Nidos receptai

Sportuojantiems, arba aktyviai gyvenantiems žmonėms patartina valgyti liesą vištieną. Na, vištienos krūtinėlės su kalnu salotų, aišku, yra labai gerai, bet gi norisi kažkuo save kartais nudžiuginti:) Tokiais atvejais labiausiai tinka lazanija – su ta pačia vištiena, tiesiog pagardinta šviežiais pomidorais ir trupučiu tąsaus sūrio. Tik nepiktnaudžiaukit lazanija per dažnai – visgi šis patiekalas nėra pats “nekalčiausias” kalorijų prasme:)

Lazanija su vištiena (4 asm)

12 lazaijos lakštų (arba atitinkamai kitas kiekis, priklausomai nuo to, kokioje kepimo formoje kepsite. Išsimatuokite formą ir atidėkite tiek lakštų, kad jų užtektų trims sluoksniams padengti. Turėkite omeny, kad suminkštėjusius lakštus galima laužyti, taip užkamšant trūkstamus “plyšelius”).

1-2 puodeliai tarkuoto parmezano (tiks Džiugas) sūrio

1 didelis rutuliukas mocarelos sūrio, sutarkuotas stambia tarka

Vištienos padažui:

1/2 kg vištienos faršo (sumaltų krūtinėlių arba blauzdelių mėsos)

1 vidutinio dydžio svogūnas, smulkiai supjaustytas

2-4 česnako skiltelės, sukapotos

1-2 šaukštai aliejaus

4-6 švieži pomidorai (tiks ir konservuoti)\

2-3 šaukštai pomidorų padažo

Prieskonių: saldžios paprikos, aitrios paprikos, juodųjų pipirų. rūkytos paprikos

Druskos, truputis cukraus

Pundelis petražolių ir šviežių bazilikų

Baltam padažui:

30g sviesto

30g miltų

3 puodeliai pieno

Muškato riešuto, druskos

Pasigaminam mėsos padažą: didelėje keptuvėje įkaitintame aliejuje apkepiname svogūnus, pabaigoje įmetame česnakus. Sudedame mėsą ir kepiname maišant.

Pomidorus sudedame į blenderį ir suplakame iki vientisos masės. Jei neturite blenderio, galite pomidorus sutarkuoti. Masę sumaišome su pomidorų pasta ir prieskoniais, trupučiu cukraus ir druska. Supilame pomidorų padažą į apkeptą vištienos faršą ir maišant troškiname, kol skystis išgaruoja. Pabaigoje patirkiname ar netrūksta druskos, iųjungę ugnį į mėsos padažą įmaišome kapotas petražoles ir bazilikus.

Pasigaminame baltą padažą: keptuvėje arba puode išlydom sviestą. Suberiam miltus ir gerai išsukam, kad viskas sušoktų į sausą gumulą. Tada pamažu dalimis pilam pieną, visąlaik laikydami puodą ant ugnies, ir plakdami masę, kad neliktų gumuliukų. Padažas turi gautis tirštas, tačiau ne per skystas. Pabaigoje pagardiname trupučiu druskos ir tarkuotu muškatu.

Dideliame puode užverdame vandenį, jį gausiai pasūdome. Po vieną dedame lazanijos lakštus, ir kai jie suminkštėja (tačiau neišverda visai!) ištraukiame iš puodo ir dedame ant medinės pjaustymo lentos.

Lazanijai kepti skirto indo apačią padengiame balto padažo sluoksniu (maždaug 1 cm). Ant jo rikiuojame apvirtus lazanijos lakštus (vienu sluoksniu). Ant lazanijos lakštų klojam pusę mėsos įdaro. Padengiame baltu padažu (apie 1/3 likusio kiekio), pabarstom trupčiu tarkuoto kietojo sūrio.

Klojam antrą sluoksnį lakštų, sudedame likusį mėsos padažą, ant jo ištepame trečdalį baltojo padažo, pabarstom trupučiu kietojo sūrio.

Užklojam viršutinį sluoksnį lazanijos lakštų, ant viršaus užtepame likusį baltą padažą, ir gausiai pabarstome likusiu geltonu sūriu bei tarkuota mocarela.

Pašauname į iš anksto įkaitintą orkaitę (180C) ir kepame apie 40 min., kol visas paviršius gražiai paruduos, apkeps.

Pateikiame su šviežių daržovių salotomis.

Šparagų sezonas įsibangavo!! Skaitau ir mėgaujuosi, kaip šparagų sezoną švenčia gurmanai visame pasaulyje. Pas mus, deja, šioms grakščioms daržovėms nesuteikiamas koks nors didesnis dėmesys:( Greičiausiai todėl, kad jų yra kiaurus metus…

Užsikrėtusi šparagomanija, trykštančia iš žinučių spaudoje ir maisto blog’uose, prie jos prisijungiu ir aš. Pradžioje – su fotosesija, vėliau – ir su nesudėtingu patiekalu kasdienybei praskaidrinti:)

Ravioliai su ožkos sūriu ir šparagais (4-5 asm)

12-15 šparagų

2 skiltelės česnako

80g sviesto

šviežiai tarkuoto Parmezano (Džiugo) pateikimui

Raviolių tešlai:

300g miltų

3 kiaušiniai

1 šaukštelis druskos

Raviolių įdarui:

300g šviežio ožkos sūrio

5 šaukštai tarkuoto Parmezano (arba Džiugo) sūrio

1 kiaušinio trynys

6 šaukštai smulkiai kapotų žalių svogūnų laiškų

3 šaukštai smulkiai kapotų šviežių petražolių

Druska, pipirai (pagal skonį)

Raviolių tešlą pasigaminam kaip aprašyta čia.

Įdarui skirtus produktus sumaišome į vientisą masę. Formuojame norimos formos raviolius, į vidų dėdami po šaukštelį įdaro. Formą padaryti (apipjauti kraštą) patogu apversta brendžio taure. Raviolius rikiuojame į gausiai miltais pabarstytą skardą, viršų taip pat pabarstome miltais ir uždengiame švariu virtuviniu rankšluosčiu.

Šparagų kietus galiukus nulaužiame, likusius šparagus supjaustome maždaug 6-8cm gabaliukais.

Užverdame didelį puodą vandens su druska. Į verdantį vandenį suberiame storiausias šparagų dalis – apatines ir vidurines. Paverdame minutę, tada į puodą sumetame ir šparagų viršūnėles (joms virti reikia trumpiau). Dar po minutės-kitos, kai šparagai jau tampa minkšti, kiaurasamčiu juos išgaudome ir perliejame šaltu vandeniu, kad neprarastų skaisčiai žalios spalvos.

Į tą patį vandenį, kuriame virė šparagai, sumetame po vieną raviolius (atsargiai, kad nesuliptų).

Kol ravioliai verda, įkaitiname keptuvėje sviestą. Kai jis pradeda ruduoti, suberiame smulkiai kapotus česnakus, ir trumpai pamaišius ir pakepinus, kai tik česnakai paskleidžia savo aromatą, suberiame nusausintus šparagus. Per tą laiką jau turėtų būti išvirę ravioliai (jiems reikia vos kelių minučių po to, kai iškyla iš vandens), tad ir juos, nupylę vandenį, suplilame į keptuvę su sviestu ir šparagais. Viską atsargiai išmaišome, kad viskas pasidengtų sviesto padažu. Galime pagardinti šviežiai grūstais juodais pipirais.

Pateikiame pašildytose lėkštėse.

Ar atsimenate senąsias  koldūnines?.. Jos būtinai būdavo kiekviename mieste, ir nuolatos būdavo pilnos žmonių. Storos tetos papilkėjusiais, kadaise baltais buvusiais “žiurstais” tampydavo didžiulius puodus, ir milžinišku kiaurasamčiu graibydavo drumzliname vandenyje plaukiojančius koldūnėlius… Visuomet būdavo kelių rūšių – su kiauliena, su jautiena, gal dar su kažkuo?…

Į porciją įdėdavo 9. Visuomet skaičiuodavau kiek jų yra, tik labai greitai jie atsidurdavo pilve. Ir tas kalnelis grietinės, kuris kaipmat padarydavo koldūnus šaltus… Bet visvien jie buvo tokie skanūs…. Gal todėl, kad tai buvo studijų metai, o kuris gi studentas kada buvo ne amžinai alkanas?… Kad ir kiek tų porcijų po 9 bebūtų…

Geriausiai koldūnus gamindavo mano Baba. Ji gyveno Kaune, Šančiuose, o kada mes beatvažiuotumėm, jos senutis šaldytuvas Zilas su tokia “atlaužiama” rankena visuomet būdavo pilnas koldūnų… Su mėsa ir su bulvėmis, su varške, ir be nieko – taip vadinamos “lazankos”. Va šitų “lazankų” arba skrylių, kaip mes juos vadindavome, aš labiausiai norėdavau. Su grietine ir su mėlynių uogiene. Tik prieš tai turėdavau suvalgyti porciją koldūnų. Su mėsa. 9 vienetus:)

Kai koldūnus imdavo gaminti mama, į virtuvę būdavo sunku įžengti, nes visas virtuvinis stalas buvo paskirtas tešlos kočiojimui. Mama dažniausiai koldūnus darydavo rankomis, meniškai užlankstydama kiekvieno paplotėlio kraštelius preciziška juostele, tačiau šitaip gamindavo tik tuos, į kurių vidų dėdavo varškę arba šviežias mėlynes. O štai klodūnai su mėsa “iškrisdavo” iš metalinio rėmelio skylučių – tą metalinį prietaisą, panašų į tarybinį kokybės ženklą, tuomet turėjo visi:) Tik man tie koldūnai nepatikdavo. Jie man buvo negražūs. Nes buvo ne mėnuliuko formos, o kažkokie biraunuoti. Be to, juose būdavo mažiau tešlos ne tuose, kuriuos mama užlankstydavo pirštais:)

Vėliau atėjo šaldytų koldūnų era. Nors daugelis mano draugių nesukdavo sau galvos ir grūsdavo šaldiklius įvairiausių pavadinimų koldūnais, aš į šių pusę net nežiūrėdavau. Juk  ką gali žinoti, kas ten į juos privyniota, kokia mėsa sumalta?..

Tačiau ir pati negamindavau koldūnų. Tik todėl, kad iki koktumo nemėgau kočioti tešlos. Žinojau, kad jei tešla kaip nors pati susikočiotų, galėčiau tų koldūnų kalnus prigaminti… Ir tada išaušo diena, kai mano vyras padovanojo man makaronų mašiną!!!!! Tai buvo geriausia virtuvinė dovana, kurią esu kada nors gavusi. Daiktas, kurį kaskart nukeldama nuo spintelės lentynos, jaučiuosi pakylėta. Dėl to, kad namuose pagaminta pasta nė iš tolo neprilygsta pirktinei. Ir todėl, kad pagaliau turiu, kas už mane plonai iškočioja tešlą!!!:)

Koldūnai su kalakutiena (80 vnt)

Tešlai:

400g miltų

4 kiaušiniai

1 su kaupu šaukštelis druskos

Kalakutienos įdarui:

600g maltos kalakutienos (aš naudojau maltą blauzdelių mėsą)

1/4 svogūno, labai smulkiai sukapoto

2 skiltelės česnako, labai smulkiai sukapoto

Druskos, pirpirų

1 šaukštas kapotų krapų (arba petražolių)

Iš tešlai skirtų ingredientų išsminkom elastingą minkštą tešlą. Patogiausia, jei turite virtuvinį kombainą ir jis šį darbą atlieka už jus:) Tuomet tik suberiate miltus, druską, ir po vieną maišant mušate kiaušinį… Suminkytą tešlą įsukame į maistinę plėvelę ir paliekame pastovėti bent valandai (taip tešla bus elastinga, su ja bus lengva dirbti).

Pasiruošiame įdarą: mėsą sumaišome su svogūnais, česnakais, žalumynais, pagardiname druska ir pipirais.

Iš tešlos iškočiojame plonus lakštus (va čia jau nepamainoma makaronų mašina, arba geras kočėlas ir įgudę rankos..). Maždaug 2 cm atstumu vienas nuo kito dedame pirštų galais suformuotus faržo kamuoliukus. Aplink šiuos įdaro kamuoliukus šiek tiek vandeniu pavilgome tešlos lakštą, kad suliptų kraštai. Ant viršaus klojame kitą lakštą tešlos, ir pirštais atsargiai apspaudžiame kiekvieną įdaro kamuoliuką. Pabaigoje supjaustome koldūnus ir dedame į miltais pabarstytą padėklą arba ant didelės pjaustymo lentos.

Verdame pasūdytame vandenyje arba vištienos sultinyje, kai pakyla į paviršių – apie 5-7 minutes. Pateikiame su vištienos sultiniu, su sviesto ir grietinės padažu arba (tai aišku !!:)) su spirgučiais:)

Aš ir vėl prilipusi prie naujos kameros: tampausi didžiausią bandūrą su savimi, kur beeičiau. Šiandien su dukra nusprendėme pasižvalgyti po Jafos blusų turgų. Tiesą pasakius, jokie sendaikčių turgūs manęs iki šiol neviliojo, bet kažkodėl pastarosiomis dienomis viskas apsivertė aukštyn kojomis. Po ketverių metų pragyventų Izraelyje suvokiau, kaip neišnaudoju daugelio progų, ir dėl to kada nors gailėsiuosi… Žmonės juk specialiai į Tel Avivą atsibeldžia, kad pasikuistų sendaikčiuose, kuriais čia nuklotas visas kvartalas. Ir šiandien gal nebuvo pati palankiausia diena kuistis po tuos keistus daiktus, nes žmonių šiuo metu – jūra! Juk žydai švenčia savo Velykas, Pesachą. Todėl atrodo, jog staiga visa šalis išėjo atostogų ir išsikraustė į gatves, parduotuves, restoranus…  Štai kelios nuotraukos iš mūsų šiandien dienos pasivaikščiojimo.

O grįžus po tokios pilnos dienos, ir dar stengiantis laikytis šiokio tokio pasninko prieš Velykas, geriausi – greitai paruošiami patiekalai. Kadangi kaip reikiant iš anksto apsirūpinau miltais (per 7 Pesacho dienas miltais ir jokiais produktais, kurių sudėyje yra miltų, Izraelyje neprekiaujama), tai šiandien palepinau savo šeimą namuose pagamintais makaronais.

Makaronai gaminami labai paprastai:

300g miltų

3 kiaušiniai

1 a.šaukštelis druskos.

Išminkoma tešla, iškočiojama, ir supjaustoma norimos formos pasta. Nepamainomas daiktas – makaronų mašina. Viens -du ir viskas padaryta!

Patiekalą gaminau pagal receptą iš mano naujos knygos. Ją padovanojo dukra: “Everyday and Sunday. Recipes from Riverford Farm”. Pasta gavosi vasariška, lengva ir gardi. Tai tipiškas Puglia regiono patiekalas, o jo pabaigimui naudojamas kietas ricotta sūris, bet kadangi pas mus tokio nėra, puikiai tinka trapus šviežias ožkos sūris arba feta.

Pasta su pomidorais ir gražgarstėmis (4 asm)

1 kg vyšninių pomidorų

3 šaukštai alyvuogių aliejaus

druska ir šviežiai grūsti juodieji pipirai

350g pastos (šviežios arba iš pakelio)

2 saujos gražgarsčių

100g sūrio (ožkos, fetos arba peccorino) – sutrupinto arba sutarkuoto

Pomidorus supjaustome ketvirčiais ir pakepiname 5 minutes alyvų aliejuje su druska ir pipirais.

Išverdame pastą pasūdytame vandenyje pagal instrukcijas. Nusausiname ir sudedame į pomidorų masę. Kartu sudedame gražgarstes – jos nuo karštos pastos sukris. Viską gerai išmaišome, sudedame į lėkštes, ant viršaus pabarstome sūrio.

Visai buvau pamiršus šį klasikinį, vieną paprasčiausių itališkos pastos receptų. Bet kai važiuojant su kolegomis į Jeruzalę palaikyti Prienų krepšininkų kalba pasisuko apie maistą, ir be kita ko užsikalbėjom apie Carbonara, jau sekančią dieną ėmiau ir pagaminau ją kaip tinkamą angliavandenių dozę savo vyrui prieš pusmaratonio bėgimo varžybas.

Pasta Carbonara – tai bene lietuviškiausias (mano manymu) itališkos pastos patiekalas, nes man viskas, kas su spirgučiais asocijuojasi su tautine virtuve:) Todėl net jei jūsų šeimos vyrai raukia nosį, išgirdę pastos pavadinimą ir mano, kad čia “moteriškių maistas”, šita kombinacija jiems turėtų patikti:) Pasiruoškite visus ingredientus iš anksto ir turėkite juos po ranka, nes procesas vyksta gana greitai, ir pamaišymui, papjaustymui ar paplakimui gali pritrūkti laiko. Arba neduok Dieve pasta ims ir pervirs ir nebus al-dente…

Pasta carbonara (4 asm.)

1 pakelis (250g) ilgos pastos (labiausiai tinka spagetti)

8 plonos juostelės lašinukų arba šoninės (supjaustytos mažais kubeliais)

1/2 vidutinio dydžio svogūno, supjaustyto kuo mažesniais galabiukais

2 česnako skiltelės, sukapotos labai smulkiai

3 dideli kiaušiniai

3/4 puodelio tarkuoto Parmezano (arba Džiugo)

3/4 puodelio grietinėlės (aš naudojau 10%, pyliau mažiau nei 3/4 puodelio:))

Druska ir grūsti juodieji pipirai

Kapotos petražolės

Nedidelę keptuvę įkaitiname ir joje kepiname lašinukus arba šoninę, kol šie suskrunda visiškai į traškius spirgučius. Spirgučius kiaurašaukščiu išimame ir sudedame ant popierinio rankšluosčio, gautus riebalus išpilame, pasilikdami 1 šaukštą. Likuosiuose riebaluose pakepiname svogūnus su česnakais and nedidelės ugnies, kol šie tampa minkšti ir skaidrūs. Nukeliam nuo ugnies.

Atskirame dubenyje suplakam kiaušinius, įberiam druskos ir daug maltų juodųjų pipirų. Įmaišom grietinėlę ir tarkuotą sūrį.

Pastą gausiai pasūdytame vandenyje išverdame al-dente, šiek tiek trumpiau nei nurodyta ant pakelio. Nusunkiam vandenį (pasiliekam kelis šaukštus vandens, kuriame virė pasta, jei reikėtų atskiesti), ir iškart, kol pasta dar neatvėso supilame atgal į puodą, kuriame ji virė. Pilame pamažu kiaušinių, sūrio ir grietinėlės plakinį į pastą, nuolat maišydami, kad pasta apsidengtų šiuo padažu tolygiai, ir kad kiaušiniai spėtų sutirštėti, tačiau neleidžiame kad jie taptų kiaušiniene. Pabaigoje įmaišome pakepintsu svogūnus ir lašinukų spirgučius. Pabaigoje pabarstome kapotomis petražolėmis. Pateikiant galime pabarstyti papildomai tarkuotu sūriu.

Kai po intensyvios 5 dienas trukusios kelionės po Angliją įžengiau į prikaitusio savo buto Tel Avive prieangį, negalėjau atsidžiaugti, kad esu namie, ir kad pagaliau toli už savęs palikau sumuštinių šalį… Butas vėdinosi (tiksliau kondicionieriaus pagalba jis vėso, nes apie patalpos vėdinimą už lango esant +35C temperatūrai nėra ko svajoti) visą parą, ir tik dabar galiu kiek laisviau jame kvėpuoti. Bet visa tai man -kur kas lengviau išgyvenama, nei angliška dieta…:( Kai į Angliją atvykdavau iš Lietuvos, tenykštis maistas man atrodydavo kulinarijos viršūnė, lyginant su mūsiškiu lietuvišku, tačiau po Viduržemio jūros produktų šviežumo ir lengvumo, turiu pripažint, egzistuoti sekėsi sunkokai.

Pirmas dalykas, kuris visų pirma krenta į akis – tai sumuštinių kultas. Taip, pasirinkimas – milžiniškas, tačiau kimšti tiek bulkos mano pilvas tikrai nepratęs… Britiški niuansai virtuvėje su keptu bekonu ar pupelėmis manęs taip pat nežavi. Gerai, kad Anglijoje egzistuoja azijietiško maisto akcentai, tad šie bent kiek praskaidrina pilką kulinarinę britišką kasdienybę… O jau su daržovėmis Britanijoje labai striuka… Restorane salotų lėkštė tokio juokingo dydžio, kad iš pradžių maniau, jog tai kokio naujo patiekalo degustacija naujai matomiems klientams:) Saulės neišpaikintoje žemėje tikėtis saldžių pomodorų, tikriausiai, irgi turėtų būti šventvagiška… Todėl aš labai pasiilgau Tel Avivo. Su kalnais prinokusių vaisių ir sultingų daržovių, su pilnomis lėkštėmis salotų, su šviežia žuvimi, jūros gėrybėmis, ir šviežių prieskonių aromatais.

Kai Tel Avivo oro uoste laukėme lėktuvo į Londoną, prie bilietų patikrinimo posto sutikau savo bičiulį – virtuvės šefą Itay, kuris keletą kartų šeimininkavo mano namuose, kai priėmėme garbingus svečius vakarienei. Jis žino mano aistrą kulinarijai, tad tą trumpą akimirką prieš nuplėšiant įsodinimo kupono šakneles, mudu paskyrėme pokalbiui apie virtuvę. Pasirodo, Itay skrenda į Bulgariją, kur vienas turtingas rusas savo privačiai šventei išsinuomojo pilį, pasikivetė 70 draugų, pasisamdė šefą iš Izraelio, ir toje pilyje puotaus dvi dienas. Štai mano draugas skrido į tikrąją kulinarinę misiją su šviežiais omarais, stirnienos kepsniais ir kitais brangiais delikatesais. Iškvočiau jį ką ketina gaminti, o kad nepamirsčiau vieno kito subtilaus kulinarinio gudrumo, kurį man atskleidė Itay, tuoj pat lėktuve susirašiau viską į iPhone užrašų knygelę.

Kai vakar vėlai vakare grįžom iš kelionės, buvom pavarge ir alkani kaip žvėrys. Šaldytuve didelio pasirinkimo nebuvo – tik dėžutė saldžių vyšninių pomidorų, ir spagečių pakas spintelėje. Pasinaudojau šefo Itay patarimu ir pagaminau pačią paprasčiausią pasaulyje pastą. Tai buvo TAIP skanu, kad neabejoju, jog keptų pomidorų padažas įeis į mano firminių elementų sąrašą:)) Toks padažas tiks su tortelini, su gniokiais, ar bet kokia itališka pasta.

Pasta su keptų pomidorų padažu (2 asm)

500 g saldžių vyšninių pomidorų

Druskos, pipirų, alyvuogių aliejaus

1 česnako skiltelė

1/2 pakelio spagetti (arba kitos pastos)

įkaitiname orkaitę iki 160C. Skardą išklojame pergamentiniu popieriumi. Sudedame pomidorus (galima su šakelėmis, vėliau juos nuimsite), pabarstome druska, pipirais, pašlakstome negailėdami aliejumi. Pašauname į orkaitę ir kepame apie valandą (arba kol pomidorai pilnai suminkštėja ir net šiek tiek paruduoja)

Pastą išverdame sūriame vandenyje al dente. Pasiliekame keletą samčių vandens, kuriame virė pasta.

Keptus pomidorus (su visu skysčiu, kuris išsiskyrė ir apkepė skardoje) ir česnako skiltelę susmulkiname blenderiu iki vientisos masės. Šią masę praskiedžiame vandeniu, kuriame virė pasta, pagardiname druska, pipirais, šlaku aliejaus. Padažą pašildome keptuvėje (šefas Itay įdeda gerą šaukštą sviesto į padažą šildydamas, bet aš to nedarau – man pakanka šlako alyvuogių aliejaus), sudedame nusausintą pastą ir viską išmaišome. Patiekiame su tarkuotu permezano sūriu.

Oras Tel Avive kaista… Rytais vis tvankiau ir tvankiau, tad jei noriu prasibėgti krosiuką, reikia keltis anksčiau ir anksčiau, kad nežudytų alinantis karštis. Ką benorėti, juk jau birželio vidurys. Dar dvi savaitės, ir prasidės tikra vasara: naktimis, “atvėsus”, temperatūra laikysis apie 32C, o dienomis jos čia niekas tiesą pasakius ir nematuoja… Per radiją diktoriai, skelbdami oro prognozę, tepasako “Rytoj bus taip pat karšta. Gerkite daug vandens”. Kaip paprasta!:)

Mes liepą praleisime Lietuvoje. Nežinau, ar prisibrausiu prie kokios viryklės ir ar ką nors tuomet pasiseks pagaminti (ir, žinoma, aprašyti blog’e), bet kol dar esu “savo teritorijoj”, dalinuosi šios mūsų vakarienės patiekalu. Be galo lengvu, nekaloringu, vasariškai spalvingu ir be galo tinkamu nuotaikai pakelti:) Paprastučiai produktai, kurių greičiausiai turite savo šaldytuve, pusvalandukas pasisukiojimo virtuvėje, ir lėkštėje – trijų spalvų pasta:) Tiesa, pastos šiame patiekale ne tiek jau ir daug – pagrindą sudaro šviežios morkos ir cukinijos. Išbandykit ir jūs!

Trijų spalvų pasta (2 asm)

2 mažos cukinijos

1 didelė morka

4 skiltelės česnako, sukapoto

Pastos (spagetti, tagliatelle ar kitos mėgiamos ilgos pastos)

Alyvuogių aliejaus, druskos, pipirų

Daržovių skustuku išilgai “suskutame” cukinijas į plonas pailgas juostas. Sudedame į sietelį, apibarstome jūros druska, ir paliekame varvėti skysčiui, kol prireiks. Tokiu būdu pašalinsime nereikalingas cukinijų sultis ir bet kokį kartumą, jei tik tokio cukinijose yra:)

Tuo pačiu skutikliu išilgai “suskutam” morką.

Užkaičiam didelį puodą pasūdyto vandens. Kai jis užverda, sudedam nuplautas ir nusausintas cukinijas. Po 30 sekundžių išimame į sietelį, kad nusivarvėtų vanduo. Į tą patį verdantį vandenį dedame morkas. Vandeniui užvirus paverdame pusę minutės ir išimame į sausą indą nusivarvėti. Į tą patį vandneį sudedame pastą, verdame pagal instrukcijas ant pakelio, al dente.

Didelėje keptuvėje įkaitinam aliejų, jame trumpai apkepiname česnaką, kad išsiskirtų aromatas. Jei mėgstate aštriau, galite įberti kelias juosteles čili pipiro.

Kai baigia virti pasta, ją nusausiname (pasiliekame pusę puodelio skysčio, kuriame ji virė), ir sudedame į keptuvę su aliejuje pakeptais česnakais, suberiam apvirtas daržoves ir viską gerai tarpusavy išmaišom. Jei masė per sausa, užpilam šiek tiek skysčio, kuriame virė pasta. Pabarstome pipirais, sudedame į lėkštes, pašlakstome alyvuogių aliejumi, ant viršaus daržovių skutikliu papjaustom keletą juostelių Parmezano (ar Džiugo) sūrio (galima ir patarkuoti).

Skanios ir sveikos vakarienės!

Kur gi kitur, jei ne Amerikoje gyvenančių imigrantų iš Italijos galvose galėjo gimti tokia turtinga ingredientų kombinacija? Į šį receptą, pateiktą Pastos Biblijoje žiūrėjau gana skeptiškai, bet šiendien visgi nutariau išbandyti. Negana to, tai buvo pirmoji mano kepta lazanija, naudojant šviežius makaronų mašina pasigamintus lazanijos lakštus. Rezultatas (žinoma, gerokai pakoreguotas link ”itališkai- lietuviško” skonio) ne tik pranoko lūkesčius – tai be jokios abejonės skaniausia lazanija, kokią mums su vyru teko ragauti.

Mėsos padažui:

1/2 kg sumaltų vištienos blauzdelių

1 morka, supjaustyta gabaliukais

1 svogūnas, supjaustytas gabaliukais

1 saliero stiebas, supjaustytas gabaliukais

2 česnako skiltelės, susmulkintos

1/2 puodelio balto vyno

1 puodelis trintų itališkų pomidorų (passata) arba 4 švieži pomidorai

1 šaukštas pomidorų pastos

Saujelė šviežių bazilikų lapų

Saujelė šviežių petražolių

Samtis vištienos sultinio

Druskos, pipirų

Aliejaus

Didelėje keptuvėje įkaitiname aliejų. Suberiame kapotus svogūnus, česnakus, morkas ir salierą. Pakepiname ant vidutinės ugnies, kaddaržovės suminkštėtų. Sudedame maltą vištieną. Kepame maišant ir neleidžiant susidaryti didesniems mėsos gumulams.

Kai mėsa tampa baltos spalvos ir masė sausa, įpilame vyną. Kepiname toliau, kol vynas išgaruoja. Supilame sultinį, užverdame. Supilame pomidorus (passata arba pjaustytus šviežius), pasūdome, pabarstome pipirais. Suberiame petražoles ir bazilikus. Uždengiame keptuvę ir verdame padažą apie 20 minučių. Jei padažas absorbuoja per daug skysčio ir pradeda svilti, įpilame dar šiek tiek vandens arba sultinio.

Pabaigoje, jei padažas per skystas, pakepiname kurį laiką atidaroje keptuvėje, kad išsigaruotų. Paragaujame, ar netrūksta druskos, pipirų.

Sūrių įdarams:

450g (2 puodeliai) šviežio rikota sūrio

1 kiaušinis

350g (3-4 dideli rutuliai) mocarela sūrio, supjaustyto kuo plonesniais griežinėliais

100g (maždaug 1/3 puodelio) sutarkuoto Permigiano (arba Džiugo)

Druska, pipirai, muškatas

Nedideliame dubenėlyje suplakame kiaušinį. Jį sumaišome su rikota. Pagardiname druska, pipirais ir tarkuotu muškatu.

Lazanijos gamyba

Jei naudojate pirktus lazanijos lakštus, juos porą minučių apvirkite pasūdytame vandenyje ir padėkite taip, kad tarpusavy nesuliptų. Jei ryšitės šviežių lazanijos lakštų gamybai, užminkykite tešlą pagal šį receptą. Makaronų mašina pasigaminkite lakštus (aš naudojau storumą 7 iš 9).

Indo dugną, kuriame kepsite lazaniją, padenkite maždaug ketvirčiu mėsos padažo. Ant viršaus dėkite lazanijos lakštus.

Ant lazanijos lakštų užtepkite trečdalį rikotos masės. Ant rikotos išdėliokite trečdalį mocarelos, ir pabarstykite trešdaliu Permigiano sūrio.

Vėl dėkite mėsos sluoksnį (panaudokite pusę esančio mėsos kiekio). Ant mėsos vėl klokite lakštus, tepkite rikota, dėliokite mocarelą ir barstykite tarkuotu sūriu.

Pakartokite tą patį su paskutiniu sluoksniu, užbaigdami Permigiano.

Kiškite lazaniją į 180C karštumo orkaitę ir kepkite 30-40 minučių, arba kol sūris bus rudas ir burbuliuojantis. Iškeptą lazaniją palaikykite apie 10 minučių prieš pjaustydami.

Aš visuomet lazaniją pateikiu su švežiomis žaliomis salotomis, pagardintomis balzamiko actu.

Iškriatau galutinai iš ritmo. Valgau ne namuose, o svečiuose ir restoranuose, tad baigiu prarasti visus kulinarinius sugebėjimus. Šaldytuvas gėdingai tuščias, nes nėra kada nukeliauti iki turgaus ir parduotuvės. Kodėl nėra kada? Taigi todėl, kad prasidėjo egzaminų sesija. O tai reiškia, kad sėdžiu apsikabinusi krūvą knygų ir braunuosi per Pricing Policy labirintus… Klaidūs jie nežmoniškai, tie labirintai…

Tokioms dienoms tinka tik greitai paruošiami patiekalai iš tų rezervų, kurie dar išlikę šaldytuve. Ir nors Lietuvoje šiuo metu ne šviežių daržovių sezonas, bet šį receptą prisiminkite ir išbandykite šiltesniais laikais. Sveika, skanu, paprasta, greita.

Produktų sąrašas 2 asmenims

1/2 pakelio mėgiamos pastos (aš naudojau penne)

3 prinokusių pomidorų, nublanširuotų

Saujos šviežio baziliko lapų

3 česnako skiltelių

Druskos, pipirų, Alyvų aliejaus

Pastą išverdame al dente. Stambiai supjaustytus pomidorus sumetame į blenderį kartu su česnako skiltelėmis ir baziliku. Sutriname iki vientisos masės, pasūdome, įberiame pipirų, įpilame šlaką alyvuogių aliejaus. Šią masę supilame į makaronus, viską sumaišome.

Izraelyje neišeina gyventi pagal tikruosius, Europoje nusistovėjusius sezonus. Šviežių daržovių ir vaisių čia gausu kiaurus metus, tarsi jiems visai nesvarbu būtu kada prinokti – žiemą ar pavasarį… Ko norėt iš vaisių: kai spalio antroj pusėj vis dar kepina +30 laipsnių karštis ir žmonės vaikšo su šortais, reikia du kartus patikrinti kalendorių, ar išties jis rodo teisingą datą.

Bet kai skaitai mėgiamus blog’us, kurie, kaip taisyklė, atspindi realią sezoninę padėtį maisto produktų pasaulyje, tada imi ir užsimanai kažko, kas tokiu metų laiku tarsi ir turėtų būti vartojama . Tad ir mano virtuvėje eilė atėjo moliūgui. Kadangi nusipirkau didžiulį gabalą skaisčiai geltono milžino, užteks ne vien mėgiamiem (ir jau aprašytiem blog’e, kaip pavyzdžiui, moliūgo košė http://www.nidosreceptai.lt/moliugo-kose/), bet ir kam nors naujo pabandyti.

Bevartydama savo bene mėgstamiausią blog’ą lenkų k. http://www.kwestiasmaku.com/, suradau puikų vegetarišką patiekalą – lazaniją su moliūgu, tikrai patiksiantį visoms švelniosios lyties atsrovėms:) Sakau, kad tai moteriškas patiekalas, kadangi jo švelnus skonis tiesiog užliūliuoja. Tuo tarpu mano vyras lazaniją pasigardino gabalėliu pelėsinio sūrio:) kad skonio būtų daugiau:) Paragavau ir aš – tikrai tiko!

Lazanija su moliūgu ir rikota (2-3 žm)

1/2 kg moliūgo

2 šaukštai alyvų aliejaus

6 lazanijos lakštai (arba tiek, kiek reikia jūsų turimai kepimo formai iškloti trimis sluoksniais)

30g sviesto

2 šalavijo šakelės (lapelių turi būti maždaug trečdalis puodelio)

1/2 šaukštelio saldžiosios paprikos (galite saldžią papriką sumaišyti su trupučiu aitriosios arba rūkytos)

Žiupsnelis muškato riešuto

125g rikota sūrio arba minkštos švelnios varškės

30g tarkuoto kieto sūrio (Parmezano, Džiugo)

12 šaukštų grietinėlės

[Jei norite ne vegetarinės versijos: 3-4 plonos juostelės kumpio]

Įkaitinam orkaitę iki 200C. Nuplautą moliūgą supjaustom į keletą gabalų su visa oda. Aptepam moliūgo gabalus vienu šaukštu alyvų aliejaus ir sudėtus ant pergamentinio popieriaus pašauname į orkaitę 25- 30 min.

Dideliame puode užverdame didelį kiekį pasūdyto vandens, sudedam lazanijos lakštus ir juos trumpai apverdame (apie 30 sek). Tada perliejame šaltu vandeniu ir vienu sluoksniu išdėliojame ant stalviršio, kad nesuliptų.

Keptuvėje išlydome pusę sviesto ir sumetame šalavijo lapelius. Kepiname juos ant vidutinės ugnies, kad paskleistų skonį ir pasidarytų traškūs. Tik atsargiai, kad nepradėtų degti sviestas. Pabaigoje sudedame likusį sviestą ir išlydom. Šalavijo lapelius išimame į atskirą lėkštutę.

Iškeptą moliūgą kiek atvėsinam, nupjaustom skūrą. Supjaustom mažais gabaliukais ir sudedam į dubenį. Apibarstom druska, pipirais, muškatu, paprika. Švelniai moliūgą sumaišom su rikota sūriu, tarkuotu kietu sūriu ir grietinėle (po du šaukštus tarkuoto sūrio ir grietinėlės atsidedam atskirame dubenėlyje).

Lazanijai kepti skirtą formą dugną ir kraštus ištepamę šalavijų sviestu (be lapelių). Išklojame pirmą sluoksnį lazanijos lakštų. Ant viršaus klojame sluoksnį moliūgo ir rikotos masės, pabarstom trečdaliu šalavijo lapelių, pašlakstom trečdaliu šalavijų sviesto. [Jei gaminam nevegetarišką lazaniją, išklojam puse kiekio kumpio]. Ant viršaus klojame antrą sluoksnį lazanijos lakštų, sudedam likusią moliūgų masę, pabarstom trečdaliu šalavijo lapelių, [ir likusį kumpį], pašlakstome keliais šaukšteliais šalavijų sviesto. Ant viršaus klojame paskutinį sluoksnį lakštų. Viršų padengiame kieto sūrio ir grietinėlės mase ir pašlakstome likusiu šalavijų sviestu.

Pašauname į orkaitę 200C maždaug 20 min. Išėmus lazaijos viršų pabarstome likusiais šalavijo lapeliais.