Man patinka, kai žmonės, paklausti, „ar viską valgo” (kartais juk reikalinga tokia informacija, ypač kai pasikvieti į svečius mažai pažįstamus žmones, ir reikia sužinoti iš anksto, ar jie, pavyzdžiui, ne vegetarai, ar kam nors nealergiški, ar toleruoja aštresnį maistą ir t.t.), atsako: „Viską. Net kepenėles” 🙂
Visuomet mėgau kepenėles. Labiausiai man patikdavo mamos kepami kepenėlių kotletai, forma labiau panašūs į blynus. Būtinai išgausiu iš jos receptą, pagaminsiu, ir pasidalinsiu su jumis. Patinka troškintos, kepintos kepenėlės, ir labai patinka paštetas. Nesu dar iki galo įgudusi pašteto gaminime, nes kitos šeimininkės sugeba padaryti pačias įvairiausias jo konsistencijas, ir net išhauti tamsią, patrauklią spalvą. Tačiau esu atvira eksperimentams ir bandymams, kurie, mano dideliam džiaugsmui, dažnai būna sėkmingi!
Šį receptą aptikau naujausiame Food & Wine numeryje, skirtame iPadui. Tik peržvelgusi patiekalo gaminimo eigą, supratau, kad tai bus itin tinkamas užkandis mano rengtai šventinei vakarienei. Kadangi viename paskutinių kepimo etapų į keptuvę su kepenėlėmis reikia šliūkštelti konjako, aš, pasidairiusi mūsų alkoholio resursuose, išsitraukiau prabangųjį Hennesy XO. Na negi gaila tokiam reikalui? 🙂 Receptas skelbė, kad užpylus konjaką, reikia jį padegti. Taip ir padariau. Tik kaip tik tuo momentu grįžo iš darbo vyras, kuris persigando dėl „gaisro”, kylančio iš keptuvės, bet dar labiau nustebo iš kur čia toks malonus kvapas 🙂 Gerai, kad manęs nebarė dėl tokio prabangaus priedo 🙂 Manau, kad svečiai tą prabangą tinkamai įvertino 🙂
Taigi, Kepenėlių paštetas Florentinos stiliumi:
500g vištienos kepenėlių
2 šaukštai sviesto
1/4 puodelio extra virgin alyvų aliejaus
1 baltasis svogūnas, smulkiai supjaustytas
2 šalavijo (sage) šakelės
1 rozmarino šakelė
2 ančiovių file, sukapoti
1 šaukštas nusausintų kaparėlių
Druska, šviežiai grūsti juodieji pipirai
1/4 puodelio konjako
Prancūziškas batonas, pateikimui
Paruošiame kepenėles, nuvalome, apipjaustome nereikalingas dalis, nuplauname, nuvarviname ir paliekame ant virtuvinio rankšluosčio 20 minčių, kad nudžiūtų.
Didelėje keptuvėje išlydome sviestą ir 1 šaukštą aliejaus. Sudedame kapotus svogūnus, šalavijus, rozmarinus, ir kepiname ant vidutinės ugnies maišant, kol svogūnai suminkštėja (5 min). Įmaišome ančiovius ir kaparėlius, ir toliau kepiname ant mažos ugnies, kol svogūnai paruduoja (dar apie 8 minutes). Išgramdome šią masę ir sudedame į dubenį.
Į keptuvę įpilame likusius 3 šaukštus aliejaus. Kepenėles pasūdome, pagardiname pipirais, sudedame į keptuvę ir kepame ant didelės ugnies, kol paruduoja (apie 2 min). Apverčiame kita puse, ir dar kepiname apie minutę. Įmaišome svogūnų masę, po minutėlės įpilame konjaką ir padegame viską ilgu degtuku. Kepame taip kepenėles, kol ugnis pati užges.
Išimame prieskonines žoles, šiek tiek atvėsintas kepenėles sudedame į virtuvinį kombainą (arba malimo mašinėlę) ir pulsuojant sumalame. Pagardiname, jei trūksta druska ir pipirais.
Prancūziško batono riekeles pakepiname įkaitusioje orkaitėje, kol jos tampa auksinės spalvos ir traškios. Pateikiame paštetą užteptą ant batono riekelių, pagardintą svogūnų džemu (receptą rasite čia: https://www.nidosreceptai.lt/svogunu-dzemas/), arba su miniatiūriniais marinuotais agurkėliais.
Gaila, kad mūsų kulinarinėje kultūroje ilgą laiką paštetas asocijavosi su visokių atmatų sumapltu mišiniu: į kepenėles būdavo įmalama visokių plaučių, skūrų, lašinių ir dar biesas žino ko. Nežinau, ar iš vargo, ar iš prasčiokiškumo taip buvo, bet net ir šiandien paskaičius etiketę kokios nors „kepeninės dešros” parduotuvėje, akys nepatikėtų, ko ten tik nėra. Man labai norisi manyti, kad kulinarinė kultūra sėkmingai skinasi kelią į lietuvių širdis ir skrandžius, ir pilti brendį (ar konjaką) į patiekalą jau neatrodo taip pižoniška, kaip prieš keletą metų:) Dalia, sveika prisijungusi prie tų, kurie nebijo eksperimentų 🙂
Labai labai mėgstu kepenėlių paštetą ir netgi mano vaikai jį valgo,su namine rugine duonyte niam niam.Beje dauguma mano draugų irgi mėgsta kepenėles,nors aš kažkodėl irgi visada klausiu prieš vaišindama,gal todėl,kad vaikystėje kepenėlių negalėjau pakęsti,jos plaukiodavo troškintos tokiame pilkame skystyje,kietos,su gyslom,fui,todėl gal ir daugeliui likę nekokie prisiminimai.Aš darau kepenėlių paštetą su brendžiu,o prieskonius vis kitokius makaluoju,bet va šalavijas man atradimas ir dar tas gestas su ilgu degtuku.Na tikrai reikės pabandyti.Ačiū
Rennie, Indre, Rovena, susidarau ispudi, kad pasteta (ir kepeneles) megsta tik labai jau sofistikuota skoni turintys zmones. Kaip mes, pavyzdziui 🙂
Ir aš iš paštetų mėgėjų! Tik netenka dažnai gamintis, nes tokių mėgėjų kartu nedaug,. o mieliausias jų net kvapo pakęsti negali ir tik vieną kartą ragavo mano gaminto (matyt iš meilės man) ir atsisakė daugiau kada imti „tą subproduktą į burną”. Va taip va. Taigi lepinuosi tik viena pati grįžusi pas mamą. Atrodo pasakiškai!
Labai labai kepenėlių paštetą mėgstu ir dar su svogūnų džemu… Kai pati tingiu gaminti, einu į vieną Vilniaus vyninę panašaus valgyt, ten irgi su svogūnų ir dar apelsinų žievelių džemu jį pateikia, mmm…
Turbūt iš reikalo mūsų mamos gamindavo keisčiausius dalykus:) Ar įsivaizduoji, jei mums tais laikais reiktų šeimininkauti?:)
Aš kepenėles visai neseniai atradau, iki šiol nė nemėginau jų gaminti. Izraelyje vištienos kepenėlės – labai populiarus šventinis patiekalas (būtinas, galima sakyti, per kiekvieną tradicinę Šabo vakarienę). Tad vis tekdavo paragaut, kai lankydavomes svečiuose. O arabai labai mėgsta kepenėles skrudinti sumovę ant iešmo, ant griliaus (tik reikia plokščio iešmo, nes ant medinių apvalių, nesilaiko, sunku apversti). Nuostabus reikalas, buvo mums su Darium tikras atradimas per mūsų „grilines vakarienes” ant terasos.
Labai skaniai atrodo, Nida! As irgi megstu kepeneles, bet kazkaip niekad negaminu. O ir mano mama daznai gamindavo tiek pacias kepeneles, tiek blynelius – skanumelis – matyt, „anais” laikais budavo kepeneliu mada. Is reikalo, ko gero:-).