Pradžia

Kiek save prisimenu, gaminti maistą man buvo didžiausias malonumas. Kai kieme žaisdavom „namus”, aš visuomet buvau mama, kuri lėlių indeliuose makaluodavo įvairiausias košes. Tiesa, tuomet dažniausiai tik iš smėlio ir vandens.

Kai nosį įkišdavau į tikrąją virtuvę Druskininkuose, dažniausiai būdavau išprašoma lauk, kad nesimaišyčiau po kojomis ir „nedaryčiau bardako”. Mano kulinariniai sugebėjimai atsiskleisdavo tik tais vakarais, kai su baime laukdavau iš tėvų susirinkimo grįžtančios mamos. Žinojau, kad už blogą elgesį per pamokas vistiek gausiu į kailį, tad šiokie tokie gardumynai (dažniausiai tai būdavo netikėčiausi patiekalai iš virtų kiaušinių – nieko kitko gaminti nemokėjau) turėdavo suminkštinti mamos širdį.

Pirmas mano savarankiškai pagamintas patiekalas buvo barščių sriuba KTU bendrabutyje. Išvirus namines dešreles, ranka nekilo išpilti vandens, kuriame jos virė: amžinas studentiškas alkis vertė išgalvoti dar kokį nors patiekalą. Kažkur spintoje radau užsilikusių apdžiūvusių burokų. Niekuomet nemaniau, kad gausis tokia skani sriuba! Ketvirtais studijų metais nervinau visą bendrabutį, nes pernelyg dažnai iš bendrosios virtuvės sklisdavo šokoladinio pyrago kvapai…

Man pasisekė, kad šalia manęs visuomet buvo žmonės, kurie teigiamai vertino mano eksperimentus virtuvėje ir buvo kantrūs, jei kas nepavykdavo. Dukra Rūta gana greitai išaugo iš to vaikiško amžiaus, kai skanios būna tik pieniškos dešrelės ir virti kiaušiniai. Mano vyras Darius – pats didžiausias mano patiekalų ragautojas ir amžinas gyrėjas. Kaip gera, kai yra kam gaminti, ir kaip gera, kad artimiausi žmonės visuomet atviri naujovėms!

Mano draugai seniai žinojo mano pasiją virtuvei. Bet kai nuo savo puikios draugės Delijos gavau pačią netikėčiausią Kalėdinę dovaną – šį BLOG’ą – iš nuostabos net atsisėdau. Pačiai turbūt nebūtų kilusi mintis savo kasdieninius įspūdžius virtuvėje aprašyti kulinariniame internetiniame dienoraštyje. Bet nuo šiol būtinai dalinsiuosi tuo, kuo gyvenu savo virtuvėje.

Už didžiulį palaikymą noriu padėkoti savo nuostabiai draugei Daliai, žurnalo „Virtuvė” redaktorei, nuolat stumiančiai mane į priekį, skatinančiai atrasti tai, kas dar neatrasta, ir suteikiančiai galimybę lavinti ranką aprašant savo įspūdžius. Už nuolatinę techninę pagalbą ačiū Tomui – tobulam mano mokytojui, sukūrusiam šio BLOG’o dizainą ir visą jo veikimo mechanizmą, už aiškias ir suprantamas instrukcijas. Tačiau pats didžiausias AČIŪ – niekad nepavargstančiai Delijai, nes jos energija, palaikymas ir idėjos aprėpia turbūt visą Žemės rutulį. O savo mylimam vyrui Dariui esu ir būsiu nuolatos dėkinga už tai, kad jis – mano pats geriausias Draugas ir bendražygis viskame, ką gyvenime darau.