Užtrukau net dešimt metu, kai šiame bloge prisiruošiau parašyti apie bene tradiciškiausią lietuviškos virtuvės patiekalą – cepelinus! Sakau atvirai – aš tikrai nesu lietuviškų patiekalų gaminimo ekspertė ir specialistė, juos ruošiu tikrai retai, bet kaskart kai juos pagaminu, pati savęs klausiu: kodėl??? Kodėl jų negaminu dažniau??:) 

Yra žmonių, kurie nė karto nėra gaminę cepelinų! Dėl skirtingų priežasčių – vieni galvoja, kad nesusitvarkys su šiuo iššūkiu, kiti cepelinus (kaip ir kitus labai tradicinius lietuviškos virtuvės patiekalus) palieka savo tėvams ir seneliams, ir labai džiaugiasi, kai šie pakviečia cepelinų puotai kokį savaitgalį. Treti tiesiog nieko negamina, tai tuo pačiu ir cepelinų nėra virę:) 

Dažnoje šeimoje cepelinai yra vyrų reikalas:) Ir mano tėtis cepelinų imdavosi su didesniu entuziazmu nei mama:) Gal vyrams toks vyriško dydžio kukulių lipdymas (kaip ir vyriškas pats valgis) – labiau prie širdies?:) Bet kuriuo atveju, aš visuomet cepelinų laukdavau dėl dviejų priežasčių: priprašydavau mamos, kad išvirtų bent kelis su varške, nes jie mano mėgstamiausi:) Ir dar – man labai skani būdavo bulvių tarkių sriuba: iš cepelinų masės likučių mama sulipdydavo tokių mažų kukuliukų, juos paskiausia išvirdavo tame vandenyje, kuriame jau išvirė cepelinai, ir tokią krakmolingą bulvių tarkių sriubą su tais kukuliukais praskiesdavo pienu. Ach, koks gardumas (nors šiaip pieniškos sriubos niekada nebuvo mano silpnybė). Dar man patikdavo bandukės – taip plokščius cepelinų masės paplotėlius, kuriuose nebūdavo jokio įdaro, vadindavo mano močiutė. Bandukes taip pat virdavo kartu su cepelinais (o gal jos gaudavosi netyčia, kai pritrūkdavo įdaro?:)), ir patiekdavo su sviesto padažu…. 

Rudenį susipažinau ir labai susibičiuliavau su Yuko – Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje žmona. Japonė itin domisi lietuviška virtuve, tad vieną žiemos popietę jos rezidencijoje surengėm cepelinų virimo pamokėlę:) Ambasados šefas, tikras japonas, kuris nė žodžio nesupranta nei angliškai, nei, savaime suprantama, lietuvškai, kruopščiai užsirašinėjo heroglifais kiekvieną cepelinų proceso etapą, o kai prisivirėm pilną puodą, kirtom visi net ausys linko:) Net neabejoju, kad šefui Lietuvoje dar ne kartą teks lipdyti cepelinus ambasados svečiams ir bičiuliams:) O man buvo proga prisiminti ir pasipraktikuoti cepelinų darymą:) 

Štai pagrindinės taisyklės, kurių laikantis cepelinai bus skanūs ir neištižę:) Tikriausiai jūs turite ir savo taisyklių, kurių laikotės, tad mielai kviečiu patarimais dalintis komentaruose, kiekvienas patarimas pradinukams – aukso vertės!

  • Visų pirma įsigykite bulvių tarkavimo mašiną, jei tokios dar neturite. Ji tikrai labai nebrangi (saviškę pirkau Topo Centre), bet kiekvienas lietuvis privalo šį įrenginį turėti namuose. Tarkavimas rankomis? Netikėkite tais gandais, kad rankomis tarkuoti cepelinai skanesni. Baudžiavos laikai seniai baigėsi, nereikia aukotis ten, kur nereikia, Mašina padarys sunkiausią darbą už jus, tad cepelinais (ir kitais bulviniais patiekalais) galėsite mėgautis kada panorėję be jokio didelio vargo. Beje, dar nesutikau įmantrių firmų kombainų, kurių smulkiausia tarka sutarkuotos bulvės tiktų cepelinams. Pirkit lietuvišką mašiną, nė nesvarstydami, net jei namuose jau turite tris virtuvinius kombainus, nes tik ji skirta cepelinams. 
  • Bulvės. Aišku, rinkitės dideles. Nes žinokit, kad suskust jų reikės kalną. Tai kam vargti su mažomis, jei galima pasilengvinti sau gyvenimą su didelėmis? Bulvės turėtų būti nesuvytę, geriausia, aišku, – šviežio derliaus! 
  • Ideali cepelinų masės konsistencija būna tada, kai trims dalims šviežių bulvių naudojate vieną dalį virtų bulvių (pavyzdžiui, suskuskite 6 kg šviežių buvlių ir 2 kg buvlių išvirkite su lupenomis iki visiško minkštumo). 
  • Išvirtas bulves nulupkite tada, kai jos šiek tiek pravės, bet bus dar šiltos, ir iškart jas sutrinkite. Idealu, jei bulves sumalsite, arba sutrinsite ricer’iu – tai tokia spaudyklė, kur įdedama virta bulvė, ir spaudžiama tarsi česnako skiltelė, o per šonus išlenda bulvių „siūlai”. Galite trinti ir trintuve, bet kažin ar trintuve taip gerai sutrinsite, visvien pasiliks nesutrintų bulvvių gabalėlių. Kuo šaltesnes bulves trinsite, tuo jas sunkiau bus sutrinti. 
  • Nuskustas bulves laikykite šaltame vandenyje, ir jas tarkuotkite tada, kai visa kitka bus jau paruošta: kuo greičiau susitvarkysite su sutarkuotomis bulvėmis, tuo mažiau jos patamsės. Kai kurie deda citrinos rūgšties, kad bulvės išliktų baltos, bet aš nepraktikuoju. Cepelinai man skanūs net jei jie šiek tiek tamsiau pilki:) Bet be rūgšties:)
  • Sutarkuotas bulves reikės „išgręžti”, kad jose liktų kuo mažiau skysčio. Tam geriausia įsigykite specialų tvirtą maišą – jis labai patvarus, ir ilgai jums tarnaus. Aš saviškį pirkau kažkada labai seniai Silit parduotuvėje Vilniuje, ir iki šiol naudoju visokiems reikalams (pradedant cukinijoms nugręžti ir baigiant riešutų pienui). Kitas variantas išsigelbėjimui – keli marlės sluoksniai. 
  • Mėsa įdarui – pagal pageidavimus… Be kiaulienos čia kažin ar išsiversite, ir nepergyvenkite, kad kiauliena šiek tiek turi riebalo (tiks malta sprandinė, pavyzdžiui) – toks įdaras bus sultingesnis. Galite kiaulieną maišyti su jautiena, galite su kalakutiena (šis variantas mano mėgstamiausias). Aš maltą mėsą gardinu labai paprastais prieskoniais – susmulkintais svogūnais, česnakais, druska ir pipirais. Kartais dar pagardinu mairūnu (tačiau ne visi mairūną mėgsta). Kad būtų lengviau formuoti cepelinus, aš iš anksto susiformuoju šlapiomis rankomis įdaro „kotletukus”, kurius išsidėlioju ant pjaustymo lentutės, o tada tik belieka aptaisyti juos cepelinų tešlos mase. Cepelinus su mėsa tradicišklai lipdau pailgus. 
  • Mano mėgstamiausias įdaras – varškės! Varškę pagardinu česnakais, cukrumi, druska ir pipirais, dar įmaišau peletrūnų (jei turiu), mėtų, krapų, arba špinatų. Būtinai įmušu kiaušinį į varškę, kad įdaras laikytų formą verdant. Cepelinai su varške visada būna apvalūs:) 
  • Nedėkite pernelyg daug įdaro! Kitaip sakant, užtikrinkite, kad cepelinų masės apvalkalas būtų visame cepeline apie 1cm storio. Pernelyg plona cepelino sienelė verdant greičiausiai suirs. 
  • Būtinai privalote turėti tinkamą puodą (geriausia net kelis) cepelinams virti. Puodas turi būti didelis, platus, nes cepelinai turi virti dideliame kiekyje vandnens, ir nesulipti verdant. Be to, jei sudėsite cepelinus vieną ant kito, pagalvokite kaip juos ištraukiste išvirusius, kad šie nesuirtų?… Didelis puodas užtikrins, kad cepelinams bus užtektinai vietos ir jie išlaikys savo formą. 
  • Virdami cepelinus į puodą įpilkite daug vandens, įberkite druskos. Kai vanduo užverda, nedideliame kitame inde šalto vandens stiklinėje ištirpinkite 2-4 šaukštus krakmolo (priklausomai nuo puodo dydžio gali prireikti ir dar daugiau), ir šį mišinį supilkite į puodą. Krakmolas sutirštins vandenį, padarys tarsi kisielių. Cepelinus dėkite ne į kunkuliuojantį, bet labai lėtai verdantį vandnenį (antraip nuo stipriai verdančio vandens cepelinai gali suirti). Virkite taip pat ant labai mažos ugnies, neleiskite vandeniui kunkuliuoti. Priklausomai nuo dydžio, cepelinai išvirs per 30-40 min. (su varškės įdaru – kiek greičiau). Jei abejojate, ar cepelinai jau išvirė, atsargiai ištraukite vieną, perpjaukite pusiau, ir įsitikinkite, kad mėsa išvirusi. 
  • Cepelinų verdant nemaišykite, o iš puodo juos išgriebkite mediniu šaukštu – taip mažiau juos pažeisite, neleisite subyrėti, kol traukiate iš puodo.
  • Padažai. Labiausiai mėgstamas mūsų šeimos vyrų – tradicinis spirgučių. Spirgučiams naudoju sūdytus lašinukus, ir jei tik turiu, įdedu truputį rūkytų, kurie duoda nepaprastai gerą skonį. Lašinukus supjaustau smulkiais kubeliais ir juos kaitinu keptuvėje, kol riebalai visiškai ištirpsta, ir lašinukai ima skrusti. Skrudinu lėtai tol, kol jie visiškai suskrunda, tampa traškūs. Pabaigoje įdedu smulkiai supjaustyto svogūno ir dar šiek tiek pakepinu, kol svogūnai suminkštėja, tampa skaidrūs. Pagardinu druska ir pipirais. Tačiau ne mažiau mano mėgstamas – sviesto ir grietinės padažas: ištirpinu sviestą nedideliame puode, ir pabaigoje įmaišau riebios grietinės, pagardinu druska. Visada ant stalo būtinai pastatau grietinės, nes kokį padažą bepiltumėm, ant viršaus dar visuomet užsidedame šaukštą grietinės:) 
  • Ir paskutinis patarimas – jei jau imatės cepelinų gaminimo, prisigaminkite jų daugiau! Vienas terliojimasis, o rytojaus dieną patys sau padėkosite, kai pasikepinsite riekelėmis supjaustytus cepelinus keptuvėje:) Be to, pagamintus cepelinus galima užšaldyti (aš užšaldau jau išvirtus, o juos atšildžiusi apkepinu keptuvėje).
Na nelabai fotogeniški tie mūsų cepelinai, bet užtai kokie skanūs:)
Pasirūpinkite tinkamu puodu cepelinams virti – jis turi būti talpus ir platus (ne aukštas)
Cepelinai su mėsa – pailgos formos
Skaniausia – su spirgučiais
O štai cepelinai su varške skaniausi su sviesto padažu

Cepelinai

  • 2 kg bulvių, virtų su lupenomis
  • 6 kg bulvių, nuskustų ir pamerktų į šaltą vandenį
  • Druskos
  • Krakmolo

Mėsos įdarui:

  • 300g maltos kiaulienos
  • 200g maltos kalakutienos
  • 1/2 svogūno, labai smulkiai supjaustyto
  • 2 skiltelės česnako, sutrintos
  • Druskos, pipirų, mairūnų

Varškės įdarui:

  • 300-400g varškės (9%)
  • 1 kiaušinis
  • 2 skiltelės česnako, sutrintos
  • Druskos, žiupsnis cukraus, pipirų
  • kapotų peletrūnų, arba mėtų, krapų, arba kitų mėgiamų prieskoninių žolių

Įdarams skirtus ingredientus sumaišykite ir atidėkite, kol prireiks. 

Virtas bulves šiek tiek atvėsinkite ir nulupkite lupeną. Sumalkit mėsmale arba labai gerai sutrinkite. Atidėkite į šalį, kad atvėstų (galite tą padaryti iš vakaro).

Bulves sutarkuokite smulkia tarka. Visą tarkių masę suverskite į maišą ir virš švaraus didelio dubens spauskite tol, kol tarkių masė liks sausa (nespauskite iki visiško sausumo, tarkiai turi likti šiek tiek drėgni, tačiau ne šlapi, varvanrys). Minutę kitą palaukite, kad nusistovėtų krakmolas iš išspaustų bulvių sulčių, tada sultis pamažu išpilkite, o dubens dugne esantį krakmolą palikite. Ten pat kur krakmolas sudėkite nuspaustus bulvių tarkius ir sumaltas virtas bulves. Visą masę kuo geriau rankomis išmaišykite (nuo to, kaip gerai išmaišysite, priklausys ar cepelinai nesuirs verdant). Pagardinkite druska. 

Užkaiskite didelį puodą (arba du) vandnens (mažiausiai pusę puodo), įberkite druskos. Kai vanduo užvirs, įpilkite šaltame vandenyje ištirpinto krakmolo, ir palaukite kol vanduo užvirs, tada sumažinkite kaitrą iki minimumo, kad nekunkuliuotų verdant. 

Iš mėsos įdaro galite pasidaryti nedidelius kukuliukus. Imkite saują bulvių masės ir suplokite, padarydami apvalų paplotėlį apie 1cm storio. Dėkite mėsos įdaro ir aplipdykite įdarą bulvių mase (jei reikia, paimkite dar bulvių tarkių masės, kad cepelino storis būtų vienodas, tolygus aplink visą įdarą. 

Suformuotus cepelinus labai atsargiai po vieną nuleiskite į pamažu verdantį krakmolingą vandenį. Nedėkite pernelyg daug cepelinų į puodą, antraip jie sulips ir suirs verdami. Uždenkite puodą ir virkite ant silpnos ugnies apie 40 minučių, arba kol cepelinai bus išvirę (mėsos įdaras bus išviręs). 

Panašiai formuokite cepelinus su varške – dėdemi apie 1 šaukštą įdaro ir formuodami apvalios formos cepelinus. Juos virkite apie 25-30 minučių (arba trumpiau, jei gaminate mažus cepelinus). 

Patiekite su mėgstamu padažu ir grietine. 

Komentarų apie "Cepelinai": 28

  1. Aurelija:

    Pirmą kart išdrįsau gaminti ir pavyko!! Didžiausia baimė buvo jog pasileis visi bet visi dailučiai gavosi.
    Dėkoju už išsamų receptą ir patarimus papunkčiui!

  2. Įdomu:

    Niekada nededam virtų bulvių. Girdėta, bet mūsų krašte šito niekada nepraktikavo. Tarkiai tik iš nevirtų bulvių.

  3. Saulė:

    Seneliai ir anyta tas bandukes be įdaro vadindavo beprotukais 😀

  4. Nida:

    Sandra, dėkoju už tokį geriausios energijos pilną komentarą ir komplimentus!!!

  5. sandra:

    Aciu. Viskas pasiseke.gavos 12 dideliu vienetu,keliom dienom uztektinai. Super jusu patarimu rinkinys! Aciu! Aciu! P.s.kiek darau, visi Nidos receptai pavyksta! Kad ir naminiu dideliu ar varskes teslos sausainiu. Moku mintinai, lepinu seima ir darau ir darysiu daug daug dar.jie nuostabus!

    Sekmes Jums, Mieloji! Aciu ir meginsim kitus jusu auksinius receptelius!
    Visiems skaniu patiekalu!

    😉

    Seimininke Sandra

  6. Nida:

    Lolita, sveikinu įstojus į cepelinų profesionalų gretas:) Visi kažkada nuo kažko pradedam:) Net neabejoju, kad jūsiškiai gausis puikiai, nes cepelinai retai kada nepavyksta…. Su švente ir jus!!!!!

  7. Lolita:

    Aš ta, kur būdama 40+ pirmą kartą gaminu cepelinus. Visada darydavau tik pagalbinius darbus. Dabar sūnus spirgus pjausto ir aš nelabai galiu žiūrėt! 😀 Na, bet kitaip neišmoks. Beje, cepelinus bandau pagal Vilnius. Šeimos skonių istorija,kai cepelinų tarkė užplikoma,nes tingėjau su virtom bulvėm vozotis. Matysim,kaip pavyks. Su Motinos diena, miela Nida!

  8. Nida:

    Giedre, širdingai dėkoju, kad pasidalinot šiomis naudingomis paslaptimis!!! Pravers ne man vienai:)

  9. Giedrė:

    Nida, mama gamina skaniausius cepelinus, vienas pastebėjimas jau paminėtas: sutarkuoja svogūną kartu su bulvėmis, cepelinai būna balti ir skonio svogūnas negadina. Antras: nenusunktų tarkių šaukštą deda į faršą, tada būna puresnė mėsa. Man nepatinka, kai būna mėsa – gumulas. Gal kokia mintis pravers. Dėkoju už receptą, virsime pietums šiandien.

  10. Nida:

    Priklausomai kokia ranka gamins:) Manau 12-18 vnt. Bet tik spėju, nes nepamen kiek man gavosi kai dariau:)

  11. Laima:

    Įtarkuokite svogūną į tarkius ir jie liks nepajuodę. Tas pats vitaminas C, tik natūralia forma 🙂

  12. Nida:

    Laima, žinoma galite naudoti savo baltarusišką techniką be jokių apribojimų, jei jums ji palengvina gyvenimą. Kadangi cepelinų tešlos šlapumas ir tarkių nusunkimo laipsnis labai jau subtilus dalykas, tai niekas kitkas, tik nuosavos rankos nustatys kuriuo atveju kiek to skysčio nusunkti. Jei už jus tą padaro mašina, ir padaro tinkamai, ir ypač jei cepelinų jūs verdat kokiai visai mokyklai ar karinei kuopai, tai aišku, kad rankom neprisunksit. Bet kai aš cepelinus gaminu 3-4 žmonėms, tai juoko darbas tas nusunkimas. Kad tik tarkuot rankom nereiktų 🙂

  13. Laima:

    Su rankomis sunkti tarkius ??, Na jug ne baudžiavos laikai, kaip pati sakote…..yra puikios baltarusiškos msšinos, kurios tarkuoja ir sunkia, bet tik baltarusuškos skirtos cepelinans daryti. Jėzau !!!! Tokio vargo su rankomis sunkti !!!

  14. Indrė:

    Bijau suklaidinti, bet lyg ir egzistuoja bulvių tarkavimo mašinos, kurios nusunkia tarkius

  15. Nida:

    Jūrate – įtikinote. Pamėginsiu tikrai. Ačiū, kad pasidalinot patarimais:)

  16. Jūratė:

    Į tarkių masę mama visada įdeda sutrintų gryno vitamino C tablečių (išverda apie 50, ne per dideliausių, tai 3 – 4 deda). Puikiai – baltutėliai, skonio nepakeičia. Aš visada įdedu ir į tarkuotų bulvių blynų tešlą, man net pagerina skonį. Ir tarkiai gražūs. Tikrai rekomenduoju pabandyti. Jeigu nepatiks – galėsit mesti cepeliną į mane 🙂

  17. Nida:

    Irena, labai ačiū, kad pasidalinot visai negirdėtu cepelinų gaminimo būdu! Tikrai labai sudominote ta eiga ir krakmolo užplikinimu. Ir dar – kokia gera mintis supilti į puodą verdant tas bulvių sultis! Juk ne vien krakmolo, tikiu, jose yra, bet gal ir kitų naudingų medžiagų, kurios gal ir verdant šiek tiek išlieka?… Labai nemėgstu maisto, koks jis bebūtų, išmetinėjti, ir tas builvių sultis kai pilu, tai truputį širdį skauda:) Tikrai pažadu išmėginti ir jūsiškį būdą, ir būtinai tas bulvių sultis viralui panaudosiu. Labai jums ačiū, kad parašėt!

  18. Nida:

    Danguole, čia tai ir man naujiena, kad su geru blenderiu galima tokį pat rezultatą išgauti! Mano Bosch su 1300 W tikrai gėdo nepadarytų irgi:) Reikės ir šitą metodą kada nors išmėginti. Ačiū, kad pasidalinote.

  19. Irena:

    Ačiū, Nida, puikus receptas, bet kadangi pradžioje teksto buvo paraginimas dalintis savo receptais, tai aš pasidalinsiu kiek kitokiu cepelinų gaminimo procesu.
    Visas bulves, tiek skirtas virti, tiek tarkuoti, nulupu, užkaičiu virti, o kitas tarkuoju nieko nelaukus. Tarkių labai smarkiai neišspaudžiu, jie lieka gan minkšti. Išsunktas bulvių sultis nupilu į kitą inda, o likusį dugne krakmolą sudedu ant tarkių viršaus. Jis drėgnas ir kai jį pajudini pasidaro skystas ir ant tarkių nusileidžia tarsi koks glajus. Kol susidoroju su tarkiais, per tą laiką išverda bulvės. Jas sutrinu grūstuve, kuria „grūdu” bulvinę košę. Gerai sugrūdu, kad neliktų gumulėlių, bet jeigu lieka, nieko baisaus. Ir tas karštas grūstas bulves dedu ant viršaus krakmolo, taip krakmolas užsiplikina ir cepelinai tikrai niekados nesuyra. Maišyti reikia iš karto, kad karštos ir šaltos bulvės greitai tolygiai pasiskirstytų. Būna rankoms karšta, tai pradžioje maišau su šaukštu, toliau su ranka. Tarkių tešla gaunasi ne kieta, palyginus netgi minkštoka, bet ji tikrai nesuyra verdant – laiko tas plikytas krakmolas. Druskos pagal skonį, įdarus taip pat kada kokių norisi, ar mėsos, ar džiovintų baravykų, ar spirgučių, ar varškės 🙂 Tiesa, bulvių sultis galima supilti į vandenį skirtą cepelinų virimui, jose dar lieka nemažai krakmolo, bet nebūtinai. Pagal norą. O jeigu norisi būtinai baltų cepelinų, tai į vandenį galima šiek tiek citrinos rūgštelės, bet aš nepraktikuoju. Man šį cepelinų gaminimo būdą papasakojo krikšto mama ir nuo tada gaminu tik taip. Niekados nesuplyšta 🙂 Skanaus cepelinų mėgėjams.

  20. Danguole:

    Namuose bulves tarkuodavau ir isspauzdavau su letaeige sulciaspaude. Nutiko taip kad vel tapome imigrantais negalejau visu virtuves kombainu veztis su savimi. Todel atradau superinę tarkavimo mašiną, tai smoočių gaminimo blenderis, turiu panasu i Nutribel 1200W galingumo. Supjaustau bulves kubiukais, puikiai sutarkuoja ir labai greitai. Nebereikia papildomo agregato namuose 😉

  21. Nida:

    Egle – geras pasirinkimas, tik sulčiaspaudės dažniausiai pernelyg sausai išspaudžia tarkius. Bet gi visada galima tų sulčių įpilti. Svarbu tik pajausti kokia turi būti galutinė bulvių tešlos konsistencija.

  22. Eglė:

    Ačiū už pasidalijimą, Nida. Aš Vietoj bulvių tarkavimo mašinos naudoju seną lietuvišką sulčių spaudimo mašiną. Tada sutaupau ir laiko, ir energijos, nes tarkiai krenta sau, o sultys sau.

  23. Nida:

    Laima, va tokių sląstų ir man reikėtų, nes vienintelis likęs sunkus darbas cepelinų gamyboje – tų tarkių išspaudimas. Ypač jei spaudi didelį kiekį, tai tikrai raumenims yra ką veikti:) O pakabinęs maišelio juk nepaliksi, kad skystis pats nuvarvėtų, nes juk pajuoduos visa masė…. O dėl tradicijos tai tikrai pritariu – juk tradicijas kuriame (ir palaikome) patys, tad verta jas turėti.

  24. Anonimas:

    Nidut,viskas teisingai ! Mano tėvai dar turėjo specialius sląstus, į juos įdėdavo pasisiūtą maišelį su tarkiais ir prispausdavo , lyg spaustų sūrį. Neviriau kai vaikai išėjo iš namų , bet gal atgaivint tėvelių sekmadienio pietus?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *