Man pasisekė, kad laiku pasirašius paliaubų sutartį tarp Izraelio ir Gazos, suspėjau paskutinę dieną aplankyti parodą IsraFood. Tai buvo jau mano ketvirtoji paroda nuo to laiko, kuomet atvažiavome į Izraelį. Visada labai laukiu šio renginio, nes suvažiuoja gamintojai, restoranų, parduotuvių savininkai, ir parodo visokių įdomybių. Tačiau tačiau… Pastebėjau, kad kasmet ši paroda vis labiau išsikvepia, vis mažiau joje dalyvių, vis mažiau kokių nors stulbinančių naujovių pasiseka aptikti…
Šiemet paroda buvo rekordiškai maža. Galbūt dėl tos neramios situacijos regione, o gal tiesiog projektas išsikvėpė ir reikia ieškoti naujų formų?… Bet kuriuo atveju, pristatau jums trumpą foto reportažą iš to, kas man pasirodė verto nufotografavimui:)
Daugiau nei bet kada anksčiau dėmesio šių metų parodoje buvo skirta miniatiūriniams užkandžiams, taip vadinamam „finger food”, ir jų meniškam pateikimui.
Nepaprastai gražiai atrodė desertai, pateikti dažnai nykščio didumo šokoladiniuose puodeliuose ir stiklinaitėse.
Paprasta idėja pateikti avokado užkandį, bet kaip puošnu, ar ne?
Šio sezono „kreizas” – pyragėliai ant pagaliuko, primenantys čiulpinukus. Visi eina iš proto dėl šių gardėsių…
Turėdami gausias šeimas, izraeliečiai daug dėmesio skiria vaikams skirtiems produktams. Štai ši kompanija pristato prancūziškus aukštos kokybės šokolado saldainius, nuostabiai ryškių spalvų, tirpstančius burnoje. Juos galima supakuoti į dailius ryšulėlius ir padovanoti vaikų gimtadienyje susirinkusiems mažiesiems svečiams.
O čia – tie patys šokoladiniai „žirniukai” supakuoti Prancūzų. Atrodo tarsi tortas, bet jis išsiardo po mažą dėžuutę su W. Disnėjaus personažais:)
Ir pernai, ir šiemet plačiai buvo prisatomi „slow cooker” sistema, kai maistas vakuuminiame maišelyje verdamas labai žemoje temperatūroje labai ilgą laiką.
Nustebčiau, jei parodoje nebūtų eksponuojami šavarmos įrenginiai (tai tas vertikaliai sumaitos mėsos stulpas, besisukantis apie savo ašį, ir vis aštriu peiliu nupjaunamas, kad būtų įdėtas kartu su kitais priedais į minkštą pitos paplotėlį). Šių metų įrenginiai nustebino savo dydžiu ir visišku automatizavimu: jokių rankinių peilių, viskas valdoma kompiuteriu…
Na ir kokia gi paroda be nacionalinio šio regiono maisto – falafelių – gamybos mašinos?? Palestinoje gatvėse iki šiol vyrukai falafelius gamina rankomis, o štai čia – modernus automatas:)
Ne mažiau izraeliečiams svarbus maisto įpakavimas. Šalyje ypač populiarios maisto išsinešimo paslaugos, o jau pakuočių tam maistui – galybė. Ir popierinių, ir ekologiškų, ir tų, kuriose tą maistą galima šildyti mikro bangų krosnelėse arba net kepti orkaitėse, pagamintų iš banano lapų ir iš dar biesas žino ko…
Ilgai negalėjau atitraukti akių nuo vienos tradiciškai parodoje dalyvaujančios italų kompanijos, vežančios į Izraelį aukščiausios klasės delikatesinius produktus. Šįkart mano dėmesį patraukė prabangusis balzamico actas. Penkerius metus brandintas balzamikas – įkandamos kainos ir kasdieniam vartojimui skirtas produktas. Tuo tarpu dešimties, penkiolikos metų brandintas balzamikas – supakuotas kaip prabangūs kvepalai, gali tapti nuostabia dovana tikram gurmanui! 🙂
Na, o pirmąją vietą šiemet skiriu Izraelio vyninės Tishbi pristatomai naujovei – vyno džemams. Tai įvairiausių vaisių – figų, trešnių, pasiflorų, ir kt. – ir vyno – chardonnay, shiraz, šampano – harmonija, uždaryta stiklainyje. Nuostabi konsistencija, vieni už kitą įdomesni skonių žaidimai, puikus produktas sočios vakarienės pabaigimui.
LABAI SKANIAI ATRODO SAUSAINIAI
Grita, o aš ir nežinojau, kad balzamiko actas grožio procedūroms naudojamas!! Čia tai bent. Tikiuosi, paakiai nelieka patamsėję po tokios kaukės? Vis prisimenu savo pažįstamos pavyzdį, kuri sugalvojo šviežių mėlynių kaukę pasidaryt ant veido, tai paskui teko kelias dienas namuose sėdėti, kol spalva nusiplovė galutinai…
O balzamikas tai išties prabangus produktas kaip pagalvoji… 20 metų brandinti – taigi čia karta pasikeičia pet tiek laiko!… Verta tada tokį buteliuką į šitokią dėžutę pakuoti. Reikės pasidomėt kiek gi tas prabangiausias kainuoja. Iki šiol už patį brangiausią savo balzamiko actą (beje, mažutį buteliuką) mokėjau apie 100NIS (apie 80LTL). Dar iki šiol jo turiu – naudoju tik specialiomis progomis:) Bet šitie tikriausiai kur kas brangesni…
Jolita, labai smagu, kad pagaliau čia ramu:) Ačiū už geras mintis ir rūpestį sekant įvykius mūsų kraštuose! Tų pyragaičių ant pagaliuko neragavau, bet akis yra užkliuvus kažkada Beatos įrašuose apie šią naujai užvaldžiusią kepinių maniją:) Ji gerai tą temą išsinagrinėjo, net kursus kažkokius baigė! Bet čia jau reikia arba vaikų, arba anūkų turėti, kad pasišvęsti tokio kruopštumo operacijoms:) O džiaugsmas tai vaikams išties turėtų būtu didžiulis valgant tokį gardėsį… Ir dar ant pagaliuko…. 🙂
Labas Nida,kaip tik baigiau skaityti knygą apie Italiją,tai tą prabangų balzamiką italės tepasi paakius vietoj kremo.Kai pagalvoji,tai vaisių rūgstis,o jo išlaikymas siekia iki dvidešim penkių metų,uztai ir pakuoja kaip kvepalus ir kainuoja kaip geri kvepalai.
Ačiū Nida už reportažą iš parodos. Ir labai džiaugiuosi tomis paliaubomis, kadangi esate vienintelė, nors ir internetinė pažįstama iš tos šalies, visuomet girdint per žinias neramius pranešimus, pagalvodavau apie jus…
Man labai įdomūs pasirodė tie užkandukai ant pagaliuko, ar ragavote jų? Ir jo, tas vyno džemas tai labai smalsu būtų paragauti, nors aš irgi neįsivaizduoju su kuo jį valgyti?
Daug turtingesnis variantas, nei musu siemetine lietuviska BAF 😉
Aš pagalvojau, kad gal jie deda kokius nors „želinius” preparatus, kad trumpai paverdant, kol visas vyno skonis dar būna išlikęs, džemas įgautų tinkamą konsistenciją?…Pasidomėsiu būtinai. Nes produktas labai patrauklus, gražiai supakuotas, ir tikrai netikėto skonio. Svečiams nustebinti tiks labai:)
Aš irgi pagalvojau, kaip jie ten tą skonį gali išlaikyti. Na, tarkim iš tam tikros rūšies vynuogių jį verda. Ar išvis verda? Nepatingėk ir būtinai nuvažiuok pažiūrėk ką ten daro. Jei įdomus produktas, tai gal verta jį importuoti į Lietuvą?
Gal ir logiška, kad norisi stabilumo, darnumo, šviesios ateities, o kas kitas, jei ne vaikai ir yra to viso garantas?…
Džemus ragavau. Labai patiko skonis, spalva ir konsistencija, tik niekaip nesuprantu, kaip jie išlaiko tą konkretų vyno skonį?… Juk verdant džemą didžioji vyno masė išgaruoja, o čia, šiuose džemuose, atrodo, tarsi ragautum konkretų vyną… Reikės gal man kada iki jų fabrikėlio nuvažiuoti, plačiau pasidomėti šitais jų gardėsiais. Tik va kur tuos džemus pritaikyti tai man taip ir liko neaišku. Jie per švelnaus skonio, kad tiktų kaip priedas prie kokių gerų pabrandintų sūrių. Nebent vienus laižyti desertui:)
O aš tai žinau, kad po rimtų stresų kažkodėl pradedi vaikų norėt. Kažkoks neįsąmonintas poreikis atsiranda gerumui, švelnumui, jautrumui, norisi naujos ilgai besitęsiančios šventės šeimoje;-) Pamaniau, kad ir tau po karo jau pramuša pasąmonė ir naujienų reik laukti;-)))) O jei rimčiau, tai aš pavydžiu žmonėms, kurie daug vaikų turi ir sugeba juos „lengva ranka” auginti.
P.S. O kaip tie vyno džemai? Ar ragavai?
:))))) Ruošiuosi būti gera močiute tikriausiai!:) O jei rimtai, tai vaikų rinka Izraelyje klesti… Ko norėt, kai vidutiniškai kiekviena šeima čia turi po 4 vaikus!! Tėvai milžiniškus pinigus leidžia vaikų šventėms. Juk svarbiausia izraeliečių šventė – tai barmitstva (berniukai švenčia kai jiems sueina 13 metų, mergaitės – 12). 300-400 svečių tokia proga – tai minimumas. Man teko dalyvauti berniuko 13 metų gimtadienyje, kuriame susirinko 1500 svečių. O nepaminėti šios progos jau niekaip neišeis (vestuves gali atšvęsti nuo visų pabėgęs, bet tik jau ne barnitstvą:)), todėl, manau, ir rinka reaguoja į šią realybę, siūlydama šitiek daug produktų vaikams.
Labai įdomus reportažas iš parodos. Galvoju tik, kodėl čia tiek su vaikais susijusių pastebėjimų ir nuotraukų;-)))