Nidos receptai

Kai mano gera pažįstama Osnat pasiūlė man idėją, kad mano virtuvėje visam pusdieniui “apsigyventų” geriausias izraelio konditeris Eden Elkobi, pradžioje maniau, kad ji juokauja. Bet kai suderinom detales, trypčiojau iš nekantrumo – na kada prasidės meistriškumo pamoka, kurią asmeniškai gausiu iš šefo, krimtusio mokslus Izraelyje, vėliau du metus studijavusio Prancūzijoje, ir neseniai grįžusio iš stažuotės dviejų Mišelin žvaigždučių restorane Italijoje. Galvojau, kad jis greičiausiai bus storas ir pasipūtęs, gerai žinantis savo vertę meistras, Tačiau aš išpūtusi akis žiūrėsiu į tai, ką jis daro, ir viską stengsiuosi užsirašyti arba prisiminti.

Viskas buvo priešingai: pro mano duris įžengė jaunas ir simpatiškas vaikinas, ir mudu iškart tapome bičiuliais. Kantrybė Edeno neišpasakyta – aš nuo pat pirmos minutės pradėjau karksėti klausinėdama pačių paprasčiausių dalykų, o jis viską man aiškino su detalėmis. Edenas atsivežė dvi dėžes rakandų ir įvairiausių žaisliukų. Pridėjus maniškius, gavosi nebloga kolekcija:)

Visų pirma gavau sąrašą gardėsių, kuriuos Edenas rengėsi tą dieną su manimi gaminti. Sunku buvo patikėti, kad visa tai įmanoma pagaminti per dieną (žinant, kad daugelis dalykų tur būti šaldoma, vėsinama, stingdoma ir t.t. Gerai, kad dalį darbų jis jau buvo atlikęs namuose, tad užtrukome tik… devynias valandas:) Turiu prisipažinti, kad po tokio laiko jau vos stovėjau ant kojų, tik Edenas atrodė linksmas, mandagus ir visai nepavargęs:)

Ar imčiausi gaminti šiuos gardumynus viena?… Na, jiems reikia daug daug labai specifinių ingredientų, kurių galima rasti tik profesionalių konditerių spintelėse (jų įsigyti gana paprasta Izraelyje, reikia tik žinoti specializuotas parduotuves), na, ir visos dėžės puošybos elementų. Didžiąją daugumą tų elementų Edenas pasigamino pats – iš šokolado, iš cukraus masės, iš kakavos, karamelės ir kitokių produktų.

Man tai buvo viena įdomiausių dienų, per kurią sužinojau tiek naujo, kiek nebūčiau perskaičiusi keliasdešimtyje tomų literatūros. Norėčiau kokią dieną Edeną atsivežti į Lietuvą, kad ir mūsų šefai (ir mėgėjai) galėtų pasisemti patirties iš visai nežvaigždiškos žvaigždės!…

Darbas su šokoladu reikalauja labai griežtos disciplinos laikantis tam tikros temperatūros (Izraelio klimatas jokiais būdais nedraugiškas šokoladui – nusipirkusi kelis kilogramus juododojo ir pieniško šokolado, įsidėjau maišelius į rankinę. Kol nuėjau iki mašinos – apie 200m., kraštai buvo gerokai aptirpę. Juk lauke +36C!) . Kondicionierius turėjo veikti visu pajėgumu. Mes vienu momentu taip sušalom, kad turėjom išeiti į terasą pasišildyti:) Ta proga dar ir lietuviškos Stumbro trauktinės paragavom:) Ant šilumos, kaip sakant:)

O paskui ir vėl tęsėm darbą… Iki pat sutemų…

Ir dar šiek tiek šokoladinių saldainių su kokosų įdaru…

Ir galima jau dėlioti visos dienos darbą ant stalo. Gaila, kad šviesa ne kokia fotografavimui…

Rytojaus dieną teko sukti galvą kam sumaitinti šiuos grožius:) Porciją gavo kaimynai, o didžioji dalis atiteko ambasados kolektyvui:)

Vaikystėje tai būdavo vienas tų patiekalų pusryčiams, kai nepurkštaudavau, jog nevalgysiu. Šiaip kas rytą mama man kepdavo blynus. Bet kartais, matyt, skubėdavo, tad “prasisukdavo” su French Toasts, arba Krameriais, kaip juos vadina mano vyras. Tai ne tik pats greičiausias pusryčių paruošimo būdas, bet dar ir proga sunaudoti sukietėjusią kelių dienų duoną: tik supjaustytas riekeles pavilgai į plaktą kiaušinį su trupučiu pieno, ir po keletos minučių pasivartymo karštuose riebaluose, gali sėsti pusryčiauti.

Man labiausiai patikdavo, kai mama French Toasts darydavo iš pynutės su aguonomis. Tie sukepę aguonų grūdeliai būdavo itin gardūs. Kažkodėl kartais mama tuos Toasts kepdavo pavigius vien į pieną, tada jau zirzdavau, kad neskanu, kad viskas ištežę… Man patikdavo kiaušinio plakinys. Ir to plakinio DAUG. Ir dar pakepta svieste. Geriausia, mano mamos rankomis sumuštame:)

Mano vyras šį patiekalą irgi dažnai darydavo iki tol, kol mes susipažinom. Tik vadindavo jis Krameriais, pagal vieno Holivudo filmo scenarijų. Tiesa, jis pateikdavo savo Kramerius su tepamu sūriu, su riešutų sviestu, arba užsidėjęs geltono sūrio riekelę.

Tuo tarpu man pusryčiai skaniausi, kai jie kvepia sviestu ir cinamonu… Čia tikriausiai iš vaikystės, kai būtent taip būdavo gardinama manų košė. Todėl aš savo Kramerius pasibarstau ruduoju cukrumi ir cinamonu. O kad būtų linksmiau, valgau juos su šviežiais vaisiais.

Skanių jums vasariškų pusryčių:)

Gyvenime teko gauti trijų aukštųjų mokyklų diplomus. Pirmąjį – KTU, beveik prieš 20 metų. Antrąjį – M. Riomerio universitete prieš dešmtmetį. O štai paskutinį diplomą gavau vakar. Paskutinį iš trijų, ir, greičiausiai, paskutinį išvis:) Studijos Izraelyje buvo bene įdomiausia patirtis – tokių kokybiškų žinių bagažo net kartais pati sau pavydžiu, ir visą likusį gyvenimą turbūt ilgėsiuosi be galo įdomių paskaitų ir iškilių profesorių.

Tačiau diplomų įteikimo ceremonija Izraelyje buvo tokia savotiška, kad teko dar kartą prisiminti, jog Artimieji Rytai, deja, yra Artimieji Rytai:) Su savo žavesiu ir neišvengiama doze “bardakėlio”:) Su savo kraštutinumais ir kontrastais: juodomis iškilmingomis togomis ir tuo pačiu visiems absolventams išdalintais švilpukais, barškučiais, dūdelėmis ir visokiais kitokiais žaisliukais, kad jie darytų daug triukšmo:) Suprasčiau, jei tai būtų krikštynos arba šimtadienis..:)

Izraelio koloritas visgi yra unikalus. Mano universitetas – tai aukščiausio lygio privati mokslo įstaiga, tad diplomų įteikimo ceremonija čia skaitosi pati iškilmingiausia visoje šalyje. Apskritai, galima sakyti, kad tai vienintelis universitetas, kuriame išvis vyksta tokio pobūdžio ceremonija!! Kituose Izraelio universitetuose diplomai daug mieliau išsiunčiami paštu ir niekas negaišta laiko jų pasiėmimui:) Kadangi esu mačiusi diplomų įteikimo ceremoniją Anglijoje, tai žinau, ką reiškia aukšto lygio estetiška šventė su giliomis tradicijomis.

Tai štai Izraelio variantas buvo visiška priešingybė Anglijai. Švelniai tariant:) Čia buvo tuntai plastmasinių limonado buteilių ir kalnai sumuštinių ir juos žiaumojančių tėvelių, mamyčių, dūkstančių vaikučių, ir tų, miegančių vežimėliuose, tetų, dėdžių, vyrų, žmonų, draugų… Žinoma, ir absolventų truputėlis:) Ir tos geros intencijos, kurios iki galo neįgyvendintos, virsta nedideliu “pravalu” – pavyzdžiui, vertimas iš hebrajų kalbos buvo, bet kažkas pamiršo įdėti baterijas į aparatą, per kurį buvo galima girdėti vertėjo balsą:) (na, eilinį kartą teko keturias valandas žiovauti nieko nesuprantant). Tačiau užvis didžiausias nesusipratimas,- faktas, kad diplomo įteikimas vyksta praėjus metams po to, kai išlaikai baigiamuosius egzaminus… Kai pusė tavo grupiokų iškeliauja namo į užsienį ir net nesvajoja apie atvažiavimą į šventę.

Juokingiausia, kad pakvietime į ceremoniją buvo parašyta, jog labai pageidautina, kad absolventai vilkėtų baltus marškinius ir juodas kelnes arba sijoną:) (kaip daržely, tiesa?:)) Atrodo, Lietuvoje kažin ar kiltų abejonė, kad kažkas nežino, jog į tokią šventę paprastai vilkima kostiumu, o merginos puošiasi gražiomis suknelėmis. Čia visgi daugiausia buvo džinsų ir guminių šlepečių, pervertų per pirštą:) Beje, viena mano grupiokė visą ceremoniją paskui save tempėsi supakuotą lagaminą – ji arba atvyko tiesiai iš oro uosto, arba iškart po to turėjo iškeliauti:) Ir ką, manėte, kad kas nors į tai atkreipė dėmesį?:)

Na, bet šventė, kokia ji bebūtų, visų pirmiausia yra širdyje. Žinoma, širdyje šventė buvo didelė pernai, bet kas sakė, kad ir šiemet negalima atšvęsti?:)

Tad šventės proga – pats greičiausias ir paprasčiausias desertas: nekeptas braškinis varškės tortas. Gaila, kad pas mus braškių sezonas jau, atrodo, baigėsi. Turėjau truputį dar nesuvalgytų, tad sudėjau į vaškės masę, o puošti teko abrikosais ir trešnėmis:) Skonis nuo to, aišku, nenukentėjo:)

Braškinis varškės tortas

Pagrindui:

1 pakelis (170 g) trapių sausainių (Lietuvoje visada naudodavau “Gaidelį”, o šįkart naudojau “Digestive”)
50 g sviesto, išlydyto

50g kokoso drožlių, pakepintų sausoje keptuvėje (nebūtina, jei nemėgstate kokoso)

Varškės masė:

500 g varškės
1 stiklinė cukraus
1 pakelis braškinės žele (milteliais)

1 šaukštas želatinos
200 g braškių (gali būti šaldytos), sutrintų mikseriu

100g  šviežių braškių, supjaustytų gabaliukais
1 pak. 36% grietinėlės (200 ml), gerai atšaldytos

Papuošimui – šviežių braškių (arba kitokių vaisių)

Torto formos su išimamu dugnu apačią išklojame pergamentiniu popieriumi.

Sausainius virtuviniu kombainu sutrupiname ir sumaišome su tirpintu sviestu bei pakepintais kokosais (jei juos naudojate). Kad visa forma gerai pasidengtų, aš naudoju bulvėms trinti skirtą trintuvę, kuria stipriai prispaudžiu visą paskirstytą masę ant dugno. Padedame formą į šaldytuvą, kad pagrindas sustingtų.

Varškę suplakame mikseriu, kad gautųsi tolygi masė, įmaišome cukrų, kol jis ištirpsta.

Pasigaminame želatinos masę: užverdame 250ml vandens ir nuėmę nuo ugnies įmaišome braškinio žele miltelius bei papidomą šaukštą želatinos. Atvėsiname (geriausia – šalto vandens vonelėje), ir įmaišome suplaktų braškių masę.

Grietinėlę išplakame iki standžių putų.

Į varškės masę įmaišome želatinos masę, paskui atsargiai įmaišome plaktos grietinėlės masę. Pabaigoje įmaišome pjaustytas braškes. Visą gautą masę pilame ant paruošto sausianių pagrindo ir statome į šaldytuvą, kol sustengsta.

Prieš pateikiant, peiliu apipjauname formos kraštus, nuimame formos šonus. Puošiame tortą šviežiomis braškėmis arba kitais vaisiais.

Pagaliau!!! Pagaliau namuose atsirado pernokusių bananų!! Šio momento laukiau gerą pusmetį, nes labai buvau pasiilgusi bananų duonos, kuri, iš tikrųjų, yra jokia ne duona, o tikrų tikriausias bananų pyragas. Bet mūsų namuose bananai taip greitai suvalgomi, kad niekuomet nespėja pernokti taip, kad būtų tinkami ne valgymui, o tik kepiniams…

Dvidešimtmečiams skaitytojams turbūt sunku patikėti, bet mums, vyresniems, bananai turi ypatingą prasmę… Pernelyg ilgą laiką šie vaisiai buvo prabangos ir tobulo gyvenimo simboliai, todėl juokingi prisiminimai iš vaikystės ir iš “bananų deficijo” laikų mane aplanko gan dažnai. Kai žaisdama kieme ar pakeliuj į mokyklą pamatydavau ant šaligatvio besivoliojančią banano žievę, širdis net suvirpėdavo: tai būdavo ženklas, kad kažkur, kažkurioj parduotuvėj “užvežė” bananų!! Bėgdavau namo ir tampydavau mamai už skvernų, kad ši skambintų, klaustų, sužinotų, o galbūt mėgintų “po blatu” gauti bent mažytę kekelę bananų…

Tais laikais visi buvom įsitikinę, kad bananai auga tik Afrikoj, ir tik ant palmių. Tą žinią mums greičiausiai įkalė rusiški multiplikaciniai filmukai, kuriuose visuomet, kai tik kalba pasisukdavo apie Afriką, rodydavo baltadančius juodukus vakus, sliuogiančius į palmes nusiskinti bananų. Pavydėjau tiems pieštiems nuogiems herojams iš visos širdies. Ne ne saulės, tik bananų…

Bet kai kurią dieną mama mudviem su broliu parnešdavo po keletą bananų, mudu straksėdavom iki pamišimo!.. Pasidalinę žalutėlius, tarsi akmuo kietus vaisius po lygiai, kiekvienas savo bananus paslėpdavom po pagalve ar giliai drabužių spintoj. Aš saviškius tikrindavau kas pusvalandį – gal jau prinoko?… O jau kai prinokdavo, laižydavau kiekvieną banano kąsnelį tarsi ledus. Labiausiai man pikta būdavo todėl, kad banano žievė, nors kvepėdavo bananais, būdavo sprangi ir karti. (na tai žinoma, kad ir jos kaskart su viltim paragaudavau:)). Tiesa, žievę stengdavausi išmesti ne į šiukšlių dėžę, o ant šaligatvio. Tai būdavo tarsi pasipuikavimo ženklas, jog kažkas kątik valgė Jo Didenybę Bananą!…

