Keptas viščiukas Atimųjų Rytų stiliumi

Ši diena buvo tarsi iš vaikystės: visą dieną praleidau… zoologijos sode:) Nepagalvokit, kad visai išprotėjau- būtent ten vyko mano fotografijos mokyklos praktinis užsiėmimas. Reikėjo fotografuoti gyvūnus.

Tel Avivo zoologijos sodas – visai ne toks, kaip Kaune, kai atėjus ir pamačius vargšus gyvūnus, patupdytus ankštuose narveliuose, taip suspaudžia širdį, kad nesinori ten daugiau eiti:( O dar kai prasideda žiema ir nėra kuo tų gyvūnų maitinti, šildyti jų narvelius, tai išvis klausiu kaskart savęs, ar toks zoologijos sodas kam reikalingas?…

Tel Avivo zoologijos sodas – tai pusiau sodas, pusiau safaris, Iš pradžių automobiliu važiuoji pro atvirą teritoriją, kurioje sau ganosi antilopės, raganosiai, stručiai, zebrai, plaukioja pelikanai, o tik paskui atvažiuoji į teritoriją, kurioje įrengti narvai. Na, narvais tų atitvertų plotų net neišeina pavadinti, nes vietos gyvūnams tikrai yra labai daug. Didžiausia problema, kad jie, vergšeliai, neturi jokio privatumo…

Man įdomiausias skyrius – beždžionių:) Galėčiau gyventi tarp jų ir stebėti žmogiškus judesius ir jų gyvenimą:) Štai viena šimpanzė įsiatisė ant kažkokio plataus vamzdžio aukštielnika ir nusprendė į visus žiūrovus žiūrėti žemyn galva.

Tuo tarpu du šimpanziukai, kažko nepasidalinę, susimušė – vienas kitą apkūlė lazda!

Dar viena šeimynėlė romantiškai įsikūrė prie stataus kanalo, skiriančio beždžiones nuo lankytojų, skardžio.

Mama tarsi užhipnotizuota sėdi ir net nejuda, o mažius, iš kažkur pasigriebęs plokščią medžio skiedrą, mosikuojasi ja tarsi kardu:) Pažiūrėjus į tokias nenuoramas, vaikams tikriausiai irgi norisi karstytis medžiais, laipioti virvėmis – sodo adminitsracija, tarsi numanydama visa tai, prie kiekvieno beždžionių narvo įrengė po didelę kartsyklą:)

Sode dvi dramblės atsivedė po drambliuką – nuostabu, kai mažyliai žaidžia, kabindamiesi savo straubliukais į mamos iltis:)

Po tokios pilnos dienos grynam ore, po tiek įspūdžių, reikia kažko greitai pagaminamo, skanaus ir maistingo… Šiam vakarui labai tiko keptas viščiukas, paruoštas „Artimųjų Rytų stiliumi”. Tas stilius – tai sąrašas tradicinių prieskonių, iš kurių pagaminama pasta, ir ja ištrinami viščiuko gabalėliais. Kadangi prieskonių pasta aštroka, viščiuką pateikiau su morkų, salierų ir žirnelių troškiniu.

Artimųjų Rytų stiliaus viščiukas (4asm)

Prieskonių pastai:

2 šaukšteliai kumino sėklų

1 šaukštelis kalendros sėklų

1 šaukštelis kmynų

2 šaukšteliai pankolių sėklų (anyžių skonio)

1/2 šaukštelio čili pipirų (arba pagal skonį)

1 šaukštelis tarkuoto imbiero šaknies (arba 1/2 šaukštelio džiovinto imbiero)

1/2 šaukštelio malto cinamono

2 šaukšteliai rupios druskos

1/2 sūdytos citrinos (galite pakeisti šviežia)

4 česnako skiltelės

2 šaukštai alyvuogių aliejaus

1 visas viščiukas, padalintas į 8 dalis

Mėtų lapų pateikimui

Įkaitiname orkaitę iki 200C.

Pasigaminame prieskonių pastą: įkaitiname sausą keptuvę ir joje trumpai pakepiname kuminus, kalendras, kmynus ir pankolių sėklas. Kai jos paskleidžia aromatą, suberiame į prieskonių trintuvę (arba elektrinį smulkintuvą) ir susmulkiname. Suberiame čili pipirus, imbierus, cinamoną, druską, česnakus, sūdytas cintrinas, ir viską dar kartą sukapojame, sutriname iki vientisos masės. Neišjungiant variklio supilame pamažu aliejų, kad viskas susijungtų.

Nuplaunam viščiuko dalis ir nusausinam. Sudėję į didelį stiklinį dubenį, apipilam viščiuką prieskonių pasta, ir rankomis gerai įtriname į kiekvieną gabalėlį.

Kepimo skardoje sudedame visus paruoštus viščiuko gabalėlius skūrelėmis į viršų. Kepame apie 25 min., tada apverčiame kita puse, ir kepame dar 25min., arba kol viščiukas pilnai iškeps, bus minkštas ir sultingas.

Pateikiame pabarstę šviežiais mėtų lapeliais.