Vaikystėje tai būdavo vienas tų patiekalų pusryčiams, kai nepurkštaudavau, jog nevalgysiu. Šiaip kas rytą mama man kepdavo blynus. Bet kartais, matyt, skubėdavo, tad “prasisukdavo” su French Toasts, arba Krameriais, kaip juos vadina mano vyras. Tai ne tik pats greičiausias pusryčių paruošimo būdas, bet dar ir proga sunaudoti sukietėjusią kelių dienų duoną: tik supjaustytas riekeles pavilgai į plaktą kiaušinį su trupučiu pieno, ir po keletos minučių pasivartymo karštuose riebaluose, gali sėsti pusryčiauti.

chala duona

 

Man labiausiai patikdavo, kai mama French Toasts darydavo iš pynutės su aguonomis. Tie sukepę aguonų grūdeliai būdavo itin gardūs. Kažkodėl kartais mama tuos Toasts kepdavo pavigius vien į pieną, tada jau zirzdavau, kad neskanu, kad viskas ištežę… Man patikdavo kiaušinio plakinys. Ir to plakinio DAUG. Ir dar pakepta svieste. Geriausia, mano mamos rankomis sumuštame:)

pynute su aguonom

Mano vyras šį patiekalą irgi dažnai darydavo iki tol, kol mes susipažinom. Tik vadindavo jis Krameriais, pagal vieno Holivudo filmo scenarijų. Tiesa, jis pateikdavo savo Kramerius su tepamu sūriu, su riešutų sviestu, arba užsidėjęs geltono sūrio riekelę.

Tuo tarpu man pusryčiai skaniausi, kai jie kvepia sviestu ir cinamonu… Čia tikriausiai iš vaikystės, kai būtent taip būdavo gardinama manų košė. Todėl aš savo Kramerius pasibarstau ruduoju cukrumi ir cinamonu. O kad būtų linksmiau, valgau juos su šviežiais vaisiais.

french toasts

Skanių jums vasariškų pusryčių:)

  1. Nida:

    Miela Agni, labai smagu girdėti:) Sėkmės virtuviškuose atradimuose:)

  2. Agni:

    sLabai grazus ir ‘skanus’ blogas.
    isidejau i sekmau blogu sarasa ir sugrysiu.
    o keli receptai jau laukia savo eiles 🙂

  3. Nida:

    Hm, 5 gabalėliai torto, aišku, visiškas gėris:) Jei ta sąžinė negriaužtų, būtų galima sau ramiai mėgautis…;) Na ką – nepergyvenk, būna tokių dienų, kai paišdykauji:) Kasdien juk po 5 gimtadienius nebus:)

  4. Dovilė:

    O aš šiandien visų laikų savo rekordą sumušiau. Buvo darbe daug daug gimtadienių, sveikinimų, tai teko “iš mandagumo” net 5 gabalus skirtingų tortų suvalgyti. Help me.
    O ghee mano mama kartais pasiruošia, o aš vis tik planuoju.

  5. Nida:

    Laura, mane vis kamuoja klausimas – na kodėl viskas, kas skanu, paprastai bumerangu grįžta kokiais nors nelabai pageidautinais dalykais, tokiais kaip papildomi kilogramai?:) Iš tiesų, priminei ghee! Be galo daug apie jį esu skiačiusi, bet nesu jo gaminusi nei bandžiusi. Gal išties verta kartais paišdykauti su ghee?…

  6. Laura:

    Šiaip gi labai geras ir sveikas dalykas kepimui yra vadinamas sviestas ghee.
    Paprastą sviestą dievinu, ypač su juoda duona. Kažkada iš Prancūzijos parsivežėm 1,5 kg Bretaniško sūdyto sviesto, tai per mėnesį ir suvalgėm, užtai užsidirbau papildomus 2 kg svorio ant kūno 😉

  7. Nida:

    Dovile, sviestą aš nežmoniškai mėgstu. Kai pagaunu “kablį”, galiu ant kokios šviežios duonos betepdama visą pakelį sulaižyti:) Aišku, stengiuosi to nedaryti:) Ir dar, Izraelyje kažkaip visi labai nusiteikę prieš augalinius riebalus, tad tas sviestas mažai kur ir benaudojamas. O mūsų mityba irgi pasikeitus, tad vargšas sviesto pakelis kartais savaičių savaitėmis guli nepaliestas šaldytuve…

  8. Dovilė:

    Šiaip geras, normalus svietas yra gėris, jei tai ne riebalų mišinys, nes yra vitamino A, kuris reikalingas regėjimui ir odai. Tai į dukros lėkštę vis taikau įmesti sviesto gabaliuką, kad lėkštėje tirptų ant karšto maisto, bet kept ant sviesto tai vengiu.

  9. Nida:

    Aš sviesto irgi beveik nenaudoju, ir jau tikrai nieko ant sviesto nekepu. Mes net sumuštinių nevalgom, tai sviestas nebent kokiai grikių košei pagardinti, arba mano kepiniams sueina:)

  10. Dovilė:

    Oi, čia mūsų šeimos mėgstamas patiekalas, nes dukra labai mėgsta, greit padaromas ir kartais išvaduoja iš problemos, kai kažką per maksimum 10 min reik pagaminti ir bėgti.
    Aš irgi beveik viską ant alyvuogių aliejaus kepu. Labai labai retai kada ant sviesto.

  11. Nida:

    Taip taip, Ilona, čia šitas filmas:) Kaip juokinga, kad mes tuomet neturėjom kvadratinės duonos, skirtos skrudinimui:) Bet gal ir geriau – pynutė buvo ir sskanesnė, ir, tikiu, sveikesnė, nei ta forminė duona, kuri gali stovėti nepasendama nors ir metus:) Ech, įdomūs laikai tada buvo….

  12. Ilona:

    Prisimenu, buvo filmas “Kramer prieš Kramerį” mano jaunystėje…. Mano šeima irgi iš jo išmoko kepti tuos skrebučius… Tik tuo laiku pas mus dar nebuvo kvadratinės duonos, tai naudodavome batoną… Ačiū, Nida, Jūs mokate labai subtiliai pažadinti gerus prisiminimus…

  13. Nida:

    Visiškai nesijaučia jokio kvapo!! Šiaip aš VISKĄ gaminu ir kepu tik su alyvuogių aliejumi. Salotoms naudoju aštresnio skonio, o kepimui – švelnesnį. Tikrai niekas nė nepajustų, kad iškepta alyvuogių aliejuje:)

  14. Nida:

    Taip, Gabriele, jie būtent taip ir daromi:) Tik aš pasislėpusi juos iškepu alyvuogių aliejuje (nesakyk niekam), kad truputėlį sveikiau būtų:)

  15. Gabrielė:

    O aš maniau, kad prancūziški skrebučiai būtinai mirkomi pieno ir kiaušinių plakinyje bei kepami svieste, ar ne? ;D

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.