Parodykite man vaiką, kuris nebūtų užaugęs ant karštų sumuštinių! Kad ir kaip tėvai norėtų, kad jų atžalos mėgautųsi košėmis ir sveikais užkandžiais, tik parodykite jiems karštą sumuštinį su tįstančiu sūriu, ir jie turbūt savo tėvų išsižadės dėl tokio gardėsio 🙂  Kai augau aš, karšti sumuštiniai į trasą išeidavo tada, kai nieko nebūdavo namuose:) Tarkuodavom sūrį net suprakaitavę, paskui susmeigę nosis mėgindavom įžiūrėti per padūmavusį orkaitės stiklą, gal jau sūris burbuliuoja, gal jau galima valgyti:) Penki, šeši – suvalgytų sumuštinių kiekis buvo visiškai neadekvatus jauno žmogaus masei ar realiam alkanumo lygiui. Tiesiog tie sumuštiniai pradingdavo pilve nepastebėti, o ranka jau tiesdavosi prie sekančio, o tada į orkaitę keliaudavo nauja skarda batono su sūriu. 

Sūris būdavo bet koks. Svarbiausia, kad būtų geltonas. Vienaip ar kitaip jis lydydavosi, tačiau tais laikais mažai kas kėlė klausimą „ar šis sūris tikras?” „o gal tai mistinis sūrio produktas?” (tokių dalykų gal net nebuvo?…). Pamenate, geltono sūrio bendrinis pavadinimas buvo „olandiškas sūris”. Ir visi žinodavo, kad tai fermentinis sūris, tinkamas krauti ant batono riekės ir kepti orkaitėje. Manau, kad Olandija čia ne be reikalo figūravo, mat patys to nežinodami, greičiausiai omenyje turėdavome Gouda sūrį. 

Gouda – tikrai girdėtas pavadinimas net tiems, kurie sūrių rūšimis daug nesidomi. Nieko stebėtino, nes gouda – viena seniausių žinomų sūrio rūšių pasaulyje, o jo pavadinimas kilęs iš to paties pavadinimo miestelio Nyderlanduose – Gouda. Gal todėl, kad šio sūrio receptūra nėra saugoma sertifikatais, gamina „goudas” kas tik netingi;) Aš užtai visada labai atidžiai žiūriu į etiketę, kad nusipirkčiau tikrą olandišką Goudą, o ne kokį nors „goudos tipo sūrio produktą”. Į ką kreipiu dėmesį skaitydama etiketę? Ogi į ingredientų kiekį. Sūris – toks produktas, kuriam tikrai nereikia daug sudėtinių dalių, kad būtų pagamintas. Tiesiog gero natūralaus karvės pieno ir keleto fermentų, kad tas pienas taptų minkštu kvapniu sūriu. Pirmas signalas, kad perkate ne Goudą, o „goudą”,- tai sūrio pagaminimo šalis. Jei ji – ne Nyderlandai, didelis šansas, kad perkate kažką, tik ne originalų sūrį. Tiesą pasakius, aš ir pati apie tikrąją Goudą daugiausia sužinojau „Say Cheese” parduotuvėj, nes jų Goudų asortimentas tikrai pats didžiausias kada nors mano matytas Lietuvoje. 

Gouda yra viena tų sūrių, kuris bene geriausiai lydosi, todėl tinka visokiems kepiniams su sūriu. Karštiems sumuštiniams tikrai nesirinkite ilgai brandinto, nes juo verčiau mėgautis su taure gero vyno:). Sumuštiniams idealiai tiks sūris, brandintas apie 2 mėnesius. Tokio sūrio ir skonis švelnesnis, jis neužgoš viso kitko, ką sugalvosite ant savo sumuštinio sudėti kepant. Beje, „Say Cheese” ragavau ir Gouda sūrių su įvairiais priedais – ožragėmis, kalendromis, net dilgėlėmis ir lavandomis! Bet karštiems sumuštiniams man labiausiai atrodo tinkamas tas paprastasis, klasikinis, visiems pažįstamo skonio Tikras Sūris!

O jei jau sugundžiau karštų sumuštinių idėja, tai siūlau pasilepinti tokiais „pagerintais” (lyginant su mano vaikystės keptais:)) karštais sumuštiniais – Croque Madame. Tai prancūziškų bistro klasika, nerasite Paryžiuje užeigėlės, kurioje tokie sumuštiniai nebus įtraukti į meniu. Tai mėgstamiausias studentų ir jaunimo patiekalas, nes už pačią patraukliausią kainą jie gauna sotų pietų patiekalą su ypač traškia duona, sultingu kumpiu, tąsiu sūriu, ir turtingu bešamelio padažu, pagardintu grūdėtomis garstyčiomis . Ant viršaus privalomai turi spinduliuoti keptas kiaušinis (beje, jei kiaušinio nedėsite, bus jau kitas patiekalas – Croque Monsieur:)). Gouda sūris čia – tiesiog nepamainomas, nes jo karštyje tiprstanti tekstūra ir ryškus skonis pakylės šį studentišką maistą į elegantiškus sočius savaitgalio vėlyvuosius pusryčius. 

Croque Madame – karštas sumuštinis su Gouda sūriu ir kumpiu

2 asm.