Nidos receptai

Vaikystėje tai būdavo vienas tų patiekalų pusryčiams, kai nepurkštaudavau, jog nevalgysiu. Šiaip kas rytą mama man kepdavo blynus. Bet kartais, matyt, skubėdavo, tad “prasisukdavo” su French Toasts, arba Krameriais, kaip juos vadina mano vyras. Tai ne tik pats greičiausias pusryčių paruošimo būdas, bet dar ir proga sunaudoti sukietėjusią kelių dienų duoną: tik supjaustytas riekeles pavilgai į plaktą kiaušinį su trupučiu pieno, ir po keletos minučių pasivartymo karštuose riebaluose, gali sėsti pusryčiauti.

Man labiausiai patikdavo, kai mama French Toasts darydavo iš pynutės su aguonomis. Tie sukepę aguonų grūdeliai būdavo itin gardūs. Kažkodėl kartais mama tuos Toasts kepdavo pavigius vien į pieną, tada jau zirzdavau, kad neskanu, kad viskas ištežę… Man patikdavo kiaušinio plakinys. Ir to plakinio DAUG. Ir dar pakepta svieste. Geriausia, mano mamos rankomis sumuštame:)

Mano vyras šį patiekalą irgi dažnai darydavo iki tol, kol mes susipažinom. Tik vadindavo jis Krameriais, pagal vieno Holivudo filmo scenarijų. Tiesa, jis pateikdavo savo Kramerius su tepamu sūriu, su riešutų sviestu, arba užsidėjęs geltono sūrio riekelę.

Tuo tarpu man pusryčiai skaniausi, kai jie kvepia sviestu ir cinamonu… Čia tikriausiai iš vaikystės, kai būtent taip būdavo gardinama manų košė. Todėl aš savo Kramerius pasibarstau ruduoju cukrumi ir cinamonu. O kad būtų linksmiau, valgau juos su šviežiais vaisiais.

Skanių jums vasariškų pusryčių:)

“Anokia čia šaltibarščiai” – sakysite jūs, ir būsite teisūs!!:) O ką daryti, kai namuose nėra burokų?  (beje, aš šaltibarščiams naudoju išskirtinai šviežiai virtus burokus, ir niekada – marinuotus, tad šie nesiskaito) O ką daryti, kai už lango spigina visi +37C, ir nieko šilto nesinori kišti į burną? Tada belieka šokti į daržą, išsirauti keletą ridikų, nusiskinti saują svogūnų ir krapų, pagriebti agurką ir po penkių minučių mėgautis netikrais gaivinančiais “šaltibarščiais”:)

Balti “šaltibarščiai” (4 asm.)

4-5 dideli ridikėliai (arba atitinkamai mažų)

1 vidutinio dydžio agurkas, arba 2-3 maži agurkai

Po saujelę šviežių svogūnų laiškų ir krapų

1 litras kefyro

4 kietai virti kiaušiniai

Virtų arba apkepintų bulvių – pateikimui

Nieko nėra paprastesnio, nei gaminti šaltibarščius – visi mes tą puikiai žinome! Supjaustome arba sutarkuojame daržoves (man labai talkina mandolina – tik čirkšt ir ridikai bei agurkai pavirsta plonais vienodais “pagaliukais”), sukapojam daržoves, supilame kefyrą, ir viską praskiedžiame vandeniu (čia aš tokį dietinį variantą jums siūlau) arba pienu (mano pusseserė Neringa labai mėgsta šaltibarščius gaminti su pienu). Aš VISADA į šaltibarščius įberiu cukraus, ir tada – druskos. Man šaltos sriubos skonis turi būti subalansuotas, tačiau sūrumas groja pirmuoju smuiku:)

Pateikiame, kaip įprasta, su kietai virtu kiaušiniu ir virtomis bulvėmis (dar geriau – apkepintomis keptuvėje).

Kad tas vasariškas oras nesugestų!:)

Esu įsitikinusi, kad vasarai skirti patiekalai turi atitikti tris pagrindinius kriterijus: jie turi būti labai greitai pagaminami (na kas nori kiurksoti virtuvėje, kai už lango skaisčiai šviečia saulė?), nekaloringi, lengvai virškinami (juk visos viltys pasidailinti savo kūno linijas susiję su vasara, tiesa?), ir be jokios abejonės – labai gardūs! Paskutinis kriterijus galioja maistui apskritai, bet vasarą tas gardumas įgauna visai kitą prasmę, mat jis susimaišęs su pakilia nuotaika, geru oru ir daug teigiamų emocijų:)

Aš dar turiu vieną taisyklę, kurios stengiuosi laikytis: maistas turi būti kuo spalvingesnis:) Net dietologai pataria į lėkštę krauti kuo daugiau spalvų, nes taip užtikrinsite visų reikiamų elementų patekimą į jūsų organizmą. Vasarą spalvingumo taisyklės laikytis lengviausia, nes visi geidžiami švieži produktai – čia pat, po ranka.

Todėl pateikiu savo mėgiamą patiekalą, tikrai atitinkantį visas keturias mano maitinimosi taisykles:)

Pomidorų salotos su mocarela 

Vyšniniai raudonieji pomidorai

Vyšniniai geltonieji pomidorai

Šalotinis svogūnas

Sauja mažų mocarelos gabaliukų

Sauja juodųjų alyvuogių

Pundelis šviežio baziliko

Druskos, pipirų

Tyro alyvuogių aliejaus

Pomidorus perpjauname pusiau, šalotinį svogūną supožjaustome plonais griežinėliais. Baziliko lapelius suplėšome.

Visus ingredientus sumaišome, pabarstome druska, pipirais, pašlakstome alyvuogių aliejumi.

Skaniausios salotos su skrudintos duonos riekele, ypač kai valgomos saulėtoje terasoje:)

Šparagų sezonas įsibangavo!! Skaitau ir mėgaujuosi, kaip šparagų sezoną švenčia gurmanai visame pasaulyje. Pas mus, deja, šioms grakščioms daržovėms nesuteikiamas koks nors didesnis dėmesys:( Greičiausiai todėl, kad jų yra kiaurus metus…

Užsikrėtusi šparagomanija, trykštančia iš žinučių spaudoje ir maisto blog’uose, prie jos prisijungiu ir aš. Pradžioje – su fotosesija, vėliau – ir su nesudėtingu patiekalu kasdienybei praskaidrinti:)

Ravioliai su ožkos sūriu ir šparagais (4-5 asm)

12-15 šparagų

2 skiltelės česnako

80g sviesto

šviežiai tarkuoto Parmezano (Džiugo) pateikimui

Raviolių tešlai:

300g miltų

3 kiaušiniai

1 šaukštelis druskos

Raviolių įdarui:

300g šviežio ožkos sūrio

5 šaukštai tarkuoto Parmezano (arba Džiugo) sūrio

1 kiaušinio trynys

6 šaukštai smulkiai kapotų žalių svogūnų laiškų

3 šaukštai smulkiai kapotų šviežių petražolių

Druska, pipirai (pagal skonį)

Raviolių tešlą pasigaminam kaip aprašyta čia.

Įdarui skirtus produktus sumaišome į vientisą masę. Formuojame norimos formos raviolius, į vidų dėdami po šaukštelį įdaro. Formą padaryti (apipjauti kraštą) patogu apversta brendžio taure. Raviolius rikiuojame į gausiai miltais pabarstytą skardą, viršų taip pat pabarstome miltais ir uždengiame švariu virtuviniu rankšluosčiu.

Šparagų kietus galiukus nulaužiame, likusius šparagus supjaustome maždaug 6-8cm gabaliukais.

Užverdame didelį puodą vandens su druska. Į verdantį vandenį suberiame storiausias šparagų dalis – apatines ir vidurines. Paverdame minutę, tada į puodą sumetame ir šparagų viršūnėles (joms virti reikia trumpiau). Dar po minutės-kitos, kai šparagai jau tampa minkšti, kiaurasamčiu juos išgaudome ir perliejame šaltu vandeniu, kad neprarastų skaisčiai žalios spalvos.

Į tą patį vandenį, kuriame virė šparagai, sumetame po vieną raviolius (atsargiai, kad nesuliptų).

Kol ravioliai verda, įkaitiname keptuvėje sviestą. Kai jis pradeda ruduoti, suberiame smulkiai kapotus česnakus, ir trumpai pamaišius ir pakepinus, kai tik česnakai paskleidžia savo aromatą, suberiame nusausintus šparagus. Per tą laiką jau turėtų būti išvirę ravioliai (jiems reikia vos kelių minučių po to, kai iškyla iš vandens), tad ir juos, nupylę vandenį, suplilame į keptuvę su sviestu ir šparagais. Viską atsargiai išmaišome, kad viskas pasidengtų sviesto padažu. Galime pagardinti šviežiai grūstais juodais pipirais.

Pateikiame pašildytose lėkštėse.

Ar atsimenate senąsias  koldūnines?.. Jos būtinai būdavo kiekviename mieste, ir nuolatos būdavo pilnos žmonių. Storos tetos papilkėjusiais, kadaise baltais buvusiais “žiurstais” tampydavo didžiulius puodus, ir milžinišku kiaurasamčiu graibydavo drumzliname vandenyje plaukiojančius koldūnėlius… Visuomet būdavo kelių rūšių – su kiauliena, su jautiena, gal dar su kažkuo?…

Į porciją įdėdavo 9. Visuomet skaičiuodavau kiek jų yra, tik labai greitai jie atsidurdavo pilve. Ir tas kalnelis grietinės, kuris kaipmat padarydavo koldūnus šaltus… Bet visvien jie buvo tokie skanūs…. Gal todėl, kad tai buvo studijų metai, o kuris gi studentas kada buvo ne amžinai alkanas?… Kad ir kiek tų porcijų po 9 bebūtų…

Geriausiai koldūnus gamindavo mano Baba. Ji gyveno Kaune, Šančiuose, o kada mes beatvažiuotumėm, jos senutis šaldytuvas Zilas su tokia “atlaužiama” rankena visuomet būdavo pilnas koldūnų… Su mėsa ir su bulvėmis, su varške, ir be nieko – taip vadinamos “lazankos”. Va šitų “lazankų” arba skrylių, kaip mes juos vadindavome, aš labiausiai norėdavau. Su grietine ir su mėlynių uogiene. Tik prieš tai turėdavau suvalgyti porciją koldūnų. Su mėsa. 9 vienetus:)

Kai koldūnus imdavo gaminti mama, į virtuvę būdavo sunku įžengti, nes visas virtuvinis stalas buvo paskirtas tešlos kočiojimui. Mama dažniausiai koldūnus darydavo rankomis, meniškai užlankstydama kiekvieno paplotėlio kraštelius preciziška juostele, tačiau šitaip gamindavo tik tuos, į kurių vidų dėdavo varškę arba šviežias mėlynes. O štai klodūnai su mėsa “iškrisdavo” iš metalinio rėmelio skylučių – tą metalinį prietaisą, panašų į tarybinį kokybės ženklą, tuomet turėjo visi:) Tik man tie koldūnai nepatikdavo. Jie man buvo negražūs. Nes buvo ne mėnuliuko formos, o kažkokie biraunuoti. Be to, juose būdavo mažiau tešlos ne tuose, kuriuos mama užlankstydavo pirštais:)

Vėliau atėjo šaldytų koldūnų era. Nors daugelis mano draugių nesukdavo sau galvos ir grūsdavo šaldiklius įvairiausių pavadinimų koldūnais, aš į šių pusę net nežiūrėdavau. Juk  ką gali žinoti, kas ten į juos privyniota, kokia mėsa sumalta?..

Tačiau ir pati negamindavau koldūnų. Tik todėl, kad iki koktumo nemėgau kočioti tešlos. Žinojau, kad jei tešla kaip nors pati susikočiotų, galėčiau tų koldūnų kalnus prigaminti… Ir tada išaušo diena, kai mano vyras padovanojo man makaronų mašiną!!!!! Tai buvo geriausia virtuvinė dovana, kurią esu kada nors gavusi. Daiktas, kurį kaskart nukeldama nuo spintelės lentynos, jaučiuosi pakylėta. Dėl to, kad namuose pagaminta pasta nė iš tolo neprilygsta pirktinei. Ir todėl, kad pagaliau turiu, kas už mane plonai iškočioja tešlą!!!:)

Koldūnai su kalakutiena (80 vnt)

Tešlai:

400g miltų

4 kiaušiniai

1 su kaupu šaukštelis druskos

Kalakutienos įdarui:

600g maltos kalakutienos (aš naudojau maltą blauzdelių mėsą)

1/4 svogūno, labai smulkiai sukapoto

2 skiltelės česnako, labai smulkiai sukapoto

Druskos, pirpirų

1 šaukštas kapotų krapų (arba petražolių)

Iš tešlai skirtų ingredientų išsminkom elastingą minkštą tešlą. Patogiausia, jei turite virtuvinį kombainą ir jis šį darbą atlieka už jus:) Tuomet tik suberiate miltus, druską, ir po vieną maišant mušate kiaušinį… Suminkytą tešlą įsukame į maistinę plėvelę ir paliekame pastovėti bent valandai (taip tešla bus elastinga, su ja bus lengva dirbti).

Pasiruošiame įdarą: mėsą sumaišome su svogūnais, česnakais, žalumynais, pagardiname druska ir pipirais.

Iš tešlos iškočiojame plonus lakštus (va čia jau nepamainoma makaronų mašina, arba geras kočėlas ir įgudę rankos..). Maždaug 2 cm atstumu vienas nuo kito dedame pirštų galais suformuotus faržo kamuoliukus. Aplink šiuos įdaro kamuoliukus šiek tiek vandeniu pavilgome tešlos lakštą, kad suliptų kraštai. Ant viršaus klojame kitą lakštą tešlos, ir pirštais atsargiai apspaudžiame kiekvieną įdaro kamuoliuką. Pabaigoje supjaustome koldūnus ir dedame į miltais pabarstytą padėklą arba ant didelės pjaustymo lentos.

Verdame pasūdytame vandenyje arba vištienos sultinyje, kai pakyla į paviršių – apie 5-7 minutes. Pateikiame su vištienos sultiniu, su sviesto ir grietinės padažu arba (tai aišku !!:)) su spirgučiais:)

Sekmadienis nebūtų sekmadieniu, jei ant stalo ryte negaruotų geltoni minkštučiai blynai:) Jei man reiktų išsirinkti patį pačiausią patiekalą, be kurio niekaip nesugebėčiau gyventi, be jokių abejonių tai būtų blynai. Dar nežinau kurie – lietiniai, varškėčiai, bulviniai, žemaičių ar dar kokie…  Bet tikrai tikrai blynai:)

Cukinijų blyneliai mūsų šeimoj -tai tarsi savaitgalio talismanas. Juos kepu praktiškai kiekvieną sekmadienį. Me sturim savo savaitgalinius ritualus: paprastai sekmadienio rytais susikaunam teniso kortuose, o paskui skubam namo, nes abu su vyru be žodžių žinom, kad tuoj tuoj visi namai pakvips blynais (kartais “be žodžių” reiškia tai, kad po įnirtingo mačo mudu nesikalbam kurį laiką, nes tas, kuris pralaimėjo, turi susitvarkyti su savo emocijomis:)))

Šį rytą teniso mačo nebuvo, bet namai kvepėjo ypač gardžiai:) Cukinijomis, morkomis ir šviežiomis braškėmis. Kiekviename rudojo cukraus kristale skaisčiai atsispindėjo rytinės saulės spinduliai.

Cukinijų ir morkų blyneliai su avižiniais dribsniais (2 asm)

3 nedidelės cukinijos (15-20cm)

1 vidutinė morka

2 kiaušiniai

3/4 puodelio miltų

1 šaukštelis kepimo miltelių

2-3 šaukštai avižinių dribsnių

1 šaukštelis rupios druskos

4 šaukšteliai cukraus

Aliejaus kepimui

Cukinijas sutarkuojame per burokinę tarką. Pabarstome druska* ir paliekame pastovėti keletą minučių, kol išsiskirs sultys. Atskirame inde sutarkuojame morkas (per burokinę tarką).

