“Gyvenimas – lyg geras mėsos kepsnys. Minkštas, gardus, su gausybe prieskonių. Argi pakanka vieno?“ – vilioja užrašas ant vienos populiariausių Floridos kepsninių valgiaraščio. Šioje frazėje – daug daugiau tiesos apie Amerikos maistą ir valgymo įpročius, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio…

Maisto kultas Amerikoje – neįtikimas. Čia valgoma visur ir visada, o nuolatinis kramsnojimas gali pasirodyti pagrindinė žmonių pasitenkinimo gyvenimu išraiška.

Greitojo maitinimo užeigos pasitinka vos už dviejų žingsnių nuo „rankovės“ oro uoste, kai išlipi iš lėktuvo, bado akis, kai laukimo salėje palydi išskrendančiuosius. Tipiški restoranėliai nuolat šmėžuoja prieš akis – kad ir kur eitum, keliautum, sustotum. Mėsainius šlamščiantys ir dietinę kolą iš plastikinės litro talpos stiklinės siurbiantys storuliai – įprasta Amerikos vizitinė kortelė. Tačiau tai tik pirmas įspūdis ir labai paviršutiniškas Amerikos virtuvės vertinimas.

Tingumas ar smalsumas?

Klysta tie, kurie mano, kad pagrindinis amerikiečių maistas – vien tik sunkiai apžiojami mėsainiai. Amerika – tai virtuvių mišinys, skonių harmonija, tradicijų puokštė ir neapsakomas valgymo malonumas. Čia gali paragauti bet kokio pasaulio kampelio maisto: tokios įvairovės nerasi jokioje  kitoje valstybėje.

Amerikiečiai mieliau renkasi viešąsias maitinimo įstaigas, nei gamina namuose. Gal tai būdas betarpiškai pabendrauti, gal noras pažinti  kulinarijos pasaulį, o gal savotiška tingumo išraiška?..

Rūkstančios kepsninės gamtoje – bene mėgstamiausia amerikiečių maisto ruošimo „technika“. Parduotuvių lentynos nuklotos padažais, milteliais ir pusgaminiais, tad gaminti maistą patiems – itin nesudėtinga. Todėl šįkart mano kelionės kulinariniai įspūdžiai suksis apie įdomiausias aplankytas užeigėles ir ten ragautą skaniausią Rytų Amerikos pakrantės maistą. O pabaigoje išduosiu gardžiausių pasaulyje – ant laužo čirškintų – amerikietiškų šonkauliukų kepimo paslaptį ir firminio kokteilio receptą.

Skubantys niujorkiečiai

Pelnytai pasaulio sostine tituluojamas Niujorkas – tai kiaurą parą verdantis gyvenimas: milijonai kostiumuotų darbuotojų, dūzgiančių saulę užstojančiuose šimtaaukščiuose dangoraižiuose, keliais aukštais judantis transportas, nesibaigiančios statybos, mirguliuojančios reklamų šviesos, prašmatniausios parduotuvės, ošiantys gyvosios muzikos klubai, ir, žinoma, galybė įvairiausių restoranų. Norite sužinoti, koks tradicinis Niujorko patiekalas? Šviežių krabų pyragas (crab cake). Populiariausias užkandis? Riestainiai, apibarstyti druskos kristalėliais (pretzels).

Jei darbo dieną per pietus pateksite į Manhatano centrą, galėsite pasijusti tarsi nuolat skubantis biuro tarnautojas: milžiniškuose bufetuose kaipmat išgraibstomi traškiųjų salotų indeliai, azijietiški troškiniai ir šviežios sultys. Kai kurie suka į košerinio maisto užeigėles, kiti pasitenkina bananu, saldžiu pyragaičiu ir puse litro šaltos kavos Starbukse. Gaišti prie prekystalio netenka ne vien dėl didžiulės armijos aptarnaujančiojo personalo, bet ir dėl skaičių etiketėje: šalia patiekalo kainos paprastai užrašomas ir kalorijų kiekis, kad dietų besilaikantiems niujorkiečiams būtų paprasčiau planuoti savo kasdienį racioną. Šis sumanymas, lyg koks nebylus priekaištas už ką tik suvalgytą bandelę ar šiltą spurgą, matyt ir verčia didmiesčio gyventojus užplūsti vietinius parkus ir pakrantes ilgiems bėgiojimams ristele…

Legendinis Vašingtono restoranas

M gatvė Džordžtaune, Vašingtono senamiestyje. Šeštadienio vakarą triukšmas čia netyla iki paryčių. Staliuką „Clyde‘s“ restorane verčiau užsisakyti gerokai iš anksto. Daugiau nei keturis dešimtmečius veikiantis legendinis restoranas – itin mėgstamas vietinių ir miesto svečių. Labiausiai vertinamas dėl gardžių mėsainių tikrus gurmanus „Clyde‘s“ šiandien žavi moderniosios Amerikos virtuvės patiekalais: čia susipina geriausios Italijos, Azijos, Lotynų Amerikos kulinarijos tradicijos. Maistas tirpsta burnoje, o garsiai bendraujanti publika su tarp staliukų nardančiais padavėjais, nešinais už save didesniais padėklais, sukuria išties nepakartojamą atmosferą.

Tie, kuriems įdomu pajusti tikras Amerikos virtuvės ištakas, neturėtų aplenkti „Fish Market“ restorano Vašingtono priemiestyje Aleksandrijoje. Daugiau nei du šimtmečius stovinčiame pastate miestelio centrinėje gatvėje kadaise veikė karo lauko ligoninė. Karams pasibaigus čia buvo mėsinė, vėliau – alaus darykla, kol galiausiai prieš tris dešimtmečius įsikūrė stilingas žuvų restoranas.

Garsėja žuvimis ir ledais

Vašingtono gyventojai puikiai žino šią užeigą, kadangi vargu ar galima rasti šviežesnių ir gardesnių žuvų, nei ruošiamos „Fish Markete“.

Firminis restorano patiekalas – pikantiškos keptos krevetės su garuojančiomis šviežiomis bandelėmis, užgeriant įspūdingu bokalu vietiniame bravore pagaminto alaus. „Fish Markete“ galima įsigyti ir prieskonių mišinio, kuriuo gardinamas gaminamas patiekalas: belieka šviežutėles krevetes, gausiai apibarsčius įvairiausiais pipirais, apkepinti svieste ar alyvuogių aliejuje.

Šiame restorane ruošiami švieži ledai – dar vienas gardumynas, dėl kurio verta belstis keliasdešimt kilometrų nuo Vašingtono centro. 1939 m. tuomet dvylikametis paties „Fish Market“ savininko tėtis dirbo garsiausioje to laikotarpio ledainėje centrinėje Vašingtono gatvėje. Prezidento F.D.Roosevelto žmona ten gaminamais ledais mėgo vaišinti Baltųjų rūmų svečius. Įžvalgus vaikinas užsirašė ledų receptus ir saugojo juos net 60 metų. Šiandien visi norintieji gali mėgautis autentiškais amerikietiškais gardumynais.

Apsivalgymo šventės

Bufetai – dar viena Amerikoje prigijusi tradicija. Sumokėjęs nustatytą kainą, gali kirsti, kiek tik telpa, meksikiečių, kinų ar japonų patiekalus. Savaitgaliais tokios apsivalgymo šventės kainuoja keliais doleriais brangiau, tačiau ir asortimentas žymiai didesnis.

Vaišintis japoniško maisto restorane „Todai“ vienam žmogui kainuoja 29 dolerius. Nepersivalgyti – neįmanoma. Raminuosi tuo, kad japonų virtuvė – tokia „sveika“…

Tradiciniai 35 rūšių sušiai čia mažai ką vilioja, nes aplink garuoja keliasdešimt karštų jūrų gėrybių, mėsos ir žuvų  patiekalų, pilni stalai austrių ir šviežių salotų, masina keletas kvapnių japoniškų sriubų rūšių ir gausybė vaisių bei desertų. Kas pusę valandos lankytojai vaišinami užkeptomis karališkosiomis krevetėmis ir omarais. Tačiau man skaniausios – krabų kojos: iškrapštytas sultingas minkštimas dažomas lydytame svieste. Tiesa, jei jau nusiteiksite nepakartojamai krabų kojų lukštenimo vakarienei, verta susitaikyti su tuo, kad dėvimus drabužius grįžus iškart teks mesti į skalbimo mašiną.

