Nidos receptai

Sportuojantiems, arba aktyviai gyvenantiems žmonėms patartina valgyti liesą vištieną. Na, vištienos krūtinėlės su kalnu salotų, aišku, yra labai gerai, bet gi norisi kažkuo save kartais nudžiuginti:) Tokiais atvejais labiausiai tinka lazanija – su ta pačia vištiena, tiesiog pagardinta šviežiais pomidorais ir trupučiu tąsaus sūrio. Tik nepiktnaudžiaukit lazanija per dažnai – visgi šis patiekalas nėra pats “nekalčiausias” kalorijų prasme:)

Lazanija su vištiena (4 asm)

12 lazaijos lakštų (arba atitinkamai kitas kiekis, priklausomai nuo to, kokioje kepimo formoje kepsite. Išsimatuokite formą ir atidėkite tiek lakštų, kad jų užtektų trims sluoksniams padengti. Turėkite omeny, kad suminkštėjusius lakštus galima laužyti, taip užkamšant trūkstamus “plyšelius”).

1-2 puodeliai tarkuoto parmezano (tiks Džiugas) sūrio

1 didelis rutuliukas mocarelos sūrio, sutarkuotas stambia tarka

Vištienos padažui:

1/2 kg vištienos faršo (sumaltų krūtinėlių arba blauzdelių mėsos)

1 vidutinio dydžio svogūnas, smulkiai supjaustytas

2-4 česnako skiltelės, sukapotos

1-2 šaukštai aliejaus

4-6 švieži pomidorai (tiks ir konservuoti)\

2-3 šaukštai pomidorų padažo

Prieskonių: saldžios paprikos, aitrios paprikos, juodųjų pipirų. rūkytos paprikos

Druskos, truputis cukraus

Pundelis petražolių ir šviežių bazilikų

Baltam padažui:

30g sviesto

30g miltų

3 puodeliai pieno

Muškato riešuto, druskos

Pasigaminam mėsos padažą: didelėje keptuvėje įkaitintame aliejuje apkepiname svogūnus, pabaigoje įmetame česnakus. Sudedame mėsą ir kepiname maišant.

Pomidorus sudedame į blenderį ir suplakame iki vientisos masės. Jei neturite blenderio, galite pomidorus sutarkuoti. Masę sumaišome su pomidorų pasta ir prieskoniais, trupučiu cukraus ir druska. Supilame pomidorų padažą į apkeptą vištienos faršą ir maišant troškiname, kol skystis išgaruoja. Pabaigoje patirkiname ar netrūksta druskos, iųjungę ugnį į mėsos padažą įmaišome kapotas petražoles ir bazilikus.

Pasigaminame baltą padažą: keptuvėje arba puode išlydom sviestą. Suberiam miltus ir gerai išsukam, kad viskas sušoktų į sausą gumulą. Tada pamažu dalimis pilam pieną, visąlaik laikydami puodą ant ugnies, ir plakdami masę, kad neliktų gumuliukų. Padažas turi gautis tirštas, tačiau ne per skystas. Pabaigoje pagardiname trupučiu druskos ir tarkuotu muškatu.

Dideliame puode užverdame vandenį, jį gausiai pasūdome. Po vieną dedame lazanijos lakštus, ir kai jie suminkštėja (tačiau neišverda visai!) ištraukiame iš puodo ir dedame ant medinės pjaustymo lentos.

Lazanijai kepti skirto indo apačią padengiame balto padažo sluoksniu (maždaug 1 cm). Ant jo rikiuojame apvirtus lazanijos lakštus (vienu sluoksniu). Ant lazanijos lakštų klojam pusę mėsos įdaro. Padengiame baltu padažu (apie 1/3 likusio kiekio), pabarstom trupčiu tarkuoto kietojo sūrio.

Klojam antrą sluoksnį lakštų, sudedame likusį mėsos padažą, ant jo ištepame trečdalį baltojo padažo, pabarstom trupučiu kietojo sūrio.

Užklojam viršutinį sluoksnį lazanijos lakštų, ant viršaus užtepame likusį baltą padažą, ir gausiai pabarstome likusiu geltonu sūriu bei tarkuota mocarela.

Pašauname į iš anksto įkaitintą orkaitę (180C) ir kepame apie 40 min., kol visas paviršius gražiai paruduos, apkeps.

Pateikiame su šviežių daržovių salotomis.

Po ilgo ir skanaus savaitgalio, po griliaus vakarėlio, futbolo švenčių, gero vyno ragavimo, tinginiavimo ir mėgavimosi puikiu oru, reikėjo kažkaip neskausmingai “įvažiuoti” į naują darbo savaitę. Po internetinių paieškų atradau labai smagų britų puslapį, kuriame talpinami įdomūs (ir kai kurie visai nesudėtingi) garsių šefų receptai http://www.greatbritishchefs.com/. Jei kam nors pritruks įkvėpimo, tai čia tikrai atras minčių ir idėjų:)

Lašiša en papillote su pankoliais, pomidorais ir anyžių degtine buvo šiame puslapyje atrastas patiekalas kuris labai tiko ramaus vakaro nekaloringai ir greitai pagaminamai vakarienei. Žinoma, receptą šiek tiek pasikoregavau, o originalą galite rasti čia.

Lašiša en papillote su pankoliais, pomidorais ir anyžių degtine (2 žm.)

• 2 lašišos file, maždaug po 120g kiekviena
• 1 pankolis, išpjauta šaknimi ir plonai supjaustytas
• 10 saldžių vyšninių pomidorų, perpjautų perpus
• 2 šalotiniai svogūnėliai, supjaustyti plonomis riekelėmis
• 2 šaukštai petražolių, smulkiai sukapotų
• 20ml anyžinės degtinės
• 30ml sauso balto vyno
• 1/2 citrinos nutarkuota žievelė ir išspaustos sultys
• Druska, pipirai

Įkaitiname orkaitę iki 200C.

