Kaip gera, kai po didelių darbų yra galimybė pailsėti, atsipūsti ir pagalvoti apie tai, kas padaryta ir ką dar norėčiau daryti ateityje… Praeita savaitė buvo tarsi besisukantis malūnas – su televiziniais ir radijo interviu, maloniais pokalbiais su žurnalistais, o viskas sukosi apie tą patį, apie ką sukosi pastarąjį pusmetį mano visas gyvenimas: naują knygą. Pradžioje buvo labai daug jaudulio, nes gi ne kasdien, žmogus, prieš kameras gyvame eteryje imi ir atsisėdi:) Ir nors esu pati dirbusi televizijoje, ir tie koridoriai ir studijos pažįstami kaip kokie antri namai, bet tik iš šitos pusės kamerų, ne ten, kur spindi prožektoriai. Pamenu, kažkada, kuomet ieškojome TV1 kanalui diktorės (labai norėjom sugrįžti į tuos retro laikus, kuomet apie kiekvieną laidą žiūrovams pranešdavo diktorė, pamenat?:)), darėme daug filmavimo bandymų, testavome nemažai norą tapti diktoriais pareiškusių žmonių. Mano kolegos juokais įstūmė vieną dieną į studiją ir mane, ir davė perskaityti kažkokį tekstą. Prakaitu apsipyliau dar prieš įjungiant kameras, nors žinojau, kad tai tik žaidimas, ir juolab, ne tiesioginis eteris:) Tiesa, kai pamačiau save ekrane, kuomet peržiūrėjom medžiagą, juokiausi iki ašarų, nes užėmiau vos penktadalį ekrano:)) Mano smulkūs veido bruožai buvo draugiškai pripažinti nelabai tinkami televizijai:) Jau nekalbant apie greitakalbę:) Nors, kiti kolegos juokėsi, kad aš perskaityčiau kur kas daugiau žinių per tą patį laiką:)
Tai štai kaip mes žaisdavome televiziją jau būdami suaugę:) O praeitą savaitę buvo tikri „žaidimai”. Pirmasis interviu „Labame Ryte” su Ignu Krupavičiumi buvo tarsi šaltas rytinis dušas: atsikėlusi 6 val ryto jau lėkiau tuščiomis Vilniaus gatvėmis į LRT studiją. Šauniosios grimuotojos (kurios – tik pagalvokit!! – dirba kasdien nuo 5 val ryto… ) žvaliais gali paversti net labiausiai užmiegotus veidus (maniškis toks nebuvo, nes menkai bluostą tesudėjau naktį:)). Ignas – tikras televizijos liūtas, jo ramybė ir puikus pasiruošimas temoms, kuriomis jam teks kalbėti, – tai sėkmės garantas. Juolab, kad Ignas visai neseniai pats lankėsi Izraelyje, per savaitę aplankė visas svarbiausias vietas, tad ir jo paties įspūdžiai buvo švieži. Gaila, kad mudu nepasimatėm – prasilenkėm: aš išskridau į Pietų Afriką, kuomet jis su filmavimo grupe atvyko į niekad nemiegantį Tel Avivą…
Juokingiausia buvo, kuomet po „Labo Ryto” laidos, dar nespėjusi nusivalyti grimo, išskubėjau į susitikimą, kuris po pusvalandžio turėjo prasidėti kitame Vilniaus gale – netorli BIG’o. Pakeliuj užsukau kavos puodeliui Peugeot salono kavinėje. Kai pravėriau tuštutėlės kavinės duris, pamačiau išsprogdintas barmenės akis, o už jos nugaros didžiulis televizorius rodė „Labą Rytą”. Vargšė, ji tikriausiai niekaip nesuprato, kaip čia prieš dešimt minučių mane tarsi matė TV, o dabar įžygiuoju su tuo pačiu sceniniu makiažu pro duris:) Labai smagiai pasijuokėm.
Kiti interviu buvo daug lengvesni… Nuoširdus ir šiltas pokalbis su buvusia kolege iš LNK Asta Duduryte „Žinių Radijo” studijoje visiškai neprailgo, nors tęsėsi valandą!! Ir keturios kameros, kurios transliavo mūsų pokalbį visam internetui, visai nemaišė. Kalbėjomės apie viską, ir dar tikriausiai būtumėm plepėję, jei ne vaikinukai anapus studijos stiklo, mosikuojantys ir rodantys „užtrauktuko” ženklus ant lūpų, turintys transliuoti reklamą:)
Pokalbis su Ieva Rekšyte iš L’Oficel buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis – kaip smagu, kad jaunoji karta tokia išprususi, domisi kultūra ir kartu su kitais kolegomis kuria tokius sielą praturtinančius leidinius kaip „IQ”, „Iliustruotasis mokslas” ir kitus aukštos kokybės žurnalus. Tuo tarpu pokalbis su Stiliaus žurnaliste Daiva Kaikaryte buvo tarsi smagus paplepėjimas su gera drauge prie kavos puodelio (nors Daivos iki šiol asmeniškai nepažinojau:)). Na, o pašnekesys infoTV studijoje su žaviąja Rasa Tapiniene praėjo jau net be jaudulio:) Bejuokaudamos, kad tarsi susitarę nešiojame tokias pačias šukuosenas ir galėtumėme užduoti publikai klausimą kuri yra kuri, vos pastebėjome, kad iki mūsų įjungimo eterin beliko tik 10 sekundžių:)
Atskiras pagyrimo žodis – grimuotojai Kristinai. Jaučiausi tarsi kokia nuotaka, kurią puošia svarbviausiai gyvenimo šventei. „Ar jūs kiekvieną taip dailinat, Kristina?” – paklausiau buvusios kolegės. Ši tik nusijuokė ir pasakė: „Taip, jei tik asistentai tarpdury nestovi ir neskubina:)”.
Knygos pristatymo renginys Akropolio Pegase buvo tikra šventė, vainikavusi pastaruosius metus trukusį ne vien mano, bet ir visos mano komandos darbą. Širdis kilnojosi, kai pamačiau tiek susirinkusių svečių!! Knygyno darbuotojai baiminosi, kad žmonių nebus daug, ir 50 kėdžių, kurias mano prašymu jie išstatė knygyno salėje, bus tuščios. Tačiau kėdės ne tik buvo pilnai užsėstos, bet dar apie 150 žmonių teko stovėti!
Kaip smagu, kad renginį vesti sutiko mano bičiulis, mano sielos draugas Rytis Zemkauskas!! Mums paprasta bendrauti, nes dažnai žodžių net nereikia:) Neapsakomas siurprizas buvo Birutės Dambrauskaitės pasirodymas – tai buvo jos dovana man ir mano knygos skaitytojams! Tie, kas nebuvo girdėję linksmų jidiš dainų apie bulves, gefilte fish ir kitus žydiškus dalykėlius, galėjo mėgautis Mišos Jablonskio atliekamomis dainomis.
Na, o ilga eilė kantriai laukiančių autografo mane sujaudino iki širdies gelmių. Viena moteris džiaugėsi, kad tai pirmasis jos gyvenime autoriaus autografas. Tiek pažįstamų, tiek draugų, tiek giminių, tiek visiškai nepažįstamų žmonių tikrai nesitikėjau. Visiems didelis ačiū, kas atėjote, kas buvote kartu.
Ir žinoma, nebūtų tas vakarėlis toks pavykęs, jei ne mano organizacinė komanda: Delija (kuri net savo kelionę į Norvegiją turėjo atidėti, kad tik pati viską spėtų sukoordinuoti), Virginija (kuri visada ir visur yra kartu, ką bedaryčiau), Laima, kuri profesionaliai prižiūrėjo, kad ant stalo nieko nepritruktų, ir mano vyras Darius, kuris, kaip pats sakėsi, tarsi studentiškais laikais pjaustė visam fakultetui sūrį ir pilstė košerinį Yarden vyną.
(Ačiū Astai Gunarsson už nuotrauką)
O galų galiausiai noriu dar kartą padėkoti savo rėmėjams – Rokiškio sūriui (taip taip, šie vaikinai jau greitai savo pagamintais košeriniais sūriais maitins izraeliečius!!), ir Yarden vynino distributorius. Įsidėmėkite šį pavadinimą, nes jei imsitės rengti žydišką vakarėlį pagal mano publikuotus receptus, neapsieisite be košerinio vyno Yarden!!!! (ieškantiems daugiau informacijos – spustelkite banerį šio puslapio viršuje, dešinėje).
Skanių jums visiems izraelietiškų akimirkų!
Nida (o nuotraukoje – mano Mama!)
Iš nuotraukos matyti, kad renginys pavyko, visi šypsosi ir džiaugiasi gyvenimu.
Smagūs įspūdžiai 🙂 Džiaugiuos kai žmonės daro tai kas jiems patinka:)
Donata – būtinai!! Nuo rugpjūčio būsiu Lietuvoje visąlaik, bus proga susitikti ir susipražinti (ir pasirašyti ant knygos):) Skanių jums izraelietiškų įspūdžių!
Kaip gaila, kad nebuvau pristatyme, bet tikiuosi ant jau nusipirktos jūsų knygos vistiek kada nors gauti autografą:) myliu Izraelį ir tiek!
Ačiū Grita, ačiū Kristina. Raudonuoju iki pat ausų, kad iki Kauno taip ir neatvažiavau… Šeštadienį ir vėl atgal į Tel Avivą traukiu, tad niekaip neišeis Kaune pasimatyti. Mėginsiu paieškoti kokios progos, kai jau skrydžių datos neribos…
Nida, džiaugiuosi, kad taip puikiai sekasi pristatyti knygą. Pasidovanojau ją dar praėjusį savaitgalį, perskaičiau porą kartų (aš visas kulinarines knygas skaitau, pradedant įžangomis, baigiant bibliografija:) ir galiu tik patvirtinti tai, ką iš karto įtariau – ji puiki! Ir receptai, ir istorijos, ir nuotraukos. Tikrai žinau, kad bus dažnai naudojama mano virtuvėje.
O dėl Kauno pritariu – būtų gražu ir pas mus apsilankyti:)
Labai dideli sveikinimai,viskas tiesoig nuostabu,tikiuosi,Kaunas neliks nuskriaustas.
Ačiū, Dovile, Odeta. Jūs mano ištikimiausios:) Vyras išties prie stalo budėjo – paskui kai papasakojo, tai juokiausi, kaip jis ten vaikė nuo vaišių, kol renginys nepasibaigė:) Kai paklausiau, kodėl vaikė, juk ten viskas svečiams buvo, tai jis atsakė: „o tai kodėl tie gudručiai turi būti, kurie per renginį pripuls prie vaišių, o tie, kurie sėdi ir klauso paskui bus prastesni??”:) Odeta, tau knygos jau paliktos, parašysiu iš kur pasiimti:)
Nida, džiaugiuosi, kad pavyko visi renginiai:) Man pavyko tik rytinę informacinę laidą paskubomis pažiūrėti, bet stilistų darbą įvertinau toje sekundėje:)
Nuotraukos nuostabios, emocijos trykšta, o mama žavinga.
Dabar belieka laukti Tavęs sugrįžusios į blogą:)
Knygos vis tiek noriu:)
Smagu ir tavo įspūdžius išgirsti. Smagu kai kalbina tau artimi dūšia žmonės (Asta, Rytis), nes iškart matėsi kaip laisvai jūs bendraujate, kaio girdite vieni kitus ir vyksta pokalbis, o ne vien kažkoks darbinis interviu reklamai. Vyras šaunuolis, mačiau kaip prie stalo budėjo. Net su drauge apšnekėjom, kad geras pagalbinkas ir palaikytojas;-) Ir tavo draugės visos šaunuolės. O mama, tai ir gražuolė.
P.S. košernas vynas toks sunkokas buvo. Kiek jame ten laipsnių?;-)))