Ir rykliams – pietų metas

Florida – tai rojus kūnui, sielai ir skrandžiui. Ypač tų, kurie mėgsta žuvis ir jūrų gėrybes. Į piečiausią Amerikos regioną – Florida Keys salyną – skuba žvejai, vandens sporto mėgėjai, nardymo meistrai ir tie, kurie nori pasmaguriauti vos prieš valandą sugautomis žuvimis. Islamorada Fish Company – tarsi ištisas miestelis, įsikūręs siaurame smėlio ruože, kurį iš abiejų pusių skalauja žydros Atlanto bangos. Čia ir prieplauka, ir šviežių jūrų gėrybių parduotuvė, ir didžiulis restoranas ant medinių polių.

Neverta net pasakoti apie burnoje tirpstančias šviežutėles tą pačią dieną sugautas įvairias egzotškas žuvis, kepamas ant žarijų, apvoliotas džiūvėsėliuose arba kokoso drožlėse, – reikia pačiam ragauti…

Didžiausias netikėtumas buvo paskanauti ne žuvies, o aligatorių kepsnio – balta sultinga mėsa skoniu priminė vištieną. O didžiausią įspūdį paliko firminis restorano patiekalas – virtos akmeninių krabų kojos, lukštenamos daužant jas mediniu plaktuku.

Restorano svečiai gali stebėti, kaip maitinami rykliai. Čia pat, po kojomis, plaukiojantys vandens plėšrūnai greitai pajunta, kad atėjo pietų metas: mėtomas žalias žuvis jie gaudo tiesiog ore, garsiai taukšėdami galingais nasrais.

Didkepsniai per visą lėkštę

Argi galima išvažiuoti iš Amerikos, neparagavus sultingo didkepsnio? Savotiška kepimo ant grotelių manija sergantys amerikiečiai – tikri šios srities specialistai. Jautienos kepsniai Sam Seltzer restoranuose tokie minkšti ir sultingi, kad juos valgant beveik nereikalingas peilis! Visą lėkštę užimantis kilograminis „T-bone“ kepsnys – tikra šventė mėsą garbinantiems gurmanams.

Jos nevalgantieji taip pat neliks nuskriausti: restorane – gausybė krevečių, žuvų ir net įdarytų omarų! Tiesa, užsisakius pastarąjį patiekalą, apdairūs padavėjai parūpina vienkartinį „seilinuką“, kad kliento drabužiai po vakarienės neatrodytų apgailėtinai.

Sultingų šonkauliukų paslaptis

Ilgai diskutavome su vietiniais, kodėl mėsa Amerikoje tokia minkštutė, o Lietuvoje – tarsi guminė. Išgirdome įvairiausių versijų; net ir tokių, kad vištos ten, lesinant jas pašarais su milžiniškais kiekiais hormonų, užauginamos per 72 valandas, o jautukai šeriami tik kukurūzais. Tačiau paslaptį, kaip ant žarijų kepti šonkauliukai išlieka tokie sultingi, vis dėlto išgavau.

Pasirodo, iš pradžių jie apie 20 min. verdami pasūdytame vandenyje su prieskoniais. Atvėsinami, apibarstomi prieskoniais ir kelias valandas marinuojami mėgstamuose padažuose, o kepant ant įkaitusių žarijų – kelis kartus aptepami saldžiarūgščiu džiovintų slyvų skonio BRBQ padažu.

Jei ryšitės surengti amerikietišką fiestą savo namų ar sodybos kiemelyje, būtinai pasiūlykite svečiams mėgstamiausią amerikiečių gėrimą – kokteilį „Manchatan“: ¼ Burbono, ¼ Viskio, ½ saldaus vermuto ir šiek tiek saldžių vyšnių sulčių. Patiekite labai atšaldytą arba užpiltą ant smulinto ledo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.