Šitas blogas pamažu tampa ne kulinarinis, o politologinis!:) Gal net karinis!:)
Esu iš širdies sujaudinta šitokio pažįstamų ir nepažįstamų žmonių dėmesio ir palaikymo, tos masės žinučių, skambučių ir gražių palinkėjimų. Labai nuoširdžiai visiems ačiū. Planavau palaukti kol iškeps mūsų šios dienos vakarienė, kad galėčiau ją nufotografuoti ir įdėti į blog’ą, bet kai pamačiau Dovilės žinutę, nusprendžiau parašyti trumpai, kad mes OK, kad Tel Avive, nepaisant tolimesnių liūdnų įvykių, gyvenimas tęsiasi. Juk žinau, kaip neramu įvykius vertinti per atstumą.
Kai šiandien visai šalia Ambasados, kuri, beje įsikūrusi tiesiog už didžiulio „karinio” komplekso (Gynybos ministerijos) tvoros, nugriaudėjo kurtinantis sprogimas, visi pagalvojo, kad kažkur netoli nukrito raketa! Garsas buvo iš tiesų milžiniškas – aš tuomet buvau namuose, už gerų 20 minučių kelio automobiliu, ir tą bumptelėjimą girdėjau. Tačiau netrukus paaiškėjo, jog įvyko teroristinis išpuolis, sprogo keleivinis autobusas. Laimei, sprogo tik viena iš dviejų padėtų bombų – todėl nukentėjusių „tik” 21. Kitu atveju būtų buvę daugiau ir liūdniau…
Aš tuo metu kaip tik leidausi į požeminę automobilių aikštelę ir skubėjau į fizioterapijos kursą (žiauriai susuko nugarą:)), o paskui planavau važiuoti į savo „metų renginį” – labai lauktą parodą „IsraFood 2012”. Naujovėmis iš šios parodos paprastai gausiai pasidalinu su visais:) Bet iškart gavau instrukcijas iš vyro – jokių masinių susibūrimų, jokių parodų, jokio važinėjimo po miestą. Neatidėliotini reikalai ir daugiau nieko, saugiau būti namuose, ne gatvėje.
Keistas jausmas, kai pradedi visus aplinkinius įtarti terorizmu… Kai pamatai autobusą – nesinori jo lenkti, net prisiartinti nesinori, verčiau sustoti kelkraštyje. Kai sustoji prie šviesoforo, dairaisi, kas sėdi kitose mašinose. O gal koks įtartinas barzdočius su kabančiais laideliais?… Hm, tikrai labai keista. Norisi kuo greičiau važiuot namo, užsidaryt, ir pasaulį stebėt per langą, TV, PC, telefoną…:) Parvažiavus iškart norisi paskambinti artimiesiems ir pasakyt: „aš namus pasiekiau sėkmingai”. Teroristiniai aktai – kur kas rimtesnė grėsmė. Raketas „pagauti” gali Iron Dome, o kas išgaudys visus teroristus?…
Keista buvo matyti ir tokį tuščią miestą. Paplūdimy matyti daugiau policininkų, nei civilių žmonių. Policija su rimtais ginklais patruliuoja ne vien pėsti, automobiliais, bet ir arkliais. Autobusai, kaip jūs turbūt patys įsivaizduojat – tuštutėliai. Vairuotojas lėtai privažiuoja prie stotelės, atidaro tuštutėlio autobuso duris, palaukia, uždaro ir nuvažiuoja toliau tuščias. Niekas nelipa vidun.
Štai tik ką per žinias (jos pas mus visais kanalais, visomis suprantamomis kalbomis ir priemonėmis:)) pasakė, kad Izraelis apsisprendė vienašąliškai nutrukti ugnį. Tikiuosi, tai šio košmaro pabaiga. Labai labai tikiuosi.
Šiuo metu viskas ramu. Baigia kepti mano labai kvapni (tikiuosi ir skani:)) vakarienė. Receptą patalpinsiu tikriausiai rytoj…
O tuomkart – dar kartą visiems didelis ačiū. Mes sveiki, gyvi. Ir gyvenimas Tel Avive tęsiasi…
Nida
Nida, būtinai susitiksim paplepėti;-)
Todėl ir sakau, kad būtinai rašytum apie žmones, kuriems teko daug sunkuų išgyventi, tačiau išliko pozityvūs, kaip tavo bičiulės Dusios mamytė. Man kai būdavo ar būna sunku, tai aš kaip pavyzdį tokius žmones sau statausi ir padeda nedepresuot, neužsiimti begaline savigaila, nesijausti ligone, invalide ir panašiai.
