Žinot už ką aš labiausiai myliu Izraelį?

avienos sonine su keptomis bulvemis

Pirmiausia, už tai, kad Izraelyje dievinamas maistas:) Dievinamas ne vien valgytojų, ne vien rūpestingų Jewish Mama, kurios niekam neleidžia pasilikti alkanam, ne vien toli pažengusių virtuvės šefų, išdarinėjančių stebuklus pasaulinio lygio restoranų virtuvėse, bet maistas dievinamas visų tų, kurie su tuo maistu turi reikalų bet kurioje jo ruošimo stadijoje. Įskaitant paprasčiausią maisto produktų pirkimą.

Papasakosiu jums tipišką situaciją, kuri gali nutikti Izraelyje kiekvieną dieną. Bet aš per ketverius su puse metų dar nenustojau tokiomis spontaniškomis situacijomis žavėtis:)

Besukdama galvą po labai varginančios penktadienio fotosesijos , ką reikės gaminti savaitgalį, nusprendžiau, kad metas pailsėti nuo žuvies, kuria mes maitinamės ištisą savaitę, ir pasigaminti kažką mėsiško. Pasitarėm su vyru, kad seniai valgėm ėrienos. Iš manęs tai tokia ir avienos valgytoja – aš tik kąsnį kitą pagriebiu, bet man malonu ką nors kitką, nekasdienišką pagaminti:)

Tokiais atvejais, kai reikia geros mėsos, aš nepatingiu nuvažiuoti į kitą miesto galą, į arabišką Jafą, į savo mėgstamą mėsos parduotuvę, kurią jau dešimtmečius valdo arabų Abu Hilve šeima. Tėvukas, kokių 70-80 metų nuolat besišypsantis senukas, visada sėdi šalia kasos, ir medituoja su savo maldos karoliukais:) Plačia šypsena jis pasitinka kiekvieną klientą, ir ypač džiaugiasi, kai arabiškai jį pasveikinu ir paklausiu kaip jis gyvena. Tuo tarpu verslu rūpinasi du suaugę 30-40 metų sūnūs.

Negalvokite, kad tie sūneliai vien skaičiuoja grynuosius, ir nenulipa nuo telefono, užsakinėdami šviežius ėriukus, vištas ar kalakutus! Abu pasiraitoję rankoves pluša su aštriais peiliais rankose kartu su dar kokiais  20-čia salės darbininkų. Jus stebina, kad mažoje šeimos valdomoje parduotuvėlėje dirba net 20 darbuotojų?? Oi, Izraelyje tuo nereikia stebėtis. Darbuotojų atlyginimams čia netaupoma, nes padorūs verslininkai supranta, kad jų verslas gali klestėti tik tuo atveju, jei bus patenkinti klientai. O kuris klientas bus patekintas, jei atėjęs neras to, ko ieško, jei nusipirks „vakarykštį” produktą, arba nebus aptarnautas greitai ir profesionaliai?

Šioje parduotuvėje užtenka pasakyti, ką ketini gaminti: befstrogeną? Šavarmą? Karbonadus? Kotletus? Vištienos kepenėlių paštetą? grilyje skrudintus avienos šonkauliukus? Viskas bus padaryta prie jūsų akių: išpjaustyti reikiami mėsos gabalai, supjaustyti reikiamais gabaliukais (pašalinant be gailesčio visokius riebalus ir kremzles – ne jūsų sąskaita, aišku), išmušti mėsiniu plaktuku, jei paprašysit, net išrakinės visos vištos kaulelius po vieną, kad liktų paukščio forma, bet jokio kaulo. Papildomai šios paslaugos, beje nekainuoja.

aviena

Tai štai aš ateinu pirkti avienos šonkauliukų. Mėginu išaiškinti, kad norėčiau juos iškepti taip, kad jie būtų visame gabale, kad matytųsi kauliukai, kad nebūtų ištisinio kaulo, kuris trukdytų supjaustyti juos porcijomis. Jau supratote, kad net pati nemoku paaiškinti KO MAN REIKIA? Bet profai yra profai – jie viską žino. Štai po 5 minučių jau turiu 6 (nes lygiai tiek prašiau) šonkaulių „kepsnį”, paruoštą kepimui! Pardavėjai net dorai anglų kalbos nemoka, o susirodant rankomis sugeba išpildyti bet kokį tavo norą – net tokį, apie kurį pats dar nesugalvojai…

avienos sonkauliukai

Šiandien visą vakarą sėdžiu ir stresuoju: o kaip man Lietuvoje reikės gyventi?? Maxima turbūt artimiausius 50 metų tokų paslaugų neteiks ir tokios kokybės produktų neturės, nes gi svarbiausia – akcijos ir pigumas, o šeimų valdomų parduotuvėlių (dėl tų pačių Maximų ir Rimi) neliko Lietuvoje tikriausiai negrįžtamai:( Manęs visai nežavi kai kurių mano draugų pastebėjimai, neva „pas mus jau visko yra!”. Taip, yra. Bet avieną reikia užsakyti pas tūlą Kęstą mažiausiai prieš 3 savaites, ir nuvažiuoti pusšimtį km jos pasiimti. Be to, reikia imti pusę avino, nes kitaip neparduoda. Apie kitas paslaugas, susijusias su tos mėsos paruošimu gaminimui, net neužsimenama. Žąsys? Yra tokia babytė Onutė prie Balbieriškio, jei gerokai iš anksto užsakai, sako pas ją būna neblogų… Net ir ūkiuose užaugintų triušių būna, bet tik ketvirtadieniais, jei pirmadienį pasakai, kad norėsi… O kas būna, kai užsimanai ko nors spontaniškai?? Čia ir dabar? Ir kai į parduotuvę ateini ne nuobodžiam apsipirkimui pagal sąrašą, bet tam, kad iš esmės sužinotum KO nori?:))

Ir pabaigai- šios paprastos, kasdieniškos istorijos Jafos mėsos parduotuvėlėje tęsinys. Pasiėmusi tvarkingai supakuotus savo trijų vakarienių mėsos „davinius”, vis dar šnekučiuojuosi su parduotuvės savininku (sūnumi) ką ruošti iš to ar kito produkto, kaip gaminti vieną ar kitą patiekalą. O jis ir sako: „Tu būtinai turi pas mus ateiti į svečius, mano žmona puikiai gamina, ir aš tikrai nuoširdžiai kviečiu tave pas mus į namus!” Iš pradžių mėginau nuleisti juokais tą pakvietimą, bet jis neatlyžo, kol nesukirtom rankom: kitą antradienį, 8 valandą vakaro. Manęs laukia arabiško svetingumo vakaras su kalnais maisto ir sukviesta puse giminės visiškai nepažįstamų žmonių namuose, o jūsų – naujų įspūdžių dozė blog’e.

Ir tai yra dar viena priežastis, kodėl aš myliu Izraelį:) Už tai, kad žmonės čia tokie spontaniški, draugiški ir betarpiški.

Avienos šoninė

Avienos šoninė su žalėsių plutele (2 asm)

Avienos šoninės gabalas su 6-8 šonkauliukais – apie 400g (nuskustais peiliu taip, kad liktų vien „nuogas” kaulas)

2 šaukštai džiūvėsių

1 šaukštas žalių svogūnų laiškų, labai smulkiai supjaustytų

1 šaukštas šviežių petražolių, labai smulkiai sukapotų

1 šaukštas Dijon garstyčių

1/2 šaukštelio nutarkuotos citrinos žievelės

2 šaukšteliai sūdytų kaparėlių, nuplautų ir susmulkintų (jei labai maži, smulint nereikia)

4 šaukštai alyvuogių aliejaus

Pateikimui – bulvės, virtos daržovės (brokoliai, šparaginės pupelės, sojų pupelės ar kitos)

Orkaitę įkaitinam iki 200C

Pasiruošiame masę plutelei: sumaišome džiūvėsius su kapotais žalumynais, garstyčiomis, citrinos žievele, kaparėliais ir 1 šaukštu aliejaus. Įberiame druskos (apie 1/2 šaukštelio rupios) ir pipirų. Viską gerai sumaišome.

dziuvesiu plutele avienai

aviena su dziuvesiu plutele

1 šaukštą aliejaus įkaitiname nepridegamoje keptuvėje, ir joje iš visų pusių apkepame avienos šoninės gabalą (patogiau bus, jei jį padalinsite į 2 dalis), kol išsilydo riebalai ir pasikeičia mėsos spalva. Perkeliame avieną į kepimo skardą.

kepta aviena

Paruoštą trupinių masę uždedame prispausdami prie mėsingosios šoninės dalies. Dedame į orkaitę ir skrudiname apie 15-25 minutes, arba kai įkišus termometrą jis rodo 60C. Tuomet aviena bus iškepta vidutiniškai. Jei mėgstate gerai iškeptą, kepkite ilgiau. Išėmus avieną iš orkaitės, uždengiame ją aliuminio folija ir paliekame pastovėti apie 5 minutes. Prieš pateikiant galima supjaustyti atskirais šonkauliukais.

Pateikite avienos šoninę su apkeptomis bulvėmis (iš pradžių jas apvirkite pasūdytame vandenyje, o vėliau, pašlakstę aliejumi, kepkite orkaitėje – aš bulves orkaitėje kepiau kitoje skardoje tol, kol kepė aviena), ir su apvirtomis daržovėmis.

kepta avienos sonine

„Tai buvo geriausia paruošta aviena per visus 4.5 metų, kol gyvename Izraelyje”- taip pareiškė mano vyras po šio vakaro puotos. O jis – tikras mėsos (ir ypač avienos) ekspertas!:)

Recepto šaltinis: Anneka Manning, Mastering the art of Poultry, Meat and Game. 

 

Komentarų apie "Avienos šoninė su žalėsių plutele": 23

  1. Nida:

    Lengva nebus, būkim tam pasiruošę:) Bet svarbiausia, kad jau yra kontaktų (Grita, asdf, Dovilė), kurios padės, tikiuosi sunkią minutę, kai reikės kokio produkto. Na ką – lauksim su viltimi geresnių laikų ir tiek:)

  2. Rūta:

    Kaip man pagailo to vargšo ieškojusio pomidorų… A le rimtai. Nes dabar staiga pagalvojau, kad /@&9# gi negalėsiu tikriausiai nė tų midijų kada noriu namo parsinešti, nei savo mėgiamiausio šokolado rankinėje paslėpti… žiauru. Įdomu, per kiek laiko tai praeina ir ar išvis praeina. Greičiausiai, kad ne. Užtenka nors vieną kartą paragauti tinkamai išauginto/paruošto maisto ir po to visada jauti broką ir visus nusukčiavimus.

  3. Nida:

    Na, nežinau kaip su pusryčiais, bet vakarienė tai buvo karališka. Net man, pusiau vegetarei, keli kąsneliai suėjo puikiai:)

  4. Nida:

    Grita, tu nereali! Matau, kad šitas blog’as greitai taps visų klausimų išsprendimo platforma – nuo maisto iki vaikų laisvalaikio!:)

  5. Grita:

    Sveikos merginos,guodziames…Manau Lietuvoje labiausia truksta bendravimo,nes musu tautos bruozas yra labai didelis susireiksminimas.Siandiena turguje pirkau tikrus lietuviskus obuolius kurie sakyciau tikrai nebuvo blizgantys,bet diedelis,kuris juos pardavinejo taip nuosirdziai pasakojo apie ju veisles,kad as tikrai negalejau ju nepirkti,nes jie kvepejo vaikyste…Kas liecia rimtus mesos ar paukstienos pirkimus,tai turiu ukininkus kurie patys skambina ir klausia ar ko reikia.Kaip tik siandiena pirkau avienos.Dovile,kai reikes,vezk savo grozi pas mane,nes du tokio pat amziaus vasaras leidzia pas mane.Bus smagu,nes as labai jaunatviska mociute.

  6. Nida:

    Odeta, čia tas užburtas ratas be pradžios ir be pabaigos: mažas vartojimas, nes aukštos kainos, aukštos kainos nes nėra vartojimo… Net neabejoju, kad po kokių 10 metų ir Lietuva priartės prie normalaus maisto standartų pasiūlos ir galimybių tą maistą įsigyti. Čia kaip kažkuris lektorius start-upų konferencijoje teisingai įvardino: „mes nesam alkani, nes mes nežinom kas yra geras maistas.”

  7. odeta:

    Prie gero greitai priprantama:) O LT sako nėra vartojimo, todėl ir nėra paslaugos, produktų. Jūs merginos grįžkit grįžkit, daugiau bus vartotojų, o gal tada ir paslaugos atsiras?:) (juokauju) Nors aš mielai išlėkčiau į FR pariogsoti su servisu fantastiško maistelio ir servso:)

  8. Nida:

    Rūta, tikriausiai grįžusi kursiu „Grįžusių į Lietuvą” klubą:) Kad būtų kam ant peties paverkti, prisiminimas pasidalinti, naujais atradimais pasidžiaugti:) O jei rimtai, tai prisiminiau tokį nutikimą: prieš gerus 6 metus vaikštom po Rimi su vyru, apsipirkinėjam, ir sutinkam jo kolegą, ką tik parsikrausčiusį iš kažkurios užsienio valstybės (Italijos, o gal Prancūzijos), kuris liūdnas desperatiškai blaškosi po milžinišką supermarketą, ieškodamas…. konservuotų pomidorų savo sultyse. Aš išpūtusi akis, vedu jį prie lentynos, baksnoju pirštu į tas išrikiuotas pomidorų skardines, o jis tik liūdnai į mane žiūri ir sako: „Šituos aš mačiau… Aš normalių, GERŲ ieškau…”. Man tada buvo visai nesuprantamas tas jo nerimas ir liūdesys. Bet dabar jau suprantamas:)

  9. Rūta:

    Ach, Nida, kokios pažįstamos baimės. Mano laikas senka mažiau egzotiškoje šalyje – Belgijoje, tačiau kiekvieną kartą apsilankius turguje su apmaudu spoksau į žuvies vitrinas ir stengiuosi kaskart nusipirkti sezoninę ir dar neragautą žuvį. Ir pasidžiaugti čia pat turguje išvalyta žuvimi. O pas mėsininką užėjus – pagal prašymą išpjautu mėsos gabalu. Ir lygiai taip pat slopinu nerimą „kaip reikės susitaikyti su lietuviška maksimų žuvies įvairove…?”, „kaip reikės atrasti geriamą vyną už realią geriamo vyno kainą?”, galų gale, kaip ir Jūs su Odeta gerai cvanktelėjot – o kaip spontaniškumas?…

  10. Nida:

    Dovile, kad ir kaip bedėliotum, yra takoskyra tarp žmonių Lietuvoje. Ir ne tik ekonominė ar miesto-kaimo. Deja, didžioji dalis Lietuvos yra „kita Lietuva” (aš ją taip vadinu), ir man dažnai nėra lengva ją suprasti. Todėl taip ir gaunasi, kai mes savais standartais pradedame matuoti tą „kitą Lietuvą”, tai žiūrim, kad nelabai susišnekam. Ir sakau tą be jokio įžeidinėjimo, o su pačiu giliausiu liūdesiu, kad tokioj mažoj šaly, deja, taip yra. 50 metų tautos kvailinimo, girdymo ir smegenų plovimo, deja, atnešė aiškiai matomus rezultatus. Kaip sako, reikia mažiausiai 3 kartų (arba 45 metų), kad „pasveiktumėm”.

  11. Dovilė:

    Ir maisto, ir bendravimo su šeima vertinimas. Aš laikausi tokios tradicijos, kad niekada niekur penktadienio vakarą neinu pasižmonėti, o lekiu iš darbo į namus ir visad darome vakarienę. Pasikalbame, pabendraujame, vyno išgeriame.
    O dėl kas apsimoka Lietuvoje ar neapsimoka, tai aš turiu pavyzdį ne iš maisto srities. Auginu pradinukę ir mums problema, kur ją palikti vasarą. Tai kai ji būna Vilniuje, tai kasdien vedame į dienos stovyklas. Aišku, kainuoja jos ne pigiai. Paskui norėjom dukrą palikti kažkiek pas senelius provincijoje, bet seneliai dar jauni ir dirbantys, tai ieškojom tame provincijos mieste kažko panašaus į dienos stovyklas ir nieko neradau. Pasikalbėjau su pora pedagogų iš to miesto, kad gal būtų puiki idėja tokią stovyklą padaryti ir man pasakė, kad neapsimoka. Na, Vilniuje su tokiom patalpų kainomis apsimoka, o miestuke tai jau ne. Absurdas kai pagalvoji.

  12. Nida:

    Eve, tai kad ir Izraelyje žmonės sunkiai dirba, vargsta, ir skaičiuoja pinigus, nes kainos (kas lankėsi Izraelyje neleis man sumeluot) yra kosminės. Bet net valgydami paprastus makaronus jie sugeba pasidaryti sau šventę. Manau, čia požiūrio klausimas. Na, ir gal tradicijų. Nes KIEKVIENO šeštadienio šventinė vakarienė su užtiestom baltom staltiesėm ir visa šeima susėdusia prie stalo, matyt, įskiepija mėgavimąsi maistu, net jei tai – pats paprasčiausias keptas viščiukas su bulvėmis. Ar mes, lietuviai, turime ką nors panašaus (be Velykų, Kūčių ir Kalėdų), kokius nors, pavyzdžiui, tradicinius sekmadienio pietus, kuriuos be išimčių kiekvieną savaitgalį šventiškai visa tauta valgytų su savo artimaisiais? Esu įsitikinusi, kad iš čia gimsta maisto vertinimas.

  13. Nida:

    asdf, dėl to, kad Lietuvoje iš bado nenumirsiu, net neabejoju:) Ir kad pomidorų šviežių, agurkų (sezono metu), ir kiaušinių kaimiškų nusipirksiu, irgi žinau. Bet kaip Odeta teisingai pastebėjo – truks to spontaniškumo jausmo ir žinojimo, kad ko beįsigeidęs gali rasti parduotuvėje. Nes planavimo laikai arba maisto gaminimo pagal tai, ką pavyko nugriebti tuščių parduotuvių lentynų karalystėje, man kelia nelabai malonius prisiminimus apie sovietų sąjungos realybę. Jau nuo ateinančio pavasario pradėsiu rinkti rekomendacijas ir adresus ką ir kur ir kaip reikia pirkti:) Tai tada jau kreipsiuosi asmeniškai:)

  14. Eve:

    Nereikia stebėtis, kad Lietuvoj nedievinamas maistas. Kai nustos išsilavinę vidutines pajamas gaunantys piliečiai (tie, kurie be BMW, nes tai proto būsena) galvot kasdien apie išgyvenimą, bus tų parduotuvių…

  15. odeta:

