Nidos receptai

Kad ir kokie speigai šaldytų Europą, visvien vasario 14-ąją ateis Valentino šventė. Ir nors pasiūlymų kur švęsti Valentino dieną mirgėte mirgės, aš turiu jums kitą pasiūlymą: susiorganizuokite šventę patys! Jei apsispręsit Valentino dieną su savo mylimu žmogumi švęsti namuose, manau, tik laimėsit:) Štai mano kruopščiai atrinktas (ir išbandytas!!) romantiško vakaro meniu. Užtikrinu, kad verta pasistengti paieškant šviežių produktų, o pats gamybos procesas tikrai nesudėtingas ir trumpas. Už melės vakaro kulinarinę kokybę prisiimu pilną atsakomybę!:)

Tad nieko nelaukdami į šaldytuvą kiškite geriausio kurį turite šampano butelį ir darykite pirkinių sąrašėlį.

Meniu:

Purios vakarienės bandelės

Trinta Jeruzalės artišokų sriuba

Austrės su saldžiarūgščiu raudonųjų svogūnų padažu

Jūrų šukutės geltonųjų paprikų padaže

Tigrinės krevetės su česnakais ir čili

Karštas šokolado desertas

Gėrimai: saldus muskato vynas, šampanas

Purios vakarienės bandelės

1 a.šaukštelis + 1/4 a.šaukštelio sausų mielių

30ml šilto vandens

1/2 puodelio (125ml) pieno

1 šaukštas cukraus

1 didelis kiaušinis (kambario temperatūros) + 1 kiaušinis bandelių patepimui

60g (3 šaukštai) minkšto sviesto

350g miltų (gali prireikti ir šiek tiek daugiau)

1 a.šaukštelis druskos

Mieles sumaišome su šiltu (ne karštu, o tik drungnu!) vandeniu ir paliekame suputoti kelioms minutėms. Į dubenį supilame kambario temperatūros pieną, cukrų, kiaušinį, sviestą ir druską. Suberiam miltus. Mikseriu arba rankomis maišome tešlą kol ji pasidaro elastinga ir žvilganti, minkšta, bet nelimpanti prie rankų. Suformuojame iš tešlos gumulą, jį pašlakstome aliejumi ir pastatome uždengtame inde šiltai, kad pakiltų (1-2 valandoms)

Skardą išklojame kepimo popieriumi. Tešlą suformuojame į įlgą “dešrą” ir ją supjaustome nedideliais vienodo dydžio gabalėliais. Kiekvieną gabalėlį voliojame delnu į stalviršio paviršių, kol suformuojame apvalų kamuoliuką. Kamuoliukus dedame į skardą, paliekant erdvės jiems pakilti. Kai visą tešlą sunaudojame, skardą uždengiame švariu virtuviniu rankšluosčiu ir paliekame pakilti (apie 30min)

Orkaitę įkaitinam iki 180C. Bandeles patepame kiaušinio plakiniu. Jei norim, ant viršaus pabarstome juodsėklių (nigela) arba sezamo sėklų ir pašauname į orkaitės apatinę dalį. Kepame apie 20 min., kol gražiai paruduoja. Pateikiame šiltas.

Trinta Jeruzalės artišokų sriuba

1 Jeruzalės artišoko šaknis

2 bulvės

1 nedidelis poras (balta dalis)

Sviesto arba alyvų aliejaus

Šlakelis grietinėlės

Puode storu dugnu ištirpiname sviestą arba įkaitiname aliejų. Riebaluose ant nedidelės ugnies kepiname porus, kol jie suminkštėja. Tada suberiame nuluptus ir gabaliukais supjaustytus artišokus bei bulves, užpilame vandens (kad keletu centimetrų būtų virš daržovių), įberiame druskos, cukraus, pipirų ir viriname uždengę apie 20 min., kol daržovės suminkštėja. Tada mikseriu (arba grūstuvu) sutriname sriubą iki vienalytės masės. Jei ji per tiršta – įpilame šlakelį virinto vandens. Patikriname skonį (nepamirštame įdėti cukraus, ne tik druskos, nes sriuba turi gautis itin švelnaus, aksominio skonio. Įberiam pipirų jei trūksta). Pabaigoje įpilame šiek tiek grietinėlės. Gražu šią sriubą pateikti nedideliuose arbatos puodeliuose.

