Kalėdos pradundėjo palikdamos vien saldžius prisiminimus, kalną tuščių dovanų pakuočių ir pilną šaldytuvą maisto likučių… Dar vieni metai užskaityti.
Kiekviena šeimininkė turi savo tradicinį “trofėjų”, iškilmingai pateikiamą šventės kulminacijoje. Kokią šventę bešvęstumėme mūsų namuose, ta kulminacija ant stalo geriausiai žiūrisi paukščio pavidalu. Todėl Kalėdos ar Naujieji, gimtadienis ar jubiliejus, giminės susitikimas ar Velykos – ne vieną kartą per metus tenka išsitraukti pačią didžiausią kepimo skardą ir pasiruošti atsakingam momentui kepant kokį sparnuotį.
Višta – pats papraščiausias, laiko patikrintas, patikimiausias ir visuomet tinkamas pasirinkimas. Būdų kaip paruošti vištą gausu ir mano, ir kitų šeimininkių blog’uose. Su antimis ir žąsimis, turiu prisipažinti, dar nesusidraugavau:) O štai kalakuto premjera ant mūsų šventinio stalo įvyko pastarųjų Kalėdų vakarą. Kadangi skaičiau visą literatūrą, kokią tik pasisekė rasti apie tai, kaip tinkamai iškepti kalakutą, norėčiau savo atrastomis žiniomis pasidalinti ir su jumis. Net neabejoju, kad kažkada pravers:)
Amerikiečiai – tikri kalakutų kepimo čempionai. Jei skaitysite kaip jie su tais kalakutais žaidžia, gali šiek tiek praeiti noras imtis tokio atsakingo (ir kaloringo!) projekto: štai Martha Stiuart aiškina, kad kalakutą reikia uždengti lydytame svieste ir baltame vyne išmirkytu marlės gabalu, tą marlę keletą valandų (kalakutui kepant) nuolat pilti lydytu sviestu (prireiks net 2 pakelių sviesto 8kg paukščiui), paskui dar kelias valandas kepti kalakutą marlę nuėmus…
Man šitas būdas pasirodė kiek sudėtingas, tad ėmiausi paprastesnio metodo. Mano 8.3kg paukštis likus kelioms dienoms iki jo kelionės šventinio stalo link buvo gausiai įtrintas aliejumi, pipirais ir česnakais (susmulkinau bene 2 galvutes) ir šiek tiek druskos. Druskos nedėjau per daug, kad mėsa neprarastų sultingumo. Prieskoniais gausiai įtryniau ir paukščio vidaus ertmę.
Šventės dieną kalakutą iškilmingai pašauname į įkaitintą orkaitę. Du dalykai, kurie įtakos kalakuto kepimo laiką: tai paukščio svoris ir orkaitės temperatūra. Gourmet live žurnalas iki smulkmenų nagrinėja aukštos ir žemos temperatūros privalumus ir trūkumus skrudinant mėsą. Mano nuomone, geriausia naudoti kombinuotą temperatūrą tikintis paties geriausio rezultato – t.y. minkšto ir sultingo kepsnio. Todėl mano pasiūlymas – pradėti kalakutą kepti 200C temperatūroje (priklausomai nuo jo dydžio – apie 20-40 min), o paskui sumažinti kaitrą iki 150-160C ir kepti kol įsmeigus į storiausią vietą aštrų peilį, mėsa bus minkšta ir sultys – skaidrios. 
Štai orientacinis laikas, kiek užtruksite kepdami kalakutą:
4-6kg – 2.5-3 val.
6-7kg – 3-3.5 val.
7-9kg – 3.5 – 4.1 val
9-10kg – 4.1-4.5 val.
Kepant kalakutą maždaug kas 20 minučių reikės jį laistyti išsiskyrusiomis sultimis. Pradžioje, kol sulčių nėra daug, paukštį laistykite sultiniu (tą sultinį greitai išsivirsite iš kelių šakninių daržovių – morkos, saliero, svogūno – ir kalakuto kaklo). Likus iki kepimo pabaigos 20 minučių, kalakuto viršų galima ištepti medaus ir balzamiko acto mišiniu: paukštis taps žvilgantis, traškus ir ypač gardus.
Kai jau mėsa tinkamai iškepusi ir minia prie stalo pasiruošusi iškilmingam vakaro momentui – kalakuto įnešimui, nepamirškite dar vieno labai svarbaus momento: iškepusi mėsa turi pastovėti kurį laiką (dideliam kalakutui prireiks net pusvalandžio ir daugiau), kad mėsos sultys viduje pasiskirstytų tolygiai, padarydamos mėsą itin minkštą ir sultingą. Todėl išlaikykite pauzę prieš dorojant kvepiantį gardėsį.
Dar vienas svarbus momentas – tai kalakuto įdaras. Kai kurie nesiima kimšti kalakuto vidaus, bet aš raginu nepraleisti šios unikalios progos ir pagaminti patį gardžiausią garnyrą. Man patinka įdarai, pagaminti iš kruopų (ypač tinka perlinės! taip pat miežinės kruopos), ir jį pagardinti džiovintais vaisiais. Garnyrą aš gaminu taip: kruopas išverdu pasūdytame vandenyje. Džiovintus vaisius – slyvas, abrikosus, obuolius, razinas – nuplaunu ir trumpai pamirkinu šiltame vandenyje. Keptuvėje aliejuje pakepinu svogūną ir jį sumaišau su kruopomis bei džiovintais vaisiais. Viską pagardinu muškatu, kvapniais pipirais, cinamonu, druska ir pipirais. Mišinį kemšu į kalakuto vidų ir susiuvu konditeriniu siūlu kalakuto odą šalia uodegos. Kojas surišu tarpusavy, o sparnus pakišu po kalakutu, patį paukštį guldydama į skardą pilvu į apačią. 
Jei dažnai kepate kalakutą, vištas ar šiaip mėgstate skrudintą mėsą, pravartu įsigyti skrudinimui tinkntį indą su grotelėmis. Taip mėsos apačia neprikepa ir išsiskyręs skystis garuoja, prisotindamas visą mėsą reikalingais skoniais ir aromatais.
Aš kalakutą (ir vištą) mėgstu pateikti su šiltais garnyrais. Neįsivaizduoju mūsų šventinio stalo be morkų ir žirnelių garnyro , taip pat su skrudintomis bulvytėmis su rozmarinu ir žinoma, su saldžiu spanguolių padažu. Man pasisekė, kad spanguolių man kasmet prirenka mama (jų ji atsiunčia net į Izraelį), bet galima padažą pasigaminti ir iš šaldytų uogų.
Spanguolių padažas:
1/2 litro trintų spanguolių su cukrumi (arba šaldytų)
Rudojo cukraus
2 ananaso skiltelės, supjaustytos gabaliukais
1 šauktas šviežiai sutarkuotos imbiero šaknies
1/2 čili pipiro, susmulkinto
1 cinamono lazdelė
Gvazdikėliai (4-5)
Citrinos žievelė (sutarkuota) ir šiek tiek sulčių
Rudojo cukraus
Spanguoles sudedame į puodą, sudedame ananasus, imbierą, gvazdikėlius, cinamoną, čili, įberiam nemažai cukraus ir kaitinam ant vidutinės ugnies nuolat maišant. Kai masė ima tirštėti, paragaujame, ar netrūksta cukraus, rūgšties. Pabaigoje įberiam citrinos žievelę ir paliekam atvėsti. Atvėsus dar paragaujame ar nereikia pridėti cukraus.
Šventės baigiasi, ir lieka kalnas nesuvalgutos kalakutienos… Nenusiminkite, nes ją panaudoti galima skaniai ir tinkamai. Visų pirma iškeptus kaulus ir mėsą galima naudoti sultiniams ir sriuboms (visi žinom, koks geras daiktas po švenčių yra dubenėlis karštos sriubytės:)). Taip pat mėsą galima susmulkinti, apkepinti su svogūnu, primaišyti saldžiarūgščio čili padažo, sojos padažo, pripjaustyti šviežių kalendrų ir tokiu azijietišku įdaru įkimšti lietinius blynelius. Blyneliai stovės keletą dienų ir juos mielai sukirsite pošventinėmis dienomis.
O kaip jūs panaudojate po šventės likusius kepto kalakuto likučius?
Todėl pristatau jums per Kalėdas išbandytus, labai pasisekusius, labai patikusius ir labai laukiančius progos būti dar iškeptais – riešutinius sausainius su pelėsiniu sūriu. Šie granatų uogomis puošti sausainiai – ne desertas, o įsimintino skonio užkandis, tinkantis prie taurės putojančio vyno arba saldžios trauktinės stikliuko. Būtinai pažaiskite su formelėmis ir prigaminkite žvaigždučių, gėlyčių ir dar kokių įdomesnių formų, nes baltas pelėsinio sūrio kremas labai gražiai išryškins sausainio trajektoriją. 
Kremui:
