Turiu seną ir labai stiprią meilę Meksikai. Nežinau, ar ji atsirado tada, kai pirmąkart gurkštelėjau Corona alaus, ar tada, kai susižavėjusi žiūrėjau anuomet populiarios muilo operos seriją, o gal tada, kai pirmąkart kirtau sieną ir atsidaviau egzotiškiems potyriams. Tas pirmas kartas buvo daugiau nei prieš penkiolika metų, o ir vizitas į Meksiką truko vos vieną dieną – tik trumpam iš San Diego (JAV) ir atgal. Tačiau tas ore tvyrantis pietitetiškas gyvenimo ritmas su skoniais, aromatais, muzikos garsais, spalvomis ir kaitria saule buvo tai, kas užkabino visam laikui.

Meksika
Mechiko Operos ir baleto teatras

Ši kelionė į Meksiką man buvo penktoji. Ir kaip pridera – skirtinga nuo prieš tai buvusių. Pirmąkart į Meksiką važiavo ir mano vyras, kuris, turiu pripažinti, buvo gerokai skeptiškas šios šalies atžvilgiu. Kadangi daugelį turistinių vietų ir maršrutų jau buvau apkeliavusi, šiai kelionei pasirinkom dar neatrastą Meksikos regioną – Oaxaca. Regioną, garsėjantį dviem dalykais: kulinarija ir ypatingais rankdarbiais.

Ilgas skrydis, laiko juostų pasikeitimai ir įprastas kelionės nuovargis išgaravo tą pačią minutę, kai nosis pajautė gatvėje skrudinamų tortilijų aromatą. Jei yra dalykas, nuo kurio esu priklausma – tai meksikietiškas maistas.

Meksikos gatves maistas

Tiesa, jau antrą kelionės dieną įspūdžius gerokai aptemdė nemalonus nutikimas Meksike. Kad ir kiek kartų girdėjau, skaičiau ir žinojau patarimą jokiais būdais nesinaudoti Meksiko metro, visgi surizikavom pasirinkti vieną patogiausių (ir pigiausių – vos 20 euro centų už kelionės bilietą) transporto priemonių. Daugiau nei 23 mln gyventojų turinčiame mieste automobilių kamščiai sunkiai prognozuojami ir dar sunkiau pakeliami, tad labai jau nesinorėjo gaišti laiko taksi automobilyje, o kuo greičiau knietėjo pasinerti į didžiausio pasaulio miesto gatves. Kai sotūs ir kupini pilnos dienos įspūdžių sėdom į metro vagoną, nutiko tai, ką rodo per filmus: staiga iš niekur išdygusi grupė 5-7 augalotų vaikinų ėmė mus stipriai spausti iš visų pusių, ir per sekundę, prieš pat užsidarant metro durims, iš kišenių jau buvo prapuolusi piniginė ir telefonas. Na taip, sakysite jūs, kas gi tokiose vietose daiktus nešiojasi kišenėse? Ir būsite visiškai teisūs. Gerai, kad apdairiai pasirūpinome, kad vienoje vietoje nebūtų visi pinigai, ir visos banko kortelės, tad praėjus stresui, kelionę be trukdžių galėjome tęsti toliau.

Restoranas Meksike

Mexico City tikrai nėra mano mėgstamiausias miestas (ir ne tik dėl to nemalonaus nutikimo). Jis pernelyg didelis, pernelyg užterštas ir pernelyg neaprėpiamas. Tačiau pastaraisiais metais Meksikas kulinarine prasme išgyvena tikrą atgimimą. Šalia paprastų tradicinio meksikietiško maisto kavinių vis dažniau kyla fusion stiliaus užeigos, kurios susilaukia net ir Michelino dėmesio. Viename tokių restoranų teko pabuvoti, ir turiu pasakyti, kad tie žmonės, kurie kuria meniu, tikrai žino ką daro!

Kepa tortilijas

Restoranas meniuAntras kelionės sustojimas – Oaxaca. Spalvingas kalnų apsuptas miestelis – visiška priešingybė grandiozinei Meksikos sostinei. Aplink gyvenančios etninės grupės įneša nepaprastai daug kolorito, ir dar daugiau – spalvų, meno ir skonių. Oaxaca visoje šalyje žinoma dėl moles – ypatingų čili padažų, su kuriais gaminami mėsos, žuvies ir vegetariški patiekalai. Bene populiariausias mole – juodasis – savo sudėtyje turi aitrių čili pipirų ir… šokolado!! Taip taip, sodrios spalvos padažas ypač turtingas, saldus ir sotus. Ne, tai nebuvo mano atradimas, ir po poros pamėginimų su mole daugiau neprasidėjau. Užtai Oaxaca sūris, kuris iš pradžių ištempiamas tarsi virvelė, paskui susukamas į rutulius, o gaminant plėšomas tarsi siūlai – mano užvis mėgstamiausias quesadilla įdaras. Tortilijos gardinamos vištienos troškiniais, cukinijų žiedais, krevetėmis, ryžiais, juodųjų pupelių pasta. Tikras atradimas – tlayuda: didelė traški tortilija, naudojama kaip picos pagrindas. Vietoje pomidorų padažo čia tepama juodųjų pupelių košė, o ant viršaus rikiuojamos grilyje lengvai paskrudintos daržovės, mėsa ir švieži avokadai.