Austrės su saldžiarūgščiu raudonųjų svogūnų padažu

4 didelės arba 6 vidutinės austrės

1 kaupinas a.šaukštelis smulkiai supjaustyto (arba sutarkuoto) raudonojo svogūno

2 nepilni a. šaukšteliai cukraus

1 nepilnas a. šaukštelis druskos

Raudonojo vyno acto

Austres atidarome specialiais įrankiais ir suguldome ant lėkštėje išdėliotų grūstų ledukų.

Sumaišome padažą: svogūnus, cukrų ir druską mažame indelyje ar stiklinaitėje užpilame actu, kad apsemtų. Gerai išmaišome.

SVARBU: Prie austrių rekomenduoju pateikti saldūjį Muskato vyną. Jis tikrai tinka geriau, nei sausas šampanas.

Jūrų šukutės geltonųjų paprikų padaže

6-8 jūrų šukutės

1 geltonoji paprika

Gabalėlis sviesto

Druska, pipirai

Papriką perpjauname pusiau, išimame sėklas ir baltas perskyras viduje. Tada daržovių skutikliu nuskutame odelę. Supjaustom nedideliais gabalėliais.

Mažame puode išlydome 1 šaukštą sviesto, sudedame paprikas, įpilame 1.5 šaukšto vandens ir ant vidutinės ugnies viriname uždengę, kol paprika tampa labai minkšta (apie 25min). Jei vanduo išgaruoja, įpilame dar šaukštą.

Šiek tiek paprikas atvėsiname ir suplakame jas kartu su skysčiu kuriame virė mikseriu iki vientisos masės. Įberiam druskos, pipirų. Prieš pateikiant, padažą pašildome ir įmaišome gabalėlį sviesto.

Jūrų šukutes pagaminsite per 2 minutes, todėl laiką planuokite atininkamai! Prieš pat kepant šulutes iš abiejų pusių pabarstom druska ir pipirais. Keptuvėje įkaitiname sviestą ir labai trumpai iš abiejų pusių apkepiname šukutes. Pateikiame lėkštėje su paprikų padažu.

Tigrinės krevetės su česnakais ir čili

6 šviežios tigrinės krevetės (arba 20 nedidelių krevečių)

2 šaukštai alyvuogių aliejaus

80g sviesto

1 raudonasis čili (su išimtomis sėklomis ir membranomis), smulkiai supjaustytas

4 česnako skiltelės, susmulkintos

Saujelė šviežių petražolių

1 citrinos nutarkuota žievelė ir sultys

Druska, pipirai

Krevetes nuplauname. Jei jos neišdarinėtos, atsargiai prakerpame išilgai nugaroje kiautą ir išimame per nugarą einančią gyslą. Nusausiname popieriniu rankšluosčiu.

Keptuvėje įkaitiname aliejų ir 30g sviesto. Kai sviestas ima putoti, sumetame krevetes ir jas kepiname ant vidutinės ugnies iš abiejų pusių apie 4 min. Išimame iš keptuvės ir padedame į šoną.

Į keptuvę įdedame likusį sviestą, suberiam čili, česnakus, petražoles, sumaišome. Sudedame atgal krevetes ir viską kepiname dar 1-2 minutes. Pasūdome, pabarstome pipirais, įpilame šiek tiek citrinos sulčių ir pabaigoje sudedame citrinos žievelę. Viską išmaišome ir iškart pateikiame.

Karštas šokolado desertas

50g sviesto (ir dar šiek tiek patepti formelėms)

2 a.šaukšteliai kakavos (kepimo formelėms pabarstyti)

50g karčiojo šokolado (pageidautina 70% kakavos)

1 kiaušinis

1 kiaušinio trynys

60g cukraus pudros

50g miltų

Orkaitę įkaitiname iki 160C. Pasiruošiame kepimo indelius: juos ištepame sviestu ir gausiai pabarstome kakavos milteliais.

Mažame dubenėlyje, ant garųlėtai  ištirpiname šokiladą kartu su sviestu. Atsargiai, kad dubenėlis nesiliestų su verdančiu vandeniu ir temperatūra nebūtų per aukšta!!!

Kitame inde išplakame kiaušinį ir trynį su cukraus pudra iki baltos purios masės. Į šį mišinį įmaišome ištirpintą šokoladą su sviestu (jis neturi būti karštas). Pabaigoje į masę įmaišome švelniai miltus. Masę supilame į dvi paruoštas formeles ir pašauname į orkaitę.

Kepame 12 minučių. Pateikiame išvertę ant šiltų lėkščių iškart, kai tik ištraukiame iš orkaitės.

Gražios ir skanios Valentino dienos!