Kitame dubenyje suplakame kiaušinius su cukrumi. Suberiame tarkuotas morkas ir viską sumaišome.

Cukinijas nuspaudžiame marlės pagalba – sultys mums nebus reikalingos. Sausą tarkuotų cukinijų masę suberiame į dubenį kartu su kiaušinio plakiniu ir morkomis. Sumaišome.

Į masę sudedame likusius ingredientus – miltus, kepimo miltelius, avižas, ir viską gerai išsukame.

Kepame blynelius įkaitintame šlakelyje aliejaus iš abiejų pusių, kol paruduoja.

Pateikiame apibarstytus ruduoju cukrumi, arba su jogurtu ir mėgstamu džemu, arba su šviežiais vaisiais.

Nuo to laiko, kai įsigijau savo naują kamerą, kažkaip pradėjo kauptis siaubingi kiekiai nuotraukų… Kai pastebėjau, kad jau mano kompiutris baigia užsipildyti, šiandien dieną nutariau paskirti jų tvarkymui ir rūšiavimui. Iki idealios tvarkos dar toli, bet bent jau išmėčiau tas, kurių tikrai neprireiks:) Bet jei kas nors turi patarimą kaip tvarkingai susidėlioti nuotraukų failus, kad surasti kaskart lengva būtų kažko prireikus, būsiu labai dėkinga. Nes šiuo metu jau skęstu…

Besitvarkydama atradau vieną patiekalą, kuris pasimetė, ir kurio nespėjau patalpinti į blog’ą:) Tai prieš kurį laiką mano terasoje vykusio vakarėlio užkandis, kurį svečiai mielai ragavo su taure šampano. Valgymui rankomis, tiesa, jis nėra pats patogiausias, bet krūva servietėlių padėjo svečiams išlaikyti netaukuotus pirštus:) Gal kitąsyk reikės kokiomis mažomis lėkštelėmis pasirūpinti, nes lengvučiai blyneliai, kuriuose beveik nėra miltų, – puikus lengvas užkandis.

Rikotos sūrio blyneliai su svogūnais ir lašiša (8 asm. užkandžiui)

500g šviežio rikotos sūrio

5 šaukštai (75g) tarkuoto Parmezano (arba Džiugo)

2 dideli kiaušiniai (baltymai atskirti nuo trynių)

1/2 puodelio pieno (125ml)

1/2 puodelio (125ml) miltų

1/2 šaukštelio kepimo miltelių

4 šaukštai (20ml) smulkiai sukapotų svogūnų laiškų (geriausia tų plonųjų – chives)

Pipirų, druskos

Aliejaus kepimui

Pateikimui:

400g plonai supjaustytos rūkytos lašišos arba upėtakio

Citrinos griežinėliai

250g tirštos giretinės

Kaparėliai arba ikra papuošimui (nebūtina).

Pirmiausia pasiruošiame rūkytą lašišą: supjaustome plonus žuvies gabaliukus į maždaug 2cm pločio juosteles. Šias juosteles susukame į “rožytes”, sudedame į lėkštę, aptraukiame maistine plėvele ir padedame į šaldytuvą, kol prireiks.

Dideliame puode energingai išsukam rikotos sūrį su kiaušinių tryniais, pienu iki purios masės. Įmaišome prasijotus miltus kartu su kepimo milteliais, įberiame šiek tiek druskos, gerai sumaišom ir pabaigoje pagardiname pipirais ir įmaišome svogūnus. Atskirame švariame inde išplakam baltymus iki purumo (bet ne tol, kol jie pasidaro sausi) ir atsargiai įmaišome juos į tešlą.

Neprisvylančioje keptuvėje įkaitiname šlakelį aliejaus ir nedideliu šaukštu dedame po truputį tešlos, formuodami mažučius blynelius. Kepame 1 minutę, arba kol apačia pasidaro rusva, apverčiam ir tiek pat pakepam kitą pusę, kol blynelis viduje iškepa ir išsipučia. Atsargiai, nes blyneliai linkę greitai svilti, tad neperkepkite:)

Sudedame karštus blynelius ant lėkštės. Ant kiekvieno dedame po lašišos rožytę, galima papuošti ikra arba kaparėliais. Pateikiame blynelius karštus su grietine ir citrinos riekelėmis.

Šaltinis: Jane-Anne Hobbs, Scrumptious food for Family and Friends

Savaitgalio pusryčiai žavūs tuo, kad jiems paruošti yra marios laiko. Mūsų darbo dienų rytai pakankamai nuobodūs (maisto prasme), ir, turiu prisipažint, pilni blogų įpročių. Pats blogiausias įprotis – skaityti žinias kompiuteryje, ir nenuleidžiant akių nuo ekrano dėti į burną avižinių dribsnių košės šaukštus. Per Naujuosius vienas mano pažadų sau buvo to nedaryti – nespoksoti į televizorių, sekant rytinių žinių laidą, neskaityti, per pusryčius koncentruotis vien į maistą. Ištempiau gal kokias tris dienas. O paskui kažkurį rytą reikėjo skubėti, tad padariau išimtį įsijungdama kompiuterį, o dabar net nesistengiu savęs dėl to griaužti – yra kaip yra. Gal nuo kitų metų?:)

Užtai savaitgaliais pusryčiai kitokie. Su morkų ir cukinijų blyneliais, Dariaus firminiu omletuku, fritata arba kokiu kitu gardėsiu, kurių išsiilgstam per darbo savaitės monotoniją. Šiaip omletai mūsų šeimoje – vyriškas užsiėmimas. Nežinau ar esu omletą kepusi daugiau nei penkis kartus per pastaruosius penkerius metus… Visuomet šioje konkrečioje srityje leidžiu pasireikšti savo vyrui, o jis ne tik labai tokia “privilegija” džiaugiasi, bet ir gamina tikrai be galo skanų omletą.

Tačiau keliaudami ir pusryčius valgydami viešbučiuose, mudu dažnai užsisakom valdiškose virtuvėse iškeptus omletus, ir mane labiausiai žavi tai, kad jie paprastai būna perlenkti, o į vidų įdėta įdaro. Mano vyras šaiposi, kad taip sunaudojami likučiai, bet man toks kepimo būdas labai patinka, o ir pateiktas sulenktas omletas su įdaru atrodo puikiai.

Tiesą pasakius, šiandien, kepdama omletą, vadovavausi šaldytuvo valymo principu (mano vyras visgi buvo teisus, sakydamas, kad taip sunaudojami likučiai:)). Be to, tai buvo vienas tų retų kartų, kai ėmiausi “pavaduoti” vyrą, tad reikėjo pasistengti, pagaminti ką nors kitokio, o ne vien nusižiūrėti ką daro jis:) Tad štai kas man šįkart gavosi:

Omletas su paprikų ir ožkos sūrio įdaru (2 asm)

Omletui:

3 kiaušinių baltymai

2 pilni kiaušiniai

1 plokščias šaukštas miltų

1/4 puodelio pieno

Druskos, pipirų

Sviesto (arba aliejaus) kepimui

Įdarui:

Gabalėlis poro, supjaustyto griežinėliais

1/4 svogūno, supjaustyto gabalėliais

1/2 raudonosios paprikos, supjaustytos mažais kubeliais

Gabalėlis ožkos sūrio (arba fetos), sutrupinto

Pundelis šviežių kalendrų arba petražolių, sukapotų

Druskos, pipirų

Aliejaus kepimui

Pasigaminame įdarą: keptuvėje įkaitiname porą šaukštų aliejaus, ir ant nedidelės ugnies trumpai pakepiname svogūnus, kol jie suminkštėja. Suberiame porus, viską maišant toliau minutę kitą kepinam. Pabaigoje suberiam papriką. maišant kepinam, kol visos daržovės tampa minkštos, bet neišskysta. Pagardinam druska ir pipirais.

