Moliūgo košė – tai patiekalas iš mano vaikystės ir iš mano mamos (o gal net močiutės) namų receptų kolekcijos. Jei reiktų rinkti savo kulinarinių receptų kraitį ar sudarinėti namų firminių receptų sąrašą, moliūgo košė neabejotinai užimtų vieną pirmųjų pozicijų. Įtraukčiau ją ne tik dėl to, kad gan dažnai ji būdavo gaminama, bet dar ir dėl to, kad niekur niekuomet kitur man neteko nieko panašaus ragauti.

Kaip daugelis tais gūdžiais sovietiniais laikais, mūsų šeima turėjo sodą. Sodas (mano milžiniškai nelaimei) buvo arti mūsų namų, todėl vizitai į tą “rojaus kampelį” vykdavo labai dažnai. Man tas kampelis toli gražu nebuvo panašus į rojų dėl keleto savanaudiškų priežasčių: visų pirma sode, skirtingai nei kieme prie namų, nebuvo kokio pusšimčio draugų, o visų antra, ten nuolat reikdavo kažką dirbti, o ne tiesiog gainiot kamuolį. Dėl to verdiktas, kuris skambėdavo “šiandien važiuosim į sodą” man būdavo pats stipriausias tos dienos sugadinimas.

Kas kartą abu su broliu iš mamos gaudavom užduotis, kurias privalėdavome atlikti: krauti plytas, rinkti akmenis, kasti daržą, skinti braškes, ir – o siaube!!! – ravėti….  Vienąkart paliepta išravėti vos sudygusių morkų lysvę taip supykau ant mamos, kad nutariau ją “paauklėti”: šaltakraujiškai išravėjau viską, kas žemėje kyšojo žalio. Puikiai žinojau, kad negailestingai raunu visas jaunutes morkas, bet apsimečiau, kad tiesiog nepažįstu, kur morkos, o kur piktžolės. Mamos pyktis buvo begalinis, bet aš, galima pasakyt, savo pasiekiau: daugiau tokių “atsakingų” darbų kaip ravėjimas man nepatikėdavo… 🙂

Galvojate turbūt – prie ko gi čia tas sodas? Ogi prie to, kad mūsų sodo pakraštyje, ant mėšlo krūvos, augdavo moliūgai. Iki šiandien nežinau kodėl tokiai skaniai daržovei likimas lėmė tik tokią nepagarbią vietą atokiau nuo viso kito ūkio. Moliūgai užaugdavo tikrais milžinais. O tada….. Teisingai! Atspėjote 🙂 Mano mama virdavo moliūgo košę. Privirdavo jos visą didžiulį puodą ir nunešdavo į balkoną. Kai prisimenu kokio juokingo dydžio buvo tuomet mūsų šaldytuvas (o jis, beje, buvo ne tas, kur po stalu telpa, bet net turėjo atskirą kamerą!!), tai nesistebiu, kad balkonas vėsiuoju metų laiku (o tai reiškia, kad beveik kiaurus metus) tarnavo kaip milžiniška šaldykla.

Išvirta košė stovėdavo gerą savaitę šaltai, o kiekvienąkart mama parnešdavo reikiamą tam valgymui košės kiekį ir pašildydavo ją keptuvėje, išlydžius gabalėlį sviesto.

Šiandien su malonumu mintimis grįžau į Druskininkus, ir net į (dabartinėmis akimis) ne tokį jau blogą projektą – sodą, ir pasigaminau senoviškos moliūgo košės. Šį patiekalą puikiausiai galima būtų priskirti prie sveikuoliško maisto kategorijos. Pasigaminkite, įsitikinsite patys, jog tai lengva, gardu ir nekaloringa!

1 kg moliūgo (be odos ir be sėklų)

didelis svogūnas, supjaustytas gabaliukais

gabalėlis sviesto

2 kiaušiniai

lauro lapas, cukrus, druska, pipirai

Svogūną pakepiname lydytame svieste ant mažos ugnies, kad suminkštėtų, bet jokiais būdais neapskrustų. Burokine tarka sutarkuojame moliūgą. Pakepintus svogūnus sudedame į puodą, sudedame moliūgą, užpilame šlakeliu vandens (ne daugiau kaip puse puodelio), įmetam lauro lapą, pagrūdame pipirų, žiupsnį druskos, truputį cukraus, u-verdame, uždengiame ir paliekame troškintis ant silpnos ugnies. Po gero pusvalandžio į košę įmušam kiaušinius ir staigiais judesiais išmaišome ir išjungiame ugnį. Priklausomai nuo to, kaip uoliai skaičiuojame kalorijas, įmetame į košę atitinkamo dydžio sviesto gabaliuką ir vėl išmaišome (ne paslaptis, kad kuo daugiau sviesto, tuo skaniau). Patikriname skonį, jei reikia, pasūdome, pabarstome dar pipirais. Skaniausia šią košę valgyti su juodos duonos riekele. Bet tai galėtų tapti puikiu garnyru prie mėsiškų patiekalų.

Komentarų apie "Moliūgo košė": 8

  1. Vaida:

    Issiviriau sia sriubyte ir labai patiko. Tik gale sublenderiavau, nes valgem su savo mazyliu 🙂

  2. Nidai-tinginėlei:

    Na ir didelė siaubūnė maža buvai … ,bet vėliau gyvenimas , matomai, pakoregavo Tavo sąmonėjimą ir , kaip matosi, gavosi šis tas visai neblogo. Ačiū Tavo močiutei ir mamai, na, žinoma ir Tau už pasidalinimą skanumyno receptu: turiu moliūgą, bandysiu atkartoti Tavo vaikystės pojūčius ….

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.