Grįžau po dviejų savaičių namo!!! Pagaliau sava lova, savi puodai ir gyvenimas su visu spintos turiniu, o ne tuo, kas tilpo į lagaminą:)

narcizai

drusk

Lietuvoje, kaip visada, laikas prabėgo intensyviai. Daug išspręstų reikalų, naujų Vilniaus vietų aplankymas (merginos, “Boff” restoranas – tikrai jėga!! Ačiū už rekomendaciją:)), pora dienų Druskininkuose be interneto ir net be noro juo naudotis, o svarbiausia, smagus vakaras su geriausiais draugais prie vyno taurės. Mano draugės surengė tikrą puotą – su anties kepenėlių paštetu, marinuotais svogūnėliais, ir net keptu stirnos kumpiu!! Atradau dar vieną naują vietą – Tony Resort Anupriškėse su rojumi žemėje: pelkėmis, žibuoklėmis, miško tyla, gaiva, ramiu ežeru… Pasaka!

pelke1

tony resort

Grįžau namo sveikai išsiilgusi šeimininkavimo, tad iškart demonstruoju rezultatus – šiandien vakarienei pagamintą Kijevo kotletą! 🙂 Kijevo kotletas man ilgą laiką buvo (iš dalies, neslėpsiu, ir išliko) pats gardžiausias vištienos patiekalas. Kai gyvenau Lenkijoje, kaskart valgydama restorane, iš ilgiausio meniu išsirinkdavau tik jį, tad visi mano restoranai buvo suskirstyti pagal tai, kokio skanumo jie darydavo Kijevo kotletą. Pati imtis šio patiekalo nesiryžau, nes kažkada, kai buvau dar pradinukė, įstrigi diena, kai mano močiutės sesuo, puiki šeimininkė, gamindama Kijevo kotletus kasmetiniam giminės susitikimui, dūsavo, kaip rizikinga juos gaminti, ir kaip niekada nežinai, ar viskas gausis.

Kijevo kotletas

Kijevo kotleto istorija pagal savo ištakas siekia Prancūzijos karaliaus Liudviko laikus. Jam šį patiekalą rūmuose ruošdavo ankstyvą pavasarį, kuomet sužaliuodavo pirmieji šparagai. Kotletą gamindavo iš vištienos blauzdelių mėsos, paliekant kaulą, prikemšant į vidų sviesto, ir padengus storu kiaušinių ir džiūvėsių sluosksniu kepant jį karštame aliejuje. Karaliui apkepusi paniruotė būdavo nuimama, paliekant vien sultingą vištieną su viduje išsilydžiusiu sviestu.

Mintyse klausiate, prie ko tada tas Kijevas?:) Ogi prie to, kad “atgaivino” šį receptą ir savotiškai jį pakoregavo ukrainietis šefas šeštame praeito amžiaus dešimtmetyje. Žinoma, paniruotės jis nenulupo ir neišmetė, o pateikė viską kartu su troškintomis morkomis ir žirneliais. Jis ir pavadino kotletą Kijevo vardu. Lenkiškieji Kijevo kotletai kažkodėl vadindavosi De Volai, ir jie nieko nebuvo girdėję apie jokį Kijevą… Tiesa, kotletai būdavo daromi iš krūtinėlių mėsos, o ne šlaunelių, kaip reikėtų pagal originalųjį receptą.

Kijevo kotletai

Kijevo kotletas (4 asm)

4 vištos krūtinėlės

Aliejus skrudinimui

Sviesto įdaui

60g sviesto

1/2 šaukšto kapotų petražolių

1/2 šaukšto kapotų žalių svogūnų laiškų

2 česnako skiltelės, smulkiai sukapotos

1/4 citrinos – nutarkuota žievelė ir išspaustos sultys

Druska, pipirai

Paniravimui

1 kiaušinis, suplaktas

1/2 stiklinės miltų

3/4 stiklinės džiūvėsių

Pasiruošiame sviesto įdarą: minkštą sviestą sumaišome su kapotu česnaku, žalumynais, citrinos sultimis ir žievele, pagardiname druska ir pipirais. Padaliname į 4 lygias dalis ir suformuojame nedidelį volelį. Sviesto volelį įsukame į gabalėlį maistinės plėvelės, kraštus susukame kaip saldainius, ir padedame į šaldiklį, kad gerai sušaltų.

sviesto idaras kijevo kotlet

Krūtinėles perpjauname pusiau taip, kad jos tarsi atsiverstų kaip knyga. Padedame tarp dviejų gabalėlių maistinės plėvelės ir plokščiu virtuviniu plaktuku švelniai išmušame mėsą taip, kad ji būtų plona ir lengvai formuotųsi. Imame vieną sušalusį sviesto gabalėlį ir jį vyniojame į išmuštą krūtinėlę, labai gerai užlenkiant kraštus, kad gautųsi sandarus cepelino formos kotletas. Kraštelius galima sukabinti mediniais dantų krapštukais. Padedame į šaldytuvą bent valandai.

Į tris lėkšteles arba negilius dubenėlius susidedame paneruotei skirtus produktus: miltus, kiaušinio plakinį ir džiūvėsius.

Įkaitiname aliejaus puode tiek, kad jis apsemtų kotletus. Kiekvieną kotletą gerai pavoliojame miltuose, tada kiaušinyje, ir galiausiai – džiūvėsiuose. Kepame ant vidutinės ugnies įkaitusiame aliejuje, kol iš visų pusių kotletas paruduos, maždaug 10 minučių. Svarbu, kad kotletas pernelyg neperkeptų (viršus nesudegtų), bet ir vidus spėtų iškepti.

Pateikiame su virtomis bulvėmis ir troškintomis morkomis bei žirneliais arba šparaginėmis pupelėmis.

Kijevo kotletas su morkomis ir zirneliais

 

  1. Nida:

    Rasa, su tuo Kijevo kotletu (jo istorija) tiek daug subtilumų… Bijau net ir stoti kurios nors versijos pusėn, nes tikrai nesu profesionalė, juolab kulinarijos istorijos žinovė. Man svarbiau – skonis, nei istorija, jei labai atvirai:) Orkaitėje kepti nebandžiau, bet pagal mano gyvenimo būdą šis metodas man būtų mielesnis ir priimtinesnis, ypač jei dar ir skonis labai nepakistų. Reikės kada išmėginti, tada ir parašyt galėsiu kas gavosi:)

  2. Rasa:

    Mitą apie tai, kad “tikras” Kijevo kotletas iš kulšelių, paleido toks p. Vincentas Sakas. Apie šią personą plačiau skaitykite čia: http://giedrius-v.livejournal.com/102789.html 🙂

    Tai kad jis savo recepte Kijovo kotletą taip pat iš krūtinėlės gamina, kaip jūs skaitot ir dar rašot nesąmones 😀 Nida turės ne tik maisto reportažus daryti, bet ir komentarus kvailus trinti 😀

    O receptai puikūs, man tik įdomu, kas gaunasi juos orkaitėje kepant. Gal kas bandė?

  3. Nida:

    Dovile, sveika! Tu teisi, įtaka iš Lietuvos dar jaučiasi:) Bet Kijevo kotletas, kurį mano vyras Vilniuje užsisakė vienų pietų metu, nebuvo nė iš tolo panašus į tikrąjį. Kaip dažnai mėgsta lietuviai, jis buvo “adaptuota versija”: mėsa malta, sviestas ne tokio skonio… Taip, šis patiekalas “iškrenta” iš mano propaguojamų sveikos mitybos taisyklių, bet jis tikrai vertas grieko:) ir papildomos sesijos spiningo klasėje:)

  4. Dovilė:

    Nida, sveika sugrįžusi. Labai geras receptas ir iš aprašymo atrodo gan paprastas, nors man irgi atrodydavo labai sudėtingas patiekalas. Nors dabar jau pusė Vilniaus “valgyklų” juos dienos pietums siūlo, tai gal ir nėra labai sudėtinga. Ir dar pagalvojau, kad tavo blogui toks netipiškas patiekalas, nes dauguma tavo patiekalų yra tokie dietiniai ir sveiki;-) Matyt, viešnagė Lietuvoje tave įkvėpė sugrįžimui “prie šaknų” .
    Rezgu mintį šeštadienį pabandyti pasigaminti “kijevus” ir parašysiu ar gavosi kas nors panašaus.

  5. Nida:

    Įdomu buvo paskaityti “eksperto” Sako vertinimus, aprašytus tinklapyje:) Ačiū, Lina, už nuorodą. Iš tiesų kartais pasidaro neaišku, kuo galima tikėti, ir kuo nelabai:)
    Lina, Boffe aš valgiau tuno tartare ir tuno kepsnį. Buvo puikūs abu patiekalai, labai geri produktai, viskas šviežia. Vyrukai dorojo steikus ir vienbalsiai nusprendė, kad Markusas, iki šiol buvęs jiems geriausiu, neturi šansų prieš Boff. Puiki atmosfera, pilnas restoranas, susipažinom su savininkais, žodžiu, tikrai pati geriausia šios kelionės rekomendacija! Ačiū:)
    Rennie, panašu, kad Druskininkuose prasilenkėm:) Būčiau žinojusi, kad tu ten, būtumėm ties kokias narcizais galėję pasimatyti:)
    Grita, Lina, Laura ir visos kitos – labai gera grįžti namo:)) ir grįžti į blog’ą:)

  6. Grita:

    Sveika sugrizusi,puikus patiekalas prie bet kokiu pavasariniu darzoviu.Siemet kaip niekada auginuosi savo siltnamyje daug ir visko.

  7. Laura:

    taip paprastai viskas aprašyta… reikės išmėginti, kažkaip iš šio recepto labai baisu neatrodo 🙂 dėkui 😉

  8. Rennie:

    Puikus patiekalas, mano vaikų mėgstamiausias, vis prašo, kad kada namie pagaminčiau, teks gamint 🙂 Aš irgi tik vakar iš Druskininkų namo pargrįžau, tas gamtos rojus bei internetas ir man niekaip nesusiderina, dažniausiai ten turiu dietą nuo interneto ir lieku tik su telefoniniu 3G 🙂

  9. Lina:

    Sveika sugrizus,Nida! Ir dar su tokiu skanestu:) Gera girdeti,kad patiko Boff. Ka valgete ten?:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.