Sumaišome omleto masę: suplakame kiaušinius ir baltymus (mes visuomet naudojame nedaug trynių, tada omletas gaunasi puresnis ir, aišku, sveikesnis). Įplakame miltus, kai jie visiškai išsimaišo, įplakame pieną, pasūdome, įberiame druskos.

Švarioje keptuvėje įkaitiname sviestą (aliejų). Per visą ketuvės plotą išliejame pusę omleto masės ir kepame ant nedidelės ugnies, kol viršus pamažu pradeda tvirtėti (tik atsargiai, kad neprisviltų apačia!). Į vieną “blyno” kraštą sudedame pusę apkepintų daržovių įdaro, pabarstome puse ožkos sūrio, puse kiekio žalumynų ir užlenkiame vieną omleto kraštą ant viršaus. Dar kelias akimirkas pakepiname, kol viduje sūris išsilydo, ir omleto vidus dar šiek tiek sukietėja.

Atsargiai plačia mentele pavertę keptuvę ant šono, sulenktą omletą “įstumiame” į pašildytą lėkštę ir procesą pakartojame dar kartą su antru omletu.

Pateikiame su daržovėmis ir skrudinta duona.

Įdarui galima naudoti ir pakepintus grybus, morkas su svogūnais, virtą mėsą (likučius:)), šparagus, pomidorus ir kitokius dalykus, kuriuos reikia dėl kokių nors priežasčių sunaudoti:) Mes pirmadienį skrendame į Lietuvą, tad šaldytuvas turi likti švarus:)

Prieš keletą mėnesių viešėjom svečiuose pas mūsų gerus draugus. Jie iš Pietų Afrikos, tačiau gyvena Izraelyje. Kaip visuomet, jų namuose prisiragauju pačių skaniausių gardėsių, nes namų šeimininkė Odelija – puiki kulinarė. Ir ne tik kulinarė, bet ir tortų dizainerė (esu kažkada apie ją rašiusi straipsnį). Dažniausiai po tokios viešnagės apipilu Odeliją savo klausimais ir pageidavimais, ir ryzgu, kada atsiųstų man to ar kito patiekalo receptą.

Taip nutiko ir šįkart – labai patiko gaivios kopūstų salotos, ir ypač azijietiškų tonų padažas. Iškart supratau, kad šio recepto man reikia ir ypač prireiks ateity, kai ilgą žiemą Lietuvoje kopūstai bus viena iš nedaugelio pasiekiamų daržovių, kurias galima surasti parduotuvėse…  Recepte reikėtų naudoti ir morkas – tik aš šiandien jų neturėjau, o į turgų belstis dėl vienos morkos patingėjau:)

Azijietiškos kopūstų salotos (6 asm)

1/2 nedidelio baltojo kopūsto, supjaustyto plonomis juostelėmis

1/2 nedidelio mėlynojo kopūsto, supjaustyto plonomis juostelėmis

2-3 morkos, supjaustytos plonais šiaudeliais

Pundelis šviežių kalendrų

Sojų arba ryžių vermišeliai

Sesamų sėklos, skrudinti anakardžių (cashew) ir kedro riešutai

Padažas:

6 šaukštai ryžių acto

6 šaukštai aliejaus

3 šaukštai sojos padažo

5 šaukštai (galima ir mažiau) žemės riešutų sviesto

3 šaukštai rudojo cukraus

2 šaukštai tarkuotos imbiero šaknies

1.5 šaukšto tarkuoto (trupinto) česnako

Padažui skirtus ingredinetus sumaišome tarpusavy.

Ryžių (sojos) vermišelius užpilame verdančiu vandeniu ir po minutės nukošiame. Jei vermišeliai ilgi, supjaustome juos, palikdami 5-8 cm ilgio gabalėlius.

Sumaišome visus ingredientus tarpusavy, pabaigoje užpilame gausiai padažu ir dar kartą gerai sumaišome (patogiausia – rankomis).

Kažkada seniau mano dukra manęs paklausė: “Mama, o kokie mūsų šeimos firminiai patiekalai?”. Tuomet nesugebėjau išskirti nei vieno, kurį galėčiau pavadinti savo firminiu. Kai kas buvo mūsų mėgstama ir gaminama, bet tai buvo iš mano mamos firminio sąrašo, kai kurie patiekalai atėjo iš kitų virtuvių, tapo mano mėgstamais, bet nebūtinai firminiais… Be to, kai augo dukra, ji nelabai noriai žiūrėdavo į mano kulinarinius eksperimentus, ir verčiau ištisomis savaitėmis maitindavosi pieniškomis dešrelėmis, virtais kiaušiniais arba lietiniais blyneliais su varške arba varškėtukais. Na ir negi imsi šiuos paprastus patiekalus vadinti savo “firminiais”?:)

Tačiau dabar pamažu kai kurie mano gaminami patiekalai jau pradeda įgauti “firminių” požymius. Aš juos gaminu pakankamai dažnai, kad jie būtų tapatinami su manimi:) Jie patinka mano šeimos nariams, o mano draugai neįsivaizduoja jokio baliuko, kad šių skanėstų nebūtų ant stalo.

Štai vienas iš tokių firminių mano patiekalų – Svogūnų pyragas. Kažkada iškapstytas iš senos didelės knygos American cooking. Išmėgintas ir sėkmingai prigijęs. Patiekalas, kuris paprastai pirmasis išgaruoja nuo stalo. Pyragas, kurį pasigardžiuodami valgo net vaikai, o vaikai paprastai net pažiūrėti nenori į svogūnus bet kokiame jų pavidale (beje, pastarąjį kartą kažkuris iš vaikų teigė, kad šis pyragas skoniu primena picą:)).

Man šis receptas patinka tuo, kad jo pagrindą, skirtingai nuo daugelio tartų, nereikia nei ilgai kočioti, nei šaldyti, nei apkepti iš anksto, uždengus folija ir pribėrus pupų, kad neiškiltų. Viskas čia daroma iškart, paprastai, greitai, o rezultatas visada super geras gaunasi. Ir nors šį receptą esu aprašiusi anksčiau, šįkart spėjau padaryti kokybiškesnes nuotraukas. O ir šiaip gerų dalykų pasidalinimo niekada nebūna per daug:)

Svogūnų pyragas

Tešlai:

1 puodelis miltų

45g sviesto arba margarino

žiupsnelis druskos

1 1/4 šaukštelio kepimo miltelių

6 šaukštai pieno

Plakiniui:

1 kaiušinis

100g grietinės arba natūralaus jogurto, arba grietinėlės

patarkuotas muškato riešutas

Įdarui:

4-5 dideli svogūnai

Aliejaus kepimui (geriausia tinka alyvuogių)

Druskos, pipirų, šviežių (arba džiovintų) čiobrelių

2 šaukštai aguonų arba sezamų

Sausus produktus sumaišyti tarpusavy, kapoti sviesto gabelėlius, kol gausis trupiniai. Tada palaipsniui įmaišyti pieną. Geriausia tai daryti elektriniu kombainu, tada nereikia net teptis rankų! Tešla turi gautis minkštutė, tačiau nelipti prie rankų.

Supjaustyti  svogūnus plonais griežinėliais. Iš viso turėtų gautis apie 2,5 puodelio pjaustytų svogūnų. Keptuvėje įkaitinti porą šaukštų alyvuogių aliejaus ir lėtai kepinti svogūnus, kol jie suminkštės, pagels. Tai užtruks  mažiausiai 10 minučių. Pabaigoje užbarstyti žiupsneliu druskos, pipirų ir šviežiais arba džiovintais čiobreliais.  Palikti atvėsti.

Tešla iškloti pyrago formą (galima kepri ie mažose formelėse). Uždėti svogūnų sluoksnį ir užpilti iš visų produktų suplaktu padažu. Ant viršaus pabarstyti aguonų grūdeliais arba sezamo sėklomis – ir skanu, ir gražu! Kepti 25-30 minučių orkaitėje, įkaitintoje iki 200 C laipsnių.