Nidos receptai

Praeitą savaitę turėjau daug darbo virtuvėje: ruošiau Dariaus gimtadienio vaišes. Pamažu sukelsiu jas ir i blog’a – kaip visuomet, gavosi neblogų atradimų Bet kai iš šaldytuvo iššluojami visi maisto likučiai, likę po baliaus, tenka gerai pasukti galvą ką pagaminti vakarienei. Kai visų skrandžiai išlepinti šventinių patiekalų skoniu,  sugalvoti ką nors paprasto, kas būtų skanu ir geidžiama, būna nelengva. Bet tol, kol spintelėje yra makaronų ir tuno (o jo pas mus visada yra, nes Darius tiesiog apsėstas tuno valgymo manija ), išsigelbėjimas visuomet yra. Kaip sakoma, vakarienei ir vėl Viva Italia!

Šis patiekalas dėl kai kurių ingredientų turi išties ypatingą skonį, tad verta jais pasirūpinti iš anksto. Tai ančioviai ir kaparėliai. Be jų taip pat išsisuksite, bet rezultatas gali gautis šiek tiek “studentiškai” neišbaigtas

Tad imamės darbo:

1 vidutinio dydžio svogūnas, supjaustytas gabalėliais

3-4 česnako skiltelės, susmulkintos

1 morka, supjaustyta plonais šiaudeliais

5-6 švieži pomidorai, nublanširuoti, supjaustyti gabalėliais, arba 400g indelis konservuotų pjaustytų pomidorų

Gabalėlis čili pipiro (nebūtina, jei nemėgstate aštriai)

Jūros druska, šviežiai grūsti juodieji pipirai

2 indeliai konservuoto tuno (nupilti skystį)

Šlakas aliejaus

Ir stebuklingieji ingredientai:

3-4 ančioviai (iš koncervų dėžutės)

2-3 šaukštai kaparėlių

3 šaukštai juodųjų alyvuogių be kauliukų, supjaustytų žiedeliais

3-4 šaukštai smulkintų žalumynų – petražolių, raudonėlio

Procesas tiems, kurie skaito mano blog’ą, pažįstamas iki detalių Įkaitiname aliejų, jame pakepiname svogūnus ir morkas, kol suminkštėja, tada suberiame česnaką ir čili. Kai jis paskleidžia kavapą, įmetame į keptuvę ančiovius, maišydami pakepiname trumpai. Tada suberiame smulkintus pomidorus, kaparėlius, alyvuoges, įberiame druską, pipirus (aš VISUOMET įdedu šaukštelį cukraus į padažą, nors to nenurodo joks receptas – man tokiu būdu geriau atsiskleidžia visų ingredientų puokštė). Paliekame kunkuliuoti ir nugaruoti skysčiui. Jei turite pradaryto raudonojo vyno butelį, šliukštelkit šlakelį (kol vyras/žmona nemato – jie paprastai labai piktinasi, kad “gerą daiktą” naudojam neva netinkamai).

Per tą laiką išverdame spagetti al dente, nusausinam.

Kai padažas jau paruoštas – tinkamos konsistencijos (nugaravo pakankamai pomidorų sulčių, jis tirštas ir labai skanus ), sudedam tuno koncervus ir atsargiai išmaišome. Man skaniau, kai tunas nesuyra į košę, o pasilieka stambesni gabaliukai. Tuno ilgai virti nereikia – tik pašildyti karštame padaže. Pabaigoje suberiame žalumynus, dar kartą patikriname skonį ir į keptuvę su padažu suverčiame spagetti. Viską išmaišom ir pateikiam ant stalo.

Taisyklę dėl pastos su žuvimi ir seafoodu tikriausiai žinote? Prie šio patiekalo jokiais būdais netinka paduoti tarkuotą parmezano sūrį pasibarstymui!

Atsisėdau rašyti į savo mylimą blog’ą ir susimąsčiau: apie kurią realiją šiandien padiskutuoti pačiai su savimi? Apie besibaigiantį pasaulio futbolo čempionatą, kuris koreguoja daugelio iš mūsų visų dienotvarkes (ačiū Dievui, čempionatas vyksta PAR, kur laikas tas pats ir nereikia naktinėti, laukiant mylimos komandos pasirodymų). O gal apie Lietuvon pagaliau atėjusius karsčius? Temperatūra pastarosiomis dienomis išties nėra įprasta taip toli į šiaurę nutolusiam taškui, bet įsivaizduoju, kaip džiaugtis turėtų tokie kaip aš – didžiausi saulės mylėtojai Štai jau metai prabėgo nuo to laiko, kai mudu su Dariumi atsikraustėme į Izraelį. 360 saulėtų dienų per metus Tel Avive man dar nė kiek neatsibodo:) Esu pasiruošusi sugerti į save mažiausiai tris kartus tiek, nes žinau, kad Lietuvoje tokia prabanga pasitaiko itin retai

Ėmiau ir susimąsčiau – ar nesu kada nors nuo saulės kaip nors nukentėjusi? Ir prisiminiau savo neapgalvotą poelgį Meksikoje, kuomet iš niūrios Lietuvos pilkumos atsidūrusi kruiziniame laive ir turkio spalvos vandenyno peizažu  180 laipsnių spinduliu, svilinausi iki begalybės, gaudydama kiekvieną kaitrios pietietiškos saulės spindulį. Kai viename iš maršruto miestelių užsirašiau į linksmą pramogą vandenyje kartu su delfinais, apsauginio kremo nuo saulės net nepasiėmiau iš savo kajutės! Prisidūkusi kelias valandas vandenyje, iš nuovargio užmigau tiesiog pleže, žinoma, atsukusi savo veidą į pačią kaitriausią vidurdienio saulę. Kai atsikėliau po valandos, save vos atpažinau veidrodyje… Tokios spalvos mano veidas dar nebuvo buvęs… Nepadėjo nei ledukai, nei aušinantys kremai, nei visi žinomi būdai kaip nors užgesinti svylantį veidą. Po kelių dienų mano kakta pasidarė kieta tarsi kiaušinio lukštas, o suraukus kaktos odą pati girdėdavau savo odos skilimo garsus… Nusilupo tuomet oda ne kaip įprasta, plonomis juostelėmis, bet, atrodo, su visu poodiniu centimetro storio sluoksniu… Nenoriu nei prisiminti to “grožio” ir ilgai gijusių žaizdų…

Bet, grįžtant atgal į vasarą ir į nuostabų saulėtą orą, valgyt reikia bet kuriuo atveju. Po įprasto Šabo pasivaikščiojimo ir Žaliosios Šakšukos (oi, koks geras daiktas vasaros pusryčiams!! – ieškokite Pusryčių serijoje šiame blog’e), vakarui nusprendėme pasigaminti kažką nesunkaus ir tik iš tų produktų, kurie buvo šaldytuve. Kadangi prieš kelias dienas žaidžiau gamindama raviolius (po kelių dienų aprašysiu procesą ir receptus), liko šiek tiek ricotta sūrio ir orkaitėje kepto auksinės spalvos moliūgo, sprendimas atėjo greitai: bus cannelloni, įdaryti įdaru, kurio sudėtyje būtinai bus šie du produktai. Rezultatu buvau iš tiesų patenkinta, todėl pasiekimais dalinuosi ir su jumis

Visų pirma reiktų pasigaminti padažą.

1 svogūnas, supjaustytas

4 skiltelės česnako, susmulkintos

3 salierų stiebai, supjaustyti gabaliukais

1 morka, sutarkuota burokine tarka

5 pomidorai (arba indelis konservuotų)

žiupsnelis bazilikų (aš turėjau šviežių), raudonėlio, petražolių – sukapotų

1 šaukštas pomidorų pastos

1 taurelė baltojo vyno

Šlakelis grietinėlės

Druska, cukrus, pipirai

Įkaitintame aliejuje apkepinam svogūnus, česnakus, tada sudedam salierus, morkas. Kai daržovės suminkštėja sudedam pjaustytus pomidorus ir maišant kepame,  kol iš pomidorų išsiskirs skystis. Įdedame 2 šaukštelius cukraus, žiupsnį druskos, pabarstome pipirais. Pakepinę 5-7 minutes, įpilam vyną, suberiam žoles, ir virinam, kol padažas nugaruoja ir pasidaro tirštos konsistencijos. Patikrinam, ar netrūksta druskos, aštrumo, saldumo ir padedam į šalį šiek tiek atvėsti.

Imamės daryti įdarą cannelloni, bet nutaikę momentą atvėsusią padažo masę sudedam į blenderį ir sutriname iki vientisos masės. Baigiant plakti įpilame grietinėlės.

Įdarui:

100g ricotta sūrio

100g kepto moliūgo (supjaustom gabaliukais, patepam aliejumi ir įdedame į įkaitintą orkaitę 20 minučių, kol suminkštės, bet neapskrus)

1,2 galvutės svogūno, supjaustyto

sauja špinatų

1 kiaušinis

Druska, pipirai

Svogūnus apkepinam aliejuje (galima ir svieste), kai jie suminkštėja, sudedam pasmulkintus špinatus, ir troškiname, kol jie sukris. Išplakame kiaušinį, sudedame moliūgą, sutriname jį šakute, įdedame ricotta sūrį, sudedam atvėsintus špinatus su svogūnais ir pagardinam druska bei pipirais. Viską lengvai sumaišome.

Apverdame 12 didelių cannelloni makaronų. Perliejame juos šaltu vandeniu, kad nesuliptų tarpusavyje ir kad būtų patogu laikyti rankose, kol kimšime įdarą.

Kepimo indo dugną padengiame pasigamintu padažu. Šaukšteliu dedame įdarą į makaronus ir rikiuojame juos kepimo inde. Jei reikia dėti antrą sluoksnį makaronų, pertepame padažu ir klojame cannelloni vėl. Viršų dar kartą paliejame likusiu padažu ir pabarstome parmezano (arba Džiugo) sūriu.

Pašauname į įkaitintą orkaitę (180C) ir kepame apie 20 minučių, kol sūris apskrus. Visi ingredientai kepti, tad ilgai kept nereikia! Pateikiame su salotomis, užpiltomis saldžiarūgščiu padažu.

Tęsiu eksperimentus su šviežiais kalmarais. Ir nors nuolatinė skaitytoja Kristina davė pastabą dėl pernelyg “vaizdingo” kalmarų darinėjimo aprašymo praeitame įraše , aš visvien esu įsitikinusi, kad tokia informacija galėtų būti naudinga pradedantiesiems. Juk ir aš pusmetį vaikščiojau šalia prekystalių su šviežiais kalmarais, kol pagaliau ryžausi imtis patiekalų su jais gaminimo!

Šiandien su vyru sėdėdami terasoje ir užkandžiaudami išties puikiu gurmanišku patiekalu su kalmarais (kurį tuoj pat aprašysiu), prisiminėme vieną juokingą istoriją, kodiniu pavadinimu “Bazilikas”. Tuo metu, kai istorija “Bazilikas” vystėsi, ji jokiais būdais neatrodė juokinga. Anaiptol, puikiai atvaizdavo lietuvišką realybę, kuri, deja, smarkiai skiriasi nuo Viduržemio jūros kulinarinių realijų…

Istorija “Bazilikas” prasidėjo vieną atšiaurų pavasario rytą Vilniuje, kai Maximoje nusipirkau vazonėlį su žaliuojančiu baziliku. Sumokėjusi 6, o gal ir visus 8 litus, parsinešusi namo, augalėlį puoselėjau ir taupiau: į patiekalą įdėdavau tik vieną kitą lapelį, tiek saugodama baziliko grožį, tiek taupydama, kad ilgam užtektų. Netrukus atėjo vasara ir su visa šeima išsiruošėm poilsio į Nidą savaitei-kitai. Jei bazilikas būtų likęs namuose, grįžusi būčiau lauk išmetusi krūvelę šieno, tad nusprendžiau savo baziliką vežtis į pajūrį.

Prisikrovėm tąkart pilną mašiną: drabužiai visiems keturiems sezonams (juk Lietuvoje niekada nesi garantuotas, ar ryt nepradės pavyzdžiui, snigti), teniso raketes, sporto inventorių, Zepter puodus (be jų niekad nekeliauju, nes kitokiuose puoduose maisto gaminti nemoku), prieskonius ir, žinoma, vazonėlį su baziliku. Jam, vargšeliui, vieta atiteko pačiame kraštelyje, suspaustam šalia automobilio bagažinės lango ir vieno iš lagaminų. Gerai, kad Darius toks tolerantiškas, ir su mano Baziliku elgėsi taip pat švelniai kaip su manimi: žaliuojantiems lapeliams nieko nenutiko, o dauguma jų po savaitės lygiai taip pat sugrūstai parvyko namo į Vilnių. Štai kokia pagarba žaliai prieskoninei šakelei… Prisiminėm šią istoriją ir ilgai juokėmės, palygindami su tomis krūvomis žalumynų, kuriuos kasdien matome vietos turguje…

Nežinau kodėl prisiminėm būtent Baziliko istoriją, juolab kad šiandienos vakarienės patiekale bazilko neprireikė. Tačiau prireikė šakelės rozmarino. Nusileidau į pievelę šalia mūsų namo, kurioje kaskart pasodinamos vis naujos gėlių kompozicijos, ir nusiskyniau tą rozmarino šakelę. Čia jie auga tarsi lengviausia prižiūrimi dekoratyviniai augalai daugumoje miesto želdinių! Ech, kad Lietuvoje taip….

2 žmonėms nesunkiai vakarienei reikės:

300g išvalytų kalmarų

1 nedidelio svogūno

3 česnako skiltelės

200g marinuotų arba šviežių blanširuotų pomidorų

Nepilno šaukšto raudonojo vyno acto

1 šaukštelio su kaupu cukraus

1 šaukštelio šviežio (arba džiovinto) rozmarino spygliukų

1/2 puodelio šaldytų žirnelių

250g spagetti makaronų

2 šaukšteliai kapotų šviežių petražolių

Aliejaus

Druskos, pipirų

Pirmiausia supjaustome svogūnus, česnakus ir imamės kalmarų. Supjaustom juos žiedais (kokio pusės cm storio). Keptuvėje ar puode įkaitinam aliejų ir pakepinam svogūnus ant vidutinės ugnies, kol suminkštėja (bet neparuduoja). Suberiam kalmarus, pomidorus, kapotus česnakus, cukrų ir actą. Užverdame. Suberiame rozmarinus, pagal skonį druskos ir pipirų. Uždengiame ir paliekame troškintis apie 20 minučių. Suberiame šaldytus žirnelius, užverdame ir dar paliekame troškintis apie 10 minučių.

