Praeitą savaitę turėjau daug darbo virtuvėje: ruošiau Dariaus gimtadienio vaišes. Pamažu sukelsiu jas ir i blog’a – kaip visuomet, gavosi neblogų atradimų 🙂 Bet kai iš šaldytuvo iššluojami visi maisto likučiai, likę po baliaus, tenka gerai pasukti galvą ką pagaminti vakarienei. Kai visų skrandžiai išlepinti šventinių patiekalų skoniu, sugalvoti ką nors paprasto, kas būtų skanu ir geidžiama, būna nelengva. Bet tol, kol spintelėje yra makaronų ir tuno (o jo pas mus visada yra, nes Darius tiesiog apsėstas tuno valgymo manija :)), išsigelbėjimas visuomet yra. Kaip sakoma, vakarienei ir vėl Viva Italia! 🙂
Šis patiekalas dėl kai kurių ingredientų turi išties ypatingą skonį, tad verta jais pasirūpinti iš anksto. Tai ančioviai ir kaparėliai. Be jų taip pat išsisuksite, bet rezultatas gali gautis šiek tiek „studentiškai” neišbaigtas 🙂
Tad imamės darbo:
1 vidutinio dydžio svogūnas, supjaustytas gabalėliais
3-4 česnako skiltelės, susmulkintos
1 morka, supjaustyta plonais šiaudeliais
5-6 švieži pomidorai, nublanširuoti, supjaustyti gabalėliais, arba 400g indelis konservuotų pjaustytų pomidorų
Gabalėlis čili pipiro (nebūtina, jei nemėgstate aštriai)
Jūros druska, šviežiai grūsti juodieji pipirai
2 indeliai konservuoto tuno (nupilti skystį)
Šlakas aliejaus
Ir stebuklingieji ingredientai:
3-4 ančioviai (iš koncervų dėžutės)
2-3 šaukštai kaparėlių
3 šaukštai juodųjų alyvuogių be kauliukų, supjaustytų žiedeliais
3-4 šaukštai smulkintų žalumynų – petražolių, raudonėlio
Procesas tiems, kurie skaito mano blog’ą, pažįstamas iki detalių 🙂 Įkaitiname aliejų, jame pakepiname svogūnus ir morkas, kol suminkštėja, tada suberiame česnaką ir čili. Kai jis paskleidžia kavapą, įmetame į keptuvę ančiovius, maišydami pakepiname trumpai. Tada suberiame smulkintus pomidorus, kaparėlius, alyvuoges, įberiame druską, pipirus (aš VISUOMET įdedu šaukštelį cukraus į padažą, nors to nenurodo joks receptas – man tokiu būdu geriau atsiskleidžia visų ingredientų puokštė). Paliekame kunkuliuoti ir nugaruoti skysčiui. Jei turite pradaryto raudonojo vyno butelį, šliukštelkit šlakelį (kol vyras/žmona nemato – jie paprastai labai piktinasi, kad „gerą daiktą” naudojam neva netinkamai).
Per tą laiką išverdame spagetti al dente, nusausinam.
Kai padažas jau paruoštas – tinkamos konsistencijos (nugaravo pakankamai pomidorų sulčių, jis tirštas ir labai skanus :)), sudedam tuno koncervus ir atsargiai išmaišome. Man skaniau, kai tunas nesuyra į košę, o pasilieka stambesni gabaliukai. Tuno ilgai virti nereikia – tik pašildyti karštame padaže. Pabaigoje suberiame žalumynus, dar kartą patikriname skonį ir į keptuvę su padažu suverčiame spagetti. Viską išmaišom ir pateikiam ant stalo.
Taisyklę dėl pastos su žuvimi ir seafoodu tikriausiai žinote? Prie šio patiekalo jokiais būdais netinka paduoti tarkuotą parmezano sūrį pasibarstymui! 🙂
