Pagaliau!!! Pagaliau namuose atsirado pernokusių bananų!! Šio momento laukiau gerą pusmetį, nes labai buvau pasiilgusi bananų duonos, kuri, iš tikrųjų, yra jokia ne duona, o tikrų tikriausias bananų pyragas. Bet mūsų namuose bananai taip greitai suvalgomi, kad niekuomet nespėja pernokti taip, kad būtų tinkami ne valgymui, o tik kepiniams…

bananu ir migdolu pyragas

Dvidešimtmečiams skaitytojams turbūt sunku patikėti, bet mums, vyresniems, bananai turi ypatingą prasmę… Pernelyg ilgą laiką šie vaisiai buvo prabangos ir tobulo gyvenimo simboliai, todėl juokingi prisiminimai iš vaikystės ir iš “bananų deficijo” laikų mane aplanko gan dažnai. Kai žaisdama kieme ar pakeliuj į mokyklą pamatydavau ant šaligatvio besivoliojančią banano žievę, širdis net suvirpėdavo: tai būdavo ženklas, kad kažkur, kažkurioj parduotuvėj “užvežė” bananų!! Bėgdavau namo ir tampydavau mamai už skvernų, kad ši skambintų, klaustų, sužinotų, o galbūt mėgintų “po blatu” gauti bent mažytę kekelę bananų…

Tais laikais visi buvom įsitikinę, kad bananai auga tik Afrikoj, ir tik ant palmių. Tą žinią mums greičiausiai įkalė rusiški multiplikaciniai filmukai, kuriuose visuomet, kai tik kalba pasisukdavo apie Afriką, rodydavo baltadančius juodukus vakus, sliuogiančius į palmes nusiskinti bananų. Pavydėjau tiems pieštiems nuogiems herojams iš visos širdies. Ne ne saulės, tik bananų…

Bet kai kurią dieną mama mudviem su broliu parnešdavo po keletą bananų, mudu straksėdavom iki pamišimo!.. Pasidalinę žalutėlius, tarsi akmuo kietus vaisius po lygiai, kiekvienas savo bananus paslėpdavom po pagalve ar giliai drabužių spintoj. Aš saviškius tikrindavau kas pusvalandį – gal jau prinoko?… O jau kai prinokdavo, laižydavau kiekvieną banano kąsnelį tarsi ledus. Labiausiai man pikta būdavo todėl, kad banano žievė, nors kvepėdavo bananais, būdavo sprangi ir karti. (na tai žinoma, kad ir jos kaskart su viltim paragaudavau:)). Tiesa, žievę stengdavausi išmesti ne į šiukšlių dėžę, o ant šaligatvio. Tai būdavo tarsi pasipuikavimo ženklas, jog kažkas kątik valgė Jo Didenybę Bananą!…

O kai geležinės sienos atsidarė ir į Lietuvą plūstelėjo dėžės bananų, laisvai VISIEMS parduodamų turguje, mano didžiausia svajonė buvo dirbti bananų pardavėja. Tuomet mano draugės mama pardavinėdavo bananus, tad mergaitė nuolat girdavosi, kiek daug bananų jai tenka suvalgyti, kai jie pernelyg sunokdavo ir jau netikdavo prekybai.

Kartais pagalvoju, kad gal tas bananų mėgimas mums ir liko, kaip kokia vaikystės trauma?:) Kai apie bananų deficitą papasakojau savo izraelietei draugei Michal, jos pirma reakcija buvo: “Ach, tai dabar supratau, kodėl nesu mačiusi savo pusseserės, kuri būdama dešimties į Izraelį atsikraustė iš Ukrainos, nežiaumojančios banano…”

bananu pyragas

Šis bananų pyragas, arba dar kitaip vadinama bananų duona,- tai pats puikiausias būdas sunaudoti patamsėjusius, taškuotus, pernelyg saldžius bananus, kurių jau niekas nenori valgyti:)

Bananų pyragas su migdolais

2-3 dideli labai prinokę bananai (dėkite kiek turite, bananų niekuomet nebus per daug:))

2 puodeliai (310g) miltų

2 šaukšteliai kepimo miltelių

1/2 šaukštelio sodos bikarbonato

1/4 šaukštelio druskos

1/4 šaukštelio tarkuoto muškato riešuto

1/2 puodelio skaldytų trumpai paskrudintų sausoje keptuvėje migdolų

2 dideli kiaušiniai

3/4 puodelio rudojo cukraus (aš dedu mažiau, nes saldumo užtenka nuo bananų)

90g sviesto, išlydyto

1/2 puodelio (125 ml) pieno

* Aš dar įmaišiau į tešlą 1/2 puodelio baltojo šokolado granulių, skirtų kepiniams.

banana bread

Nedideliame puodelyje šakute lengvai sutriname bananus. Kitame inde sumaišome visus sausus ingredientus: miltus, kepimo miltelius, sodą, muškatą, druską, apelsino žievelę ir riešutus.

Dideliame inde suplakame kiaušinius su cukrumi, sumaišome su lydytu sviestu ir pienu. Tada pakaitomis (maždaug per 3 kartus) sudedame miltų mišinį ir bananus, lengvai maišydami. Tik nepersistenkite! Tegul lieka nedidelių bananų gabaliukų!

Tešlą supilame į poergamentu išklotą kepimo formą (as naudoju pailgą aukštais šonais, 25X12 cm). Kišame į orkaitę, įkaitusią iki 180C, ir kepame apie 55-60 min. Jei pabaigoje per daug pradeda kepti viršus ir tamsėti, likus maždaug 15 min iki kepimo pabaigos uždengiam viršų folija.

bananu pyragas su migdolais

Recepto šaltinis: Williams &  Sonoma “Baking”

Komentarų apie "Bananų pyragas su migdolais": 8

  1. Nida:

    Julia, su jogurtu nebandžiau, bet drąsiai keisčiau pieną į jogurtą 1:1. Turėtų pyragas gautis drėgnesnis, gal net puresnis! Išmėgink ir parašyk, kaip gavosi!:)

  2. Nida:

    Pritariu, Dovlie, tik kad šitas “alkis” kažin ar veda į aktyvumą, siekimą daugiau… Liūdna.

  3. Dovilė:

    Nida, pritariu, kad “alkis” stiprus motyvatorius, bet dabar vaikai “alksta” kito: bendravimo su tėvais, žaidimų su draugais, naminių gyvūnėlių ir pan. Dabartinio vaiko gyvenimas, tai uždaras, nuosavam name, be kiemo draugų, bet su kompu, žaidimais, dažniausiai be brolių, sesių, net be gyvūnėlių, nes tie trukdo aktyviai gyventiems tėvams, kurie skiria vaikui dėmesį apipirkdami arba į būrelį nuveždami.

  4. Nida:

    Grita, aš vaikystėje būčiau norėjusi būti tavo drauge:) Dėl bananų, aišku:) Juk visi į draugus tuomet rinkomės tuos, kurie turėjo kramtoškės (arba bent jos popieriukų), Otto žurnalų pavartymui, ir, žinoma, bananų:) Dovile, tu tai laimingas žmogus, kad nesitraumavai dėl bananų – tau natūraliai pasisekė, kad jų nemėgai:) O ledų pardavimą aš praėjau – kada nors parašysiu, kaip stovėjau prie tarybinio vežimaičio ir pardavinėjau ledus po 20 kapeikų arba po 28:)
    Aguonėle, mes vakar su vyru apie tai ir padiskutavom – kurie kažin laimingesni: ar mes, kurie džiaugdavomės kiekviena smulkmena (šiandieninėmis akimis žiūrint), ar mūsų vaikai, kurie turi viską, tad niekas jų taip labai ir nedžiugina. Ir nutarėm, kad visgi “alkis” (ne būtinai maistui) gyvenime yra stiprus motyvatorius siekti ir pasiekti daugiau.

  5. Dovilė:

    O aš irgi tik paaugusi bananų paragavau, bet man jie nepatiko, kaip ir kokosai;-) Taip ir likau abejinga tiems “skanėstams”. Mes svajojom ledų pardavėjom tapti, ypač kooperatyvų laikais, kai jau į vaflinį kaušelį pildavo ledu bokštelį. Eidavom pusė miestuko iki to taško, kur tokius ledus parduodavo. O dar pamenu kažkur Vilniuje būdavo ledų, kur visokių skonių rutuliukus į vafliuką kraudavo. Oi oi kiek svarstymų būdavo kokių skonių rutuliukus išsirinkt;-)

  6. aguonele:

    Kokie mes vis delto “traumuoti” esam 🙂 nemanau, jog musu vaikai kada tures toki jausma, jog ilgai reikia kazko laukti ir be galo dziaugtis gavus! Ir kas be ko prisiminti su tokia nostalgija. Siais laikais, man toks jausmas, tas dziaugsmas teuztrunka 5 min…

  7. Grita:

    Kaip man pazistamas tu zaliu bananu nokinimas,tik vienas skirtumas,mano mama dirbo parduotuveje,tai ragauti ju tekdavo dazniau,aisku kartais nesulaukus kol sunoks.
    .O ananasas is viso budavo vos ne kaledine eglute.Nupjaudavau virsune ir bandydavau uzauginti vazonelyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.