Knyga apie Žuvį ir rudeninis atsinaujinimas

Kas sakė, kad atsinaujinti geriausia tik pavasarį arba tik atvertus pirmą naujų metų kalendoriaus lapą? Kas sakė, kad ruduo – depresingas laikotarpis, o jau 13 diena – tai ta, kurią saugiausia leisti namuose, nekišant nosies į gatvę?:) Jei labai nuoširdžiai, tai paleisti tokio svarbaus projekto, kaip mano pačios elektroninė parduotuvė, jokiais būdais neplanavau būtent 13 dieną:) Bet ėmė ir nutiko – jei ji jau apruošta, išbandyta ir veikianti, tai lai gyvena!:) 

Man nepaprastai smagu jums pristatyti naują savo blog’o dizainą, kuris tapo dar aiškesnis, prapuolė angliški užrašai receptų kortelėje, receptų pajieškos sistema tapo naudingesnė ir labiau intuityvi, o viršutinėje meniu juostoje, šalia pagal temas surikiuotų receptų grupių, išskyrėme informacijos bloką tiems, kurie keliauja ar keliaus po Izraelį. Tai vienas skaitomiausių šio blog’o puslapių, tad jis užsitarnavo išskirtinę poziciją pačiame priekyje:) Tiems, kam aktualu, bus paprasčiau surasti reikiamą informaciją. 

Šiemet per Kalėdas šis blog’as pradės skaičiuoti aštuntus metus, ir tai geriausias metas padėkoti tiems, kurie susibūrė į bendrą daugiau nei 10 000 bendraminčių ratą! Kaskart atsivertus savo puslapį (o nuo šio malonaus ritualo prasideda kiekvienas mano rytas), per kūną perbėga malonūs šiurpuliukai, kai matau, kad skaitytojai kažko ieškojo, kažką rado, kažką skaitė, komentavo, gyrė, peikė, siūlė ar klausė. Negalėčiau įsivaizduoti savo kasdienybės, jei nebūtų šios erdvės. Ar būčiau namuose, Vilniuje, ar kelionėje kur nors Pietų Afrikoje, Korėjoje ar Mozambike – nėra buvę dienos, kad neįkiščiau nosies į savo blog’ą, nepatikrinčiau ar kam nors neprireikė kokios kulinarinės pagalbos ar patarimo… Jūs tapote tarsi mano didelė šeima, tarsi mano gerų bičiulių ratas! 

Kai blogas dovanos pavidalu atkeliavo į mano pašto dėžutę 2009-aisiais, nelabai suvokiau nei kaip jį rašyti, nei, tiesą pasakius, kas jį skatys… Pradėjau labai atsargiai, tarsi rašyčiau savo artimiausiems draugams, esantiems toli nuo manęs (tuo metu gyvenau Izraelyje). Mano pirmosios nuotraukos buvo daromos su „muiline”, ir jas mažindavau iki vos įmatomo dydžio, nes tada dar nežinojau, kad kulinarinis blog’as ir nuotraukos – du neatskirami dalykai. Augau kartu su jumis, mokiausi kasdien, atrasdavau naujas funkcijas, ir džiaugdavausi kaip vaikas kiekvienu jūsų „laiku” Feisbuke:) Ir kai jūsų buvo tūkstantis, aš negalėjau patikėti, kad NET TIEK žmonių ateina pas mane į svečius paskaityti ką naujo esu parašiusi… 

Skaitytojų skaičiai augo, ir jie vis nebyliai ragino pasitempti mane pačią. Tada į mano gyvenimą atėjo fotografija. Vienu momentu mano vyras net pasiguodė kažkam: „atsirado namuose fotoaparatas, ir aš praradau žmoną…”. Blog’as buvo pati geriausia erdvė miklinti ranką ir mokytis iš savo klaidų, kaip turi atrodyti maistas, kad jį norėtųsi pasigaminti net tiems, kurie sako, kad virtuvės nekenčia…

O tada atėjo mintis apie knygą. Knygą, kuri apjungtų mano penkerių metų Izraelyje patirtį, į kurią sudėčiau žydiškus receptus, kuriuos man dosniai dalino mano nuoširdžios izraelietės bičiulės, jų mamos ir senelės. Nors ir kaip drebančiom rankom, išdrįsau pati maistą ir fotografuoti, nors buvau visiška diletantė ir su didžiausiu nerimu laukiau pasirodant knygos, bijodama, ar maistas išties atspausdintose nuotraukose bus estetiškas, toks kokio pati norėčiau… 

Paskui vieną dieną buvo ledinio dušo pliūpsnis, kai atsidarius vieną rytą savo blog’ą pamačiau jame juodą foną, pilną kažkokių kvadratinių raidžių ir išdarkytų paveikslėlių… Supratau, kad WordPress, platforma kurioje rašiau šį dienoraštį, sugalvojo pakeisti dizainą ir kažkodėl mano kulinarinį saldų blog’ą įvilko į berniukišką, automobilių maniakams skirtą rūbą… Teko skubiai ieškoti išeities – dairiausi naujo dizaino, kad tik neprapultų mano estetika, kurią labai norėjosi kurti. Gerai, kad tokią svarbią ir nelengvą minutę pagalbos ranką ištiesė bičiulė blogerė Lina, kuri per vieną naktį sugebėjo kelerių metų turinį sudėti į naujai nusipirktą blog’o dizainą. 

Tačiau ir tas dizainas nebuvo tobulas… Mat skirtas anglakalbei rinkai, jis turėjo labai ribotas galimybes manevruoti ir pateikti išties kokybišką vaizdą kartu su nuotraukomis, taip kaip aš to norėjau. Ir tada mane gyvenimas suvedė su pačiu geriausiu pasaulyje profesionalu, kuris vieną dieną ėmė ir padarė čia tvarką. Adomai, lenkiu galvą. O tiems, kas kada nors ieškos patikimo, pareigingo, įsigilinančio, bet kokį klausimą super greičiu išsprendžiančio IT speco – šūktelkit man, pasidalinsiu kontaktais. Nieko geresnio jūs Lietuvoj tikrai nerasit. Tikriausiai ne tik Lietuvoj. 

O tada, kai jau tvarka buvo padaryta blog’e, atėjo metas ir parduotuvei, ir naujai knygai apie Žuvį ir jūrų gėrybes. Žinau, kad daugelis jūsų tikriausiai purtote galvą, tvirtindami, kad geros žuvies Lietuvoje nėra, bet aš tikrai jus įtikinsiu, kad jos yra. Per metus aš sugebėjau pagaminti 140 patiekalų iš produktų, kuriais prekiaujama Lietuvoje. Kai kuriuos receptus patalpinau knygoje „avansu”, nes tikrai žinau, kad plečiasi ir mūsų prekybos centrų asortimentas. Ir jei dar prieš pusmetį Azijos produktų skyriuje būdavo vien sušiams skirti ingredientai ir dar keli konservuoti padažai, tai dabar asortimentas siekia ir kiniškus padažus, ir tailandietiškus prieskonius, ir korėjietiškus ar japoniškus produktus. Šios knygos tikslas buvo labiau sužadinti jūsų apetitą, parodyti, kad žuvį pasigaminti be galo paprsta ir greita, papasakoti apie per pastaruosius metus aplankytas šalis, kurioje žuvų valgymo įpročiai – ypatingi: Prancūziją, Portugaliją, Pietų Korėją ir Mozambiką. Kiekvienoje toje šalyje vaikščiojau su savo foto įranga, fiksavau viską, kas jums būtų įdomu, gaminau su vietiniais šefais, ir grįžusi atkartojau Lietuvoje su tais produktais, kurių galima rasti mūsų parduotuvių lentynose. Kad knygą būtų maloniau skaityti, pabaigoje padarėme net du puslapius keistesnių, retesnių produktų ir ingredientų aprašymų, kad jūs jaustumėtės jaukiai ir neklaidžiotumėte internete, o perskaitę negirdėtą produkto pavadinimą, atsivertę paskutinius puslapius perskaitytumėte viską, ką reikia apie tą produktą žinoti, ir kur jo ieškoti. Jei to produkto Lietuvoje dar nėra (o jo bus, patikėkite, nes juk mano skaitytojų tarpe tikrai yra tų, kurie atsakingi už prekių asortimentą didžiuosiuose tinkluose:)), nepatingėkit nusipirkti jį keliaudami, parsivežkite ir turėsite lentynoje visada po ranka!

Dar vienas dalykas, kurį rasite knygoje – tai padažai, garnyrai ir visokie priedai, kurie vieną ir tą patį patiekalą gali kaskart padaryti vis kitokiu nepabostančiu šedevru! Labiausiai didžiuojuosi dviem „ne žuvies” receptais, kuriuos surasite knygoje: korėjietišku kaliaropių kimči (patikėkit, lietuviškos kaliaropės fantastiškai tinka šiam pagardui!! O dabar, beje, mano šaldytuve ragavimo laukia kimči, pagamintas iš lietuviškų moliūgų!! Štai jums ir pasiūlymas kaip suvalgyti gausų moliųgų derlių!:)) bei gruzinišku tkemali padažu, kuris gaminams iš Kaukazo slyvaičių, kurios tiesiog pūna krisdamos nuo medžių ir niekas jų nenori rinkti… 

Na ir pabaigai pridursiu, kad tokio formato kulinarinių knygų Lietuvoje dar niekas nespausdino. Popierius šiai knygai specialiai važiavo iš Švedijos. Kelionių intarpams buvo naudojamas kitos kokybės, kitos rūšies popierius, tad knygos dizainerei Živilei bei redaktorei Daliai teko kaip reikiant paplušėti, kad reikiami puslapiai atsidurtų savo vietose, ir ant tinkamo popieriaus… Visa mūsų komanda dirbo naktimis, savaitgaliais, negailėdama jėgų nei sveikatos… Paskutinis knygos skaitymas vyko man skrendant iš Vilniaus į Stambulą, tada, Stambule pasikrovus kompiuterio bateriją, buvo tęsiamas pakeliuj iš Stambulo į Johanesburgą. Paskutines korekcijas merginoms, likusioms Vilniuje, siunčiau iš Mozambiko, o grįžusi į Vilnių dėliojau paskurtinius taškelius spaustuvėje. Knyga, kaip suprantate, tapo tarptautine nuo pradžios iki pabaigos:) Receptais dosniai dalinosi mano bičiuliai šefai iš Portugalijos, Mozambiko, ir net Švedijos ambasaros vyriausia šefė Daiva, ruošianti ištaigingas vakarienes ambasadoriaus svečiams. Ir nuo šiol visus patiekalus galėsite gaminti jūs patys, lepindami savo šeimas ir draugus portugališkomis, kiniškomis, indiškomis, prancūziškomis, švediškomis, tailandietiškomis, korėjietiškomis, ispaniškomis, itališkomis, egiptietiškomis vakarienėmis….

Jei sukate galvą ką padovanoti savo brangiems žmonėms dovanų Kalėdų ar kitos, asmeninės šventės, proga, nedelskite nė minutės, nes graži kulinarinė knygą – tai solidus ir išliekamąją vertę turintis daiktas, kuris ne tik papuoš namus ar knygų lentyną, bet panaudotas pagal paskirtį suburs artimiausius žmones prie stalo – ten, kur nutinka patys maloniausi dalykai!