Dar taip nebuvo, kad iš kelionės aš neparsivežčiau kokios gražios kulinarinės knygos į savo kolekciją. Šįkart, sakyčiau, sumušiau rekordą – parsitempiau (tikrąja ta žodžio prasme, nes į bagažą jau netilpo, tai tempiau rankose, prie skrydžio registracijos vaizduodama, kad nei tas mano rankinis bagažas sunkus, nei ką:)) net 3 storas dideles kulinarines knygas ir krūvą žurnalų. Ne visus paėmiau: pažįstama stiuardesė po savaitės atskraidino dar pundelį:) Bijau net pradėt gilintis į tuos žurnalus, kol kas dar tik darau „degančius” darbus, bet jau kai į juos įsisuksiu, tai galas mano dietoms ir optimalaus svorio palaikymo programoms – garantuotas:)

 

Labai graži ir įdomi man pasirodė vienos populiariausių PAR blogerių išleista jau antroji knyga „Scrumptious”. Norėjosi turėti kažką prisiminimui iš mūsų kelionės, o be to PAR, panašiai kaip Izraelyje, maistui skiriama daug dėmesio. Be to, ten suplaukę geriausios pasaulio kulinarinės tradicijos, o dar turint tokius neaprėpiamus vandens plotus su grandiozinėm krevetėm, lobsteriais, austrėm, kriauklėm ir neregėtom negirdėtom žuvim, kilometrus besidriekiančius laukus su pulkais avių, stručių, karvių, pilnas savanas antilopių ir kitokios žvėrienos, jau nekalbant apie sultingus vaisius ir nuolat šviežias daržoves, tai gėda būtų negaminti skanaus maisto!

PAR gyvena didžiulė indų bendruomenė, tad nemažai kulinarijos persismelkusios indiškais aromatais. O va šitas tai man niekaip negali nepatikti! Apie savo meilę Bolivudui aš jau prisideklaravau šiame blog’e sočiai. Net savo vyrą baigiu pripratinti prie indiškų patiekalų, kurie jam iki šiol labai didelių simpatijų nekėlė:)

Tad štai šios dienos patiekalas, kurį suvartojome iki paskutinio kaulelio užsigerdami nuostabiu PAR vynu – jogurte marinuotas viščiukas su keptomis bulvėmis.

Jogurte marinuotas viščiukas  (4 asm)

1 didelis viščiukas, perpjautas per pilvo kremzlę išilgai, ir išskleistas „drugeliu”

1 citrinos juostelė

2 lauro lapai

Marinatui:

1 indelis tiršto natūralaus jogurto (200g)

2 česnako skiltelės, suktrintos

1.5 šaukšto tarkuoto šviežio imbiero

1 cirinos sultys

1/2 šaukšto pomidorų pastos

1/2 a. šaukštelio čili dribsnių (arba pagal skonį)

1 a.š. kumino

1 a.š. garam masala

1 a.š. maltos kalendros

1/2 a.š. malto cinamono

1/2 a.š. turmeriko (ciberžolės)

Druskos, pipirų

Pateikimui: kapotos šviežios kalendros

Aštriu peiliu padarome keletą įpjovų viščiuko šlaunelėse ir krūtinėlėj, kad geriau įsiskverbtų marinatas.

Dideliame kepimui skirtame inde dedame citrinos skiltelę ir lauro lapus, ant jų guldome viščiuką skūrele į viršų.

Atskirame dubenėlyje sumaišome visus marinatui skirtus produktus ir prieskonius, pagardiname druska ir pipirais. Užpilame marinatą ant viščiuko, įtriname gerai į odą iš visų pusių. Paliekame marinuotis 2-4 valandas.

Įkaitiname orkaitę iki 180C. jei kepimo inde yra vietos, aplink viščiuką galima apdėti perpus perpjautas bulves (su visa lupyna) ir pabarstyti jas druska, pipirais, bei aptepti trupučiu aliejaus. Kepame viščiuką 60-80 minučių, kelis kartus palaistydami išsiskyrusiomis sultimis.

Iškeptą viščiuką palaikome inde, kuriame kepė 5-10 Min., tada padaliname porcijomis ir pateikiame apibarstytą šviežiomis kalendromis bei pašlakstytą skysčiu, kuriame paukštiena kepė. Pateikiame su bulvėmis ir salotomis, užpiltomis saldžiarūgšiu padažu.

P.S. Nuotraukose gal to ir nesimato, bet patiekalas – tikrai labai skanus. Iš visos širdies rekomenduoju jį pasigaminti!