Oaxaca spalvos

Quesadilla su sūriuKitas Oaxaca regiono pasididžiavimas – mezcal. Tai gėrimas, šiek tiek primenantis tekilą, tačiau meksikiečiai pastaraisiais metais į tekilą žiūri kuo mažiau ir renkasi tik mezkalį. Jie įsitikinę, kad tekila pernelyg komercializuota, nepagrįstai brangi ir be to, prastesnės nei pastarasis gėrimas kokybės. Užtai mezkalis – tai stipri kaktusų degtinė (36-58 laipsnių), gaminama iš įvairių kaktusų mišinio, ir taip išgaunamas ypatingas šio gėrimo skonis, stiprumas ir aromatas. Pirmiausia tinkamą metų skaičių auginti kaktusai keletą parų deginami žemėje įkastoje krosnyje, ir tik vėliau pradedamas alkoholio išgavimo procesas. Mezcaleria – parduotuvėlės ir užeigos, prekiaujančios mezkaliu – bene popurliariausios Oaxaca lankytinos vietos. Vienoje tokių mes praleidom visą vakarą, kol bičiulis Javier pasakojo apie gėrimo gamybos procesą ir pylė skaidrų ugninį skystį iš vis kitokio, vis įmantresnio butelio. Mezkalis, panašiai kaip viskis, gali būti skirtingų poskonių, visiškai skirtingų kokybių. Kaip, beje, ir kainų…. Vieni buteliai pigūs, o kiti – brangesni nei dvi dešimtis metų brandintas viskis. Apie gėrimo patikimumą sprendžiama iš specialios hologramos, užklijuotos ant butelio. Tai savotiškas sertifikatas, kad mezkalis buvo pagamintas laikantis visų taisyklių ir reikalavimų. Nudžiugino tai, kad vis daugiau smulkių gamintojų daug lėšų investuoja ne vien į gėrimo kokybę, bet ir etiketes bei ištaigingus butelius, kai kurie jų – tikri meno kūriniai…

Mezkalerija

 

 

Mezkalis geriamas kambario temperatūros, palaižant specialios dūmo skonio druskos kristalus. Ta speciali druska – tai pakepinti džiovinti kaktusų kirminai, sutrinti į miltus ir sumaišyti su druskos kristalais:) Salote – šlykštu? Tikrai ne 🙂 Komerciniai mezkalio buteliai, skirti turistams, butelyje būtinai turi ir plaukiojantį riebų kaktuso kirminą:) Sako, išgėrus stiklelį tą kirminą reikia ir suvalgyti… Bet vietiniai tik šaiposi iš tokio “marketingo” ir tikina, kad kirminus jie valgo tik druskos pavidalu:)

Mezkalis ir druska su kirminais

Dar vienas Oaxaca delikatesas – tai skrudinti žiogai ir skrudinti skruzdžių kiaušiniai. Pastarieji man labai patiko – tikras baltymų šaltinis. O štai žiogai nesužavėjo:) Užtai mano vyras sukirto visą jų lėkštę, tiesa, vėliau kelias dienas skundėsi, kad pilve dar jautė tuos žiogus šokinėjant:)

Skrudinti žiogai

Salotos su ziogais

 

 

Darius ir ziogaiTęsinys – kitame įraše.

 

  1. Virginija:

    Sutinku, kad paturistauti smagu ir egzotiska, tai visai kitas pasaulis 🙂 bet pavydeti nera ko – visgi kasdienio gyvenimo kokybe ir iprociai labai skiriasi nuo europietiskuju.. ir ne i geraja puse.

  2. Nida:

    Virginija, iš tiesų, visada įdomiausi turistų įspūdžiai:) Gyvendamas žmogus daugelio dalykų jau nepastebi, akys pripranta… Kaip jums smagu gyventi tokioje egzitiškoje šalyje (nors Mechiko dydis, aišku, glumina…). O jau dėl maisto tai pavydžiu baisiai:)

  3. Virginija:

    kaip idomu, gyvenant Meksikos sostineje jau 14 metu, paskaityti apie sia sali turistu akimis 🙂

  4. Nida:

    Būtinai, Andrej!! Kai tik pilnai atsigausiu nuo meksikietiško maisto aiškaus pertekliaus ir persisotinimo:) 🙂

  5. Andrej:

    Sveikiname sugrįžus.
    Dabar jau busite priversta pasidalinti kokiu nors įmantriu, tikrai meksikietišku receptu.

  6. Pingback: II. Meksika: tautos tautelės, kurių tarpe – ir lietuviški pėdsakai – Nidos receptai

  7. Nida:

    Kitas įrašas bus sekmadienį:) Kai sutvarkysiu ir sukelsiu nuotraukas:)

  8. lina:

    O kada bus kitas įrasas?
    Aciu labai uz idomu su nuotraukomis pasakojima.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.