Kai jau ateis pavasaris (na, dabartinis toks dar nelabai juo kvepia, bet tikiu, kad čia paskutiniai žiemos pasispardymai…), tai tikrai labai norėsis gaivumos visais pavidalais… Ir žalių pusrytinių kokteilių, ir pirmų salotų, ir meškinių česnakų, ir dilgėlių…. Man net silpna pagalvojus, kokie klodai atsivers kai nutirps paskutiniai sniego likučiai…. 

Tada tikriausiai norėsis ir gaivių desertų, juk visiems pavasarį ne pro šalį būna pasikoreguoti per žiemą atsiradusius visokius niuansus:) O ypač dar šių metų karantininę žiemą… 🙂 Aš vis negaliu apsispręsti, kai kalba eina apie desertus – ar man labiau gaivūs, jogurtiniai ir vaisiniai patinka, ar tie kepti, kur miltų yra, ir saldumo… 

Bet pudingas turbūt yra tai, kas apjungia abu šiuos gerumus į vieną… Man apskritai, kai išgirstu žodį „pudingas”, iškart iškyla prieš akis… Londonas. Pamenu, labai seniai, tikrai prieš kokius 20 metų, į Londoną nutariau pasiimti savo mamą, ji niekuomet Anglijoje nebuvo buvusi. Padariau jai staigmeną, nupirkau bilietus ir pranešiau, kad skrisim. Nelabai keliauti mėgstanti mano mama tiek susijaudino, kad visaip galvojo, kaip čia išsisukus nuo tos dovanos:) Net bandė sukombinuoti, kad gal aš bilietą galėčiau kam kitam perrašyti (jai tada atrodė, kad lėktuvo bilietas yra kaip koks autobuso – kam nori, tam atiduodi:)). Bet atėjus kelionės laikui visgi nebuvo kur dėtis ir mudvi išskridom. 

Mano mamai viskas buvo keista ir neįprasta tame megapolyje (kad geriau suprastumėt, mano mama gyvena Druskininkuose, tad jai net Vilnius atrodo beprotiškai skubantis miestas…), ji vargo nuo metro stotelių, nuo žmonių gausos, stebėjosi tautų, odos spalvų, aprangų ir stilių makalyne, nesuvokiamais miesto atstumais ir pastatų didingumu, ir tikrai nežinau ar jai bent kiek patiko, ar ji išgyveno didžiausią košmarą tame mano išliaupsintame Londone:) 

O vieną vakarą mus į restoraną vakarienei pasikvietė mano bičiulių britų šeima, labai inteligentiška pagyvenusių aristokratų pora, su kuriais susipažinau anuomet darbuose. Aš tada ir pati pirmą kartą patekau į elegantišką restoraną pačiame Londono centre su tikrais liokajais, pristumiančiais kėdę ir visaip kapi patarnaujančiais, su Viktorijos laikų stiliaus indais ir dekoracijomis… Aš tiesiog buvau praradusi žadą nuo tos karališkos aplinkos… 

Nepamenu, ką tiksliai mes tada valgėm, tačiau puikiai pamenu, kai atėjo laikas desertui, ir man pasiūlė pasirinkti „pudingą”. Tada dar nežinojau, kad „pudding” anglai vadina tiesiog desertą. Aš taip norėjau kokio nors tikro deserto, ir labai nusiminiau, kad teks šaukšteliu kabinti pudingą, kurį įsivaizdavau esant pagamintą iš tų lenkiškų miltelių, pirktų parduotuvėj, kur reikdavo pienu užpilti, pakaitinti ir paskui atvėsinti, kad sustengtų… Ir jis toks krakmolingas baltas „kažkas” būdavo, be jokio išraiškingo skonio, nei pieniškas kisielius, nei žele… 

Tačiau kai visgi atnešė desertui tokius saldžius minkštus purius suflė tipo kepinukus, pabarstytus cukraus pudra, mano smegenyse įvyko perversmas, ir nuo to laiko žodis „pudingas” man asocijuoja su tuo, būtent tuo Londone valgytu keptu desertu:) Lenkišką pudingo prasmę visiems laikams ištryniau iš smegenų:)

O tas angliškasis desertas pudingas – būtent toks, kokio receptu šiandien su jumis pasidalinsiu… Kepiau jį su kažkada nusipirkta (ir ką čia slėpti – primiršta šaldiklyje) šaldyta pasiflorų tyre (originaliame recepte reikėjo šviežių, bet maniškė tiko net labai). Jei ragavot pasiflorų (passion fruit), žinot koks egzotiškas jų aromatas, ir kokia maloni rūgštelė… Tai va viskas čia taip gerai susibalansuoja, kad net užsimerkt norisi ragaujant… 

Labai rekomenduoju. Neabejoju, kad panaudoti galima ir kitokius vaisius, ir į valias improvizuoti. Kepti galima ir viename dideliame inde, paskui padėjus jį vidury stalo visiems duoti po šaukštą, kad prisidėtų tiek, kiek širdis geidžia, arba kepti atskiruose indeliuose, kiekvienam atskirą porciją. 

Pasiflorų pudingas: purus, švelnus ir pakylėjantis desertas
Pudingą galima kepti individualiiuose indeliuose, arba viename didesniame
Minkštas saldus kepinys, persmelktas aromatingų rūgščių pasiflorų – nuostabus balansas tiems, kurie mėgsta gaivesnius desertus
Print Recipe
Keptas pudingas su laimais ir pasiflorais
Australijoje populiarus desertas, kurį itin paprasta pagaminti. Jei neturite šviežių pasiflorų, puikiai tiks šaldyta pasiflorų tyrė. Patiks visiems tiems, kurie mėgsta lengvus desertus su rūgštele.
Course Desertai
Virtuvė Britų
Raktažodis kiaušiniai
Pasiruošimas 20 min
Laikas 45 min
Porcijos
porc
Ingredientai
Course Desertai
Virtuvė Britų
Raktažodis kiaušiniai
Pasiruošimas 20 min
Laikas 45 min
Porcijos
porc
Ingredientai
Procesas
  1. Įkaitinkite orkaitę iki 170C. Sviestu patepkite 2 litrų talpos karščiui atsparų indą arba individualius indelius, kuriuose desertą galėsite kepti.
  2. Virtuviniu kombainu išsukite sviestą su cukrumi iki vientisos balkšvos purios masės. Kiaušinių trynius atskirkite nuo baltymų. Sudėkite į šią sviesto masę kiaušinių trynius. Vėl išsukite.
  3. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais. Besisukant kombaino maišymo įrankiui pakaitomis berkite miltus, kokosus ir pilkite pieną, tik kol visi ingredientai susijungs. Pabaigoje supilkite laimų sultis ir žievelę ir sumaišykite.
  4. Jei naudosite pasiflorus, perpjaukite juos per pusę (tik labai atsargiai, naudodami dantytą peilį ir saugodamiesi, kad pjaunant peilis nenuslįstų ir nesusižeistumėt pirštų), šaukšteliu iškrapštykite minkštimą. Įmaišykite į pudingo masę*. Jei naudojate šaldytą pasiflorų masę, supilkite ją į pudingo mišinį ir išmaišykite.
  5. Kiaušinių baltymus išplakite iki purumo. Kelis šaukštus baltymų sudėkite į pudingo masę ir atsargiai išmaišykite, taip masę kiek paskystindami. Sudėkite likusius baltymus ir labai atsargiai viską sumaišykite šaukštu, neleisdami baltymams prarasti oro, įgauto juos plakant.
  6. Taip paruoštą pudingo masę sukrėskite į paruoštą kepimo indą (arba individualius indelius), įdėkite indą su pudingu į didesnę skardelę, ir į tą skardelę įpilkite verdančio vandens tiek, kad jis siektų maždaug pusę indo su pudingu aukščio. Kepkite pudingą apie 45 minutes. Išėmę iš orkaitės truputį atvėsinkite, tada pabarstykite cukraus pudra. Patiekite šiltą, galite šalia patiekti plaktos grietinėlės.
Pastabos

*juodos pasiflorų sėklos valgomis, tačiau jei manote, kad valgant jos erzins, galite pasiflorų sultis nukošti per sietelį, ir į pudingo masę įberti apie ⅔ sėklų, visas kitas išmeskite. Tačiau jei naudosite šviežius pasiflorus, patariu sėklų kažkiek palikti, kadangi jos suteiks tekstūros ir skonio. 

Recepto šaltinis - Diana Henry, From the Oven to the Table

Komentarų apie "Keptas laimų ir pasiflorų pudingas": 6

  1. Nida:

    Jūrate, cukrus buvo įrašytas ingredientų sąraše, rašant gaminimo eigą išties cukrų praleidau (tokia tų blog’erių dalia, viskas tik savom rankom, nėra redaktoriaus ir dar kelių akių, kurios po kelis kartus perskaito, peržiūri tekstą ir sugaudo visas klaidas, tad tikrai tokie dalykai pasitaiko, neneigiu). Žinoma, man gana keista, kad 200g cukraus taip ir nesugalvojot kur įkorporuoti ir dėl to patyrėt fiasko…. Dėl to labai atsiprašau, eigą pataisiau ir cukraus dėjimo momentą aiškiai įrašiau. Dėkoju už pastabą.

  2. J:

    Ot, galvoju, paruošiu svečiams ką nustebint. Seku kiekvieną žingsnį pagal receptą.. Viską sumaišiau kaip parašyta.. Galvoju.. Kažko trūksta… CUKRAUS! Na kaip taip galima rašyt receptą?! Juolab, kad konditerijoj eiliškumas ir kiekiai ypač svarbūs! Viskas velniop. Labai neatsakinga autorė.

  3. Nida:

    Giedre, visiškai nėra jokio skirtumo kada tą cukrų įdėti… Matyt praleidau šį punktą rašydama receptą, pataisysiu…

  4. Nida:

    Ne, šis kiekis maišomas į pudingo masę. Nepamirškit, kad pasiflorai labaaaaai rūgštūs 🙂

  5. Liutauras:

    Ar 200 gramų cukraus naudojama tik galutiniam akcentui – pudrai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *