Gal atkreipėte dėmesį į vasarą Vilniuje vykusius būsimojo Vilniaus 700 metų jubiliejaus renginius? Man įdomiausia tos didelės šventės dalis – tai istorinių receptų atradimas ir paskelbimas specialiai sukurtame puslapyje 700Vilnius.

Iš tiesų man dažnai apmaudu, kad mes tiek nedaug težinom apie savo lietuviškos (Vilniaus?) virtuvės ištakas, įdomius patiekalus, kurie buvo jos dalimi, o kai kas nors paklausia „tai kas tas tradicinis lietuviškas maistas?“ nevienas prisimena tik cepelinus ir šaltibarščius…. Juokingiausia, kad nei vienas nei kitas net nepriskiriami tai istorinei lietuviškai virtuvei:) Šaltą sriubą, pasirodo, Lietuvoje gamindavo tik baltą (be burokėlių), o bulvės pirmuosiuose rašytiniuose Lietuvos kulinarijos raštuose (senosiose receptų knygose:)) atsirado tik 20 amžiaus pradžioje… Tad kai kalba eina apie Vilniaus 700 metų, arba Lietuvos 1000+ metų istoriją ir valgius, bulvės, kaip ir cepelinai, yra visiškas modernus mūsų virtuvės naujadaras:) 

Nebūčiau ir aš, žinokit, tokia protinga, jei ne prof. R. Laužikas su kolegomis, kuris ko ne metus dirbo, kol iš visokių šaltinių surankiojo Vilniaus patiekalų receptus, ir visus juos sudėjo į vieną gražią interneto erdvę. Buvo vasarą ir istorinių patiekalų pristatymas, vėliau juos ėmė ruošti kai kurie Vilniaus restoranai, tad tame pačiame tinklapyje galite ir jūs susirasti, kur galima paragauti istorinės Vilniaus autentikos. 

Man tokia istorinių patiekalų receptų duomenų bazė yra tikras lobis, mat gyvenant užsienyje labai dažnai į svečius atvyksta žmonės, kuriems norisi parodyti ne kitų šalių, o būtent savąją kulinarinę koloristiką. Tad man visa ši naudinga informacija tikrai pačiu laiku, o ir istorijas labai įdomu pasiskaityti iš kur vienas ar kitas patiekalas atkeliavęs. 

Aš šiandien ėmiausi pasigaminti Nelsono zrazus. Kai perskaičiau receptą, net suabejojau, ar iš tiek nedaug ingredientų gali gautis kas nors valgomo?? Sviestas, svogūnai, duona ir jautiena, gabalėlis džiovinto baravyko – štai ir viskas (neskaitant druskos ir pipirų). Na, galvoju, blogiausiu atveju gausis kažkas labai prėsko, tad vėliau jau galvosiu kaip išgelbėti, kuo pagardinti ir pataisyti… Tikrai turėjau nemažai skepsio, tačiau nutariau išmėginti receptą taip, kaip jis surašytas, nieko nekeisdama, na o tada jau atvirai viską ir parašyti – kas ne taip, ką mano nuomone reiktų patvarkyti. 

Ir pačiam didžiausiam (visų pirma) savo pačios nustebimui tai gavosi viena gardesnių pastarųjų poros mėnesių mano pagamintų vakarienių!! Minkštutėlė mėsa, sodrus padažas, kuris labai tiko su virtomis daržovėmis – net pranoko mano lūkesčius! Labai kviečiu ir jus išmėginti ką nors pasigaminti iš istorinės Vilniaus virtuvės, o kai jau pasigaminsite pasirinktą patiekalą, būtinai sudalyvaukite ir konkurse, kurio sąlygas rasite ČIA – gal pavyks laimėti organizatorių prizus? 

Nelsono zrazai – istorinis Vilniaus patiekalas
Print Recipe
Nelsono zrazai
Nesibaiminkit, kad ingredientų sąrašas toks trumpas - patiekalas tikrai vertas dėmesio ir jūsų pabandymo nieko nekoreguojant!
Course Main Dish
Virtuvė Lietuvos
Pasiruošimas 10 min
Laikas 1.5 val
Porcijos
porc
Ingredientai
Course Main Dish
Virtuvė Lietuvos
Pasiruošimas 10 min
Laikas 1.5 val
Porcijos
porc
Ingredientai
Procesas
  1. Mėsą supjaustykite kepsneliais ir išmuškite. Pabarstykite druska ir pipirais, jei turite galimybę palikite pasimarinuoti bent pusvalandį kambario temperatūroje (arba tą padarykite iš vakaro ir padėkite į šaldytuvą).
  2. Sandariai užsidarančio troškinimui skirto indo dugną ištepkite sviestu, suberkite dalį supjaystytų svogūnų, supjaustytos (ar suplėšytos) duonos, tada klokite mėsos kepsnius. Ant jų dėkite vėl sviesto, svogūnų ir duonos. Taip sluoksniuokite kol sudėsite visą mėsą, pačiame viršuje turi būti sviesto, svogūnų ir duonos sluoksnis. Įmeskite džiovintus grybus ir užkaiskite (vandens pilti nereikia, pakaks skysčio iš mėsos, sviesto, svogūnų). Troškinkite kol mėsa suminkštės (aš troškinau ant mažos ugnies apie 1,5 val). Patiekite su bulvėmis, daržovėmis.
Pastabos

Recepto šaltinis - 700Vilnius

  1. Nida:

    Asta, cha cha cha, kaip jūs diplomatiškai pavadinot tą skonį, kuris atsiranda palikus puodą ir išėjus pasivaikščioti :)))

  2. Asta:

    Išbandyta. Tikrai bus antras dublis. Norėsiu išbandyti patiekalą be, švelniai apibūdinant, karamelizacijos prieskonio…
    Pamoka sau ateičiai: nereikia palikti troškintis patiekalo ant nepažįstamos viryklės ir išeiti kelioms valandoms prie jūros saulės palydėti 🙂

  3. Nida:

    Anastasija, labai smagu, kad ir jums patiko. Įdomūs ir neitkėti tie senoviški patiekalai, atrodo iš tų kelių ingredientų kažin ar kas gausis, o va pasirodo tik tiek ir tereikia:)

  4. Anastasija:

    Labai skanu! Receptas bus įtrauktas į šventinių patiekalų sąrašą. Po pusvalandžio į puodą įdėjau perpus perpjautų jaunų bulvių, troškinau orkaitėje. Duona netikėtas komponentas, bet troškinant virto padažu, visiškai nesijautė.

  5. Irena:

    Pagaminta,suvalgyta.Tikrai dar gaminsiu ir svečius vaišinsiu.Netikėtai l.skanu😉.Eilinį kartą gaminant pagal jūsų receptus

  6. Nida:

    Asta, į sveikatą:) Su tais susuktais yra reikalų, man niekada tvarkingai tokie dalykai nesigauna:) O va čia – nėr ką veikt, tik į puodą ingredientus sudėt, net apkepint nieko nereikia:))
    Ačiū už palinkėjimus <3

  7. Asta:

    Ačiū, Nida, už receptą ir už skanaus internetinio puslapio užrodymą. Susuktinių zrazų gamybos aš iš savęs nebesitikiu, bet toks variantas tikrai bus išbandytas. Jaučiu net skonį burnoje, – koks geras jis turėtų būti 🙂
    Ačiū ir sėkmės naujame žemyne!

  8. Nida:

    Laima, net nežinau ką patart, nes mano tikslas čia buvo atkurti autentišką receptą. Aš duoną valgau, bet tikrai pirmą kartą gyvenime dėjau tą duoną į troškinį!! Ir labai pasiteisino:)) Tad keisti aišku čia galima viską iš eilės, tik kalbėsim ne apie Nelsono zrazus, bet apie kažkokius kitokius zrazus (arba net ne juos:))

  9. Laima:

    O ar būtina dėti duonos? Gal ją galima pakeisti kuo nors kitu? Nevalgau duonos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.