Dievinu gnocchi – (tariasi – gnioki)!! Jei tik vakarieniaujame kokiame restorane, būtinai renkuosi patiekalą, kuris pateikiamas su gniokiais – itališkais virtų bulvių virtinukais. Izraelyje toks antrų patiekalų pateikimo būdas, kuomet vietoj garnyro ruošiami gniokiai – labai populiarus. Jie tinka ir su mėsa, ir su žuvimi, ir su krevetėmis, tačiau užvis skaniausiai gniokius gamina “Toto” restorane Tel Avive. Vien dėl gniokių man šis restoranas ir patinka:) Jei tik būna proga vakarieniauti “Toto”, aš dar prieš ateidama žinau, ką užsisakysiu:)

Štai šitas gniokių receptas, kurį tuoj aprašysiu, yra “pavogtas” iš “Toto”. Šlifuotas, ragautas, derintas, tikrintas, kol skonis iš tiesų atitinka tą mano mėgiamiausią:)

Paskatinimą gaminti gniokius man kažkada įpūtė mano pažįstamas profesionalus šefas Itay. Kažkada stovėjom ilgoje eilėje prieš įlipant į lėktuvą, tad laiką “užmušinėjom” kulinariniais pokalbiais, vienas kurių buvo gniokiai (beje mėgstamiausias Itay gaminamų patiekalų akcentas). Jis man net sudiktavo patikimą tešlos virtinukams receptą, ir net atskleidė vieną naudingą paslaptį, kaip paruošti bulves, kad į jas reiktų dėti kuo mažiau miltų. Ta paslaptis labai paprasta: ogi kepkite bulves orkaitėje (su lupenomis), po jomis gausiai pabėrę rupios jūros druskos! Druska sugers bulvėse esančią drėgmę, ir jos bus sausesnės. Po valandos, praleistos 180C karštyje, bulvių vidus bus minkštutis, kaip tik tinkamas ruošti tešlą. Niekuomet nelaukite, kol iškepę bulvės atvės – imkite jas lupti dar labai karštas (puikus pagalbininkas šioje procedūroje – popierinis rankšluostis, apsaugantis rankas nuo apsideginimo). Taip pat nieko nelaukiant bulves trinkite trintuve, ir JOKIAIS BŪDAIS NENAUDOKITE VIRTUVINIO KOMBAINO! Nes masė gausis tokia gliti, kad nepadės nei trys kilogramai miltų… Jei turite senovišką malimo mašinėlę – puiki išeitis paruošti pagrindinę masę bulvių virtinukams.

Gniokių padažai gali būti patys įvairiausi – nuo pomidorų iki grybų, nuo tiršto gorgonzolos sūrio iki paprasčiausio sviesto su grietinėle. Mano vyras, pavyzdžiui, gniokius valgo tik su…. spirgučiais:) Gerai, kad gabalėlis lašinukų nuolat stovi šaldytuvo kamputyje tokiems retiems atvejams, kuomet imuosi kvepinti visą namą spirgiais:)

Tuo tarpu “Toto” gniokius pateikia tirštame sviesto ir grietinėlės padaže, kartu su saldžiaisiais kaštainiais, keliais lapeliais svieste kepinto šalavijo, pagardintus trumų aliejumi ir parmezano drožlėmis. Tikrai karališkas patiekalas!

Gniokiai su kaštainiais ir trumų aliejumi

Gniokiams:

1 kg bulvių

1 kiaušinis

250g miltų

1 šaukštas druskos

pipirų, muškato riešuto, manų kruopų

Ant druskos pagalvės išdėliojame bulves ir kepame jas ne mažiau valandos, kol vidus taps minkštas. Dar karštas nulupame ir herai sutriname trintuve.

Suplakame kiaušinį kartu su druska, žiupsneliu juodųjų pipirų ir patarkuotu muškatu. Sumaišome su trintų bulvių mase. Tada laipsniškai įmaišome miltus, kol tešla nelimpa prie rankų. Nors Itay nurodė būtent tokį kiekį miltų, man jų prireikė kurkas daugiau. Nežinau, ar tai priklauso nuo bulvių rūšies, ar jų iškepimo.

Iš tešlos ant gausiai miltais pabarstyto stalo paviršiaus formuojame ilgas “dešreles”, jas pjaustome nedideliais virtinukais. Virtinukus dedame į padėklą, padengtą manų kruopomis. Padedame į šaldytuvą 10-20 min., kad susistovėtų.

Verdame pasūdytame vandenyje apie 4 minutes.

Kaštainių ir trumų padažas (2 asm)

40g sviesto

4-5 lapeliai šalavijo

1/2 skiltelės česnako, labai smulkiai sukapoto

40ml virimui skirtos grietinėlės (10%)

10 kaštainių (keptų, išlukštentų)*

0.5 šaukštelio cukraus, žiupsnis druskos

Patarkuoto muškato riešuto, maltų juodųjų pipirų

Šlakelis trumų aliejaus

Gabalėlis Permigiano arba Džiugo sūrio

Nedidelėje keptuvėje išlydome sviestą, ir jame kepiname šalavijo lapus, kol jie pasidaro traškūs. Įberiame česnaką ir kaštainius, perpjautus perpus arba į 4 dalis. Maišant kepiname pusę minutės, kol česnakas paskleis aromatą. Įpilame grietinėlę, įberiame druską, cukrų, muškatą, pipirus, ir maišant viriname ne ilgiau kaip minutę, kol padažas tampa vienalytis. Jei padažas per tirštas (grietinėlė pernelyg greitai išgaravo, sukepė), įpilame kelis šaukštus vandens, kuriame virė gniokiai.

Pabaigoje įiplame šlakelį trumų aliejaus. Sudedame išvirusius ir nusausintus gniokius į keptuvėje esantį padažą. Laikydami ant ugnies viską išmaišome, kad gniokiai pasidengtų padažu. Sudedame į lėkštę. Daržovių skustuku atpjauname kelias plonas sūrio riekeles ir jas užberiame ant patiekalo viršaus.

* Kaštainiai parduodami žali, juos reikia išsikepti orkaitėje. Tačiau neįgudusioms rankoms tai užima šiek tiek laiko, ypač įpjaunant atsargiai kaštainių kiautą. Patogiau pirkti jau išgliaudytus, paruoštus kaštainius. Man patiko štai šie ispaniški kaštainiai, supakuoti vakuuminėje pakuotėje, pilnai paruošti vartojimui:

  1. pasta:

    Tiek pliurpalu del nieko!o juk nera sunku pasidometi kaip verciasi zodis gnocchi (gnocco) is italu kalbos ir suzinosite,kad tai yra tiesiog KUKULIS.na o priklauso koldunu patiekalams.jei nesugebat istart originalaus pavadinimo tai vartokit – kukuli.tik jokiu budu nebjaurokite savo isgalvotais pavadinimais.juk Italijos virtuve yra kulinarinis paveldas 😉 taip pat kaip pasta,o ne makaronai!

  2. Nida:

    Tas tiesa, Agne – išties “g” tarti pradžioje nereikia. Ech, tos užsienio kalbų subtilybės… Aš irgi už tai, kad nereiktų dirbtinai kurti “pasunkinimus” tiems dalykams, kurie yra aiškiai apibrėžiami vienu žodžiu, tai kas kad ne lietuvišku (ir patiekalas gi nelietuviškas). Kitaip sušius irgi reiktų vadinti kokiais nors “lipnių ryžių suktinukais su žuvimi” ar dar kaip nors… Labai smagu, jei išbandysi šį receptą, ir labai tikiuosi, kad patiks:)

  3. Agne:

    Mes tik vakar grizom is Italijos. Tradicija nuvaziavus ten gamintis situos kleckiukus, kiekviena kart isbandyt koki nauja padaza. Vakar oro uoste narsiau ideju ateinantientms kartams – o siandien atsidarius tavo puslapi, supratau, kad fantastika paieskos baigtos. Beje sedejom prie vakarienes stalo ir taip pat gincijomes kaip juos reikia vadinti. Nusprendem kad gniokiai yra gniokiai – tas pats, kad picai nauja pavadinima pradet galvot. Tik mano drauge sake, kad ta raide g pradzioj nesitaria.

  4. Nida:

    Gerai tu čia apibendrinai:)) Neišeina nesutikti:)) Virtinukai – tai virtinukai.

  5. Dovilė:

    Žinai, aš dabar sugalvojau, kadangi norminė lietuvių kalba yra kilusi iš Suvalkijos, tai suvalkietiškai virtinukai ir yra virtinukai, o ne kleckai, šiuškės ar bulviešnikai.

  6. Nida:

    Šaunuolė, Dovile, kad įtraukei jau pusę giminės į šią svarbią diskusiją:) Dirbam dirbam toliau, ieškom priimtiniausio varianto!

  7. Dovilė:

    Kleckai, tai virti iš žalių bulvinių tarkių, o ne iš virtų ir sutrintų bulvių;-) O zacirka, tai yra zacirka, o ne kleckiukai. Ot, gerą temą užkabinom… Dabar įtraukti į diskusiją mano tėtis ir vyras.

  8. Nida:

    Aušra, kleckiukus užskaitom:) Nors aš susidariau įspūdį, kad kleckiukai (bulviniai ar iš tešlos) turi labai daug reikšmių. Mes, dzūkai, kleckiukais (arba kleckais) vadindavom leistinukus į sriubą (zacirka dar vadindavom), kuriuos gamindavom iš kiaušinio su miltais arba tiesiog miltų ir vandens. Bulviniais kleckiukais vadindavom tuos mažus “rutuliukus”, kuriuos mama darydavo kai likdavo tarkių (tešlos) nuo ceepelinų. O pavyzdžiui, mano anyta kleckais vadina virtinukus su bulvėmis (mes juos vadintumėm koldūnais su bulvėmis:)) arba su varške. Manau, šitas pavadinimas atėjęs iš Kauno. Žemaitijoje, kaip suprantu, kleckai turi dar kitokį pavidalą… Darosi labai įdomu:) Vis dar laukiame suvalkietiškos pavadinimo versijos:)

  9. Aušra:

    Pamiršau pasakyti svarbiausia, labai geri patarimai kleckiukams pagaminti, būtinai pasinaudosiu 🙂

  10. Aušra:

    Galima ir žemaitiškai, tiesiog bulviniai kleckiukai 🙂 O jei rimtai, aš vadinčiau itališkais bulvių virtinukais. Arba nekraipant rašyčiau kabutėse “gnocchi” 🙂 Juk šaltibarščius į anglų kalbą taip pat verčia kaip “cold beetroot soup” ar kažaip panašiai. O galima vadinti ir “šaltibarščiais”, autentiškai 🙂 Ką jau padarysi, kad niekas neištars. Knygų autorių pavadinimų taip pat kartais neįmanoma ištarti, o įsivaizduokit, kaip angliakalbiai ištartų lietuviškas kai kurias pavardes.. Pvz., vardas Aušra ne lietuviui visuomet pinklės liežuviui 🙂

  11. Nida:

    Geras! Tokio pavadinimo dar negirdėjau:)) Skamba tai gražiai – bulviešnikai. Mums dar trūksta suvalkietiško ir žemaitiško pavadinimų. Ar turim pasiūlymų?:)

  12. Dovilė:

    O mes tokius virtinukus “bulviešnikais” vadinam. Aukštaičiai, tsakant;-)

  13. Nida:

    Rūta- mes abi galėtumėm tapti šio Toto patiekalo propaguotojomis:) Jei tik gali kur nors gauti kaštainių (chesnuts), tai būtinai pabandyk pasigaminti:)

  14. Nida:

    Aš, puiki pastaba dėl vertinių į lietuvių kalbą. Visuomet negaliu apsispręsti kokią formą naudoti – originalo k., lietuviškos transkripcijos(su galūne ar be) ar surasti kokį lietuvišką atitikmenį. Aš už tai, kad bendriniais tapę pavadinimai išvis nebūtų verčiami į lietuvių kalbą, taip kaip pripratome naudoti sušius, picą (ne piza) ir kt. Man dažnai tie vertiniai (ar atitikmenys) nebūna aiškūs ar pažįstami – neretai prireikia žodyno, kad suprasčiau ką reiškia lietuviškas žodis. Kad ir šiuo konkrečiu atveju: parašysiu “Gnocchi” – ne kiekvienas žinos kaip šį žodį teisingai perskaityti. Parašysiu “virtinukai” – suplaksiu lietuvišką virtuvę su itališka, palikdama erdvės interpretacijoms. Šnekamojoje kalboje nuolat naudoju sulietuvintus pavadinimus, kadangi tokiu būdu, manau, aiškiai pasakau apie ką kalbu. Todėl tokia pat taisykle vadovaujuosi ir rašydama šį blog’ą. Ir slapta džiaugiuosi, kad už blog’uose (turbūt reiktų sakyti tinklaraščiuose – bet nemėgstu šio pavadinimo nors tu ką) talpinamą turinį nereikia atsiskaitinėti prieš kalbininkus:)

  15. :

    Atleiskite, bet tegul tai bus virtinukai arba “gnocchi”, jei jau vadinsime tikrais vardais. Tik ne gnokiai, tikrai taip nešiukšlinkim baisiai jau savosios kalbos ir neverskime pažodžiui 🙂

  16. Nida:

    Margarita!! Smagu tave girdėti:) Kaip bebūtų keista, mūsų namuose šiuškių nedarydavo – net nebuvau girdėjusi šio pavadinimo:) Gal todėl, kad mano mamytė – suvalkietė?:) Tuo tarpu iš vaikystės gerai pamenu švilpikus – tai tie patys gniokiai (arba šiuškės, kaip tu juokingai jas vadini), tik keptos orkaitėje. Ir būtinai su sviesto, grietinės ir spirgučių padažu! 🙂 Mėgstu tai, kas paprasta!!!
    P.S. Pasiilgau tavęs!

  17. Margarita:

    Mieloji Nida, perskaičiau apie šituos nuostabiuosius gnokius: tokius pat (tik su sviesto-grietinės ar spirgučių padažu) kepdavo mano abidvi močiutės, dabar tą daro mano mama. Tik dzūkai tai vadindavo “šiuškėmis”, “šiuškučiais”. Ar tu iš savo vaikystės namų neprisimeni tokio patiekalo?
    Man, užaugusiai, “šiuškės” niekad neišeidavo, nes bulves trindavau mikseriu… Ačiū tau, supratau savo klaidą!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.