O kai geležinės sienos atsidarė ir į Lietuvą plūstelėjo dėžės bananų, laisvai VISIEMS parduodamų turguje, mano didžiausia svajonė buvo dirbti bananų pardavėja. Tuomet mano draugės mama pardavinėdavo bananus, tad mergaitė nuolat girdavosi, kiek daug bananų jai tenka suvalgyti, kai jie pernelyg sunokdavo ir jau netikdavo prekybai.

Kartais pagalvoju, kad gal tas bananų mėgimas mums ir liko, kaip kokia vaikystės trauma?:) Kai apie bananų deficitą papasakojau savo izraelietei draugei Michal, jos pirma reakcija buvo: “Ach, tai dabar supratau, kodėl nesu mačiusi savo pusseserės, kuri būdama dešimties į Izraelį atsikraustė iš Ukrainos, nežiaumojančios banano…”

Šis bananų pyragas, arba dar kitaip vadinama bananų duona,- tai pats puikiausias būdas sunaudoti patamsėjusius, taškuotus, pernelyg saldžius bananus, kurių jau niekas nenori valgyti:)

Bananų pyragas su migdolais

2-3 dideli labai prinokę bananai (dėkite kiek turite, bananų niekuomet nebus per daug:))

2 puodeliai (310g) miltų

2 šaukšteliai kepimo miltelių

1/2 šaukštelio sodos bikarbonato

1/4 šaukštelio druskos

1/4 šaukštelio tarkuoto muškato riešuto

1/2 puodelio skaldytų trumpai paskrudintų sausoje keptuvėje migdolų

2 dideli kiaušiniai

3/4 puodelio rudojo cukraus (aš dedu mažiau, nes saldumo užtenka nuo bananų)

90g sviesto, išlydyto

1/2 puodelio (125 ml) pieno

* Aš dar įmaišiau į tešlą 1/2 puodelio baltojo šokolado granulių, skirtų kepiniams.

Nedideliame puodelyje šakute lengvai sutriname bananus. Kitame inde sumaišome visus sausus ingredientus: miltus, kepimo miltelius, sodą, muškatą, druską, apelsino žievelę ir riešutus.

Dideliame inde suplakame kiaušinius su cukrumi, sumaišome su lydytu sviestu ir pienu. Tada pakaitomis (maždaug per 3 kartus) sudedame miltų mišinį ir bananus, lengvai maišydami. Tik nepersistenkite! Tegul lieka nedidelių bananų gabaliukų!

Tešlą supilame į poergamentu išklotą kepimo formą (as naudoju pailgą aukštais šonais, 25X12 cm). Kišame į orkaitę, įkaitusią iki 180C, ir kepame apie 55-60 min. Jei pabaigoje per daug pradeda kepti viršus ir tamsėti, likus maždaug 15 min iki kepimo pabaigos uždengiam viršų folija.

Recepto šaltinis: Williams &  Sonoma “Baking”

Sekmadienis nebūtų sekmadieniu, jei ant stalo ryte negaruotų geltoni minkštučiai blynai:) Jei man reiktų išsirinkti patį pačiausią patiekalą, be kurio niekaip nesugebėčiau gyventi, be jokių abejonių tai būtų blynai. Dar nežinau kurie – lietiniai, varškėčiai, bulviniai, žemaičių ar dar kokie…  Bet tikrai tikrai blynai:)

Cukinijų blyneliai mūsų šeimoj -tai tarsi savaitgalio talismanas. Juos kepu praktiškai kiekvieną sekmadienį. Me sturim savo savaitgalinius ritualus: paprastai sekmadienio rytais susikaunam teniso kortuose, o paskui skubam namo, nes abu su vyru be žodžių žinom, kad tuoj tuoj visi namai pakvips blynais (kartais “be žodžių” reiškia tai, kad po įnirtingo mačo mudu nesikalbam kurį laiką, nes tas, kuris pralaimėjo, turi susitvarkyti su savo emocijomis:)))

Šį rytą teniso mačo nebuvo, bet namai kvepėjo ypač gardžiai:) Cukinijomis, morkomis ir šviežiomis braškėmis. Kiekviename rudojo cukraus kristale skaisčiai atsispindėjo rytinės saulės spinduliai.

Cukinijų ir morkų blyneliai su avižiniais dribsniais (2 asm)

3 nedidelės cukinijos (15-20cm)

1 vidutinė morka

2 kiaušiniai

3/4 puodelio miltų

1 šaukštelis kepimo miltelių

2-3 šaukštai avižinių dribsnių

1 šaukštelis rupios druskos

4 šaukšteliai cukraus

Aliejaus kepimui

Cukinijas sutarkuojame per burokinę tarką. Pabarstome druska* ir paliekame pastovėti keletą minučių, kol išsiskirs sultys. Atskirame inde sutarkuojame morkas (per burokinę tarką).

Kitame dubenyje suplakame kiaušinius su cukrumi. Suberiame tarkuotas morkas ir viską sumaišome.

Cukinijas nuspaudžiame marlės pagalba – sultys mums nebus reikalingos. Sausą tarkuotų cukinijų masę suberiame į dubenį kartu su kiaušinio plakiniu ir morkomis. Sumaišome.

Į masę sudedame likusius ingredientus – miltus, kepimo miltelius, avižas, ir viską gerai išsukame.

Kepame blynelius įkaitintame šlakelyje aliejaus iš abiejų pusių, kol paruduoja.

Pateikiame apibarstytus ruduoju cukrumi, arba su jogurtu ir mėgstamu džemu, arba su šviežiais vaisiais.

Dievinu saulėtus rytus!! Nors miegant naktį saulė nešviečia, žmogus saulėtą rytą jau atsikeli su įkrautomis baterijomis…:) Nuotaika  puiki, energija veržiasi per kraštus.

Saulėtą rytą norisi saulėtų pusryčių – spalvotų, lengvų, skanių. Man labai patinka pusryčių meniu Tel Avivo kavinėse – žmonės čia mėgsta pusryčiauti mieste. Mėgsta susitikti su draugais, perskaityti laikraštį arba naujienas iPade, surūkyti cigaretę, arba tiesiog paspoksoti į prošal pėdinančius praeivius. Žmonės čia kažkodėl neskuba, tarsi mėgaujasi kiekviena minute…

Jei pusryčiauju kavinėje, mėgstu užsisakyti granolą. Paprastai gamintą “namuose” (savoje kavinės virtuvėje), su vaisiais ir tirštu medumi. Ir didelį puodą kavos su stora pieno putele. Kava galima mėgautis ilgai – šiltame ore ji neatvėsta:)

Namuose pagaminta granola yra daiktas, kuris VISADA stovi paruoštas mano spintelėje. Kai baigiasi viena porcija, gaminu kitą. Granolos indelį vyras pasiima į darbą, jei kartais praalktų ir norėtųsi ko nors skanaus ir maistingo, granola praverčia tada, kai pusryčiams galiu skirti vos dešimt minučių, įskaitant jų pagaminimą ir suvalgymą. Natūralus jogurtas paprastai taip pat visada paruoštas šaldytuve, tad belieka tik pasipjaustyti po ranka esančių vaisių – bananų, braškių, obuolių, mangų, papajų, persikų, kriaušių, abrikosų – ant viršaus užpilti šaltą jogurtą, pabarstyti maistinga granola su dvigubu kiekiu riešutų, ir pagardinti medumi arba klevų sirupu. Gardumėlis! Tokiais pusryčiais galima maitintis kiekvieną rytą. Kiekvieną saulėtą rytą:)

Granola 

1 kg avižinių dribsnių (stambių, netrupintų) – galite naudoti mišinį įvairių dribsnių: kvietinių, ruginių, miežinių

po 1/2 puodelio riešutų: lazdynų, graikiškų, migdolų, arachisų, anakardžių (arba tik tų, kuriuos mėgstate arba turite)

po 1/2 puodelio sėklų: sezamų, linų, moliųgų, saulėgrąžų

1/2 puodelio augalinio aliejaus

1 puodelis medaus

Cinamonas, muškato riešutas (nebūtina, je nemėgstate)

Įkaitiname orkaitę iki 180C. Didelę kepimo skardą išklojame pergamentiniu popieriumi.

Dideliame dubenyje sumaišome visus birius produktus. Riešutus prieš tai lengvai patrupiname mėsai mušti plaktuku, juos subėrę į rankšluostį arba polietileno maišelį. Viską sumaišome su aliejumi ir su skystu medumi, su prieskoniais (jei naudojame).

Išberiame masę į paruoštą skardą ir pašauname į orkaitę. Kepame apie 20-25 minutes, tačiau per tą laiką 3-4 kartus maišome, nes granola linkusi labai greitai sudegti. Iškepusią atvėsiname skardoje, ir supilame į didelį indą. Laikome sausoje tamsioje vėsioje vietoje.

Kai besiruošdama šventinei vakarienei, kurioje dalyvavo 13 svečių – įvairaus amžiaus, įvairių skonių – sprendžiau desertų klausimą, apsistojau ties dviem idėjom: kadangi šiuo metu Izraelyje pats braškių sezonas, nutariau gaminti Pavlovą. Paprastai tai desertas , kuriam nelieka nei vieno abejongo. Jį kremta net tie, kurie dievagojasi desertų nevalgantys ar besilaikantys dietos:) Bėda tik ta, kad Pavlovos niekad neišeina tinkamai nufotografuoti, nes ją reikia sudėlioti prieš pat nešant ant stalo, ir paprastai ji išlaižoma iki paskutinio trupinuko:)

Tačiau juk yra žmonių, kuriems desertas ne desertas, jei jame nėra šokolado! Kažkada vienas profesionalus šefas man patarė, kai laužiau galvą kurį desertą parinkti svečiams. Jis tuomet pasakė: “Rinkis šokoladinį, tad mažiausia tikimybė, jog prašausi pro šoną. Žmonės paprastai dievina šokoladinius desertus”. Tad nuo to laiko aš šios taisyklė ir laikausi. Saugiausias pasirinkimas – šokoladas:)

O kur gi geriausia ieškoti patikimo šokoladinio deserto? Žinoma, pas šokolado virtuozą David Lebovitz. Jis išleidęs kelias nuostabias knygas apie šokolado desertus, bet aš tų knygų neturiu, nes man atrodo, kad pilvo apimtis auga vien verčiant puslapius ir seilę varvinant žiūrint į pasakiško grožio desertų nuotraukas. Bet Davod Lebovitz turi dar ir savo tinklapį, kuriame, žinoma, jis visų paslapčių nespausdina: juk jam reikia parduoti savo knygą:) Bet šį bei tą ten galima surasti:) Aš pasirinkau Šokoladinį pyragą su rome mirkytomis vyšniomis ir karijų riešutais.

Šokolado ir vyšnių pyragas su romu
23 cm pyrago formai su išimamu dugnu

• 1 ir 1/2 puodelio (210g) džiovintų vyšnių
• 1/4 puodelio (60ml) + 6 šaukštai (90ml) romo (arba viskio, kojako)
• 1 ir 1/4 puodelio (170g) miltų
• 1/2 puodelio (50g) geros kokybės kakavos
• 1/2 a. šaukštelio druskos
• 1/2 a. šaukštelio sodos
• 1/2 a. šaukštelio kepimo miltelių
• 10 šauktų (140g) sviesto kambario temperatūros
• 2 puodeliai (400g) cukraus (aš dėjau 300g cukraus)
• 2 dideli kiaušiniai, kambario temperatūros
• 1 kiaušinio trynys
• 1 a. šaukštelio vanilės ekstrakto
• 2/3 puodelio (180g) kefyro arba neutralaus skonio jogurto
• 1 puodelis (135g) graikinių, arba karijų, arba migdolų riešutų, paskrudintų orkaitėje ir sukapotų
• 3/4 puodelio (120g) šokolado granulių, skirtų kepiniams

1. Dieną prieš kepant pyragą vyšnias užpilame ¼ puodelio romo (arba viskio, arba konjako, brendžio). Uždengiame ir paliekame susigerti skysčiui.

2. Sviestu ištepame 23cm skersmens torto formą su išimamu dugnu, išklotą pergamentiniu popieriumi. Pabarstome kakavos milteliais. Įkaitiname orkaitę iki 180C.

3. Sumaišome miltus, kakavą, druską, kepimo sodą ir miltelius.

4. Dideliame dubenyje rankomis arba mikseriu išsukame sviestą su cukrumi, kol masė pasidaro labai puri. Įmaišome po vieną kiaušinį ir trynį, taip pat vanilę.

5. Nuolat maišydami suberiam trečdalį miltų ir kakavos mišinio, tada po kiek laiko pusę kefyro. Tada vėl suberiame ir įmaišome trečdalį miltų mišinio, ir likusį kefyrą. Pabaigoje suberiame likusius birius ingredientus ir gerai viską išsukame. Tada atsargiai įmaišome riešutus ir alkoholyje išmirkytas vyšnias (jei liko nesusigėrusio alkoholio, supilam į tešlą ir jį).

6. Supilame tešlą į formą ir kepame  45 minutes, arba kol medinis pagaliukas įkištas į pyragą būna sausas. Paliekame pastovėti ant viryklės ir atvėsti 15 minučių.

7. Mediniu pagaliuku pyrago paviršiuje padarome  50 skylučių ir pašlakstome 3 šaukštais romo (ar kito alkoholio). Paliekame atvėsti galutinai.

Šis pyragas gali stovėti gerai įsuktas į celofano plėvelę apie savaitę. Jei jums patinka stiprus alkoholio skonis ir vaišinti žadate tik suaugusius, galite palaistyti pyragą kasdien po tris šaukštus alkoholio kelias dienas prieš pateikiant ant stalo.

Recepto šaltinis čia.

Dar vienas patarimas: šis ir daugelis kitų šokoladinių pyragų pjaustomas trupa. Jei norite gražiai supjaustyti, palaikykite peilį karštame vandenyje, tada nusausinkite, ir pjaukite pyragą. Tą darykite iš naujo prieš pjaudami kiekvieną gabaliuką. Kad nereiktų taip terliotis prie stalo, aš pyragą supjaustau iš anksto ir ant stalo atnešu jau gražiai suraikytą.

Sveiki sulaukę Šventų Velykų! Tikiuosi, jūsų šventinis pusrytinis stalas šįryt pražydo pačiomis gražiausiomis spalvomis. Ir nepaisant pamiršusios išeiti žiemos širdyje nušvito tikras pavasaris!

Ant mūsų Velykinio stalo šiandien buvo ne tik margučiai, bet ir velykiniai zuikučiai su stačiomis ausytėmis ir apvaliomis uodegytėmis:)

Apelsininės bandelės zuikučiai

700 g miltų
30 g šviežių mielių
100 g lydyto sviesto
100 g cukraus
2 kiaušiniai + 1 kiaušinis aptepimui
1 stiklinė šilto pieno
1/4 stiklinės šilto vandens
1/4 stiklinės apelsinų sulčių
2 šaukštai nutarkuotos apelsino žievelės
1 šaukštelis druskos

Mieles mažame dubenėlyje sumaišome su cukrumi, 2 šaukštais miltų ir šiltu vandeniu. Paliekame šiltai, kad suputotų (15 minučių).
Miltus persijojame į didelį dubenį, įberiam druską. Viduryje padarome duobelę ir į ją supilame suputojusį mielių mišinį. Kiaušinius suplakame su cukrumi ir supilam į mitlus. Maišome dalimis įpildami šilto pieno, ir pabaigoje supilam lydytą sviestą ir apelsino žievelę, ir labai gerai viską išminkome. Tešla turi gautis minkštutė ir žvilganti. Sulipdome į gumulą, padedame šiltoje vietoje, pridengiame rankšluostėliu ir paliekame pakilti (1.5 val.).

Iškipusią tešlą perkeliame ant darbastalio. Iškočiojame kvadratą maždaug 1 cm storumo. Supjaustome į maždaug 10cm ilgumo (1.5-2 cm pločio) juosteles. Nuo kiekvienos juostelės galo nupjauname maždaug 1 cm gabalėlį – jis bus reikalingas zuikučio uodegytei. Kiekvieną juostelę perlenkiame pusiau ir susukame į spiralę. Juostelės galiukus padarome tarsi zuikučio ausytes. Iš nupjauto gabalėlio tešlos padarome mažą rutuliuką – uodegytę – ir ją priklijuojame lašeliu šilto vandens. Kiekvieną taip suformuotą bandelę dedame į pergamentu išklotą skardą ir uždengę rankšluostėliu paliekame, kad išaugtų šiltoje vietoje (30-40 min.)
Išsipūtusias bandeles patepame kiaušinio plakiniu ir pabarstome prieskonių mišiniu (receptas – apačioje).

Įkaitiname orkaitę iki 180 laipsnių. Kepame apie 15 minučių, kol gražiai paruduoja.

Prieskonių mišinys:

1/4 šaukštelio cinamono

1/4 šaukštelio maltų gvazdikėlių

1/4 šaukštelio malto kardamono

1/2 citrinos nutarkuota žievelė ir sudžiovinta

2 šaukšteliai stambaus balto arba rudo cukraus

Visu singredientus sumaišome tarpusavy ir jais barstome bandeles.

Receptą nusižiūrėjau iš vienos didžiausių savo įkvėpėjų – Everycakeyoubake.

Izraelyje jau kvepia ne vien pavasariu, bet ir Pesachu! Tai savotiškos žydų “velykos”, kurios, aišku, nėra Velykos, tik sutampa su mūsiškėmis savo šventimo laiku. Mūsų laukia ir vėl savaitė be duonos, be miltų, sausainių, makaronų ir net be alaus – laimė, kad tik parduotuvėse šių dalykų nebus:) Aš jau visas atsargas pasipildžiau, tad nepražūsiu:)

O kadangi Pesachui žydai negali naudoti jokių grūdinių kultūrų, jie kepa tortus ir pyragus pakeisdami miltus riešutais, maltomis macomis, krakmolu, ir dar visokių gudrybių žino. Man šis laikotarpis fainas dėl to, kad visur būna labai daug kokosinių desertų ir sausainių, o viskas kas pagaminta su kokosu, man tiesiog dieviško skonio!!! Deja, mano dukra, jei tik pajaučia kokoso drožlės čežėjimą tarp dantų, patiekalo nevalgo, o mano vyrui kokosai skanūs tik saldžiam pavidale, jokiais būdais ne curry padažuose… Tad neišeina man tais kokosais per dažnai džiaugtis:)

Užtai šįkart, dar net neprasidėjus tų grūdų “badmečiui” visoje šalyje, iškepiau kokosinius sausainėlius, kurie, galiu pasakyti, dar karšti “nugaravo”, kai kažkas įsisuko į juos su stikline pieno…:) Gerai, kad dar nuotraukai liko:)  Labai rekomenduoju – akimirksniu pagaminami, greitai iškepami, ir akimirksniu suvalgomi:) Be miltų ir riebalų!!