Ir smagu, kad tas karas baigėsi, nors ir tik kuriam laikui.
Na va, išaušo nauja diena. Šiandien jau čia taika. Niekas nešaudo, kol kas niekas nieko negązdina ir nesprogdina… Miestas ir toliau tarsi iššluotas – tokio tuščio jo dar niekada nemačiau. Duok Dieve, kad tai būtų blogų dienų pabaiga visiems laikams…
Dovile!!! O siaubas ką TAU gyvenime teko iškęsti… Va čia tai tikros bėdos, tikros problemos ir išgyvenimai… Stebiuosi, kaip tu viską iškentei… Žinai, kartais baisu net pagalvoti, kokius kraupius asmeninius išgyvenimus kai kurie žmonės turi praeiti. Visai nenuostabu, kad po tokių baisumų pradedi kitaip vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką ir džiaugtis viskuo trigubai labiau nei kiti… Žaviuosi tavo ištverme ir šitokiu sveiku požiūriu į gyvenimą! O kai grįšiu, susitiksim ir išgersim kokio gero vyno kartu!:)
Jetau, kaip baisu. Tikiuosi, tai kuo greičiau baigsis ir vėl galėsite ramiai gyventi. Kai šiandien per žinias išgirdau kalbantį tavo vyrą, supratau, kad padėtis labai rimta. Laikykitės!
Aš kiek pamenu tas debesis iš Azoto kažkaip pagal vėjo kryptį blaškėsi po Lietuva, kaip ir vėjai iš Černobylio.
Mano mama labai paranojiška, tai irgi mus šlapiom skepetom dangstė, visus langus irgi.
O man teko 3 mėn. priverstinai badauti, nes buvau per avariją 8 vietose veidą susilaužius ir visus dantis išsimušus. Gydytojai padarė operaciją ir sukabino vielomis, kad neišsižiočiau ir kentėjau taip kelis mėn. vien su skystu maistu ir tai labai ribotai. O skausmas tai 6 metus kamavo. Ir vis lauki, kad bus geresnė diena, kad išgyvent, kad nepasiduot. Va, iš čia ir mano meilė skaniam maistui atsirado;-)
Nida
aciu tau uz share musu gyvenima.bet gyvenimas nestovi vietoj ir kaip pasake scarlet o’hara:tomorrow is another day!(rytoj yra nauja diena)
Odeta, net neabejoju, kad ta katastrofa Jonavoje buvo tam tikra prasme baisesnė, nei čia vykstantys įvykiai. Jau vien dėl to, kad tu negali KVĖPUOTI! Taip, čia krenta raketos, bet jei jos nieko nesugriauna ir nieko nesužeidžia, po dešimties minučių gali tęsti gyvenimą (iki kitos sirenos). Tavo patirtis iš tiesų klaiki… O klausi, ar kąsnis lenda? Žinai, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, pripranti net prie tokio gyvenimo ritmo, kad ir koks keistas ir baisus jis nebūtų… Juk vikas tęsiasi jau antrą savaitę…
Dovile, tu teisi – tas moteriškas (o gal žmogiškas??) poreikis turėti saugius namus, savo „tvirtovę”, savo zoną.
Nida, žinau ką tu kalbi. Man irgi po vieno baisaus įvykio dažniausiai irgi norisi lindėti namuose ir ten turiu ką veikti, o pasaulį stebėti per PC, TV ir t.t.
Tai nėra kažkokia sociofobija, bet ramybė kažkodėl atsiranda tik namuose.
Ir akies krašteliu matoma eilinė situacija gatvėje jau smegenyse sukūria pavojų, kai įsitempi, vertini, analizuoji, svarstai, priimi sprendimą, nors….viskas aplink tiesiog buitinė rutina.
Siaubas. Nežinau ar man kasnis tilptų į burną, o gal tilptų, nes gyvenimas nestovi vietoje. Kai parašei apie policijos gausą, prisiminiau savo 11, o gal 12klasę (parašiusi 11, suabejojau), kai Jonavoje įvyko chemijos trašų gamyklos avarija ir išvežė visus miesto gyventojus, o kitą dieną jis buvo toks tuščias, negyvas, tik kareiviai su automatais prie kiekvieno namo budėjo. Ta tuštuma ir kvapas tiesiog įsirėžė į atmintį, kaip ir žmonių bėgimas į autobusus, maži vaikiukai uždangstyti skepetomis motinų glėbiuose. Bet kas įdomiausia: vagysčių neįvyko nė vienos, nors namai buvo tušti.