viščiukus, tik ką nuketus nuo griliaus grotelių, o penktadieniais su kolegomis pasiausti ant stogo esančioje “alaus terasoje”:) Nei vienas susirinkimas, valdybos posėdis, komandos breinstormas nepraeina be kalno užkandžių, gėrimų ir skanėstų, kur tas susitikimas bevyktų. Maistas tiesiog yra šventas reikalas, ką čia bekalbėti. 

Nando’s centriniame ofise niekada neatvėsta grilio grotelės, o ant jų visuomet čirška viščiukai:)
Nando’s padažai – net koridoriuose, jei prireiktų:)
Ofisas suplanuotas taip, kad jame galima būtų ir dirbti, ir valgyti kiaurą parą:)
Alaus stogelis – mėgstamiausia darbuotojų vieta penktadieniais:)

Na, bet sakysite jūs, tokioje kompanijoje kaip Nando’s, kur visas verslas sukasi apie maistą, jo ir turi būti kaupina. Bet tuomet pasižvalgykime po kitus ofisus. Vanduo, visų rūšių gazuoti gėrimai skardinėse, LABAI gera kava, roibos arbata (Pietų Afrikos pasididžiavimas!!) – tai tokia pati būtinybė kaip oras. Paprastai kokiame centriniame koridoriuje arba erdviame priimamajame stovi milžiniška lėkštė su kasdien vis šviežiais pristatomais vaisiais: bananais, obuoliais, kriaušėmis, persikais, ar dar kitais šviežiais sezoniniais vaisiais. Kitur – džiovinti vaisiai ir riešutai. Ir ne, ne tokie “riešutai”, kokius dažnai tenka matyti Lietuviškose supermarketų pakuotėse, į kurias tikriausiai sudedami pačios žemiausios kategorijos aptrupėję riešutai, atkeliavę iš labai įtartinų šalių. PAR ofisuose kažkodėl tik kokybiški didžiuliai migdolai, anakardžiai, makadamijos… Išalkai? Mielai prašom pagriaužti saujelę kitą… 

Tačiau pats gražiausias kulinarine prasme ofisas, kuriame teko keletą dienų praleisti, yra Keiptaune. Čia darbuotojams užkąsti įrengta pati gražiausia ofiso vieta su kvapą gniaužiančia panorama į Atlanto vandenyną. Viskas nuo puodelių, lėkštelių iki šaukštelių ir net taurių – atsakingai parinkta ir suderinta su bendra biuro stilistika. Kavą čia ruošia specialiai tik šią funkciją atliekanti mergina, ir yra nustyatos valandos, kada visas ofisas pateikia jai savo kavos užsakymus. Kitu laiku tenka jau tą merginą gaudyti, jei užsigeidi, kad tau patarnautų:) Kavą arba arbatą galima gardinti cukrumi arba medumi, arbatos pasirinkimas – didesnis nei nekuriose Lietuvos kavinėse. Taip pat yra kita darbuotoja, kuri aukščiausio ir vidutinio lygio vadovams ruošia ofise pietus – dažniausiai kepa vištienos krūtinėles ir patiekia su gaiviomis salotomis ir avokadais. Ji taip pat laiks nuo laiko įkiša galvą į kabinetą ir paklausia, ar nenorėčiau, kad ji nuplautų ir papjaustytų obuolių!! (taip, kaip močiutė papjaustydavo man, kad suvalgyčiau, išimdavo sėklytes ir susmulkindavo obuolį ketvirčiais:)). Na o jei priimate svečius ir turite susitikimus, jūsų paslaugoms – pilnutėlis baras su pačiais įvairiausiais alkoholiais, vynais ir ingredientais kokteiliams… Ir ne, tas baras nėra direktoriaus kabinete, užrakintas po septyniais užraktais, bet erdvėje, kurioje darbuotojai užkandžiauja arba priima savo svečius ir partnerius. 

Argi ne smagumas užkandžiauti prie stalo su tokiu vaizdu pro langą?
Kavos apratas, kokio gali pavydėti ir kavinės:)
Arbatai ir kavai gardinti – medus, citrinų sultys…
Ofiso baras:)

O kokia kulinarinė kultūra jūsų ofise? Labai įdomu sužinoti kuo darbaviai lepina jus!!

Komentarų apie "Ofisų (kulinarinė) kultūra skritingose pasaulio šalyse": 7

  1. Dovilė:

    Permąsčiau dabar paskaičiusi apie maistą darbe ir galiu pasakyti, kad LT liūdesėlis tuos klausimu. Geriausiai buvo skandinavų kapitalo kompanijoje, kur būdavo kavos, arbatos, sausainių, saldainių, vaisių ir kartais sumuštinių. O visur kitur nebūdavo net geriamo vandens, kavos, arba keldavo problemą dėl pieno. Man tai jo nereikia, bet kas geria su pienu kavą, tai bendrą šaldytuvą prikraudavo personaliais pieno pakeliais. Iš namų neštis irgi ne visada geriausia išeitis, nei nei vietos pilnoje rankinėje su laptopu, nei ten laiko maisto sau pietums pasigamini ryte, nes prioritetas būna pusryčiai, vaikui pietus į termosą ir dar kokią vištą skubiai vakarui pamarinuoji 😉 Ech, tas dirbančių mamų gyvenimas.

  2. Nida:

    Ramune, linkiu kuo daugiau tarptautinių kompanijų Lietuvoje (arba bent jau vadovų, dirbusių tarptautinėse kompanijose), kurios štai tokias nedideles, bet malonias “smulkmenas” ofisuose ims įgyvendinti plačiu mastu… Oi kaip laikas keisti mūsų lietuviškiems UAB’ėliams…

  3. Ramune:

    Oi, o aš kažkaip niekada ir nesusimasčiau kokiomis puikiomis salygomis dirbu… Lietuvoje, bet tarptautinėje kompanijoje(turbūt čia ir visa paslaptis) mes net nesusimastom, kad ofise gali nebūti vandens, kokia 10 rūšiu arbatu, puikios kavos, užkandžiams šviežiu vaisiu, o penktadieniais lėtai spaustu sulčiu dienos. Negana to, dar paburbam, kad virtuvėlė per maža, pietu metu neužtenka kėdžiu ir puodeliai per dažnai dūžta.. Ačiū, kad leidot prisimint, jog reikia vertinti tai, ka turi, nes pasirodo labai neblogai turi..

  4. Nida:

    Vika – kokia įdomi patirtis! Anglijoje ar Amerikoje gerai tai, kad aplink keleto žingsnių atstumu yra gausu greito įvairaus (ir dažnai sveiko) maisto vietelių, kuriose labai gražiai viskas per kelias minutes supakuojama į “to go” paketėlį. Ten ir įrankiai, ir karštį laikantys indai, ir servietėlės… Tad nereikia rūpintis kasdien išaušus pietų metui – o ką daryti?… Lietuvoje bėda yra ta, kad aptarnavimas toks nepakenčiamai ilgas, kad dažnai pietų pertraukos nepakanka, norint išbėgti ir pavalgyti… Tad ofise turėti jaukią vietą pietums – labai pravartu.

  5. Vika:

    Kai dirbau Lietuvoje amerikiečių įmonėje ten buvo įvariausiu rūšių arbatų ir puikus kavos aparatai, picų penktadieniai ir panašiai. Išvykau dirbti į Anglija ir patyriau šoką 🙂 pirmas darbas buvo milijonines apyvartos kelionių agentūros centriniame ofise, ne tik kad kavos nebuvo, nebuvo net virdulio vandeniui uzsivirti! Kitas darbas jau maloniai nustebino arbata, pienu ir kava (nors ir nelabai geriama), tačiau kai rengdavome konferencijas pristatyti nauja produktų kolekcija, tai jokių šiltu patiekalu ar prabangiu užkandžių nebūdavo, tik cipsai, sumuštiniai iš forminės duonos (smulkiau papjaustyti) ir panasus maistas 🙂 na ir dabar trečioje vietoje dirbu, tai čia yra kava, arbata ir pienas, bet nėra vietos valgyti, valgoma prie kompiuterio pastumus klaviatūra 🙂 kompanijos dideles, sėkmingos ir ne taupymo tikslais čia taip, tiesiog nelabai kas ką valgo pietums kam reiketu įrankiu, tai ir reikalo kažką keisti nemato.

  6. Nida:

    Nagi, Violeta, sudominote… Tai ką “pusę keturių” tas darbuoojas pietums paruošdavo?:)

  7. Violeta:

    Sveiki Nida.Galiu pasidalint tik 25 metų senumo įspūdžiais, kai po darbo ” pusę keturių” vienas iš darbuotojų ruošdavo pietus visiems 20 darbuotojų. Būdavo įdomu ir linksma.Deja dabar tik prisiminimai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.