Kaip gerai, kad Europoje yra Prancūzija!! Dvi valandos kelio, ir žmogus atsiduri rojuje. Mados, stiliaus, tobulų kraštovaizdžių, sūrių, vyno, kepinių, šokolado, kavos, ir apskritai maisto kulto rojuje… Man, tokiai galvą pametusiai dėl kulinarijos, Prancūzija yra šalis, iš kurios nesinori išvažiuoti. Šalis, kurioje kiekvienas atsisėdimas prie stalo virsta dalyvavimu geriausiame kulinariniame spektaklyje, turinčiame visas tradicines veiksmo dalis. Kur maistu mėgaujamasi valandomis, ir apie maistą kalbama daugiau nei apie bet kurį kitą gyvenimo aspektą.
Mane apskritai žavi šalys, kuriose egzistuoja maisto kultas. Žinau, jog nesuprastų manęs mano prosenelis, kurio mėgstama frazė buvo „koks skirtumas kuo skrandį apgauti”. Ir visgi svajoju, kad ir mūsuose būtų truputis Prancūzijos, kur kiekvieni pusryčiai prasideda su gabalėliu traškios bagetės arba saldžios brioche, parneštos iš kepyklėlės už kampo, su trijų rūšių naminiu džemu ir sūdyto naminio sviesto lėkštele. Kur kiekvieni pietūs trunka dvi valandas, kur net su vaikais gali diskutuoti apie sūrius arba Hollandaise padažą… Kur kiekvienų namų rūsyje stovi spinta su keliais šimtais butelių vyno, ir kur kiekvienam patiekalui parenkamas vis kitas butelis…
Kalbant apie prancūzų vaikus, yra svarbi detalė. Ar žinote, kad pietų pertrauka mokyklose trunka dvi valandas, o pietums vaikams visuomet patiekiamas įprastas prancūziškas meniu: užkandis, karštas patiekalas, sūrių lėkštė ir desertas. Vaikai privalo valgyti su peiliu ir šakute, o minusą užsidirbti galima greičiau ne dėl neišmoktos pamokos, bet dėl netinkamo elgesio prie stalo ar nesuvalgyto maisto! Po trijų minusų į mokyklą kviečiami tėvai, kurie raudonuoja klausydami kokie neišauklėti jų vaikai…
Ypač smagu Prancūzijoje viešėti paprastų žmonių namuose, ir bent dieną kitą būti jų kasdieninio gyvenimo dalimi. Man ypač pasisekė, nes tapau ne tik kasdienos, bet ir švenčių liudininke, tad maistas, kuris buvo ant šventinio stalo, buvo nepamirštamas… Šįkart daloinuosi nuotraukomis, tačiau kai gausiu originalius šeimos, kurioje viešėjau, receptus, naujais įrašais pasidalinsiu ir su jumis:)
Išties… Net baisu pagalvot, kad bekaifuojant Paryžiumi gali atsitikti tokia beprotystė…:( Žiauru.
Labai gražus įrašas ir dar vasara dvelkiantis. Kartu ir labai liūdna po vakar…
Tai vaziuok, net jau nezinau kaip tave prisivylioti :))) aprodysiu tau viska, cia tiek daug grazaus ir gardaus, net galva svaigsta1
Rimut, oi kaip viliojančiai skamba…. Aš tik pasikartoti galiu – mane žavi šalys, kuriose egzistuoja maisto kultas. O tokios šalys – tai Prancūzija, Italija, Izpanija, Izraelis… (beveik visos iš I radės, beje:)))
Nida, Prancuzijoje tikrai grazu ir skanu, bet taip noreciau, kad susiruostum pas mane i Ispanija. Cia taip pat vynu, cavu ir maisto rojus. Tai ir cia butu ka isragaut 🙂
Oi Odeta, ten yra rojų rojus. Nerealu. Jei turėčiau galimybę, praleisčiau Prancūzijoj didžiąją dalį metų…. 😉
Ten labai gera 🙂 Ir kunui ir sielai atgaiva 🙂