Na ir koks gi lietuvis ilgai ištvertų be kotletų? Kas jau duota mums “su motinos pienu”, to neišbrauksi jokiomis pastangomis 🙂

Kotletus vienokia ar kitokia forma turi turbūt kiekvienos šalies virtuvė. Atrodytų, kas galėtų skirtis jų pagaminimo receptuose? Vienok, skirtumų tikrai yra. Lietuviški tradiciniai kotletai dažniausiai gaminami maišant maltą rieboką kiaulieną su jautiena, minkštumui pridedant šiek tiek vandenyje (arba piene) išmirkyto batono. Kepama paprastai taukuose, o kuo labiau viskas plaukia riebaluose, tuo skaniau ir “stipriau”:)

Lenkai kotletus kepa panašiai kaip lietuviai: maišo maltą kiaulieną su jautiena, tuo tarpu į masę įtarkuoja (!! būtent įtarkuoja smulkia tarka) svogūno. Pagardina prieskoniais ir formuoja arba apvalius kotletukus delno dydžio, arba pailgus, kuriuos vadina “Vienos” kotletais. Šios dvi versijos skiriasi tik forma, bet skonis, prisiekiu, skirtingas!! 🙂

Švedų nacionalinis kotletų pavadinimas – “tšetbuliars” (taip tariasi, o kaip rašosi tiksliai nepamenu), o skiriamasis švediškų maltinukų bruožas – jie mažučiai, vieno kąsnio dydžio. Kaip bepagamintumėt kotletams skirtą masę, jie tikrai suvilios net nevalgiausius vaikus! Tokie miniatiūriniai kotletukai kaipmat išgaruos iš lėkštės.

Amerikiečių kotletai – tai hamburgeriai. Gaminami išskirtinai iš jautienos. Sultinga mėsytė, pagardinta prieskoniais, kepama ant griliaus ir dedama tarp dviejų šviežios bandelės puselių. Namų gamybos hamburgeriai tiesiog tirpsta burnoje. Jie nė nepalyginami su šaldytais Mc Donaldo produktais…

Na, o Artimuosiuose Rytuose, kaip žinia, tradiciniai kotletai dažniausiai vadinami kebabais (mieli lietuviai, nepainiokite kebabų su šavarma: ant vertikalaus iešmo suverta ir besisukanti mėsa, kurią apipjausto ir sudeda į lavašą ar kokį kitą duonos pavidalą, – tai šavarma, ne kebabas). Kebabai gaminami tik iš avienos. Užverti ant iešmo jie tampa liulia-kebabais, o apvalūs, pakepinti ant griliaus ar keptuvėje, pateikiami su skrudintomis bulvytėmis (fri) ir jogurtiniu padažu (esu jogurtinio padažo receptą pateikusi šiame bloge). Patys gardžiausi kebabai gaminami iš kapotos ėriuko mėsos, jokiais būdais ne maltos. Be to, juose gausu rytietiškų prieskonių – cumino, kvapniųjų ir juodųjų pipirų, čili. Ir jau joks kebabas neįsivaizduojamas be kalno smulkintos kalendros…

Įkvėpta visų šių kulinarinių patyrimų, nutariau šį vakarą pagaminti kotletų “fusion” variantą 🙂 Dabar juk madingas virtuvėje Fusion stilius, kitaip sakant, įvairių virtuvių susiliejimas 🙂 Sėkmingai sujungus lietuvišką kotletų geidulį, meilę vištienai, švediškųjų “tšetbuliars” formą ir Artimųjų Rytų aromatus, gavosi labai neblogas rezultatas 🙂 Improvizacijoms čia – durys plačiai atvertos, todėl visai nebūtina tiksliai laikytis mano instrukcijų, o vadovautis tuo, ką jus mokė mama arba močiutė. Na, o įkvpėpimui, pateikiu savo variantą:

1 sauja maltos (arba kapotos) avienos

2 saujos maltos vištienos (aš naudojau krūtinėlę)

1 nedidelis svogūnas, supjaustytas kuo smulkesniais gabaliukais

1 kiaušinis

1 saujelė maltų džiūvėsių + dar saujelė apvoliojimui

Druskos, pipirų, cumino, čili, kvapniųjų pipirų (all spice)

Didelė sauja kapotų šviežių kalendrų

Aliejaus kepimui

Sumaišome visus ingredientus iki vientisos masės. Pagardiname druska ir prieskoniais. Vandeniu suvilgytomis rankomis (kad neliptų) formuojame mažyčius apvalius kotletukus – ne didesnius nei kąsnis. Apvoliojame juos džiūvėsiuose.

Įkaitiname keptuvėje aliejų (kotletams reiks nemažai – kad būtų ramesnė sąžinė, aš naudoju alyvuogių aliejų :)), kepame kotletukus, maišant, kad iš visų pusių apkeptų.

Jei norite lietuviškos vakarienės, būtinai pateikite kotletukus su virtomis bulvėmis, pagardintomis trupučiu sviesto ir pabarstytomis šviežiais krapais bei pomidorų ir agurkų salotomis su grietine, petražolėmis ir svogūnais.

Suvėrus kotletukus ant dekoratyvinio iešmo, toks patiekalas puikiai tiktų kokteilinio vakarėlio stilingiems karštiems užkandžiams!

Panašiai kaip kepant blynus, kiekviena šeimininkė turi savo receptą, kaip ji gamina kotletus. Pasidalinkite savo patirtimi!

Komentarų apie "Kotletai. Fusion variantas :)": 6

  1. Nida:

    Iš tiesų, Laima! Rezultatas kaskart kitoks, nes ir produktas vis kitas… Kažkur skaičiau labai paprastą patarimą (banalus, bet apie tai pati nepagalvojau), kad prieš mėsą malant ją reikia beveik užšaldyti (na kad ji labai kieta ir standi būtų). Tada malant ją labai gerai mėsmalės peiliukai supjausto, o ne sutrina, suvelia, kai mėsa minkšta būna ir kambario temperatūros. Bet kaip jūs teisingai ir pastebėjote – kartais ir dvi vištos ne vienodo kietumo gaunasi kepant… Priklauso nuo daug ko, ir ne vien nuo įdedamų priedų į mėsą… Sėkmės šeimininkauajant ir lepinant namiškius.

  2. Laima:

    Labai ačiū už greitą atsakymą. Tikrai taip, standumas priklauso ir nuo džiūvėsių kiekio. Man minkštesni kotletai gaunasi jei dedu į faršą dalį piene mirkytų, o dalį sausų džiūvėsių. Ar trynys dedamas ar kiaušinis aš skirtumo nejaučiu. Mėsą perkame iš ūkininkų, iš Gegio stalo arba Ilzenbergo. Maluosi pati. Dar pastebėjau, kad tos pačios rūšies mėsa kiekvieną kartą skiriasi: tai riebesnė, tai liesesnė, skirtingo amžiaus gyvulių ir t.t., taigi su kiekviena partija reikia mokytis gaminti iš naujo. Tiesa, dar norėčiau paminėti, kad skanūs kotletai gaunasi gaminant juos tik iš ėrienos kumpio, bet čia jau skonį truputį gadina jų kaina. Bet jei apie ją negalvoji, tada viskas gerai. Dar kartą ačiū už atsakymą ir laukiu naujų receptų. Sėkmės.

  3. Nida:

    Miela Laima, net nežinau ką jums ir atsakyti, mat mano tikslas – kad kotletukai visada būtų purūs ir minkšti:) O gaunasi man dažnai kietoki, sultingi ir su tarpais:) Tad reikia gal mums susitikus tuos įgūdžius sulyginti ir pasiaiškinti?:) Jei rimtai, tai bent jau man, kuo mažiau dedu džiūvėsių (arba išvis jų nededu), tai tuo standesni kotletai gaunasi. Turbūt svarbus ir mėsos malimo būdas? Gal jūs mėsą malate pati? Nes aš malimo mašinėlės taip ir neįsigijau, tad perku jau sumaltą. Gal ji stambiau sumalta nei ta, kurią malčiau namuose?… Kiaušiniai taip pat standina masę, tačiau sakote, kad su jais irgi eksperimentavote?… Kažkada į mėsą įmaišiau susmulkintų virtų kiaušinių, jie taip pat maloniai suminkštino rezultatą:) Beje, man patinka į kotletų mėsą įtarkuoti kokią bulvę ar cukiniją, kartais morką (svogūną aš visada įtarkuoju, man taip skaniau). Tad net nežinau kur čia tas šuo pakastas:)

  4. Laima:

    Gerb. Nida. Labai nudžiugau, kai pamačiau pas Jus šiuos kotletukus. Aš taip pat naudoju tokios pat rūšies mėsą (vištieną ir ėrieną) ir vis nesėkmingai bandau iškepti tobulus kotletus. Skonis viskas gerai, bet tekstūra visiškai man nepatinka. Man patinka vientisi, standūs, be jokių tarpų viduje, sultingi kotletai, o maniskiai gaunasi minkšti, purūs su tarpais viduje. Išbandžiau milijoną variantų: džiūvėsių dėjau tai mažiau, tai daugiau; dėjau tai kiaušinį, tai trynį; visada padaužau į stalą, bet kotletai kepami kaip pučiasi, taip pučiasi. Tiesa, bandžiau ir bulvę dėti, ir manus – negelbėjo. Į kotletus visada dedu tik tarkuotą svogūną, kad nepastebėtų vaikai. Bėda ta, kad vyras (tradicijos) ir vaikai (nereikia daug kramtyti) labai mėgsta kotletus ir aš juos privalau kepti. Nors visaip bandžiau juos išbraukti iš mano gaminamų patiekalų sąrašo, nepavyko. O gal standūs kotletai išeina tik iš kiaulienos ir jautienos? Bet vėl problema, mes nevalgome kiaulienos. Taigi, gal Jus galite patarti, kaip iškepti standžius ir tvirtus kotletukus? Iš anksto dėkoju už atsakymą.

  5. Nida:

    Aciu, Marija! Girdejau apie si buda, bet niekuomet nebandziau. Butinai ismeginsiu!

  6. Marija L.:

    Aš į kotletų faršą įdedu tarkuotos bulvės. Taip jie pasidaro minkšti ir sultingi. Pabandykit!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.