Per tą laiką išverdame makaronus al dente. Dedame juos į pašildytas gilias lėkštes, užpilame padažu ir pabarstome petražolėmis.

Skanaus!

Man patinka greiti ir nesudėtingi receptai. Kartais, tiesa, norisi pasiturkšti virtuvėje, užsibrėžus kokį sunkiau įgyvendinama tikslą. Smagu meniu susiplanuoti iš anksto ir viską pradėti nuo reikiamų produktų susipirkimo. Bet praktiškai dažniausiai reikia kažką greitai pasigaminti iš to, kas tą dieną yra šaldytuve ar spintelėse.

Ko jau ko, makaronų pas mus yra daug ir įvairių. Sakyčiau, makaronai – tai firminė greitoji pagalba kai visai nėra laiko arba noro stovėti prie puodų.

Dažniausiai šaldymo kameroje turiu krevečių. Taip, šviežios skanesnės. Bet jų nusiperku tada, kai iš anksto esu susiplanavusi kokį patiekalą. Visais kitais atvejais puikiai tinka šaldytos: greita ir užtikrinta.

Saulėje džiovinti pomidorai – taip pat nuolatinis mano spintelės svečias. Čia, Izraelyje, perku šviežius džiovintus pomidorus. Jie minkštučiai, kvapnūs ir skanūs. Lietuvoje dažniausiai turėdavau aliejuje išmirkytų, tik jie rieboki, tad reikia būti atsargiems.

Tai ir viskas, ko reikia šiam patiekalui. Tiesa, reikia nusipirkti rukolos.

2 porcijoms vakarienei reikės:

Saujos spagetti (apie 400g)

4 česnako skiltelių, susmulkintų

2 saujos krevečių (apie 400g)

6-7 saulėje džiovinti pomidorai, sutrinti blenderiu (arba pora šaukštų saulėje džiovintų pomidorų pastos)

1 citrinos sutarkuotos žievelės ir sulčių

Šlako vyno (pusės taurės)

Alyvuogių aliejaus

Druskos pipirų, aitriųjų paprikų

2 saujų rukolos

Išverdam spagetti al dente, ir nupildami vandenį pasiliekam šiek tiek, kad vėliau būtų kuo praskiesti padažą.

Keptuvėje įkaitinam aliejų ir pakepinam česnakus ir čili. Suberiam krevetes, minutę kitą pakepinam, šliukštelim vyną ir pomidorų košę ir dar kelias minutes pavirinam. Sumaišom padažą su makaronais, tuoj pat įdedam pusę rukolos lapelių, kad sukristų, ir įpilam šlakelį vandens, kuriame virė makaronai. Sumaišom, įspaudžiam citrinos sultis ir pakoreguojam druską, pipirus. Išdėliojam į lėkštes, apibarstom citrinos žievele ir šviežiomis rukolomis.

Tas nuolatinis bėgimas darosi nepakeliamas… Aš ne tik jau turiu mažiau ir mažiau laiko pasigaminti ką nors įmantresnio vakarienei, bet baisiausia, kad neturiu laiko atsisėsti ir viską surašyti blog’e. Nuotraukas dar pasidarau ir susidedu į joms skirtą aplanką. Tada neaprašyti patiekalai tarsi “pasensta” ir dažniausiai niekuomet neatsiduria šiuose interaktyviuose puslapiuose…

Bet šiandien rytą įvyko toks keistas nutikimas, kuris mane akimirkai sustabdė. Ne, ne tikrąja šio žodžio prasme: nubėgau ir toliau, nes kaip visuomet jau gerokai vėlavau į susitikimą… Bet tuo momentu pagalvojau štai ką: “va ką reiškia daryti penkis darbus vienu metu ir išsiblaškius lėkti it akis išdegus”.

O atsitiko man štai kas: ryte, gerokai vėluodama, išskubėjau pro duris, pakeliui planuodama kokia eilės tvarka ką šiandien reikės nuveikti. Nuvažiuoti ten, pasiimti tą, paskambinti tam, nuvežti aną, suspėti ten… Rankos buvo pilnos maišelių, diskų, raktų, kuriais tik ką užrakinau buto duris. Ir tomis pačiomis pilnomis rankomis ėmiau desperatiškai rankinuke ieškoti rakto nuo automobilio, visą kelią kol leidausi liftu. Raktą suradau, bet kai lifto durys atsidarė, jis išslydo ir įpuolė tiesiai į tarpą tarp lifto ir jo šachtos krašto… Net nutirpau – juk tai mano naujutėlės mašinos raktas su visu distanciniu signalizacijos pulteliu ir nuostabiu pakabuku…

Gerai, kad namuose buvo atsarginis raktas, o lifte kabėjo atsakingos tarnybos telefono numeris. Po pietų atvyko kompanijos atstovas ir mandagiai ištraukė mano raktą, nuramindamas, kad tokie atvejai nutinka labai dažnai! Aš, tiesą pasakius, net norėdama nebūčiau pataikiusi to storo rakto į tą gana siaurą ertmę, bet čia, matyt, buvo likimo pagrūmota: neskubėk.

Todėl dabar lėtai, pamažu, aprašysiu skanaus vegetariško makaronų patiekalo receptą

Pusė pakelio didelių makaronų (geriausiai – canelioni, bet aš naudojau perpus trumpesnius)

300g rikota sūrio

2 saujos špinatų lapų

1 kiaušinis

Parmezano sūrio

1 vidutinis svogūnas

5-6 česnako skiltelės

700-800 g šviežių pomidorų

taurė balto vyno

puodelis daržovių sultinio

šaukštas pomidorų pastos

baziliko, petražolės, oregano

Druskos, pipirų, cukraus

Makaronus apverdame pasūdytame vandenyje ir perliejame gausiai šaltu vandeniu, kad nesuliptų. Sumaišome įdarą: nuplikytus ir išgręžtus špinatus sutriname virtuviniu kombainu, suminkom su rikota ir kiaušiniu, pasūdom ir užberiam pipirais.

Pomidorus nublanširuojam, supjaustom gabaliukais. Aliejuje apkepinam supjaustytus svogūnus, pabaigoje sumetam susmulkintus česnakus, ir po akimirkos supilam pomidorus. Troškiname geras 5 minutes, tada supilam sultinį ir vyną, pasūdom, įberiam šaukštelį cukraus, pipirų, pomidorų pastos, suberiam prieskonius ir troškinam ant vidutinės ugnies maždaug pusvalandį, arba kol skysčiai išgaruos ir liks tiršta masė. Tada kiek atvėsiname ir viską sutriname į vientisą masę su blenderiu.

Makaronus prikemšame įdaro. Ant formos, kurioje kepsite, apačios papilam šiek tiek padažo ir paskirstom po formos dugną. Klojam įdarytų makaronų eilę. Pabarstom tarkuoto parmezano sūriu. Užliejam trečdaliu turimo padažo. Jei norim, galim pabarstyti pjaustytomis juodomis alyvuogėmis. Klojam antrą eilę makaronų, barstom sūriu ir užpilam pomidorų padažu. Ant viršaus gausiai pabarstom tarkuotu sūriu ir dedam į įkaitusią (190C) orkaitę. Kepam neilgai – iki 30min., arba kol viršus gražiai apskrus. Juk visi produktai iš anksto išvirti.

Skanaus

P.S. Ir nekrapštykite raktų lifte, ypač jei rankos dar kuo nors kitu užimtos!

Labai pamėgau kepti lazaniją. Kai prie stalo susėda daugiau nei 3 žmonės, patogiausia pateikti kokį nors skanų didelį patiekalą, kurio visiems pakanka. Itališki patiekalai mano virtuvėje ir šiaip gana dažni svečiai, bet lazanija tikriausiai kol kas lyderiauja.

Nemenkas iššūkis atsiranda tada, kai prie to paties stalo sėdi ir vegetarai, ir mėsėėdžiai. Italai mane tikriausiai sukritikuotų, bet mano išeitis iš šios situacijos – dviguba lazanija. Tiksliau, pusė vienokios, o kita pusė – kitokios Rezultate  – visi patenkinti. Beje, kuri skanesnė, taip ir nebuvo išaiškinta…

Gaminant lazaniją, reikia nusiteikti, kad teks atlikti nemažai paruošiamųjų darbų ir virtuvėje šiek tiek užtruksite. Dvigubai lazanijai reikės dvigubai daugiau skirtingų indų ir dar daugiau laiko

Jums reikės:

lazanijos lakštų (man geriausi – Barilla)

kieto sūrio, tarkuoto

Mėsiškai lazanijai:

300- 400 g maltos vištienos (arba kitokios mėsos)

1 vidutinis svogūnas, supjaustytas gabaliukais

3-4 česnako skiltelės, susmulkintos

2 švieži pomidorai, nublanširuoti

2 šaukštai pomidorų pastos

Saujelė petražolių (šįkart naudojau šviežias kalendras, ir, beje, toks mano pasirinkimas valgytojų buvo pripažintas kaip didžiausia sėkmė), sukapotų

Pipirų, druskos, čili pipirų (jei mėgstat aštriai)

Vegetariškai lazanijai:

Gabalėlis tofu sūrio, nusausinto, supjaustyto plonomis juostelėmis

1 cukinija, supjaustyta plonais griežinėliais

2 kupinos saujos šviežių špinatų (arba šaldytų, jei nėra šviežių)

200g ricota sūrio

1 kiaušinis

druskos, pipirų

Padažui:

80g sviesto

80g miltų

1 litras (jei reikia – dar daugiau) pieno, pageidautina – šilto

druska, pipirai, patarkuotas muškato riešutas

Lazanijos lakštus apverdame, kad taptų minkšti, lankstūs, bet ne iki galo išvirę.

Pasigaminame padažą: puode išlydome sviestą, supilame miltus, išmaišome. Gausis kietoka košė. Tada dalimis po truputį pilame pieną ir kaskart plakame, puodą laikydami ant ugnies. Pasistengiam, kad padaže neliktų jokių gumuliukų, todėl pieno pilam mažais kiekiais, ir kai jis visas susimaišo, pilame sekančią porciją. Finale padažo masė turi būti tiršta ir tolygi – kaip blynų tešlos konsistencija.

Pasigaminame mėsos įdarą: aliejuje apkepiname svogūnus, česnakus, sudedame mėsą ir įpilame pusę puodelio vandens, kad malta mėsa geriau išsiskirstytų, o ne suliptų į gabalus. Pakepiname, tada sudedame supjaustytus šviežius pomidorus, pomidorų pastą, druską, pipirus, pusę šaukštelio cukraus. Pakepiname, kol padažas bus pilnai iškepęs ir gerai persigėrę skoniai.

Pasigaminame pirmą vegetariškos lazanijos sluoksnį: aliejuje apkepiname cukinijos griežinėlius. Atskirai apkepiname tofu sūrio gabalėlius.

Pasigaminame antrąjį vegetariškos lazanijos sluoksnį: šviežius špinatus apverdame kelias minutes mažame kiekyje vandens, kol jie visisškai sukris ir suminkštės. Pravėsiname ir nusausiname visą skystį. Virtuviniu kombainu (blenderiu) sukapojame špinatus iki vientisos masės. Suplakame kiaušinį, sumaišom jį su ricota sūriu, sudedam špinatus, druską, pipirus ir viską gerai išmaišome.

Į skardą įpilame šiek tiek baltojo padažo ir juo “ištepame” visą skardos dugną. Ant viršaus suklojame pirmą lazanijos lakštų sluoksnį. Pusę lazanijos lakštų padengiame puse mėsos įdaro. Kitą pusę – apkepto tofu sluoksniu ir apkeptos cukinijos sluoksniu. Daržoves su tofu pabarstom trupučiu druskos ir pipirų, ir viską apibarstome trupučiu tarkuoto sūrio. Palaistome baltuoju padažu (maždaug 1/3 to, k1 turite pasigaminę), ir sudedame antrą sluoksnį lazanijos lakštų. Mėsiškąją pusę vėl padengiame likusiu mėsos įdaru, o vegetariškąją – rikotos ir špinatų mase. Vėl patarkuojam sūrio, palaistom trečdaliu padažo ir uždengiam viršutiniu sluoksniu lazanijos lakštų. Patį viršų užtepame likusiu padažu ir ant viršaus pabarstome tarkuoto sūrio.

Kepame apie 40-45 minutes 190C orkaitėje.

Vegetarišką lazaniją galima daryti visą su špinatų ir sūrio įdaru, bet kadangi aš neturėjau reikiamo kiekio sūrio, nutariau paįvairinti ją kitais vegetariškais produktais Beje, prie šio patiekalo labai tiko žalios salotos su saldžiarūgščiu padažu (receptas buvo skelbtas anksčiau) ir vyšniniai saldūs pomidorai, perpjauti perpus, pabarstyti druska, pipirais, svogūnų laiškais ir paskrudintais migdolų gabaliukais, ir apšlakstyti alyvuogių aliejumi.

Spagečių patiekalas vakarienei šįkart buvo pasirinktas neatsitiktinai: rytojaus dieną Darius ir Julius turėjo dalyvauti 10 kilometrų bėgime. Su dideliu pavydu ir širdgėla šįkart ruošiausi jų startui, nes pati dėl kelio traumos bėgti deja, negalėjau . Jei jau prabilau apie bėgimą, tai čia reikėtų kiek patikslinti šią informaciją, nes kas nors gali pagalvoti, jog esu užkietėjusi maratonininkė Mokykloje, kai reikėdavo apibėgti aplink stadioną, apsipildavau ašaromis dar prieš startą. Dusdavau, mane pykindavo, tiesiog mirdavau po pirmojo šimto metrų. Kiek gyvenime bandžiau pripratinti save prie bėgimo, visuomet nesėkmingai. Kažkada net nuėjau pas gydytojus ir paklausiau, kame gi mano bėda – buvau įsitikinusi, kad sergu kažkokia nepagydoma liga

Ir staiga vieną gražią dieną, Izraelyje, nusprendžiau pabandyti dar kartą. Išbėgau į pajūrį, nubėgau lygiai 200 metrų ir uždusau . Kitą dieną nepasidaviau – nebėgau 220m. Išklausiau ne vieną pamoką ir patarimą iš savo vyro – bėgiotojo profesionalo .  Ir ką gi, po pusmečio, Dariaus paraginta ir padrąsinta, sėkmingai įveikiau Jeruzalės 1/2 maratono 10 km distanciją! Rezultatas – 67 minutės (kaip pradedančiai 37-metei, manau visai neblogas! ). Dar vienas rezultatas – kelio trauma ir draudimas judėti mažiausiai tris savaites!

Štai todėl, jau žinodama bėgikų tradicijas ir taisykles, iš vakaro prieš varžybas nusprendžiau pamaitinti abu bėgikus angliavandeniais, kurie turėjo suteikti ypač daug energijos rytojaus distancijoje.

Pasirinkau bene patį lengviausią (tiek kalorijomis, tiek pagaminimo būdu) spagetti variantą iš savo Pastos Biblijos. Klasikinį Neapolitan padažą galima gaminti dviem būdais – vadinamuoju vasariniu ir žieminiu. Vasarą rekomenduojama naudoti vien šviežius pomidorus, nes jų skonis – savaime tobulas: saldūs prinokę pomidorai neturi būti “gadinami” papildomais aromatais. Tuo tarpu žiemą, kada naudojami konservuoti pomidorai arba ne tokie kvapnūs kaip vasarą, į padažą pridedamos kitos prieskoninės daržovės. Nesvarbu, kad pomidorai Izraelyje noksta kiaurus metus ir turgus visuomet lūžta nuo šviežių daržovių, vakarienei pasirinkau “žieminį” variantą, tačiau naudojau visas šviežias daržoves.

Padažui:

Svogūnas

Morka

2 nedideli saliero stiebai

4 šaukštai alyvuogių aliejaus

2 česnako skiltelės

600g šviežių blanširuotų pomidorų arba 2 dėžutės kokybiškų konservuotų (po 400g)

1 šaukštas pomidorų pastos

90 ml raudono arba balto vyno (nebūtina)

Švieži (arba džiovinti) bazilikai

Oreganas

Druska, cukrus, šviežiai malti juodieji pipirai

Parmezano sūris

Elektriniu kombainu susmulkinkite svogūną, morką ir salierą. Apkepinkite susmulkintą česnaką, tada supilkite smulkintų daržovių masę kartu su baziliku ir oreganu ir patroškinkite ant silpnos ugnies, kol daržovės suminkštės (apie 10min). Tada supilkite susmulkintus pomidorus, vyną, pomidorų pastą, įberkite šaukštelį cukraus, žiupsnį druskos, pipirų ir troškinkite ant silpnos ugnies apie 45 minutes, kartais pamaišant.

Išvirkite makaronus al dente. Nusausinkite ir sumaišykite su padažu (arba išdėliokite į lėkštes ir padažą užpilkite ant viršaus). Pabarstykite bazilikais, Parmezano gabalėliais, jei norite – šviežiai grūstasi juodaisiais pipirais.

Skanaus ir gerų rezultatų !

P.S. Ir ką jūs galvojate? Darius 10km nubėgo per 40 minučių ir savo rezultatą pagerino net 3 minutėmis!!! Juliaus laikas taip pat pagerėjo, o jis 10 km. distanciją įveikė per 45 minutes!

Parodykit man žmogų, kuris nemėgsta pastos! Makaronai mane gelbėja ypač tais atvejais, kai tiesiog nesugalvoji ką galima pagaminti vakarienei. Ir dar tais atvejais, kai dėl vienų ar kitų priežasčių nenori (ar negali) valgyti mėsiškų patiekalų.

Rytoj – Velykos. Stalas žada būti pilnas naujai gaminamų gardėsių. Tad tam, kad visi būtų išsiilgę kažko mėsiško, šiam priešvelykiniam vakarui nusprendžiau pagaminti ypač vegetarišką pastą.

Ilgieji spagečiai man primena vaikystę. Tada mano tėvukas mėgdavo demosntruoti kaip reikia valgyti ilgus makaronus. Jis į burną įsidėdavo vieną išvirusio makarono galą, ir lėtai sukdamas savo ausį, traukdavo lūpomis visą makaroną į burną. Man tas procesas buvo be galo įdomus ir patrauklus, tad galėdavau “sutraukti” šitaip visą lėkštę spagečių. Man tuomet skaniausi buvo paprasčiausi ilgi makaronai su sviestu, bet kartais mama padarydavo tokių išties “tautinių” spagečių su tuo, ką tą dieną turėdavo šaldytuve. Italai, išvydę tokį”pasityčiojimą” iš makaronų, greičiausiai būtų negyvai įsižeidę, bet dauguma mūsų juk augome su dalykais, kurie anuomet anaiptol mūsų nešokiravo. Tad mano mamos spagečiai būdavo ir su daktariška dešra, ir su pieniškomis dešrelėmis, su kiaušiniais, ir dar su velniai žino kuo. Tačiau pats pats pagrindinis ingredientas visuose makaronų patiekaluose buvo…… Tai žinoma, kad ketčiupas! Tas “gardusis” tarybinis!!! Jis užmušdavo bet kokio netinkamo priedo skonį

Bet grįžkime prie 21 amžiaus ir prie rafinuotesnių tradicijų. Jei turite bent saujelę migdolų ir jei darže ar ant palangės žaliuoja bazilikas, imkite ir pasigaminkite šiuos spagečius. Tai Oliverio receptas, tad jokiu būdu nesisavinu autorystės:) Bet juk Oliveris – tai ir garantas, kad lėkštėje bus kažkas nepakartojamai skanaus…

