Prisiekiu – jei ne Izraelis, niekuomet turbūt nebūčiau ėmusis kūčiukų kepimo procedūros. Kai Lietuvoje pilnos parduotuvės gražiai paskrudusių Kalėdomis kvepiančių “šližikų”, nė karto nešovė į galvą mintis minkyti tešlą. Ir į Izraelį iki šiol draugai ir pažįstami atveždavo kūčiukų į valias, tad jais rūpintis nereikėjo.

Bet pernai atsitiko toks įdomus dalykas. Kalėdoms į svečius mus pasikvietė grupelė žydų, prieš kelis dešimtmečius išvykusių iš Lietuvos ir sėkmingai šaknis įleidusių Izraelyje. Galite įsivaizduoti mano nuostabą, kai pravėrę buto, kuriame vyko šventė, duris pamatėme blizgučiais dekoruotus namus, ir stalą, nuklotą silkėmis, žuvimis, mišrainėmis ir kitokiais skanėstais, dažnai jau spėjusiais išnykti iš mūsų valgiaraščio, bet išlikusiuose prisiminimuose iš vaikystės… O kai viena moteris atnešė visą dubenį šviežutėlių miniatiūrinių kūčiukų, aš vos neatsisėdau… Juk žydams Kalėdos – anokia šventė. Tai eilinė darbo diena, apie kurią niekas nė necypteli viešoje erdvėje. O čia – toks balius! Pasirodo, išeiviai iš Lietuvos, nesvarbu, jog kitos religijos, visus šiuos metus išlaikė ir puoselėjo pačias gražiausias kulinarines lietuviškas tradicijas. Ir kasmet kepdavo kūčiukus Kalėdoms…

Tai mane įkvėpė nepatingėti ir pačiai pasigaminti “sukomercintą” Kalėdų akcentą. Esu dėkinga Žaidimų aikštelei už receptą, nes jis tiesiog tobulas. Receptą galite pasiskaityti štai čia: http://www.zaidimuaikstele.lt/2010/12/practice-makes-perfect-kuciukai.html.

Pirma mano iškepta kūčiukų partija išgaravo dar tą patį vakarą ir nespėjau net nufotografuoti. Antrai partijai minkiau dvigubą tešlos porciją, o mano dukra Rūta su stebėtina kantrybe dėliojo mažučius tešlos gabalėlius į skardą. Šiemet Kūčios bus tikresnės nei paprastai: su savo rankomis iškeptu “desertu”. Nuo šiol niekuomet nepirksiu “valdiškų” kūčiukų, o juos kepsiu pati.

Visiems linkėdama gražių švenčių tikiu, kad ir kitais metais kartu prigaminsime aibes gardžių patiekalų. Linksmų šv. Kalėdų!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.