Kokosiniai sausainiai su džiovintais vaisiais ir riešutais

1 1/4 puodelio cukraus

5 didelių kiaušinių baltymai

1/2 a. šaukštelio vanilės pastos

Žiupsnis druskos

4 puodeliai stipriai suspaustų kokosų drožlių

1/2 a. šaukštelio cinamono

1/2 puodelio razinų

1/2 puodelio susmulkintų džiovintų spanguolių arba abrikosų

1/2 puodelio susmulkintų džiovintų vyšnių

1/2 puodelio susmulkintų lazdynų arba karijų riešutų

Įkaitiname orkaitę iki 180C.

Dideliame dubenyje suplakame kiaušinių baltymus ir cukrų. Statome dubenį į garų vonelę (ant puodo su verdančiu vandeniu) ir maišome baltymų ir cukraus masę, kol cukrus pilnai ištirpsta (apie 5 min). Vienintelis būdas patikrinti, ar cukrus jau ištirpo – patrinti masę tarp dviejų pirštų.

Nuimame baltymų masę nuo ugnies, įmaišome vanilę, druską, kokosų drožles ir džiovintus vaisius bei riešutus. Gerai išmaišome, kad masė susijungtų. Ledams skirtu šaukštu formuojame rutuliukus ir rikiuojame juos į skardą, išklotą kepimo popieriumi.

Kepame 20 minučių. Jei kepate daugiau nei vieną sausainių skardą, nepamirškite sukeisti kelias skardas vietomis, kad sausainiai iškeptų tolygiai.

Atvėsintus sausainius pabarstome cukraus pudra.

Tęsiant Valentino temą – štai jums puikiausias desertas dviems, nesunkiai paruošiamas, gali būti pagamintas gerokai iš anksto, ir reikiamu momentu įdėtas į karštą orkaitę… Karštos kriaušės išlukštenimas iš popieriaus prilygs dovanos išvyniojimui. Viduj lauks saldi staigmena:)

Keptos kriaušės en papilote  (2 asm)

2 prinokę kietos (bet ne kaip akmuo kietos) kriaušės

2 šaukšteliai sviesto

20g karčiojo juodojo šokolado (idealu, jei jis turės ne mažiau nei 70% kakavos)

2 šaukšteliai baltojo cukraus (plius šiek tiek apibarstymui)

1 vanilės ankštis (jei neturite arba negalite sau leisti panaudoti visą ankštį, naudokite kelis lašelius vanilės esencijos)

Citrinos sultys

Pateikimui – plakta grietinėlė arba ledai

Iš pergamentinio popieriaus išsikerpame du apskritimus, kurių užtektų apglėbti visą kriaušę. Tam reikalui labiausia tinka didelė lėkštė – apveskite jos kraštelius pieštuku, ant stalo pasitiesę pergamento lakštą.

Kriaušes nulupame bulvių skutikliu ir pamerkiame jas į vandenį su citrinos sultimis (kad nepajuoduotų). kiekvienos kriaušės apačią šiek tiek nupjauname, kad ji stovėtų ant stalo. Išpjauname kotelį ir išskobiame visą kriaušės vidų, atsargiai, nepradurdami sienelių nei apačios. Dėl specifinės kriaušės pailgos formos šis darbas reikalauja šiek tiek kruopštumo ir kantrybės. Kol dirbame su viena kriauše, kita (net ir ta, paruošta, tegul guli vandenyje su citrinos sultimis).

Kiekvieną kriaušę nusausiname ir dedame į pergamentinio popieriaus apskritimo vidurį. į išskabtuotą ertmę įdedame po 10g šokolado, sulaužyto į nedidelius gabalėlius, tada dedame šaukštelį minkšto sviesto ir ant viršaus įberiame šaukštelį cukraus. (jei naudojame ne vanilės ankštį, o ekstraktą, ekstraktą sumaišome su minkštu sviestu, prieš jį dedant į kriaušės ertmę). Įstatome vanilės ankštį į vidų, visą kriaušę iš išorės pašlakstome trupučiu citrinos sulčių, apiberiame trupučiu cukraus,  ir gražiai apgaubę popieriaus kraštus surišame viršuje kaspinėlį, panaudodami šiaudų juostelę arba kepimui skirtą juostelę. Padarome gražų užrišimą, kad prie stalo jį būtų lengva ir malonu atrišti:)

Paliekame taip paruoštus paketėlius pastovėti nžbent 45 minutes (geriausia jas pasiruošti ryte ar iš vakaro ir laikyti šaldytuve, kol prireiks kepti). Įkaitiname orkaitę iki 170C, sustatome paketėlius su kriaušėmis į kepimo skardą ir kepame 40-45 minutes, arba kol jos pasidaro minkštos, tačiau dar laiko formą, nesugriūna. Pateikiame neišvyniotą kriaušę lėkštėje, kartu su plakta grietinėle arba ledais.

Idėją šiam patiekalui pasiskolinau iš J. A. Hobbs knygos “Scrumptious Food for Family and Friends”.