  1. Nida:

    Dovile, čia tai puikus pasiūlymas:)))))))) Pasinaudosiu tavo patarimu:))))

  2. Nida:

    Smagu girdėti, Viktorija! Kviečiu išbandyti ir kitus vištienos receptus – ypač neseniai pateiktą karamelizuotą vietnamietišką variantą. Kaip tik šiandien ją gaminsiu:)

  3. Viktorija:

    Na ką, išbandžiau ir šitą patiekalą: nors daug kas sako, kad višta ir bus višta kaip bekepsi, šitas derinys visų prieskonių, tikrai buvo ypatingai skanus. Na žodžiu, kai pabosta savi receptai, dabar dvi garantuotai patikimas guru maisto gamybos turiu- nesenstančią Mary Berry ir Jus 🙂
    Ačiū – elementariai paprasta ir tuo labiau ypatingai skanu! 🙂

  4. Dovilė:

    Nida, tai tu ir galėtum būti ta motyvuojanti sportuoti draugė ir šalia naujų receptų kiekvieną kartą pridėti užrašą: AR JAU BUVAI ŠIANDIEN PASPORTUOTI? JEI NE, TAI ŠIS RECEPTAS NE TAU. ;-)))

  5. Nida:

    Ir dar, Odeta teisi: greitas ėjimas, sako, dar naudingesnis nei bėgimas: dirba daugiau kūno raumenų, puikiai dega kalorijos, ir kur kas mažiau dyla sąnariai!!

  6. Nida:

    Lina, iš tikrųjų tai labiausiai motyvuoja artimo žmogaus motyvacija:) Kai mano vyras į jokią kelionę – netr trunkančią 2 dienas, nevažiuoja be sportbačių, ir niekuomet nepraleidžia prgos atsikelt valanda anksčiau ir prabėgt per bundantį miestą (ar tai būtų Londonas, ar Keiptaunas), arba blogiausiu atveju įlįsti į viešbučio džimą pusvalandžiui, tai aš nelabai turiu kur dėtis: na negi sėdėsiu tą valandą kambary ir nieko neveiksiu, tinginiausiu, jo lauksiu?… Tai ir aš iš paskos bėgu. Pliusą sau užsidirbu, o ir šiaip į sveikatą gi:)
    Odeta, va čia ir didžiausia problema tikriausiai, kad palaikymo trūksta. Arba kokios geros kompanijos – draugės kokios, bendramintės. Jei susitartumėt abi ankstų rytą susitikt, tai ir išsiridentum iš lovos. Na negi draugę pavesi?:) Aš Vilniuje šitaip ne vienus metus save „variau” sportuoti 6 ryto, prieš darbus…
    Žodžiu, merginos, užtikrinu jus, kad nieko nėra neįmanomo. Reikia tinkamo laiko, nusiteikimo, aplinkybių. Kai kam užtenka vien valios, bet aš ne iš tų:)

  7. odeta:

    Sako greitas ėjimas labai gerai. Lyg vėluotum į pasimatymą, varai, o gaunasi sportas:)
    Man su sportu blogai. Kol plaukiu tol jaučiu pasitenkinimą savimi, bet tik kur išvažiuoju ( o tai būna dažnai) vėl pradėti ilgai neprisiruošiu:( Vyras irgi nepalaiko…žodžiu nei stimulo, nei pavyzdžio, tik svoris auga.

  8. Lina:

    O,tai tu turi gera motyvacija!:-) Jei pries vyra noreciau laimeti teniso mace, tikriausiai,ir as pasiryzciau begioti:-))Bet vis vien, zinok,suteikei man vilties,kad net ir nekenciant begiojimo,galima ji,vis tik,prisijaukinti:-)

  9. Nida:

    Lina, tavo klausimas apie bėgiojimą – tiesiai į dešimtuką:) Aš visą gyvenimą NEKENČIAU bėgiojimo, ir tiesą pasakius, nelabai mėgstu bėgioti dabar. Kai atsikraustėme į IL, max atstumas, kurį galėjau nubėgti, buvo 100m. Aš nemeluoju – tik 100 metrų! Kaip ir tu, aš pavydėjau visiems smagiai lakstantiems (o ypač savo vyrui, kuris be bėgiojimo turbūt numirtų), bet aš pati dusau, man viską skaudėjo, pykino… Buvau įsitikinus, kad mano organzimas nesutvertas bėgiojimui. Bet tada nusprendžiau duoti paskutinį šansą: turėdama laiko ir svarbiausia, kasdieninę saulę, nutariau kas rytą didinti savo distanciją vienu metru. Jei jau ir šita sistema neveiks, tuomet pripažinsiu sau, kad šis sportas ne man, ir daugiau pri šio klausimo negrįšiu. Tad rytojaus dieną nubėgau 101. Dar po dienos – 102, ir t.t. Kai jau pasiekiau 500m, maniau, kad tai ilgiausia distancija, kokią mano organizmas gali pakelti. Paskui buvo 1km., tada 3 km, 5km, 10km. Svarbiausia, kad nepasidaviau pagundai viską mesti, tad ir pasiekiau tai, ko norėjau. O dabar jau gaila savo įdirbį prarasti:) Todėl ir bėgioju kelis kartus per savaitę, kad tik vėl iš naujo nuo 100m pradėt nereiktų:) Bet prisiekiu, kad kas rytą, kad užsidėčiau sportbačius, turiu ilgaaaaaaaaaai save mintyse įtikinėt, o po dažno pabėgimo pirma mintis būna „Viskas. Daugiau nebėgsiu niekada”:) Bet stengiuosi tokias mintis vyti šalin, ir vėl kitą rytą save „prievartauju”:) O iš tikrųjų, tai turiu dar vieną tikslą, dėl kurio bėgioju: mudu su vyru žaidžiam tenisą, tad tam, kad galėčiau korte tinkamai palakstyt, man reikia ištreniruotos ištvermės. Todėl kai jau labai nesinori bėgti, pagalvoju, kad kitaip nelaimėsiu prieš jį teniso mačo:))