    Nida, man Lietuvoje irgi trūksta visų tų išpjaustymų, pasirinkimo gausos (mėsa, žuvis ir t.t.), bendravimo, o svarbiausia spontaniškumo…kad sugalvojusi pasivaišinti tunu, midijomis, anties krūtinėle ar jautienos kepsiu turiu iš anksto planuoti, užsakinėti ir t.t. kai jau gauni užsakymo momentu užsigeistą produktą, kartais jo jau ir nebenori ar per tą laiką netyčia būni užmačiusi ir spontaniškai nusipirkusi ką nors kitą:) Tuo klausimu užjaučiu,deja reikės padirbėti su savo sąmone ir įpročiais:)
    Tačiau, koks didelis džiaugsmas užlieja, kai visai netyčia pamatai, kad pas mus jau galima nusipirkti putpelių, kad jau gaminami sūriai verti dėmesio ir kad Rimi jau galima užsisakyti normalaus seafoodo. Po truputėli, žingsnelis po žingsnelio artėjame ir mes link civilizacijos:)
    O paguosti negaliu, teks priprasti prie realybės, bet ji nėra pati baisiausia:)))

  16. asdf:

    teko izraely pas Abu Hilve atitikmenį dirbt. su sūriais. atrodo žmogus daro ne dėl to, kad klientą myli, maistą myli, kad pinigų reikia, net ne dėl to, kad patį darbą ar ožkas mylėtų, o dėl to, kad.. kad nėra kad. nėra jokios priežasties. daro ką jaučia, kad reikia padaryt. vadindavo fermą savo rojum ir savo kalėjimu. jei būsit kada aplink beer shevą, užsukit į Tsedek firmą, sūriai skanūs, ferma graži, o ir savininką tikrai verta pamatyt.

    Esu tikra, būsit patenkinta ir lietuvoj. yra magijos planuotis maistą savaitei į priekį, važiuot 50 km dėl anties, susipažint su tais žmonėm, kurie gyvena dėl savęs, dirba iš širdies mūsų stiprioj sistemoj, kur dar vis labai normalu ir sveikintina dirbt dėl išorinių tikslų. jei lietuvoj reiks pomidorų, agurkų ar kiaušinių gamtinės žemdirbystės principais užaugintų, lauksim. lauksim jei ir nereiks

  17. Nida:

    Prajuokinai su ta mergina, kuri teigia, kad nemato niekas ką valgai:) Dabar su vyru kikenam:) Iš tiesų Lietuvoje svarbu, kad tik BMV vairuotum, su dujų įranga, kad pigiau būtų:) Visa kitka – nesvarbu, tik fasadas:)

  18. Dovilė:

    Nida, man viena tokia mergina visai rimtai aiškino, kad tai ką valgom, tai niekas gi nemato, galim ir bulvėm užsikimšt, o va kuom apsirengęs ir kokia mašina, tai visi mato ir reik dėl to stengtis. Gyvenam parodomąjį gyvenimą dėl aplinkinių.
    O dėl tų pusės avinuko, tai pataikei, nes kaip tik su tėvais pirksim po pusė avinuko iš kažkokių ten ūkininkų 😉

  19. Nida:

    Būtent, Dovile. O nereikia ir nėra dėl to, kad mes nemokam vertinti maisto, ir neturim gero maisto kultūros nei tradicijų. Mes jo nedievinam maisto taip, kaip tą daro italai, ispanai, prancūzai, arabai ar žydai. Dėl to ir turim tą, ką turim. Dar mano močiutė sakydavo: „o tai koks skirtumas kuo skrandį apgaut?”. Tol, kol mes tik „skrandžius apgaudinėsim”, o ne mėgausimės maistu, tai ir nebus nieko panašaus Lietuvoje. O ta rinka, jei ji būtų pamišusi dėl maisto kokybės, o ne dėl pigių akcijų, nebūtų tokia ir maža…

  20. Dovilė:

    Oi,Nida, taip smagiai susikaitė. Dar vyrui garsiai perskaičiau visą postą, tai dabar irgi diskutuojam ta tema, kad nėra LT geros mėsos. Jis avienos, jautienos gerbėjas, tai irgi burba dabar „lietuviams toli toli iki to”, „neapsimoka”, „nera salygu”, „nieks neperka, nes niekam to nereikia”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *