Aš maniau, kad apie koldūnus žinau viską:) Na, kad išbandžiusi juos esu pagamintus visais įmanomais metodais… Tačiau po šios dienos supratau, kad vieno metodo visgi dar nebuvau atradusi – tai koldūnų kepimą ant griliaus grotelių! 

Bet pradėkime viską nuo pradžių. Koldūnai mano gyvenime, taip kaip ir daugelio iš jūsų, tikiu, atsirado vaikystėje. Dažniausiai koldūnų fėjomis būna močiutės, nes viena vertus, jos turi daugiau laiko lipdyti tešlos paplotėlius, kita vertus – jų rankos labiau įgudę, tačiau užvis svarbiausia, kad močiutės visada pagamina tą, ko prašo anūkai:) O kurie gi anūkai nemėgsta koldūnų, jūs man pasakykite?:) Dėl įdaro galim ginčytis – kam skanesni su varške, kam su mėsa ar su bulvėmis, bet koldūnai yra šventas reikalas, kad ir ką jūs man besakytumėte. 

Tada mano gyvenime buvo kitas koldūnų etapas – studijos. Šaldytų koldūnų tais laikais gal net nebuvo (o jei ir būtų buvę, kažin kur mes juos būtumėm laikę bendrabučiuose be šaldytuvų?), tad kai tik gaudavom stipendijas, eidavom į koldūninę. Pasirinkimas ten buvo visada vienodas, ir visada vienodas būdavo koldūnų skaičius, kuris būdavo įdedamas į lėkštę. Aš nepamenu tokio jausmo, kad būčiau pagalvojusi: „na gerai, prisivalgiau sočiai tų koldūnų, daugiau nenoriu”. Taip tiesiog nebūdavo. Nes koldūnų neįmanoma prisivalgyti (o juo labiau persivalgyti):) Štai todėl aš visada slapčia tikėdavausi, kad ta teta, kuri dėdavo koldūnus į lėkštę, apsiskaičiuos ir vietoje 9 įdės visus 10!! 🙂

Vėlesniuose etapuose aš keliaudama po pasaulį pažindinausi su kitokiais koldūnais: lenkiškais pierogi, itališkais ravioli, gruziniškais khinkali, uzbekiškais manty, japoniškais gioza… Kaip matot, koldūnai ir yra tas universalus komforto maistas, kurį valgo visos tautos, tad būtent todėl jis ir yra toks gardus ir neatsivalgomas. 

Jei peržvelgsite prekybos centrų šaldiklius, kokių tik koldūnų ten nepamatysite! Aš tikrai savęs garsiai paklausiu visuomet, ar verta namuose terliotis pusę dienos, kai yra tikrai kokybiškos produkcijos, patogiai supakuotos, ir laukiančios manęs namų šaldiklyje, kada tik mane užpuls bado priepuolis, arba žvėriškai užsimanysiu tų koldūnų:) Tačiau kai šiandien išmėginau dar ir keptus ant grotelių koldūnus, supratau, kad tai bus mano šios vasaros pasirinkimas!

Kepimui naudojau VIČI koldūnus, kurie man, tiesą sakant, pagal formą, skonį ir grožį labiau panašūs į gyozas!:) Šių koldūnų tešla plonytė, tad iškepusi ji tampa labai traški. Išbandžiau koldūnus su vištienos ir su kiaulienos įdaru, ir net nežinau, kurie skanesni. Abu tiesiog puikiai subalansuoto skonio. 

SVARBU: griliuje tinkami kepti ne visi koldūnai. VIČI koldūnai, kuriuos aš kepiau, yra pasterizuoti, būtent todėl per tas kelias minutes, kurias jie praleis ant karštų grotelių, spės iškepti. Tikrai ne visi koldūnai gali būti kepami griliuje! 

Kai kepsite koldūnus ant grotelių, pirmiausia juos atšildykite (patariu tą daryti šaldytuve, ne kambario temperatūroje. Tiesiog iškėliokite šaldytus koldūnus ant pjaustymo lentelės ar kokios didesnės lėkštės, ir palaikykite šaldytuve kelias valandas iki kepant). Įkurkite grilį, o koldūnus suverkite ant iešmų (jei grotelės su plonais tarpais, galite kepti ir nesuvėrę, tačiau labai pavargsite po vieną koldūną vartyti kepant:)). Visus suvertus koldūnus patepkite aliejumi arba tirpintu sviestu. Aliejumi patepkite ir groteles. Klokite iešmus ant karštų grilio grotelių ir kepkite apie 2-3 minutes, tada apverskite kita puse ir kepkite dar tiek pat. 

Patiekti galite ir su grietine, ir su pomidorų padažu, o jei norėsite autentiškesio azijietiško skonio, siūlau greitai susimaišyti štai tokį sojos ir česnakų padažą.

Sojos ir česnakų padažas

• 1/4 stiklinės ryžių acto
• 1/4 stiklinės sojos padažo
• 1 skiltelė česnako, sutrinta
• 1/2 šaukštelio smulkiai tarkuotos imbiero šaknies
• Žiupsnelis čili pipirų dribsnių
• 1/2 šaukštelio sezamų aliejaus
• 1 šaukštelis svogūno laiškų, smulkiai supjaustytų

Visus ingredientus sumaišykite ir patiekite po maždaug 10 minučių, kai skoniai pilnai atsiskleis. 

Šis receptas sukurtas bendradabiaujant su „Viči”.