Nagi pakelkite rankas tie, kurie užaugo be dešrelių!? Mano laikais (o laikai buvo gūdūs, sovietiniai) dešrelės buvo toks kaip čia pasakius – turbūt normalus tradicinis kasdienis maistas. Buvo pieniškos (niekada taip ir nesupratau, kodėl jos taip vadinamos, nes pagal definiciją ne pienas, o mėsa ten turėtų groti pirmu smuiku…), ir “sosyskos” – tokios storesnės, su labai juokingu pavadinimu. Sosyskomis mano trenerė vadindavo tuos, kurie nepadarydavo jos užduodamų pratimų 🙂 Bet dabar ne apie tai. 

Kai mano dukra buvo kokių 4-5  metų, vienintelis maistas, kurį ji valgė, buvo virti kiaušiniai ir dešrelės. Jei į svečius ateidavo kokios draugės su vaikais, taip pat, jei tik norėdavom bent kuo nors tuos vaikus primaitinti, tai reikdavo šaldytuve būtinai turėti dešrelių. Nežinau ar ir dabar taip yra, bet pro dešrelių skyrių prekybos centruose seniai praeinu nė neatsigręždama…

Tos pirktos, “pieniškos”, man visuomet keldavo daug klausimų ir jos žadino daug diskusijų visuomenėje… Tų “dešrelių” konsistencija nei spalva niekaip nepriminė mėsos, o pikti liežuviai tvirtino, kad į jas įmaišoma dar ir tualetinio popieriaus!:) Kai kurie pasakojo, kad neva matė tyrimų rezultatus, parodžiusius, kad mėsos tose dešrelėse, girdi nė kvapo, vien neaiškios medžiagos, nuspalvintos šviesiai rausvai… 

Žodžiu, dešrelės visuomet kėlė dvejopus jausmus: įtarumą, bet kartu ir nepakeičiamumą, ypač kai reikėjo greitai ir sočiai pavalgyti pačiam ir pamaitinti nieko kitko nevalgančius vaikus. 

Dar daugiau diskusijų keldavo šviežios maltos mėsos dešrelės. Ko jau ko, jų šiukštu nepatartina buvo pirkti parduotuvėje, nes bendra nuomonė buvo tokia, kad į dešras sueidavo viskas, kas tik atlikdavo nuo kitų, “normalių” patiekalų! Gal taip ir buvo – kas gi patikrins ką sumalė tenykštės mėsos malimo mašinos?… 

Laikai pasikeitė, ir manau, kad pats laikas reabilituoti dešreles. Juk pačios savaime dešrelės (kalbu, suprantama, tik apie namines, geros kokybiškos maltos mėsos dešreles) – tai greitai paruošiamas, skanus ir kokybiškas produktas! Veršiena ar kalakutiena, liesa kiauliena ar jautiena, ekologiškiausia pasaulyje žvėriena, arba aviena, pagardinta švelniais prieskoniais – tai tas pats “kotletas”, tik kitokios formos, ir užuot iškeptas riebaluose, yra išverdamas per vos porą minučių. 

Aš jau seniai audžiu mintį pasigaminti namuose savo dešrelių. Susimalti kokybišką šviežią mėsą, susimaišyti mėgstamų prieskonių, ir net turėti jų užšaldytų toms dienoms, kai tikrai nėra laiko tupinėti virtuvėje. Arba prisigaminti kalną savos gamybos dešrelių iškyloms vasarą, kai lėtai kaista grilio anglys ir šaldytuve šąla alus. Man net ir pagal prigimtį priklausytų tas dešreles išmokti pasigaminti, nes mano močiutė garsėjo kaip geriausia dešrų ir skilandžių meistrė visoje apylinkėje. Tiesa, ji labiau specializavosi rūkytuose gaminiuose, ir kada benuvažiuodavau jos aplankyti, dar neužėjus į gryčią uosdavau dūmo aromatą… 

Aš net mėsos malimo mašiną nusipirkau su visais reikiamais priedais, kurių pagalba gimsta gardžių šviežių dešrelių virtinės. O kai perskaičiau Claus Meyer knygą “The Nordic Cuisine”, apskritai susirgau naminių dešrelių manija! Teoriją jau įsisavinau, beliko savo planus įgyvendinti praktikoje, o tada jau aprašysiu, kaip man sekėsi:)

Bet besidomėdama tomis dešrelėmis, pastaruoju metu tiesiog užvaldžiusiomis mano mintis, nutariau pradžioje išdegustuoti The Farm gaminamas dešreles. Kodėl The Farm? Nes žinau, kad tai jaunos šeimos sąžiningas verslas, ir kad čia “nenukirtinėjami kampai” produktų kokybės sąskaita. Apskritai, jei noriu kokybiškos mėsos, mano pirmas kontaktas visuomet būna The Farm. O jų dešrelės, neslėpsiu, dažnai būna mano išsigelbėjimas, kai reikia pamaitinti minią žmonių kokiame nors grilio vakarėlyje. Plonytės grilio dešrelės iškepa akimirksniu, tačiau ne taip greitai, kaip jos išgraibstomos svečių. Dar nebuvo taip, kad po grilio vakarėlio rytojaus dienai liktų nesuvalgytų The Farm dešrelių….

The Farm gamina dešreles tik tada, kai gauna šviežią mėsą (o mėsą jie vežasi tik iš lietuviškų ūkių!), todėl tikrai nerasite viso dešrelių asortimento kada beužėję (kartais visai gera mintis jų užsisakyti iš anksto!)! Pavyzdžiui, praeitą antradienį lentynoje gulėjo kalakutienos, veršienos, brandintos jautienos bei veršienos dešrelės. Griebiau visas, nes smalsu buvo išragauti, nuspręsti kokios bus maniškės, kai jau prisiruošiu jas gaminti:) 

Kalakutienos dešrelės – išties vaikiškai minkštos, švelnaus skonio, liesos, sultingos ir labai skanios. Jas tikrai mielai kramsnos patys mažiausieji, o jūs būsit ramūs, kad vaikai gaus taip jiems reikalingų baltymų! Tikėjausi, kad kiaulienos dešrelės bus riebios, bet jei mėsą būčiau maišiusi aš, matyt būčiau įdėjusi dar daugiau lašinių:) Liesa ir švelni mėsa skaniausia buvo tada, kai šiek tiek apvirusi dešreles dar ir apkepiau. Tikras delikatesas (ir deficitas) – tai veršienos dešrelės! Tik pagalvokite, tokia retenybė šiais laikais – veršiena, o čia – dar ir dešrelės pavidalu! Tokias galima tarsi vaistus maitinti sunkiausiems ligoniams! Mano vyrui, beje, labiausiai patiko brandintos jautienos dešrelės – jas net nevirusi dėjau tiesiai į įkaitintą keptuvę. Skaniai apksrudę dešrelės tiesiog tirpo burnoje, pagardintos padažais ir priedais! Vakarienė buvo paruošta per 10 minučių, o mudu su vyru visgi nusprendėme, kad nuo savo kulinarinio identiteto, deja, nepabėgsi:) Bet mes juk bėgti ir neketinome!:)

The Farm dešrelių degustacija
Kiauliena, jautiena, veršiena ir kalakutiena…. Štai koks pasirinkimas: kiekvienam pagal skonį
Karališka vakarienė per 10 minučių: dešrelės, bulvių košė, saltos, garstyčios, mėgstami aštrūs padažai…
Laikas reabilituoti dešreles!

 

Komentarų apie "Nepelnytai pamirštos… dešrelės": 8

  1. Nida:

    Andrej – geras, šito tikrai nežinojau! Kaip sakant, visiškai priešingai košeriniams standartams:)) Į mėsos produktą pieno prideda:) Na, bet nesikabinėju, yra kaip yra:)
    Siesta – aš net neabejoju, kad dešrelės- pats geriausias dalykas, kuriam galima paskirti šaldytuvo kamerą! Nu aš jau net spirgu, kaip noriu savų dešrelių prisigaminti….

  2. Siesta:

    Dešrelės puikus išsigelbėjimas, jei namie yra nepasotinamas mėsėdis. Labai dažnai turim užšaldytų kameroje, kad po dienos darbų greitut greitutėliai galėtume pagamint vakarienę. Ir galima kept orkaitėj, ant griliaus ar išvirti. Štai ir visi trys skirtingi patiekalai 😀

  3. Andrej:

    O dėl “pieniškų dešrelių” pavadinimo, tai jis kilo iš to, kad produkto maistinei vertei padidinti į ruošiamą masę (vietoje vandens) dedamą iki 5 proc. pieno arba pieno baltymų, iš čia ir pavadinimas 🙂

  4. Nida:

    Lina, Andrej – aš manau, kad medžiotojai (arba jų antrosios pusės, kurios atsakingos už laimikio paruošimą vartojimui) geriausiai ir vertina tokius dalykus, kaip dešrelės. Kai reikia daug (ir įvairios) mėsos paruošti, sutvarkyti ne tik kad išlaikyti ilgiau, bet kad ir suvartota būtų:) Esu ragavusi elnienos rūkytų dešrelių, tai aš neįsivaizduoju, ar gali būti kas nors skanesnio…. Mano norėjosi kaip vaistus jas po plonytę riekelę kasdien vartot, nes taip nesinorėjo, kad baigtųsi…. Nu pavydžiu visom spalvom aš tiems medžiotojams, nes tikrai turi galimybę vartoti pačią ekologiškiausią pasaulyje mėsą iš Lietuvos girių… O ir su dešrelėmis eksperimentuoti… Na išmėginsiu ir aš savo pasigaminti, tada pasigirsiu kas gavosi 🙂

  5. Andrej:

    Dėl vaikų maitinimo niekas nesikeičia, “pieniškos dešrelės” ir dabar daugelio tėvų išsigelbėjimas. Tik šių laikų pasirinkimas leidžia gauti tinkamą produktą.

    O namų gamybos dešrelių man, kaip žmogui laiks nuo laiko gaunančiam didelį kiekį laukinės mėsos, užmiršti ar atsitraukti nepavyksta. Neretai tai būna vienintelis išsigelbėjimas, leidžiantis išsaugoti vertingą mėsą. O ir vaikai mielai vartoją, ko nepasakysi apie kitokius patiekalus.
    Ir jeigu virimui dažniausiai naudojam šernieną, tai rūkymui elniena ar briedieną tinka idealiai.
    Kažkada bebrieną sumaliau ir išviriau, tai net daug ragavę, labai aukštai įvertino neįprastos mėsos skonio savybės.

  6. Lina:

    Mes patys darome šernienos dešreles, labai geras dalykas! Skaniausia su anytos raugintais kopūstais…. vau!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.