Tęsiu eksperimentus su šviežiais kalmarais. Ir nors nuolatinė skaitytoja Kristina davė pastabą dėl pernelyg „vaizdingo” kalmarų darinėjimo aprašymo praeitame įraše :), aš visvien esu įsitikinusi, kad tokia informacija galėtų būti naudinga pradedantiesiems. Juk ir aš pusmetį vaikščiojau šalia prekystalių su šviežiais kalmarais, kol pagaliau ryžausi imtis patiekalų su jais gaminimo! 🙂

Šiandien su vyru sėdėdami terasoje ir užkandžiaudami išties puikiu gurmanišku patiekalu su kalmarais (kurį tuoj pat aprašysiu), prisiminėme vieną juokingą istoriją, kodiniu pavadinimu „Bazilikas”. Tuo metu, kai istorija „Bazilikas” vystėsi, ji jokiais būdais neatrodė juokinga. Anaiptol, puikiai atvaizdavo lietuvišką realybę, kuri, deja, smarkiai skiriasi nuo Viduržemio jūros kulinarinių realijų…

Istorija „Bazilikas” prasidėjo vieną atšiaurų pavasario rytą Vilniuje, kai Maximoje nusipirkau vazonėlį su žaliuojančiu baziliku. Sumokėjusi 6, o gal ir visus 8 litus, parsinešusi namo, augalėlį puoselėjau ir taupiau: į patiekalą įdėdavau tik vieną kitą lapelį, tiek saugodama baziliko grožį, tiek taupydama, kad ilgam užtektų. Netrukus atėjo vasara ir su visa šeima išsiruošėm poilsio į Nidą savaitei-kitai. Jei bazilikas būtų likęs namuose, grįžusi būčiau lauk išmetusi krūvelę šieno, tad nusprendžiau savo baziliką vežtis į pajūrį.

Prisikrovėm tąkart pilną mašiną: drabužiai visiems keturiems sezonams (juk Lietuvoje niekada nesi garantuotas, ar ryt nepradės pavyzdžiui, snigti), teniso raketes, sporto inventorių, Zepter puodus (be jų niekad nekeliauju, nes kitokiuose puoduose maisto gaminti nemoku), prieskonius ir, žinoma, vazonėlį su baziliku. Jam, vargšeliui, vieta atiteko pačiame kraštelyje, suspaustam šalia automobilio bagažinės lango ir vieno iš lagaminų. Gerai, kad Darius toks tolerantiškas, ir su mano Baziliku elgėsi taip pat švelniai kaip su manimi: žaliuojantiems lapeliams nieko nenutiko, o dauguma jų po savaitės lygiai taip pat sugrūstai parvyko namo į Vilnių. Štai kokia pagarba žaliai prieskoninei šakelei… Prisiminėm šią istoriją ir ilgai juokėmės, palygindami su tomis krūvomis žalumynų, kuriuos kasdien matome vietos turguje…

Nežinau kodėl prisiminėm būtent Baziliko istoriją, juolab kad šiandienos vakarienės patiekale bazilko neprireikė. Tačiau prireikė šakelės rozmarino. Nusileidau į pievelę šalia mūsų namo, kurioje kaskart pasodinamos vis naujos gėlių kompozicijos, ir nusiskyniau tą rozmarino šakelę. Čia jie auga tarsi lengviausia prižiūrimi dekoratyviniai augalai daugumoje miesto želdinių! Ech, kad Lietuvoje taip….

2 žmonėms nesunkiai vakarienei reikės:

300g išvalytų kalmarų

1 nedidelio svogūno

3 česnako skiltelės

200g marinuotų arba šviežių blanširuotų pomidorų

Nepilno šaukšto raudonojo vyno acto

1 šaukštelio su kaupu cukraus

1 šaukštelio šviežio (arba džiovinto) rozmarino spygliukų

1/2 puodelio šaldytų žirnelių

250g spagetti makaronų

2 šaukšteliai kapotų šviežių petražolių

Aliejaus

Druskos, pipirų

Pirmiausia supjaustome svogūnus, česnakus ir imamės kalmarų. Supjaustom juos žiedais (kokio pusės cm storio). Keptuvėje ar puode įkaitinam aliejų ir pakepinam svogūnus ant vidutinės ugnies, kol suminkštėja (bet neparuduoja). Suberiam kalmarus, pomidorus, kapotus česnakus, cukrų ir actą. Užverdame. Suberiame rozmarinus, pagal skonį druskos ir pipirų. Uždengiame ir paliekame troškintis apie 20 minučių. Suberiame šaldytus žirnelius, užverdame ir dar paliekame troškintis apie 10 minučių.

Per tą laiką išverdame makaronus al dente. Dedame juos į pašildytas gilias lėkštes, užpilame padažu ir pabarstome petražolėmis.

Skanaus! 🙂

Komentarų apie "Spagetti su kalmarais ir žaliais žirneliais": 2

  1. Kristina:

    Cia aiskiai GRAZIAUSIUS musu mylimo Carmel turgaus „stendus” nufotkinai:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *