Kiekviena šeima, net neabejoju, turi savo šimtmečio receptų! Šiomis dienomis, kai tuoj tuoj švęsime patį gražiausią Lietuvos jubiliejų, šimtmečio dvasia skverbiasi nuo virtuvės iki muzikos, nuo kino juostų iki socialinių akcijų. Man atrodo, jog tai puikus būdas pagalvoti ir apie savo šeimos šimto metų istoriją. Nors skamba tas šimtas metų makabriškai, bet juk patys pagalvokite – tiek (ir dar daugiau!) gali išgyventi vienas žmogus! Tad jei esate prikaupę receptų patiekalų, kuriuos gamino jūsų mamos, o mamos išmoko iš savo mamų ar močiučių – tai jau greičiausiai ir turite savo šeimos šimtmečio receptus!! 

Vienas mano tokių iš kartos į kartą perduodamų receptų yra kepenėlės. Vištienos kepenėlės – tai jau “šių laikų” prabanga, nes tikrai žinau, kad kaime mano močiutė neturėdavo vienu metu vištienos kepenėlių tiek, kad užtektų visai šeimai vakarienei. O štai jautienos kepenys – jau visai kas kita! Šių ne tik užtekdavo, bet dar ir likdavo. 

Mano močiutė, o vėliau ir mama, jautienos kepenėles gamindavo vienu ir tuo pačiu būdu: jas pradžioje apkepindavo, o paskui patiekdavo su daug pakepintų svogūnų. Paprasta kaip dukart du, tačiau skanu – kaip dukart dešimt:) (tiems, kas mėgsta kepenėles, savaime aišku:)) Iš kiaulienos kepenėlių močiutė darydavo paštetą, mat jos ne tokios naudingos organizmui kaip jautienos (sako, ir ne tokios gardžios). O štai jautienos kepenėlės būdavo tikra šventė!

Bėda šiandien yra tame, kad nėra paprasta tų jautienos kepenėlių gauti! Tad tik įsivaizduokite, kaip nustebau, kai užsukusi visai kitais reikalais į “The Farm“, su ilgu sąrašu produktų, kuriuos buvau pasiruošusi pirkti, sulaukiau klausimo: “o jums kartais nereikia šviežutėlių jautienos kepenų?” Net išsižiojau pamačiusi dviejų kilogramų gabalą mėsos, kurią gydytojai kaip vaistą prirašo tiems, kurių organizmuose išsekę geležies atsargos (o tokių Lietuvoje tikrai nemažai). Griebiau tas kepenėles apsidžiaugusi tarsi vaikas, turbūt panašiai, kaip mūsų tėvai apsidžiaugdavo, kai visai netyčia užtaikydavo parduotuvėje ant to momento, kai “išmesdavo deficitų”:)) Lėkiau namo su gabalu šviežių kepenėlių, ir kol parvažiavau, telefonu su mama dar kartą išsiaiškinau kaip gi jas tinkamai pagaminti. 

Pagaminau. Šiek tiek receptą “pakoregavau” savo akcentėliais, bet dėl jų, esu tikra, mano močiutė tikrai nebūtų supykusi 🙂 Valgėm, net ausys linko. Nuo šiol kiekvienąkart klausinėsiu visų mėsininkų – gal netyčia (juk pasitaiko stebuklų!!) turi jautienos kepenų… Nes tokių progų praleisti nevalia:) O ir jums rekomenduoju pasilepinti gardžiu senovišku patiekalu ir pasipildyti savo organizmus geležies atsargomis!:) 

P.S. Kepenės – tikrai ne fotogeniškas dalykas:) Viršeliui nuotraukos gal ir netinkamos, bet tikiuosi, kad sugundysiu išbandyti. 

Nors ir ne fotogeniškas, jautienos kepenėlės – tikrai mūsų šeimos šimtmečio patiekalas.
Jautienos kepenyse – ištisi geležies, taip reikalingos mūsų organizmams, klodai

Jautienos kepenėlės su kepintais svogūnais

2-3 asm.

  • 500g šviežių jautienos kepenų
  • Pieno mirkyti
  • Miltų apvolioti
  • Aliejaus kepti
  • 4-5 vidutinio dydžio svogūnai (naudojau raudonuosius)
  • Druskos, grūstų juodųjų pipirų
  • 2 šaukštai balzamiko acto
  • 1/2 stiklinės baltojo vyno

Kepenėles supjaustykite pailgais kepsneliais, galite id rar mažesniais gabalėliais. Nupjaukite išorinę plėvę, pašalinkite visus kietesnius darinius ir gyslas. Pamirkykite taip paruoštas kepenėles šaltame vandenyje, kelis kartus pakeisdami vandenį. Tada nupilkite vandenį ir užpilkite kepenėles pienu. Palikite kurį laiką pastovėti, kad pasišalintų kuo daugiau kraujo (per tą laiką nulupkite ir supjaustykite svogūnus). 

Nusausinkite kepenėles ir apvoliokite kiekvieną gabalėlį miltuose (aš naudojau viso grūdo speltų). Įkaitinkite didelėje gilioje keptuvėje aliejų ir kepinkite iš abiejų pusių, kol gražiai apskrus. Druska nebarstykite! Iškepusias kepenėles dėkite į troškintuvą, rikiuodami jas ant dugno. Taip iškepkite visus kepenėlių gabalėlius. 

Įkaitinkite orkaitę iki 185C, feno rėžimu. 

Į tą pačią keptuvę, kurioje kepė kepenėlės, įpilkite dar šlakelį aliejaus, suberkite svogūnus ir kepinkite vis pamaišant, kol svogūnai taps minkšti ir skaidrūs. Bebaigiant kepti pabarstykite druska (druskos negailėkite, nes nesūdėte kepenėlių, tad svogūnai turi būti sūresni!!), pipirais, o pačioje pabaigoje supilkite balzamiko actą ir išmaišę nukelkite nuo ugnies. Dėkite apkepintus svogūnus ant kepenėlių (jei kepenėlės dviem sluoksniais troškintuve, dėkite svogūnų tarp sluoksnių, ir viršuje tegul būna svogūnai). Pabaigoje įpilkite balto vyno ir pašaukite į orkaitę 15-20 minučių, kad skoniai susigertų, ir kepenėlės tikrai iškeptų. 

Patiekite su bulvių koše, marinuotais burokėliais, raugintais agurkais, arba kitais mėgiamais priedais. 

Komentarų apie "Jautienos kepenėlės: šimtmečio receptas": 2

  1. Nida:

    Tikrai taip, Simona…. Vaikystės sentimentai yra labai svarbūs….

  2. Simona:

    Ačiū Nida,

    mano močiutė nuo Veiviržėnų lygiai taip pat ruošdavo – skaniausias vaikystės patiekalas, būtinai su bulvių koše , raugintais agurkėliais ir burokėliais 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.