Gyvenimas Izraelyje pastarosiomis dienomis pasisuko savotiška kryptimi. Pernelyg nutolti nuo bombų slėptuvės nepatartina, bet ir nesinori. Jau keletą kartų skambėjo kiekvieną nervų šaknelę erzinantis sirenos kaukimas, po kurio sekė kurtinantis sprogimas. Nekoks jausmas, ypač jei tuo metu esi vienas namuose…
Visos įmanomos ryšio priemonės beveik kiaurą parą įjungtos, nes vis ateina nauji pranešimai, kurlink vystosi ši nepavydėtina situacija. Suprantu, kad izraeliečiai savotiškai prie tokios situacijos pripratę, nes karo stovis čia egzistuoja praktiškai nuolat. Tačiau naujai atvykusiems ar turistams – nekoks jausmas. Vakar, klausydama žinias, transliuojamas tiesiogiai, stebėjausi šaltakraujišku laidos vedėjų darbu studijoje. Kaip tik tuo metu vyko diskusija su kariuomenės atstovais, o vedėjas, kas keletą minučių, vis pertraukdavo pašnekovus su tokiu pranešimu: „Dabar tokio ir tokio miestelio gyventojus prašome bėgti į bombų slėptuves, nes link jūsų skrieja raketa”. Ir toliau tęsė diskusiją…
Pagyrimo vertas izraeliečių pasiruošimas tokioms nepaprastoms situacijoms. Per TV kas psuvalandį transliuojami meniški ir multiplikaciniai filmukai, kaip elgtis išgirdus sireną, jei esi namuose, jei esi namo paskutiniame aukšte, jei važiuoji tuo metu automobiliu arba jei eini gatve. Kur slėptis, prie kokios sienos prisiglaust, kaip rankomis užsidengti galvą. Bet sakau jums atvirai – kad ir kelias minutes pasėdi slėptuvėj, kol kaukia sirenos, rankos po to dreba dar keletą valandų…
Bet naudodamasi proga labai nuoširdžiai noriu padėkoti visiems, kurie skambina, rašo iš viso pasaulio – su palaikymu, su padrąsinimu. Niekada nemaniau, kad turim tiek draugų…. Labai labai jums visiems AČIŪ.
Na, bet kažkaip gi reikia nuotaiką ir sau, ir ypač daug šiomis dienomis dirbančiam savo vyrui praskaidtrinti, kai ateina toks keistas savaitgalis. Tad nusprendžiau iškepti vaikyste kvepiantį mielinį ragaišį – cinamono pynę:) Beje, tikrasis jos pavadinimas – Estiškas Kringelis!:) O radau jo receptą štai šiame blog’e.
Cinamoninė Pynė – Estiškas Kringelis
Tešlai:
300 g miltų
1/2 šaukštelio druskos
120ml šilto vandens
15g šviežių mielių
30g tirpinto sviesto (2 šaukštai)
1 kiaušinio trynys
1 šaukštas cukraus
Įdarui:
50g sviesto
4-5 šaukštai cukraus
3 šaukšteliai cinamono
Mieles sumaišome su cukrumi ir vos šiltu pienu (tik ne karštu!!). Paliekame kuriam laikui, kad suputotų.
Mielių mišinį sumaišome su kiaušinio tryniu ir lydytu sviestu, įmaišome miltus, išminkome tešlą iki vientisos konsistencijos, Padedame šiltai maždaug valandai, kad masė iškiltų.
Pasigaminame įdarą: lydytą sviestą sumaišome su cukrumi ir cinamonu.
Iškilusią masę ant miltuoto paviršiaus iškočiojame į pailgą apskritimą. visą paviršių ištepame įdaru, pasilikdami šiek tiek jo patepti viršui. Tešlos pagrindą tampriai suvyniojame į „dūdelę”, įdaru į vidų.
Aštriu peiliu perpjaunam per patį „dūdelės” vidurį, palikdami viename gale ne iki galo perpjautą (kad laikytųsi, neiširtų). Supiname „kasą” iš dviejų šių tešlos galų, stengiantis, kad perpjautas pavirčius su išeksponuotais keliais kraštų sluoksniais būtų paviršiuje (kaip parodyta iliustracijoje). Galą atsargiai užlipdome.
Klojame į kepimo skardą, visą paviršių dar patepame likusiu įdaru.
Kepame 180C apie 25 minutes. Skaniausia – dar šiltas:) Pabarstytas cukraus pudra.
Iš šio kiekio išeina gana mažas kringelis. Gera mintis gaminti iš dvigubos porcijos, tuomet išeitų padaryti žiedą, abu pyrago galus sujungiant tarpusavy, ir jį kepti kokioje nors pavalioje pyrago ar torto formoje.
Odeta, Dovile, pritariu jums. Beprasmybė karuose – tokio lygio, kad baisu net ją įsivaizduoti. O jei yra nenumaldomas noras ką nors naikinti – naikinkim skanius patiekalus ir džiaukimės gyvenimu:)
Ačiū Lina, Asta! Tikiuosi, jūs taip pat išbandysit ir pasimėgausit šiuo kepiniu (gaila, kad maniškis taip greitai išgaravo:)) Teks kepti dar kartą:))
Odeta, labai gražiai parašei. Norisi TAIKOS. Man rodos, kad vyrai karus sugalvoja, o moterys vaikus gimdo ir augina, maistą gamina ir visus maitina. Tokia didelė kurianti jėga.
Kaip norisi TAIKOS visame pasaulyje. Mes Vietname karo muziejuje buvome. Žiauru. Niekam jis nereikalingas, o vis tiek žmonės kariauja,žudo, miršta. Geriau jau pyragus ir visokį kitokį skanų maistą gaminti, valgyti, draugus vaišinti ir vaišintis:) Dukra pamčiusi šią pynę, užsisakė, kad iškepčiau ir jai. Labai gražiai ir skaniai atrodo:)
Na,kas gali buti geriau stresui nuimti nei,kad kepimas ir dar kepiniu su cinamono! Kaip,kad mano 2.5 metu sunenas pasakytu „saunuole,Nida!”. Palaikau jus be galo be krasto!!!! Stiprybes ir tikejimo jums!
Eina sau, koks skanumėlis… :)))
Mielos merginos, padėtis čia ganėtinai kontroliuojama. Taip, Tel Avivas gauna kasdien bent po vieną „dovanėlę” 6.5 metro ilgio raketos pavidalu, bet gerai, kad patikimai dirba Iron Dome priešraketinė gynybos sistema, tad dauguma tų „saldainių” numušami ore. Pasidarai labai jautrus visokiems garsams, vis klausaisi, ar dar neskamba sirenos. Visa kitka jau mechaniška: artimiausia slėptuvė ir pasėdėjimas ant žemės su uždengta rankomis galva.
Joana, tave tikriausiai su sūneliu iš Libano evakuavo? Esu tikra, kad ten vaizdas buvo kur kas šiurpesnis, nei Tel Avive šiuo metu. Iki šiol labai „sergu” už Beirutą, už tą fantastiško grožio ir geros auros miestą… Kaip ir už visą šitą regioną. Jis per gražus, kad taip kvailai būtų suniokotas…
Pasak mass-media priemonių, karas vis dar tęsiasi;(
Laikykitės.
Nida, pazistu ta jausma. Patyriau ji pries seserius metus su trimeciu suneliu ant ranku. Tuomet mano seimai labai padejo URM ir Ispanijos ambasada. Ta kosmara iki dabar atsimenam.
Stiprybes.
Nida,kai tavęs neradau pries kokias tris valandas bloge irgi pradėjau nervintis,jeigu neturesi galimybių rasyti receptų,tai nors parasyk kaip laikaisi.Nors mes apie karą tik girdėją is močiučių,bet realiai iš tiesų yra baisu.Laikykitės.
Nu tu pavarai, kad dar bulkas sugebi kept;-)
Bet iš tiesų, tai kai ilgalaikis stresas, tai labai gera terapija skaniai pavalgyti. Ir cinamono kvapas labai ramina ir saugumo jausmą suteikia;-)