  10. Lina:

    Nida, o tu visa laika megai begioti? As taip pavydziu tiems, kurie megsta begioja. Ziuriu i juos su tokiu pavydu;-) Svajoju,kad kas nors mane ismokytu pamilti begiojima. Gal turi koki „recepta” tuo klausimu? Nes pakolkas,kiek bandau,tai tik parsivelku nusiplukusi ir nesuprasdama, kur tas begiojimo malonumas.

  11. Nida:

    Odeta, aš panašiai dėl kulinarinių knygų jaučiuosi. Kažkada imdavau viską, kas papuolė:) Dauguma tų knygų dabar spintoj užkištos guli (bet tik dėl to, kad nekyla ranka išmesti:)), o dabar ilgai renkuosi, kurias pirkti… Turiu savo prototipą (kuris su laiku keičiasi), kas man patinka, ir kas ne. Beje, Oliveriu žavėjausi kažkurioj stadijoj (jau senokai), o dabar jis man visai ne žavus:) Ir jo receptus koreguoju, jei tik naudoju. Manau, kad ir aš jau senokai išaugau ir iš jo knygų, ir iš receptų, ir iš TV programų…
    O su tais žurnalais tai tiesa – IL normalus užsienio žurnalas kainuoja ne mažiau 10EUR., na niekaip nesinori tokių pinigų mokėti, kai užsienyje gali keturis tokius žurnalus už tiek nusipirkti…

  12. odeta:

    Gaila, kad neturiu draugės stiuardesės iš Prancūzijos. Erzini su tom knygom ir žurnalais. Vakar J.Visockajos žurnalą nusipirkau už 19Lt. Žiauru. Aš Francėj už max 3 už 5Eur nusiperku. O jeigu rimtai, tai aš kuo toliau tuo išrankesnė ant knygų darausi. Tai to tai ano trūksta. Atsimenu 1-ą Italijoje nusipirkau prieš 13 metų, o dabar jau nebesuskaičiuoju nei kiek nei iš kur. Ir galim kalbėti kiek tik norim, bet man tos Oliverio nei knygos nei TV šou nepatinka. Karts nuo karto karto aš vištą irgi marinuoju indiškuose prieskoniuose, bet ne jogurte, o kefyre. Man atrodo, kad tikrai ne blogiau gaunasi.

  13. Nida:

    O vat tuos drabužius, kurie per maži pasidaro, aš pasistengiu greitai kam nors padovanot, kad nervų man negadintų, kai spintą atsidarau:)) Kitus, sako, tie”išaugti” rūbai motyvuoja kūdėti, o mane siutina:)
    Sportuoti REIKIA, Dovile. Dėl geresnės savijautos, dėl savęs. Prisiversti reikia ir man, nors sportuoju beveik kasdien. Kai raumenų tonusas pakyla, nesinori jo prarasti, tad ir stengiuosi pertraukų nedaryti. Bet ranką prie širdies pridėjus galiu pasakyt, kad nežinau kaip bus Lietuvoj: bepigu sportuoti, kai kasdien spigina saulė, jokių darganų ir šalčių…

  14. Dovilė:

    Aš irgi jokio junk foodo nevalgau, bet visai nesportuoju, o to tai tikrai reikia. Šaunuolė, kad randi sportui laiko ir valios turi. O dėl drabužių, tai aš niekaip negaliu išmest rūbų į kuriuos tilpau, kai 10 kg mažiau svėriau.

  15. Nida:

    Dovile, jei pasakyčiau, kad prieš gerą dešimtmetį svėriau 20 kg daugiau, turbūt nepatikėtum?:) Džinsus „iš tų laikų” išmečiau visai neseniai – vis nedrąsu buvo „jei kartais ir vėl pasiekčiau tas svorio aukštumas”:) Labai stengiuosi žiūrėti ką dedu į burną – ne panikiškai skaičiuoti kalorijas, bet valgyti skaniai, tik liesiau. Be to, man pasisekė, kad nesu priklausoma nuo visokių čipsų, kokakolų, riebių saldumynų, be to pati gaminu maistą, tad matau, ką dedu į puodą. Na ir dar viena maža detalė – aš sportuoju mažiausiai 5 kartus per savaitę – bėgioju, prakaituoju džime, žaidžiu tenisą… Ir tai darau tik dėl to, jog mėgstu valgyti:) Po sporto mano sąžinė rami, nes galiu kirsti į sveikatą: sukūsti gal ir nesukūsiu, bet ir sustorėti labiau neturėčiau:) Va taip ir gyvenu:)

  16. Dovilė:

    Aš bulvių noriu;-)
    Nida, kaip tau pavyksta būti gaminti, mėgautis maistu ir išlikti tokiai lieknai?;-) Galėtum verslą padaryti ir konsultuoti tuo klausimu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *