Ar jums teko kada nors jausti „pagirias” po vakarėlio, kurio metu neišgėrėte nei lašo alkoholio??… Man taip atsitiko jau antrą kartą, ir abu kartus po to, kai susidūriau su protu nesuvokiamu arabišku svetingumu…
Pirmą kartą „maisto koma” mane ištiko Beirute, kai negalėdami atsispirti gardžiausio maisto vilionėms ir nuolatinio šeimininko dėmesio pildant vis naujais patiekalais mūsų lėkštes, abu su vyru rytojaus dieną atsikėlėm su aukšta temperatūra. Visą kūną skaudėjo, tarsi būtumėm gerai padauginę alkoholio… Pragulėję visą dieną lovoje gerdami vien arbatą, šiaip ne taip išsikapstėme, bet daugiau paniškai bijojom bet kokios akistatos su svetingais arabais…
Dar vieną kartą panaši maisto gausybės puota buvo surengta Nazareta, kai mus į svečius pakvietė mano bičiulė arabė Balkees švęsti Ramadano. Bet tada aš jau buvau pasiruošusi kankinimams maistu, tad kažkaip atsilaikiau. Žinoma, visą kelią iš Nazareto į Tel Avivą maukiau Borjomi vandenį kibirais…
Praeitą savaitgalį, apsispirkinėjant mano mėgstamoje arabų Abu Hilweh šeimos mėsos parduotuvėje, jos savininkas (mano amžiaus vyrukas) pakvietė mudu su vyru į svečius. Spyriojomės, bet turėjom sutikri. Ir, turiu prisipažinti, buvom pamiršę ką tai reiškia būti pakviestam prie arabiško stalo: juk pagrindinis svetingumo principas nurodo, jog svečiui reiktų patiekti keturis kartus daugiau maisto, nei jis įstengia suvalgyti.
Kai antradienio vakarą atvykom į Salah namus, stalas jau buvo nuklotas kvapniais valgiais. Keturi vaikai ir smulkutė žmona, kilusi iš Palestinos, iš Ramalos, jau laukė mūsų išsirikiavę:) Kai pamačiau, kad ant to stalo – visa didžiulė avies koja, kokią aš paprastai ruošiu tada, kai reikia pamaitinti 12-14 žmonių, supratau, kad „patekom į bėdą”:)
Negana to, šalia dar garavo keptas viščiukas, įdarytas ryžiais su kvapniais prieskoniais ir kedrų riešutais, ir pilnos lėkštės salotų bei užkanžių. Viščiukas, beje, buvo jau be kaulų: tarsi kokie chirurgai Saleh darbuotojai jo parduotuvėje sugeba išimti kaulus iš viso paukščio taip, kad jis puikiausiai tinka farširavimui, o iškeptą gali pjauti skersai ir pateikti kartu su visu įdaru.
Visi 4 Saleh vaikai – mokinukai. Visi, beje, eina į skirtingas mokyklas: vyriausias – į krikščionių arabų mokyklą, jaunesnis – į prancūzų mokyklą, vyresnė mergaitė mokosi Amerikos mokykloje angliškai, o jauniausia kol kas žygiuoja į paruošiamukus ir dar nežino, kokia kalba vėliau mokysis. Gerai, kad Nurhan mums padėjo susišnekėti angliškai:)
Tiesą pasakius, kalbėtis nelabai net buvo kada, nes po kiekvienų trijų kąsnių mūsų lėkštės kaip kokia burtų lazdele pamojus ir vėl „užsipildydavo” naujomis porcijomis sultingos mėsos ir kvapnių ryžių. Kadangi esu išauklėta taip, kad maisto lėkštėj palikti negražu, tai kimšau tol, kol supratau, kad galo šitam procesui nebus. Tad tai buvo vienas iš tų retų atvejų, kai maisto mano lėkštėj, visgi, liko:) Ir liko daug:)
Paskui sekė vakaro tęsinys prie desertinio staliuko – su kilogramais saldžios knafės (arabiško tradicinio karšto pyrago, primenančio baklava, tik įdaryto tąsiu ožkos sūriu ir sulaistyto kvapniu sirupu), mėtų arbatos puodeliais, kava…
Aš tirkai sakau atvirai: negalėjau pakilti nuo sofos:( Tai buvo tikra maisto koma. Bet ką sugebėjau padaryti, tai užsirašyti visus tradicinius palestinietiškus avienos ir vištienos gaminimo receptus, kuriuos, kai pagaminsiu pati, aprašysiu blog’e. Jau sugalvojau, kad tokią vištą be kaulų pasigaminsiu Kalėdoms! Bet vos tik išsižiojau tai pasakyti, turėjau prižadėti, kad tą vištą Kalėdoms jau pagamintą mūsų svetingosios šeimininkės, atvažiuosiu Kalėsų dieną pasiimti gatavą!!
Negana to, tarsi svetingumo būtų per mažai, išeinant pro duris gavau visą maišą lauktuvių: arabiškų prieskonių mėsai, butelį šviežutėlio šių metų derliaus alyvuogių aliejaus, kurį Salah žmonos tėvai Ramaloje išspaudė iš savo šimtamečių alyvmedžių uogų, ir….. visą iškeptą įdarytą viščiuką, dar šiltą, gražiai įsuktą į folijos lakštą. Šeimininkai, pasirodo, jau iš anksto pagalvojo, kad mums po vakarienės dar įdės pasmaguriavimui štai tokią lauktuvę…
Gerai, kad mūsų name yra liftas, tad tiesiai iš požeminio garažo atvažiavom vos ne į lovą:) Antraip būčiau pati neparėjus:) Kitą dieną buvo liūdna – tikai kankino „pagirios” nuo tokio persivalgymo. Pilnas šaldytuvas laukia geresnių laikų, kai jo šeimininkai vėl atgaus alkio jausmą:)
Kai rytojaus dieną paskambinome padėkoti Salah, pirmas jo klausimas buvo: „Kada jūs ir vėl pas mus ateisit į svečius?” :))) Manau, kad negreit:) Verčiau dabar į svečius svetinguosius mūsų draugus pasikviesiu aš, ir nukankinsiu juos lietuviškais cepelinais!!
Dovile – kitą dieną mes pagiriojomės:) O dar kitą dieną viščiuką nunešėm kilegoms į darbą:) Užteko visam kolektyvui. Mes dviese niekaip įveikę nebūtumėm…. 🙂
Partempė vyras į namus beveik 3 kg naminę vištą ir ieškau vištai recepto ir vėl paskaičiau šitą postą. Skaičiau garsiai vyrui. Tiek prisijuokėm iš to lauktuvėm dar įdėto įdaryto viščiuko. Suvalgėt jį kitą dieną ar išmetėt po 3?
Labai jau sudėtingą diskusiją jūs čia pradėjot:) Sutinku su Dovile pilnai, tik kaip vieną vaiką užauginusi, nesijaučiu labai patyrusi šioje srityje:) Ir su tavim, Odeta, sutinku, kad mūsų mokyklos ir universitetai paruošia puikius specus, kurie bet kam į kailį galėtų duoti. Bet va neseniai sužinojau tokius įdomius skaičius: Lietuva pagal kažkokį keistą „citavimo rodiklį” lenkia beveik visas kitas EU šalis. Tas rodiklis reiškia, kad lietuvių parašyti moksliniai darbai dažniausiai cituojami ir jais dažnaiusiai remiamasi inovatyviuose projektuose. Bet!!! Pagal inovatyvumą (t.y. visų tų parašytų mokslinių darbų pritaikymą ir tų idėjų praktinį panaudojimą) mes esame priešpaskutiniai, po mūsų tik Bulgarija!! Va čia ir atsakymas į klausimus, kokios pas mus yra spragos: mes esam įsprausti į rėmus nuo pat mokyklos suolo, ir nelabai suvokiame, kaip teorija gali būti panaudojama praktikoje.
Ir aš Tą patį pastebėjau:)
Nida, siūlome keisti profilį:)))))))
Tuoj „Nidos receptai” taps „Nidos gyvenimo receptais”;-)
Aš irgi manau, kad privati mokykla geriau atskleidžia vaiko stipriąsias vietas, o ne kaip valstybinėje akcentuojmos silpnosios ir rekomenduojama ne stipriąsias puses lavinti, o papildomai dirbti prie silpnųjų. Na, ir kam ten to reikia, jei aiškiai matyti, kad vaikas linkęs į kitokias sferas. Be to, pas mumi labai skirstomi į „humanitarus” ir „tiksliukus”. Bet aš va galvoju, kad kur priskirti sugebėjimą vadovauti, strategiškai mąstyti ar psichologiškai analizuoti žmones.
O mano dukra priešinasi bet kokiam išvažiavimui į užsienį (14 metų). Nors aš ją mielai „ištremčiau” į užsienio privačią mokyklą, nes LT perspektyvos liūdnėja. Ne todėl, kad aš noriu pasakyti, jog čia išmoko prastai, kad čia neparuošia specialistų? Taip nėra, VGTU Spec.statinių katedra (Tiltų) paruošia nerealiausius specialistus. Tas jaunimas, kuris projektuoja, jis jau po mokslų tokius stebuklus daro, kad pagarba dėstytojams, išauginusiems tokius inžinierius, tokius protus tik žavi. Deja, mano dukra nebus inžinierė, kaip bebūtų man gaila ( ir į ką ji atsigimė, abu tėvai tokie inžinieriai?). Kadangi aš kitose srytyse esu profanė, tai mano manymu privati mokykla galėtų labiau išsiaiškinti vaiko poreikius bei nukreiptų teisinga linkme. Bet ne LT, nes čia kaip kaime, per daug tirštas sultinys:) O pasaulis yra platus ir galima būti ne tik inžinieriumi. Merginos, ką jūs manote?
Aš įkvėpta šito posto irgi kelis skanius patiekalus penktadienio vakarui pagaminau. Taip stengiausi, net gamybinę traumą patyriau (dažną virtuvėje): smarkiai trenkiausi į atidarytos pakabinamos virtuvinės spintelės durelių rankeną. Teko padaryti pertraukėlę su šaldytų daržovių maišeliu ant antakio.
Aga, Nida, aš irgi taip norėčiau padaryti. Iki vyresnių klasių kuo geresnė valstybinė mokykla ir aišku pačių pastangos mokytis, o vyresnėse klasėse – privati ir kita kalba.
Žinai, Dovile, koliojo matyt tie, kurie į privačias mokyklas leist vaikų neįstengia:) O dėl tų mokyklų – jų irgi visokių yra. Deja, Vilniuje nėra didelis pasirinkimas (maniškė ėjo į normalią, tik du paskutinius metus mokėsi užsienyje, privačioje), o didžiausias minusas tų (bent jau tos, pirmosios, seniausios:)) yra dažnai piniginguose tėvuose, kurie daro spaudimą mokytojams, kad jei jie tiek moka už mokslą, tai jau pažymiuose tas turi atitinkamai atsispindėti:) Ir, žinoma, ta dažnai labai žema kultūra pinigais pertekusiose šeimose, kurią vaikai atsineša į mokyklą. Privačioje (Lietuvoje) tas labai jaučiasi…
Aš kažkada darbe užsiminiau, kad dukrą leisiu į privačią mokyklą, tai kokias 2 val, koliojama buvau;-)))) tai ir paklausiau kokia jūsų nuomonė, nes jau pradėjau galvot, kad aš iškritus iš realybės esu.
Ačiū už pasidalijimus. Mano beveik visų draugų vaikai mokosi privačiose mokyklose (prancūzų ir amerikiečių), tai esu įtikinta išsilavinimo privačiose mokyklose pliusais. Aš savo dukrą irgi planuoju leisti mokytis į privačią, tačiau vis atidedu vėlesnėm klasėm. Aš tik bijau, kad jei kada nors nebegalėčiau leisti, tai kaip ji į lietuvišką grįžtų?;-))))
Dovile, tai žinoma, kad vienintelė proga yra svečiai!:) Tas progas gali susikurt nors ir kas vakarą:)) O dėl vaikų mokslų – manau, kad Joana teisingai parašė – visi, kas tik išgali, leidžia vaikus į privačias mokyklas. O jei dar yra galimybė į mokyklą užsienio kalba, tai išvis pasaka! Mano dukra baigė mokyklą anglų kalba (Tailande), manau, tai geriausia, ką galėjau jai duoti, nes galiu palyginti ir lietuvišką, ir britų mokymosi sistemą (tai buvo britų privati mokykla). Ir nebūtinai tai reiškia emigraciją, bet aukštesnį išprusimo lygį, tobulai mokamą užsienio kalbą, visiškai kitokį išsilavinimą, kuris atveria vartus ne tik į Lietuvos, bet viso pasaulio universitetus… O paskui jau kaip Dievas duos – ar namuose, ar užsieniuose. Jei dar turėčiau vaikų ir galimybių, nė nesvarstydama leisčiau tik į mokyklą užsienio kalba (ne rusų, žinoma:))
Dusia, mane jau visus 4.5 metų neapleidžia jausmas, kad šitoj šaly tiesiog svetingumas liejasi per kraštus. Ar žydai, ar arabai, ar iš smalsumo, ar iš draugiškumo,- jų visų namai visada atviri, o stalas pilnas kaupinas gėrybių. Aš su tokio draugiškmo žmonėm dievaži nesu susidūrusi. Velniai griebtų, tai visiškai kitoks paveikslas, nei mes visi, gyvendami užsienyje, turim susikūrę apie Izraelį…
Sveiki, Nida,
labai smagiai apraset 🙂
o as labai noreciau tokiame baliuje pabuti. jau labai pasiilgau tikro, gero maisto (Svedijoje taip ir nepavyko rasti gero maisto, koki sugebedavom susirankioti is ivairiu ukiu ir kaimo zmoniu :).
mano uosviai Libane irgi visada gerokai persistengia su maistu sveciams, o alkoholis irgi labai priimtinas, tik zinoma kur kas mazesniais kiekeis nei Lietuvoje.
O dar norejau Dovilei papasakoti, kad pvz Libane dauguma tevu labai stengiasi isleisti vaikus i privacias mokyklas. Privacios mokyklos yra gan brangus reikalas. Libane auksciausias lygis – leisti vaikus i ambasadu darbuotoju vaikams skirtas mokyklas, pvz. Prancuzijos ambasados mokyklose vaikai visas disciplinas mokosi prancuzu kalba, Amerikos ambasados mokyklose – anglu kalba. Baigdami vidurines mokyklas vaikai moka maziausiai 3 kalbas.
„prancuzakalbiai” veliau labai sekmingai studijuoja Prancuzijos universitetuose ir t.t.
Cha, cha, na ir balius;-)) Kaip supratau proga buvo vienintelė, kad svečiai pakviesti, ar ne?
Mane sudomino ta dalis apie vaikų mokslus. Iš ties įdomu, kad visi vaikai mokosi skirtingose mokyklose ir skirtingomis kalbomis. Man visalaik įdomu kokie tėvų argumentai dėl vaikų mokymosi ne gimtąją kalba. Ar jie ruošia vaikus emigracijai?
as isivaizduoju kad jusu draugams labai malonu su jumis draugauti,todel jie taip stengiasi! Nida ,Jusu aprasymas toks jumoristiskas!!lauksim receptu.
Jolita, ir aš, rodos, savo svečius esu linkusi permaitinti. Bet mes neturim to, ką turi arabai – jie ne tik nukrauna stalą valgiais, bet dar ir deda tau į lėkštę nuolatos:) Atsisakyti nemandagu, verčiau jau palikti pusę lėkštės nesuvalgytos:))) O pas arabus pakliūti į svečius labai paprasta, aš nesu sutikusi kitos tautos su tokiom atvirom širdim ir nuolat atvirom namų durim!…
Skaičiau ir šypsojausi! Pas mane kartais žmonės atėję vakarieniauti taip pat skundžiasi maisto koma, bet mano stalui dar toli iki to, ką čia matau ir svečiams lauktuvių tiek nededu. Prisipažinsiu, kad labai norėčiau būti pakviesta, nes labai vylioja tokie patiekalai. 😀
Tas tikrai, Odeta. Ir aš tarsi moku „reguliuoti” suvalgomus kiekius, bet jie kažkaip užhipnotizuoja:) Be to, ten juk nei lašo alkoholio negeriama!! Gal čia slypi paslaptis? Man tik įdomu kaip jie patys tokie nestori išlieka:) O su daržovėm buvo taip: pirmu smuiku, aišku, grojo mėsa. Iš daržovių ir užkandžių buvo tokios aštrios morkų salotos, burokėliai (2 rūšių), aštrus pomidorų ir čili užkandis (dar čia vadinamas Turkiškom salotom), humusas, aišku, ir aštrių padažų keletas bei marinuotų daržovių. Tokių mums įprastų lapinių salotų pas juos nebūna.
Nida, sutinku, tas arabiškas apsirijimo jausmas yra kažkoks užprogramuotas. Kažkodėl aš kur bebūčiau nesugebu apsiryti, bet iš arabų visada su viršsvoriu grįžtu:) Papasakok kas ten per šalti užkandžiai buvo? Humusas pomidroai agurkai aišku, bet ten kitose lėkštėse burokėliai? Tabbouleh?