Atidedame keletą žalių pankolio lapelių papuošimui, o visą supjaustytą pankolį porą minučių apverdame pasūdytame vandenyje. Nusunkiame, perliejame lediniu vandeniu ir paliekame, kad nusivarvėtų.

Pasiruošiame du gabalus folijos (30X15 cm). Kiekvieno folijos gabalo viduryje sudedame pomidorus (visų ingredientų per pusę, kiekvienai porcijai po lygiai) perpjauta puse į viršų, juos pabarstome druska ir pipirais. Ant pomidorų užbarstome supjaustytus šalotinius svogūnus. Ant svogūnų dedame apvirtus pankolius. Tada ant viršaus dedame lašišos file. Lašišą pabarstome tarkuota citrinos žievele, pašlakstome citrinos sultimis, žuvį pabarstome druska ir pipirais ir ant viršaus užpilame sumaišytą anyžinę degtinę ir baltą vyną. Folijos kraštus užvyniojam, kad neliktų plyšių ir pašauname į orkaitę. Kepame 10 minučių. Galima pateikti su ryžiais.

Kai sužinojau, kad keletą valandų vienoje paskutinių mūsų kelionių į Aziją teks praleisti Korėjoje, spragsėjau iš džiaugsmo. Labiausiai džiaugiausi dėl to, kad pagaliau turėsiu galimybę paskanauti tikrų kvapnių korėjietiškų patiekalų, turbūt nelabai panašių į tuos, kuriuos esu kažkada ragavusi Londono ar Varšuvos gatvėje.

Seule mus pasitiko mūsų bičiulis Kim, o pirmas jam užduotas mano klausimas buvo “koks tradicinis Korėjos patiekalas, kurio galėtumėm šiandien paskanauti?”. Kim nė nemirktelėjęs atsakė – “Ant ugnies skrudinta mėsa”.

Korėjos, kaip ir kitų Azijos šalių virtuvė persmelkta prieskoniais. Joje gausu žuvies ir jūros produktų, daržovių, marinuotų aštrių pagardų (kim chi), ir, žinoma, mėsos – kur gi ne, Korėjos klimatas panašus į lietuviškąjį, su visais keturiais metų sezonais! Čia vyrauja tradicinis azijietiškas maisto ruošimo būdas, kai visi ingredientai smulkiai supjaustomi ir trumpai apkepinami. Korėjiečiai vaglo daug ryžių, o visus patiekalus gardina sojų padažu, sezamų aliejumi, česnakais, čili pasta. Tačiau kai korėjiečiai imasi kepti mėsą, prasideda tikras ritualas, kuriame teko sudalyvauti ir mums.

Atėjus į restoraną, pirmiausiai už durų teko palikti batus – Azijoje įprasta, jog įeinant į patalpą derą nusiauti. Tačiau restoranams, kaip taisyklė, kitose šalyse taikoma išimtis. Bet ne Seule: čia prie durų pastatytos lentynos skirtos klientų batams.

Restoranas neturi vienos bendros salės, o visa patalpa padalinta į atskirus kambarius. Kiekvienam kambary stovi arba vienas didelis stalas, arba keletas mažesnių. Jei klientai pageidauja, jie gali užsidaryti duris ir aptarti verslo ar šeimos reikalus diskretiškai.

Kai kuriose restorano salėse klientai sėdi ant žemės, ir vaišinasi prie žemo staliuko. Mes, neturėdami taip gerai ištreniruotų kojų, kurios leistų sėdėti valandą “turkiškai”, pasirinkom “normalų” stalą su normalaus aukščio kėdėmis.

Vos atėjus, padavėjos iškart ėmė krauti ant mūsų stalo pačius įvairiausius užkandžius, o per patį vidurį pastatė prietaisą, ant kurio kaito apvali metalinė “lėkštė”. Kimas paaiškino, kad tai tradicinis korėjiečių grilis, ir ant jo svečiams kepama pagal tradicišką korėjiečių receptą pamarinuota mėsa. Netrukus padavėjos atnešė visą dubenį plonai supjaustytos jautienos gabalų, mirkstančių kvapniais prieskoniais pagardintame padaže, ir čia pat ant stalo padavėja ėmė juos kepinti. Iškepusią mėsą ji karpė žirklėmis ir dalino į mūsų lėkštes.

Mėsos skonis buvo dieviškas, o ypač kartu su įvairiausių skonių, spalvų ir tekstūrų pagardais ir daržovėmis, išdėliotais ant stalo. Buvo taip skanu, kad net pamiršau fotografuoti:) Gaila, kad neturėjom laiko mėgautis tais pilvo malonumais ir kepinti mėsytę iki nukritimo, nes reikėjo skubėti atgal į oro uostą ir į sekantį lėktuvą. Bet tie pietūs buvo mūsų su vyru galutinis apsisprendimas, kad mūsų sekanti kelionė bus tikrai į Korėją.

Kai grįžau namo, man vis knietėjo įminti to nepakartojamo korėjietiško grilio paslaptį, o ypač surasti korėjietiško marinato receptą. Šiais laikais – anokia čia problema: profesorius Google viską žino, tad neilgai užtrukau, kol atkūriau skonį, kuris man priminė Seulą. Ir tą patį geriausią restoraną su pačiais skaniausiais kepsniais.

Vasara dar tik įsibanguoja, o kartu su ja – ir griliaus sezonas. Jei per vasarą esate pasiruošę išbandyti tik vieną naują receptą, tebūnie šis mėsos marinatas ir būna tas vienintelis. Tikrai nenusivilsite!

Korėjietiškas kepsnių marinatas (4 žm.)

1/2 puodelio sojos padažo

1 kriaušė, sutarkuota su visa odele*

5 skiltelės česnako, labai smulkiai sukapotos arba sutarkuotos

1/2 mažo baltojo svogūno, sutarkuoto (tiks ir rudas lietuviškas, jei neturite saldaus baltojo)

1 šaukštas tarkuotos šviežios imbiero šaknies

2 šaukštai rudojo cukraus

2 šaukštai skrudintų sezamų sėklų

2 šaukštai sezamų aliejaus

1 šaukštas saldžios džiovintos paprikos

1/4 šaukštelio džiovintų čili pipirų (arba pagal skonį)

1/4 grūstų juodųjų pipirų

2 žali svogūnų laiškai, susmulkinti

Visus ingredientus sumaišome tarpusavy. Jautieną (arba kiaulieną) supjaustom nestorais gabalėliais (korėjiečiai prieš pjaustydami įdeda mėsos gabalą į šaldiklį, ir kai ji šiek tiek sukietėja, mėsą tampa lengviau plonai supjaustyti. Beje, korėjiečiai kepsnius pjausto labai plonomis riekelėmis). Mėsą iš abiejų pusių gausiai aptepame marinatu (korėjiečiai dažnai mėsą marinuoja “zip-loc” maišeliuose, nes geriau pasiskirsto marinatas ant mėsos), marinuojame mažiausiai valandą, idealu – apie 8 valandas arba pernakt šaldytuve.

*Korėjoje marinuojant mėsą, tam kad ji suminkštėtų, į marinatą įtarkuojamas vaisius. Kriaušę gali sėkmingai pakeisti tarkuotas obuolys, ananasas arba kivi.

Kai pastarąjį kartą keliavom į Myanmarą, skridom Korėjos avialinijų lėktuvu. Nuo pat pirmos minutės, kai atsiradom korėjiečių rankose, supratau kas yra geriausios pasaulyje oro linijos. Švara, tvarka, nuolankumas, estetika, – viskas buvo tobula. Tačiau pats tikrasis tobulumas atėjo tada, kai siaurais takeliais pradėjo važiuoti maisto vežimėlis…

-Vištienos, jautienos, žuvies, ar tradicinio korėjiečių patiekalo “Bibimbap”?- paklausė besišypsanti stiuardesė.

Kadangi iš prigimties esu iš tų, kurie visada ragauja viską, nė sekundės nesuabejojau, kad imu tą patiekalą su labai juokingu pavadinimu, nors ir neturiu supratimo kas tai yra:) Smagiausia, kad kartu su patiekalu man dar įteikė instrukciją kaip tą patiekalą valgyti. Lėkštėje buvo rinkinys apkepintų daržovių, mirgančių įvairiausiomis spalvomus, ir šalia daržovių buvo pateikti karštutėliai ryžiai. Sekiau instrukcijomis: susimaišiau ryžius su daržovėmis ir pakepinta mėsa, pasigardinau sezamų aliejumi ir aštriu raudonųjų pipirų padažu Cochujang, kurio galima buvo pasiimti iš stiuardesių padėklo kiek tik širdis geidė, viską susimaišiau, ir….. Tai buvo TAIP SKANU, kad visus likusius tris skrydžius su tomis pačiomis avialinijomis valgiau tik Bibimbap. O kol 18 valandų leidom ore, perskaičiau visą įmanomą informaciją apie šį tradicinį patiekalą, ir nutariau išbandyti jį pasigaminti grįžusi namo. Tiesa, dar į kišenę įsimečiau keletą tūbelių to gardžiojo aštriojo korėjietiško pipirų padažo:)

Nesibaiminkite, kad šis patiekalas – tai kažkas labai “mandro”:) Jį gaminant galima improvizuoti pagal tai, kokias daržoves turite ir mėgstate, o visi prieskoniai, kurių jums prireiks,- tai sojos padažas, sezamų aliejus ir rudasis cukrus. Tiesa, dar šiek tiek česnako, bet tai juk anokia egzotika!

Bibimbap – reiškia ryžių mišinys (bibim – maišyti, bap – ryžiai). Susidariau įspūdį, kad korėjiečių bibimbap – tai tarsi kokios italų picos: kiekvienas regionas, kiekviena šeimininkė turi savo receptą, savo būdą kaip jį pagaminti. Iš tiesų šis patiekalas – tai tradicinis ir pigus gatvės maistas, kurio galima gauti ištisą parą. Tuo tarpu Korėjos kaimai ir miesteliai rengia ne vieną Bibimbap festivalį, varžydamiesi kas skaniau tą patiekalą pagamins, kas paruoš didžiausią jo katilą ir primaitins minią žmonų. Autoritetinga komisija ragauna, vertina karto bibimbapas skanesnis, kuris vertas nugalėtojo laurų:)

Gaminti bibimbap – tikras smagumėlis:) Ypač jei tą darote ne vieni, o kokiame kviestiniame vakarėlyje. Visiems užteks darbo pjaustant daržoves, o kai jos jau bus supjaustytos, užteks vienos didelės keptuvės, kad viską greitai pakeptumėte. Korėjietišką aitrių pipirų padažą siūlau pakeisti pačiu aštriausiu pomidorų padažu, kokį galite rasti (jei neturite pašonėj kokios korėjiečių parduotuvės su būtent šiuo pagardu). O tada beliks tik viską susimaišyti ir – į sveikatą:) Tad nieko nelaukiant, kviečiu į darbą:)

Bibimbap (4 asm)

Ingredientai:

• Virti ryžiai (korėjiečiai pateikia lipnius, sušiams gaminti skirtus ryžius)
• Dėžutė sojų daigų
• 2 didelės saujos šparaginių pupelių, supjaustytų į 4-5 cm gabaliukus
• 2 mažos cukinijos
• 1 baklažanas
• 4-6 šitake grybai (išmirkyti iki minkštumo)
• 200 gramų maltos jautieinos
• 1 morka
• 4 kiaušiniai
• sojos padažas, česnakai (6 skiltelės),  sezamų aliejus, augalinis aliejus kepimui
• aštrus pomidorų padažas (pateikimui)

1. Išverdame ryžius ir juos laikome šiltai.
2. Pasiruošiame didelę lėkštę, į kurią dėsime visus paruoštus bibimbapo ingredientus.
3. Puode užverdame puodelį vandens su 1 šaukšteliu druskos. Sudedame į verdantį vandenį sojų daigus ir verdame 20 minučių. Nupilame vandenį, nusausiname. Sumaišome su 1 susmulkinta česnako skiltele, trupučiu sezamų aliejaus ir žiupsneliu druskos. Dedame į paruoštą lėkštę. 
   
4. Užverdame puode vandenį su šaukšteliu druskos. Suberiame į verdantį vandenį šparagines pupeles ir verdame porą minučių, kol pupelės šiek tiek suminkštės. Nupilame vandenį, perliejame šaltu vandeniu, nusausiname. Sumaišome pupeles su 1 šaukšteliu sojų padažo, viena susmulkinta česnako skiltele irtrupučiu sezamų aliejaus. Dedame į paruoštą lėkštę.
5. Supjaustome cukinijas plonais pagaliukais. Pabarstome trupučiu druskos, ir paliekame kelioms minutėms pastovėti. Tada nusausiname išsiskyrusias sultis. Didelėje keptuvėje įkaitiname šlakelį augalinio aliejaus ir labai karštame aliejuje apkepiname cukinijas minutę. Sudedame cukinijas į paruoštą lėkštę.
6. Supjaustome baklažanus plonais pagaliukais. Įkaitiname keptuvėje šlakelį aliejaus ir jame minutę pakepiname baklažanus, Tada įpilame 1 šaukštą sojų padažo ir pusę šaukšto rudojo cukraus. Maišydami kepiname, kol baklažanai suminkštėja ir karamelizuojasi (1-2 min.). Pabaigoje pažlakstome sezamų aliejumi ir dedame į paruoštą lėkštę.
7. Supjaustome išmirkintus šitake grybus plonomis juostelėmis. Keptuvėje įkaitiname šaukštą aliejaus ir jame kepiname grybus minutę. Įpilame  2 šaukštelius sojos padažo ir 1-2 šaukštelius rudijo cukraus ir pakepiname dar 2 minutes. Pabaigoje pašlakstome trupučiu sezamų aliejaus ir dedame į paruoštą lėkštę.
8. Įpilame į įkaitintą keptuvę truputį aliejaus, sudedame maltą jautieną. Viską maišydami pakepiname, kol jautiena pradeda keisti spalvą. Sudedame sukapotas smulkiai 4 česnako skitleles ir dar minutę pakepiname maišant. Tada supilame 1 šaukštą sojos padažo ir 1/2 šaukšto cukraus, truputį maltų juodųjų pipirų, ir šiek tiek sezamų aliejaus. Viską maišom ir kepam, kol mėsa pasidaro trapi, iškepusi. Sudedame į paruoštą lėkštę.
9. Supjautsome morkas plonais šiaudeliais ir kepiname įkaitusioje keptuvėje su trupučiu aliejaus pusę minutės, kol vos vos suminkštėja, ir dedame į paruoštą lėkštę.  
10. Iškepame kiaušinius, neapversdami.
11. Pateikiame bibimbap su virtais ryžiais. Kiekvienas įsideda į dubens apačią ryžių, ant viršaus – gamą  paruoštų daržovių, o pačiame viršuje užsideda keptą kiaušinį. Viską pasišlakstom aštriu pomidorų padažu ir sezamų aliejumi, ir susimaišom.

Bibimbap galima gaminti ne vien su mėsa, bet ir su lašiša, taip pat vegetarišką versiją, naudoti ir kitas daržoves – saldžiąsias paprikas, špinatus.

Tiems, kurie netoeruoja aštrumo, galite pagaminti švelnų sijų ir sezamų padažą:

Supjaustome 4 svogūno laiškus ir juos mažame dubenėlyje sumaišom su 1/2 puodelio sojų padažo,  1 šaukštu sezamų sėklų, 2 a. šaukšteliais cukraus ir trupučiu sezamų aliejaus.

Jei norite, galite čia pamatyti korėjietę, kuri gamina bibimbap savo virtuvėje:)

Šparagų sezonas įsibangavo!! Skaitau ir mėgaujuosi, kaip šparagų sezoną švenčia gurmanai visame pasaulyje. Pas mus, deja, šioms grakščioms daržovėms nesuteikiamas koks nors didesnis dėmesys:( Greičiausiai todėl, kad jų yra kiaurus metus…

Užsikrėtusi šparagomanija, trykštančia iš žinučių spaudoje ir maisto blog’uose, prie jos prisijungiu ir aš. Pradžioje – su fotosesija, vėliau – ir su nesudėtingu patiekalu kasdienybei praskaidrinti:)

Ravioliai su ožkos sūriu ir šparagais (4-5 asm)

12-15 šparagų

2 skiltelės česnako

80g sviesto

šviežiai tarkuoto Parmezano (Džiugo) pateikimui

Raviolių tešlai:

300g miltų

3 kiaušiniai

1 šaukštelis druskos

Raviolių įdarui:

300g šviežio ožkos sūrio

5 šaukštai tarkuoto Parmezano (arba Džiugo) sūrio

1 kiaušinio trynys

6 šaukštai smulkiai kapotų žalių svogūnų laiškų

3 šaukštai smulkiai kapotų šviežių petražolių

Druska, pipirai (pagal skonį)

Raviolių tešlą pasigaminam kaip aprašyta čia.

Įdarui skirtus produktus sumaišome į vientisą masę. Formuojame norimos formos raviolius, į vidų dėdami po šaukštelį įdaro. Formą padaryti (apipjauti kraštą) patogu apversta brendžio taure. Raviolius rikiuojame į gausiai miltais pabarstytą skardą, viršų taip pat pabarstome miltais ir uždengiame švariu virtuviniu rankšluosčiu.

Šparagų kietus galiukus nulaužiame, likusius šparagus supjaustome maždaug 6-8cm gabaliukais.

Užverdame didelį puodą vandens su druska. Į verdantį vandenį suberiame storiausias šparagų dalis – apatines ir vidurines. Paverdame minutę, tada į puodą sumetame ir šparagų viršūnėles (joms virti reikia trumpiau). Dar po minutės-kitos, kai šparagai jau tampa minkšti, kiaurasamčiu juos išgaudome ir perliejame šaltu vandeniu, kad neprarastų skaisčiai žalios spalvos.

Į tą patį vandenį, kuriame virė šparagai, sumetame po vieną raviolius (atsargiai, kad nesuliptų).

Kol ravioliai verda, įkaitiname keptuvėje sviestą. Kai jis pradeda ruduoti, suberiame smulkiai kapotus česnakus, ir trumpai pamaišius ir pakepinus, kai tik česnakai paskleidžia savo aromatą, suberiame nusausintus šparagus. Per tą laiką jau turėtų būti išvirę ravioliai (jiems reikia vos kelių minučių po to, kai iškyla iš vandens), tad ir juos, nupylę vandenį, suplilame į keptuvę su sviestu ir šparagais. Viską atsargiai išmaišome, kad viskas pasidengtų sviesto padažu. Galime pagardinti šviežiai grūstais juodais pipirais.

Pateikiame pašildytose lėkštėse.

Ar atsimenate senąsias  koldūnines?.. Jos būtinai būdavo kiekviename mieste, ir nuolatos būdavo pilnos žmonių. Storos tetos papilkėjusiais, kadaise baltais buvusiais “žiurstais” tampydavo didžiulius puodus, ir milžinišku kiaurasamčiu graibydavo drumzliname vandenyje plaukiojančius koldūnėlius… Visuomet būdavo kelių rūšių – su kiauliena, su jautiena, gal dar su kažkuo?…

Į porciją įdėdavo 9. Visuomet skaičiuodavau kiek jų yra, tik labai greitai jie atsidurdavo pilve. Ir tas kalnelis grietinės, kuris kaipmat padarydavo koldūnus šaltus… Bet visvien jie buvo tokie skanūs…. Gal todėl, kad tai buvo studijų metai, o kuris gi studentas kada buvo ne amžinai alkanas?… Kad ir kiek tų porcijų po 9 bebūtų…

Geriausiai koldūnus gamindavo mano Baba. Ji gyveno Kaune, Šančiuose, o kada mes beatvažiuotumėm, jos senutis šaldytuvas Zilas su tokia “atlaužiama” rankena visuomet būdavo pilnas koldūnų… Su mėsa ir su bulvėmis, su varške, ir be nieko – taip vadinamos “lazankos”. Va šitų “lazankų” arba skrylių, kaip mes juos vadindavome, aš labiausiai norėdavau. Su grietine ir su mėlynių uogiene. Tik prieš tai turėdavau suvalgyti porciją koldūnų. Su mėsa. 9 vienetus:)

Kai koldūnus imdavo gaminti mama, į virtuvę būdavo sunku įžengti, nes visas virtuvinis stalas buvo paskirtas tešlos kočiojimui. Mama dažniausiai koldūnus darydavo rankomis, meniškai užlankstydama kiekvieno paplotėlio kraštelius preciziška juostele, tačiau šitaip gamindavo tik tuos, į kurių vidų dėdavo varškę arba šviežias mėlynes. O štai klodūnai su mėsa “iškrisdavo” iš metalinio rėmelio skylučių – tą metalinį prietaisą, panašų į tarybinį kokybės ženklą, tuomet turėjo visi:) Tik man tie koldūnai nepatikdavo. Jie man buvo negražūs. Nes buvo ne mėnuliuko formos, o kažkokie biraunuoti. Be to, juose būdavo mažiau tešlos ne tuose, kuriuos mama užlankstydavo pirštais:)

Vėliau atėjo šaldytų koldūnų era. Nors daugelis mano draugių nesukdavo sau galvos ir grūsdavo šaldiklius įvairiausių pavadinimų koldūnais, aš į šių pusę net nežiūrėdavau. Juk  ką gali žinoti, kas ten į juos privyniota, kokia mėsa sumalta?..

Tačiau ir pati negamindavau koldūnų. Tik todėl, kad iki koktumo nemėgau kočioti tešlos. Žinojau, kad jei tešla kaip nors pati susikočiotų, galėčiau tų koldūnų kalnus prigaminti… Ir tada išaušo diena, kai mano vyras padovanojo man makaronų mašiną!!!!! Tai buvo geriausia virtuvinė dovana, kurią esu kada nors gavusi. Daiktas, kurį kaskart nukeldama nuo spintelės lentynos, jaučiuosi pakylėta. Dėl to, kad namuose pagaminta pasta nė iš tolo neprilygsta pirktinei. Ir todėl, kad pagaliau turiu, kas už mane plonai iškočioja tešlą!!!:)

Koldūnai su kalakutiena (80 vnt)

Tešlai:

400g miltų

4 kiaušiniai

1 su kaupu šaukštelis druskos

Kalakutienos įdarui:

600g maltos kalakutienos (aš naudojau maltą blauzdelių mėsą)

1/4 svogūno, labai smulkiai sukapoto

2 skiltelės česnako, labai smulkiai sukapoto

Druskos, pirpirų

1 šaukštas kapotų krapų (arba petražolių)

Iš tešlai skirtų ingredientų išsminkom elastingą minkštą tešlą. Patogiausia, jei turite virtuvinį kombainą ir jis šį darbą atlieka už jus:) Tuomet tik suberiate miltus, druską, ir po vieną maišant mušate kiaušinį… Suminkytą tešlą įsukame į maistinę plėvelę ir paliekame pastovėti bent valandai (taip tešla bus elastinga, su ja bus lengva dirbti).

Pasiruošiame įdarą: mėsą sumaišome su svogūnais, česnakais, žalumynais, pagardiname druska ir pipirais.

Iš tešlos iškočiojame plonus lakštus (va čia jau nepamainoma makaronų mašina, arba geras kočėlas ir įgudę rankos..). Maždaug 2 cm atstumu vienas nuo kito dedame pirštų galais suformuotus faržo kamuoliukus. Aplink šiuos įdaro kamuoliukus šiek tiek vandeniu pavilgome tešlos lakštą, kad suliptų kraštai. Ant viršaus klojame kitą lakštą tešlos, ir pirštais atsargiai apspaudžiame kiekvieną įdaro kamuoliuką. Pabaigoje supjaustome koldūnus ir dedame į miltais pabarstytą padėklą arba ant didelės pjaustymo lentos.

Verdame pasūdytame vandenyje arba vištienos sultinyje, kai pakyla į paviršių – apie 5-7 minutes. Pateikiame su vištienos sultiniu, su sviesto ir grietinės padažu arba (tai aišku !!:)) su spirgučiais:)

Nesuskaičiuojamą skaičių kartų rengiausi parašyti apie vieną patiekalą iš žydiškos virtuvės klasikos. Patiekalą, kurį valgo ir maži ir dideli, ir, skirtingai nuo kitų valgių, visi sutartinai turi pačią geriausią nuomonę, visi jį mėgsta:) Tai vištienos sultinys su kneidlah. Žydišką vištienos sultinį, kuris dažnai naudojamas tarsi antibiotikas, jau esu aprašiusi čia. Išties tai nepamainomas dalykas peršalus, negaluojant, pervargus…

Na, o kneidlah – tai nedideli kukuliukai, kuriais dažnai žydų šeimininkės gardina savo maistingąjį vištienos sultinį. Receptas toks paprastas, kad net juokinga apie jį daug pasakoti. Tačiau turiu prisipažinti, kad vien skaitydama knygas, taip ir nesupratau kaip tuos kukuliukus teisingai pasidaryti. Teko kretiptis į mano pačią mieliausią ponią Tėją, kuri mielai pasidalino ne vieną dešimtmetį verdamų kukiliukų receptu.

Šie kukuliukai – kneidlah – būtinai gaminami ir pateikiami su dubeniu skaidraus vištienos sultinio, kai žydai švenčia savo Velykas, Pesachą. Kadangi tuo metu negalima valgyti duonos gaminių, kneidliams jie naudoja macų miltus. Tie macų miltai – tai ne kas kitka, kaip sumaltos macos, tad juos galima pasigaminti laisvai namuose, įmetus sutripintas macas į kombainą ir juos gerai pasukus. Žinoma, reikia turėtų macų:) Bet kitu metų laiku, kai macos nekepamos ar jų nėra, galima naudoti paprasčiausius džiūvėsius.

Įgudę šeimininkės kneidlah įdaro dar ir kepintais svogūnais, pagardintais įvairiais prieskoniais. Tačiau visi tie, kurie skuba, džiaugsis greitai paruošiamais kukuliukais, kurie pakels jūsų sultinį į visai kitą lygį:) Būtinai išmėginkite:)

Kneidlah – kukuliukai vištienos sultiniui

1 stiklinė macų miltų (arba džiūvėsių)

1 stiklinė vandens

1 arbatinis šaukštelis druskos

2 valg. šaukštai aliejaus

1 didelis (arba 1.5 vidutinio) kiaušinis

Kiaušinį išplakam, sumaišom su likusiais ingredientais. Masę paliekame pastovėti valandai.

Šlapiomis rankomis formuojame apvalius kukuliukus. Juos verdame pasūdytame vandenyje (jokiu būdu be sultinyje!!), kelias minutes po to, kai jie iškyla į paviršių. Į lėkštę kiaurasamčiu išgriebiame kelis kukuliukus ir užpilame karštu sultiniu.

Grįžau po dviejų savaičių namo!!! Pagaliau sava lova, savi puodai ir gyvenimas su visu spintos turiniu, o ne tuo, kas tilpo į lagaminą:)

Lietuvoje, kaip visada, laikas prabėgo intensyviai. Daug išspręstų reikalų, naujų Vilniaus vietų aplankymas (merginos, “Boff” restoranas – tikrai jėga!! Ačiū už rekomendaciją:)), pora dienų Druskininkuose be interneto ir net be noro juo naudotis, o svarbiausia, smagus vakaras su geriausiais draugais prie vyno taurės. Mano draugės surengė tikrą puotą – su anties kepenėlių paštetu, marinuotais svogūnėliais, ir net keptu stirnos kumpiu!! Atradau dar vieną naują vietą – Tony Resort Anupriškėse su rojumi žemėje: pelkėmis, žibuoklėmis, miško tyla, gaiva, ramiu ežeru… Pasaka!

Grįžau namo sveikai išsiilgusi šeimininkavimo, tad iškart demonstruoju rezultatus – šiandien vakarienei pagamintą Kijevo kotletą! Kijevo kotletas man ilgą laiką buvo (iš dalies, neslėpsiu, ir išliko) pats gardžiausias vištienos patiekalas. Kai gyvenau Lenkijoje, kaskart valgydama restorane, iš ilgiausio meniu išsirinkdavau tik jį, tad visi mano restoranai buvo suskirstyti pagal tai, kokio skanumo jie darydavo Kijevo kotletą. Pati imtis šio patiekalo nesiryžau, nes kažkada, kai buvau dar pradinukė, įstrigi diena, kai mano močiutės sesuo, puiki šeimininkė, gamindama Kijevo kotletus kasmetiniam giminės susitikimui, dūsavo, kaip rizikinga juos gaminti, ir kaip niekada nežinai, ar viskas gausis.

Kijevo kotleto istorija pagal savo ištakas siekia Prancūzijos karaliaus Liudviko laikus. Jam šį patiekalą rūmuose ruošdavo ankstyvą pavasarį, kuomet sužaliuodavo pirmieji šparagai. Kotletą gamindavo iš vištienos blauzdelių mėsos, paliekant kaulą, prikemšant į vidų sviesto, ir padengus storu kiaušinių ir džiūvėsių sluosksniu kepant jį karštame aliejuje. Karaliui apkepusi paniruotė būdavo nuimama, paliekant vien sultingą vištieną su viduje išsilydžiusiu sviestu.

Mintyse klausiate, prie ko tada tas Kijevas?:) Ogi prie to, kad “atgaivino” šį receptą ir savotiškai jį pakoregavo ukrainietis šefas šeštame praeito amžiaus dešimtmetyje. Žinoma, paniruotės jis nenulupo ir neišmetė, o pateikė viską kartu su troškintomis morkomis ir žirneliais. Jis ir pavadino kotletą Kijevo vardu. Lenkiškieji Kijevo kotletai kažkodėl vadindavosi De Volai, ir jie nieko nebuvo girdėję apie jokį Kijevą… Tiesa, kotletai būdavo daromi iš krūtinėlių mėsos, o ne šlaunelių, kaip reikėtų pagal originalųjį receptą.

Kijevo kotletas (4 asm)

4 vištos krūtinėlės

Aliejus skrudinimui

Sviesto įdaui

60g sviesto

1/2 šaukšto kapotų petražolių

1/2 šaukšto kapotų žalių svogūnų laiškų

2 česnako skiltelės, smulkiai sukapotos

1/4 citrinos – nutarkuota žievelė ir išspaustos sultys

Druska, pipirai

Paniravimui

1 kiaušinis, suplaktas

1/2 stiklinės miltų

3/4 stiklinės džiūvėsių

Pasiruošiame sviesto įdarą: minkštą sviestą sumaišome su kapotu česnaku, žalumynais, citrinos sultimis ir žievele, pagardiname druska ir pipirais. Padaliname į 4 lygias dalis ir suformuojame nedidelį volelį. Sviesto volelį įsukame į gabalėlį maistinės plėvelės, kraštus susukame kaip saldainius, ir padedame į šaldiklį, kad gerai sušaltų.

Krūtinėles perpjauname pusiau taip, kad jos tarsi atsiverstų kaip knyga. Padedame tarp dviejų gabalėlių maistinės plėvelės ir plokščiu virtuviniu plaktuku švelniai išmušame mėsą taip, kad ji būtų plona ir lengvai formuotųsi. Imame vieną sušalusį sviesto gabalėlį ir jį vyniojame į išmuštą krūtinėlę, labai gerai užlenkiant kraštus, kad gautųsi sandarus cepelino formos kotletas. Kraštelius galima sukabinti mediniais dantų krapštukais. Padedame į šaldytuvą bent valandai.

Į tris lėkšteles arba negilius dubenėlius susidedame paneruotei skirtus produktus: miltus, kiaušinio plakinį ir džiūvėsius.

Įkaitiname aliejaus puode tiek, kad jis apsemtų kotletus. Kiekvieną kotletą gerai pavoliojame miltuose, tada kiaušinyje, ir galiausiai – džiūvėsiuose. Kepame ant vidutinės ugnies įkaitusiame aliejuje, kol iš visų pusių kotletas paruduos, maždaug 10 minučių. Svarbu, kad kotletas pernelyg neperkeptų (viršus nesudegtų), bet ir vidus spėtų iškepti.

Pateikiame su virtomis bulvėmis ir troškintomis morkomis bei žirneliais arba šparaginėmis pupelėmis.

Pasaulis verčiasi aukštyn kojomis!! Lietus Tel Avive balandį??? Niekas to nepamena. Lygiai taip, kaip mažai kas Lietuvoje balandį pamena sniegą:) Izraelio oras nuo kovo iki lapkričio būna toks lengvai prognozuojamas, kad žmonės be jokių baimių kviečiasi svečius į terasas ir rengia vakarėlius gryname ore. Viena, kuo paprastai reikia pasirūpinti, tai pavėsis nuo kaitrios saulės. Bet jau tikrai ne stogas nuo lietaus:)

Mano viena bičiulė, prisikvietusi 14 draugų vėlyviems pusryčiams savo terasoje, nustėro sulaukusi nemalonaus siurprizo – lietaus!! Kas galėjo pagalvoti?? Jos FB langas visą dieną mirguliuoja prakeiksmais! Ech, kad mums taip, lietuviams…

Mane šiandien patraukė į vegetarizmą:) Šaldytuve voliojosi pakelis tofu, tad beliko turguje pagriebti bok choy pundelį, ir pietūs per dvidešimt minučių jau buvo paruošti. Tik susidūriau su dilema: kas man pasakys, kaip lietuviškai vadinasi bok choy?? Ir ar šių dažnai Azijietiškų patiekalų gamyboje naudojamų daržovių Lietuvoje būna?…

Laukiu jūsų komentarų dėl bok choy, o kol kas naudoju recepte anglišką pavadinimą, kuris, beje neverčiamas ir Izraelyje į vietinę kalbą…

Šios dienos receptas – visiems tofu ir Azijos virtuvės gerbėjams:) Receptas iš žurnalo Food&Wine.

Traškus tofu su makaronais (4 asm)

• 200g udon makaronų
• Aliejaus kepimui (bekvapio, pavyzdžiui, rapsų)
• 1 puodelis panko (japoniškų džiūvėsių)
• 1 pakelis (apie 150Gg) tofu, supjaustyto į maždaug 1.5-2 cm kubelius
• 1 kiaušinio trynys
• 1 didelė morka supjaustyta plonais šiaudeliais
• 1 šaukštas tarkuotos imbiero šaknies
• 3 česnako skiltelės, sukapotos smulkiai
• Pundelis (apie 300-400g) baby bok choy, supjaustytų į maždaug 2-3cm gabaliukus (aš perpjoviau į 3 dalis)
• 2 šaukštai oyster padažo
• 1 ir 1/2 šaukšto hoisin padažo

1. Verdančiame pasūdytame vandenyje išverdame udon makaronus, kol jie tampa minkšti, bet dar minutės trūksta iki pilno išvirimo (al dente). Perliejame šaltu vandeniu ir pašlakstome šaukštu aliejaus, kad nesuliptų.
2. Per tą laiką  panko sudedame į tvirtą maišelį, sutriname džiūvėsius ranka į mažesnes daleles. Kiaušinio trynyje lengvai apvoliojame tofu gabalėlius, tada sudedame tofu į maišelį su panko ir gerai pavoliojame, kad tofu pasidengtų džiūvėsiais.
3. Įkaitiname vok’e (arba gilioje keptuvėje) aliejaus maždaug 2-3 cm nuo dugno. Dalimis dedame tofu gabaliukus ir skrudiname apie 2 -3 minutes, kol jie tampa traškūs. Išimame kiaurasamčiu iš aliejaus ir sudedame į lėkštę su įtiestu popieriniu rankšluosčiu, kad susigertų riebalai.
4. Išpilame aliejaus tiek, kad liktų maždaug 2-3 šaukštai ir vėl įkaitiname. Sudedame bok choy kartu su česnakais ir imbieru, ir karts nuo karto pamaišant kepiname apie 5 minutes. Likus kepti apie minutei, sudedame morkas. Pabaigoje suverčiame udon makaronus, supilame oyster ir hoisin padažus, viską labai gerai sumaišome, pakepindami dar 1-2 minutes. Nukeliame nuo ugnies ir sumaišome su traškiais tofu gabaliukais.

Kažkada seniau mano dukra manęs paklausė: “Mama, o kokie mūsų šeimos firminiai patiekalai?”. Tuomet nesugebėjau išskirti nei vieno, kurį galėčiau pavadinti savo firminiu. Kai kas buvo mūsų mėgstama ir gaminama, bet tai buvo iš mano mamos firminio sąrašo, kai kurie patiekalai atėjo iš kitų virtuvių, tapo mano mėgstamais, bet nebūtinai firminiais… Be to, kai augo dukra, ji nelabai noriai žiūrėdavo į mano kulinarinius eksperimentus, ir verčiau ištisomis savaitėmis maitindavosi pieniškomis dešrelėmis, virtais kiaušiniais arba lietiniais blyneliais su varške arba varškėtukais. Na ir negi imsi šiuos paprastus patiekalus vadinti savo “firminiais”?:)

Tačiau dabar pamažu kai kurie mano gaminami patiekalai jau pradeda įgauti “firminių” požymius. Aš juos gaminu pakankamai dažnai, kad jie būtų tapatinami su manimi:) Jie patinka mano šeimos nariams, o mano draugai neįsivaizduoja jokio baliuko, kad šių skanėstų nebūtų ant stalo.

Štai vienas iš tokių firminių mano patiekalų – Svogūnų pyragas. Kažkada iškapstytas iš senos didelės knygos American cooking. Išmėgintas ir sėkmingai prigijęs. Patiekalas, kuris paprastai pirmasis išgaruoja nuo stalo. Pyragas, kurį pasigardžiuodami valgo net vaikai, o vaikai paprastai net pažiūrėti nenori į svogūnus bet kokiame jų pavidale (beje, pastarąjį kartą kažkuris iš vaikų teigė, kad šis pyragas skoniu primena picą:)).

Man šis receptas patinka tuo, kad jo pagrindą, skirtingai nuo daugelio tartų, nereikia nei ilgai kočioti, nei šaldyti, nei apkepti iš anksto, uždengus folija ir pribėrus pupų, kad neiškiltų. Viskas čia daroma iškart, paprastai, greitai, o rezultatas visada super geras gaunasi. Ir nors šį receptą esu aprašiusi anksčiau, šįkart spėjau padaryti kokybiškesnes nuotraukas. O ir šiaip gerų dalykų pasidalinimo niekada nebūna per daug:)

Svogūnų pyragas

Tešlai:

1 puodelis miltų

45g sviesto arba margarino

žiupsnelis druskos

1 1/4 šaukštelio kepimo miltelių

6 šaukštai pieno

Plakiniui:

1 kaiušinis

100g grietinės arba natūralaus jogurto, arba grietinėlės

patarkuotas muškato riešutas

Įdarui:

4-5 dideli svogūnai

Aliejaus kepimui (geriausia tinka alyvuogių)

Druskos, pipirų, šviežių (arba džiovintų) čiobrelių

2 šaukštai aguonų arba sezamų

Sausus produktus sumaišyti tarpusavy, kapoti sviesto gabelėlius, kol gausis trupiniai. Tada palaipsniui įmaišyti pieną. Geriausia tai daryti elektriniu kombainu, tada nereikia net teptis rankų! Tešla turi gautis minkštutė, tačiau nelipti prie rankų.

Supjaustyti  svogūnus plonais griežinėliais. Iš viso turėtų gautis apie 2,5 puodelio pjaustytų svogūnų. Keptuvėje įkaitinti porą šaukštų alyvuogių aliejaus ir lėtai kepinti svogūnus, kol jie suminkštės, pagels. Tai užtruks  mažiausiai 10 minučių. Pabaigoje užbarstyti žiupsneliu druskos, pipirų ir šviežiais arba džiovintais čiobreliais.  Palikti atvėsti.

Tešla iškloti pyrago formą (galima kepri ie mažose formelėse). Uždėti svogūnų sluoksnį ir užpilti iš visų produktų suplaktu padažu. Ant viršaus pabarstyti aguonų grūdeliais arba sezamo sėklomis – ir skanu, ir gražu! Kepti 25-30 minučių orkaitėje, įkaitintoje iki 200 C laipsnių.