Padažui (4 asm) reikės:

puodelio migdolų

4 saujų šviežio baziliko lapelių

2 česnako skiltelių

Gabalėlio (maždaug 150g) parmezano sūrio, sutarkuoto

1/2 kg pomidorų

alyvuogių aliejaus

druskos, pipirų

Pirmiausia pasigaminkite padažą: procesoriumi sumalkite migdolus (aš juos prieš tai nuplikiau karštu vandeniu ir nulupau odeles. Taip pat trumpai apkepinau sausoje keptuvėje). Tuo pačiu procesoriumi susmulkinkite česnaką ir baziliko lapelius. Viską suberkite į didelį puodą. Stambiai susmulkinkite pomidorus ir rankomis juos sutraiškykite, kartu sumaišant su riešutų ir bazilikų mase. Pabarstykite druska, pipirais, užpilkite aliejaus, išmaišykite.

Išvirkite makaronus (pakelį, arba 500g) ir nusausinę sumaišykite su paruoštu padažu. Iškart pateikite pašildytose lėkštėse.

Prie šio patiekalo puikiai tiks sodrus raudonas vynas.

Šalia įvairiausių naujų vėjų (Slow Food, Eat Light ir kt.) populiarėja dar vienas, kurį ketinu būtinai išbandyti: savaitė be parduotuvės. Taisyklės paprastos: visą savaitę gaminti maistą tik iš to, kas yra jūsų virtuvės spintelėse, šaldytuve ir šaldymo kameroje. Tikslas dar paprastesnis: sutaupyti pinigų ir išsivalyti nuo visų greičiausiai jau pamirštų maisto produktų. „Taupieji“ gali siekti rekordo: kas išgyvens be parduotuvės ilgiau.

Jei atsitiks taip, kad spintelėse rasite ne vieną konservuoto tuno indelį, o tuno salotos jau seniai įgrisę iki gyvo kaulo, siūlau pasigaminti gardžius spageti pagal paprastą receptą:

Atidarius konservuoto aliejuje tuno indelį, jame esantį aliejų įkaitinkite ir pakepkite smulkintą česnaką, petražoles ir tarkuotą citrinos žievelę. Sudėkite tuną, švelniai išskirstydami gabaliukus ir užbarstykite žiupsneliu šviežiai maltų raudonųjų pipirų. Sumaišykite tuną su ką tik išvirtais al dente spageti makaronais ir šiek tiek skysčio, kuriame jie virė, kad patiekalas nebūtų sausas. Ant viršaus galima pabarstyti pakepintais džiuvėsiais ir žolelėmis. Sūriu barstyti nebūtina.

Šiandien su Dariuku užsimanėm pasidaryti sau mažą šventę. Juk rytoj – šabas:) Kodėl gi mums neatšventus mažojo savaitgalio?

Tai šventei pagaminau lazaniją. O kadangi gavosi labai skani, tai receptą pateikiu viešam išbandymui. Beje, prie lazanijos puikiai tiko raudonas Syrah vunas.

Keptuvėje apkepinau vieną supjaustytą svogūną, kelias skilteles česnako, ir sudėjau puskilogramį maltos vištienos. Po kiek laiko įpjausčiau šviežią pomidorą (jei neturite – tiks ir šaukštas pomidorų pastos). Kepinau tol, kol išgaravo visi skysčiai. Pabaigoje pasūdžiau, įbėriau šviežiai maltų pipirų ir oregano.

Kitoje keptuvėje apkepinau riekelėmis supjaustytas dvi nedideles cukinijas. Pabaigoje pasūdžiau, pabarsčiau pipirais. Išėmiau ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų nereikalingas skystis.

Puode ištirpinau 40g sviesto, sumaišiau jį su trečdaliu puodelio miltų. Šiek tiek pakepinau, o tada palaipsniui supyliau 3 puodelius ir dar tre2dalį pieno. Žinoma, nuolat maišydama, kad masė gautųsi tolygi. Pabaigoje pasūdžiau, įbėriau pipirų ir įtarkavau muškato riešuto.

Dideliame puode užvirinau nemažai vandens, šliūkštelėjau aliejaus. Po vieną dėjau lazanijos plokšteles ir kelias minutes apviriau. Stiklinį indą, skirtą kepimui, ištepiau riebalais, ir išklojau lazanijos plokštelėmis. Sudėjau pusę mėsos. Užpyliau trečdaliu padažo. Išklojau dar vieną sluoksnį lazanijos. Sudėjau cukinijas, ant viršaus – dar vieną mėsos sluoksnį. Užpyliau dar trečdaliu padažo. Viską uždengiau lazanijos plokštelėmis. Ant viršaus supyliau likusį padažą ir užarkavau parmezano sūriu.

Kepiau orkaitėje 190C temperatūroje apie pusvalandį, kol gražiai apskrudo.

Lazanija