Oi kiek streso, kiek blaškymosi interneto platybėse buvo pastebėjus, kad ėmė ir nustojo veikti mano blog’as… Jei tai būtų nutikę kokią darbo dieną, tikriausiai reikalą būtų galima išspręsti greičiau. Bet kai serveris nulūžta šeštadienį, tada jau bėda. Nes prieš akis – dar kelios dienos suėstų nervų ląstelių…:(

Bet viskas pagaliau pasibaigė, puslapis ir vėl veikia (ačiū Tomai!!), o mano galvoje ir fotoaparate prisikaupę daug receptų, kuriais skubiai ketinu su jumis pasidalinti.

Bet prieš pradėdama dalintis, noriu labai garsiai, kad nuo Tel Avivo iki Vilniaus girdėtųsi, sušukti VALIO!!! Ar pamenate, kai rašiau, jog kai ko nors nori, reikia kartoti kartoti, ir tas noras išsipildo (čia panašiai kaip psichologijos kursuose pataria atsistojus prieš veidrodį kartoti, “aš graži”:) ir po kurio laiko, sako, žmogus labai pagražėja. Bent jau pats sau ). Tai va – mano tas noras didysis buvo Makaronų Mašina. Kartojimas vyko gal kokius du metus (ne, ne kasdien…). Ir noras išsipildė!! Jis atėjo supakuotas raudoname blizgiame popieriuje, perrištas nuostabia balta juostele, su kvepiančių gėlių puokšte …

Na tai aišku, kad tą gražiai supakuotą norą man įteikė mano mylimas vyras:) Todėl šiandien viską atidėjusi į šonus minkau, kočioju, vynioju, pjaustau, maišau, barstau, džiovinu, gėriuosi ir labai labai džiaugiuosi! Beje, vos pasukusi makaronų mašinos rankenėlę supratau, kad praeitame gyvenime greičiausiai buvau italė, nes makaronų gamybos procesas ėjosi tarsi visą gyvenimą tik tą būčiau ir dariusi…

O šio įrašo moralas toks: Svajokite. Džiaukitės. O jei įsigysite (arba jums kas nors padovanos:)) makaronų mašiną, suprasite, kad tai ne tik priemonė pasigaminti reto skanumo naminius makaronus, nesulyginamus nei iš tolo su pačiais mandriausiais pirktiniais, bet taip pat bene pats geriausias būdas maloniai meditacijai virtuvėje (panašiai kaip mezgimas moteriškėms arba žvejyba vyrams).

Ir štai jau šiandien vakare gimė nuostabus patiekalas – paprastas tiek, kad neverta net rašyti kaip jis buvo pagamintas: tiesiog šviežia jūros ešerio file, pabarstyta druska, pipirais, česnakais, pašlakstyta citrinos sultimis ir šviežiais čiobreliais, iškepta orkaitėje, pateikta ant šviežiai pagamintų plonyčių tagliatelle, apšlakstytų alyvų aliejumi, su šviežiomis sojų pupelėmis, apvirtomis ir pagardintomis sviestu. Mano vyras sdėjo netekęs amo, nes po 20 metų pertraukos ir vėl pajuto šviežių makaronų, gamintų dar jo Babos, skonį…

Todėl pateikiu bazinį naminių makaronų tešlos receptą tiems, kurie susigundys “pasiterlioti” dėl nepakartojamo rezultato:

300g miltų

3 kiaušiniai

žiupsnis druskos.

Kai viešėdama Pietų Afrikoje buvau pakviesta vakarienei viename prašmatniausių Johanesburgo  restoranų Sandton Sun viešbutyje, džiaugsmingai skaičiavau valandas iki ištaigingos puotos pradžios. Pasidabinusi sutartą valandą prisijungiau prie būrelio kitų svečių, besimėgaujančių šampano burbuliukais ir besigėrinčių naktinio Johanesburgo panorama, atsiveriančia pro didžiulius restorano langus. Tuomet dar  nežinojau, jog tikrosios šio
vakaro staigmenos dar nė neprasidėjo…

Kuomet baltu virėjo švarkeliu vilkintis Sandton Sun restorano šefas maloniai pakvietė sekti jam iš paskos, vakaro svečiai siaura vorele paklusniai nuvingiavo į restorano gilumą. Už kelių posūkių ir poros laiptelių labiausiai netikėtose vietose visi staiga atsidūrėme triukšmingoje restorano virtuvėje. „Visą gyvenimą svajojau atsidurti industrinėje maisto gaminimo zonoje“- skubėjau dairytis į aplink zujančius padavėjus ir pūstas virėjų kepures, kyšančias iš už šviečiančių indukcinių korsnių. Buvau įsitikinusi, kad esame tie privilegijuoti svečiai, kuriems trumpai bus leista žvilgtelt į kulinarinio pasaulio „užkulisius“.

Tačiau po akimirkos visi vakaro svečiai jau patys klegėdami rengėsi specialiai jiems pasiūtus elegantiškus dviem eilėm sagučių susagstomus virtuvės šefų kostiumus, ir net turėjo išklausyti priešgaisrinę instrukciją apie tai, kuria kryptimi reikėtų bėgti, virtuvėje staiga kilus gaisrui. Ne, mūsų nepristatė prie
daržovių pjaustymo lentų, tik iškilmingai pranešė, kad vakarieniausime čia, restorano virtuvėje.

Stalas, prie kurio visi buvome palydėti, buvo įspraustas industrinės virtuvės viduryje: iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog tik didžiausiam keistuoliui gali šauti į galvą mintis susodinti garbingus svečius pačiame maisto gaminimo šurmulio epicentre. Dvidešimt septintuosius metus skaičiuojančio restorano raktikoje tai nėra naujas reiškinys: juk argi ne tiesa, kad patys smagiausi baliai prasideda ir baigiasi būtent virtuvėje?

Neįprastomis stalo dekoracijomis pasirūpino išradingi restorano darbuotojai: į pailgas cilindro formos vazas subėrė prinokusius vyšninius pomidorus, kvadratinėse stiklo dėžutėse surikiavo morkas, juoduosius ridikus bei salotų gūžes. Stalo viduryje apvaliose vazose puikavosi godžiai prasiskleidę kopūsto lapai, nerūpestingai pasvirę irisai, paremti citrinų puselėmis, ir raudoni gvazdikai, įsprausti tarp žalių agurkų griežinėlių. Kiekvieno svečio vietą žymėjo stiklinė plytelė, atliekanti modernios polėkštės funkciją,  ir vardo kortelė, papuošta mažojo kukurūzo burbuole ir perjuosta šiaudine juostele.

Pristatyti vakaro žvaigždės – Justino Kueko (Justin Quek/tariasi Džastin Kvuek/) – daugumai svečių nereikėjo. Gausiai keliaujantys gurmanai puikiai pažįsta pasaulinio garso virtuvės virtuozą iš Singapūro. Štai ir šį vakarą vienas bičiulis, sužavėtas Justino kulinariniais gardėsiais, ruošiamais jo restorane „The Sky on 57“ Singapūre, nutarė pasikviesti žymųjį azijietį į Johanesburgą, kad artimiausi jo draugai galėtų pasimėgauti subtilia Justino kūryba. O tikrų gurmanų vakarėliui, kaip žinia,  tinkamiausias pasirodė ne spindintis Sandton Sun restoranas, bet jo virtuvė – erdvė, kurioje kiekvienas gali stebėti, kaip patyrusio meistro rankomis lėkštėje gimsta vis kitas kulinarinis šedrvras.

Užaugęs 12 vaikų šeimoje ir anksti netekęs tėvo, Justinas vaikystėje mielai padėdavo mamai Singapūro gatvėse prekiauti daržovėmis, ir visą laiką puoselėjo viltį užaugęs daug keliauti. Atitarnavus armijoje, Justinui pavyko įsidarbinti stiuardu Singapūro laivybos kompanijoje, tačiau po dviejų jūroje praleistų metų vyras suprato, kad didžioji jo aistra – tai kulinarija. Įgijęs tinkamą išsilavinimą ir šiek tiek praktikos, jis pasiėmė viso savo gyvenimo santaupas – 40 000 dolerių – ir išvyko metams į Prancūziją, pasiruošęs iki kaulelių išnarstyti kulinarine klasika seniai pripažintą pasaulį, kuriuo itin
žavėjosi.

Po metų grįžęs atgal į gimtąją šalį, Justinas iškart gavo pasiūlymą tapti asmeniniu Prancūzijos ambasadoriaus Singapūre virėju. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kuomet Prancūzijos atstovybės virtuvė buvo patikėta svetimšaliui. Ne kartą oficialių vakarienių svečiai, tikri prancūziškų patiekalų žinovai, veržėsi į ambasadoriaus rezidencijos virtuvę, niekaip negalėdami patikėti, jog maistą pagamino ne grynakraujis prancūzas, o nedidelio ūgio kuklus Singapūro kinas.

Nuo tada prasidėjo didžiosios Justino Queko šlovės dekada. Talentingas šefas atidarė iki šiol geriausių pasaulio restoranų šimtuke išsilaikiusį pancūziškąjį  „Les Amis“, kiek vėliau jis karjerą tęsė įkurdamas gurmaniškus restoranus Šanhajuje ir Taipėjuje. O šių metų pradžioje Justinas nusprendė grįžti į pastaruoju metu stulbinančią maisto kultūrą įvaldžiusį Singapūrą: tarptautinį pripažinimą pasiekęs meistras norėjo iš viso pasaulio plūstančius gurmanus stebinti išskirtiniu maistu išskirtiniame restorane, kur tarsi iš paukščio skrydžio matosi kvapą gniaužianti Singapūro panorama. Šių metų vasarį atidarytas restoranas „The Sky on 57“ įsikūrė paskutiniąjame 57 aukštų dangoraižio aukšte. Tame pačiame įspūdingame pastate veikia spindintis Marina Bay Stands viešbutis ir brangiausias pasaulyje kazino.

Pradžioje norėjosi sau žnybtelti į šoną, kad patikėčiau, jog čia, Pietų Afrikoje, garsais ir kvapais prisotintoje gamybinėje aplinkoje, ne ką bendro turinčia su žvilgančia Azijos prabanga, sutiksiu tiek pasiekusią pasaulinio garso žvaigždę, sukorusią tūkstančius kilometrų, kad mūsų trisdešimties žmonių grupelė galėtų pasimėgauti jo rankomis sukurtais kulinariniais šedevrais. Visi sulaikę kvapą nekantriai laukėme puotos pradžios.

Kai svečiams buvo patiektas pirmasis vakarienės patiekalas, žmonės ėmė traukti foto aparatus. Atrodė, jog stiklinėje lėkštėje kątik pražydo švelni pavasarinių gėlių puokštė. Plonytės šviežio geltonojo tuno file juostelės, marinuotos švelniame citrinų padaže, pagardintos džiovintais jūros dumbliais bei šviežiais žalumynais, ir papuoštos valgomais gėlių žiedlapiais, buvo puikus vakarienės startas, akimirksniu pelnęs simpatijas ne vien dėl tobulo skonio, bet ir įspūdingo pateikimo. Pristatydamas šį patiekalą, virtuvės šefas atskleidė savo sėkmės paslaptį: „Naudok tik geriausius produktus, ir pamiršk apie visa kita“ (use the best and forget about the rest). Visi sutartinai pritarėme, jog tokio subtilaus kokybiškų produktų skonio nesinorėtų užgožti nei druska, nei aitriais prieskoniais.

Antrasis patiekalas visus sužavėjo puikiai subalansuota skonių harmonija. Trinta Jeruzalės artišokų sriuba, pateikta su gabalėliu troškintų anties kepenėlių foie gras, ir pagardinta šviežių triufelių drožlėmis, svečių buvo aptarinėjama bene ilgiausiai. Aplodismentų verta aksominė patiekalo tekstūra ir subtiliai žaidžiantys aromatai nepaliko abejingais nei vieno ragautojo.

Pateikdamas trečią patiekalą, Justinas pademonstravo, kaip tobulai galima suderinti klasikines  prancūziškosios virtuvės tradicijas su moderniaisiais pietryčių Azijos štrichais. Karamelizuota juodosios menkės file, marinuota miso padaže, pateikta su imbieriniu sviestu ir troškintais žaliumynais, man paliko aukščiausio lygio kulinarinio nokauto įspūdį.

Ilgiausiai Justinas užtruko ruošdamas mėsą pagrindiniam vakarienės patiekalui. Pradžioje parūkytą, vėliau ant grotelių paskrudintą jautienos file, šefas apie dešimt valandų specialiame įrenginyje troškino žemoje temperatūroje, kol mėsa tapo minkšta, švelni ir sultinga. Pagardinęs mėsą trupučiu Sičiuano pipirų, patiekalą meistras pateikė su šlakeliu geltonųjų paprikų padažo, troškintomis daržovėmis ir aromatingais miško grybais.

Įdomiausia buvo stebėti, kaip Justinas, padedamas savo pagalbininko, drauge atvykusio iš Singapūro, ruošė desertą. Pailgoje lėkštėje buvo pateiktas šiltas šokolado sufle su saldžiais skrudintais ryžių makaronais, bei plonyčio obuolių pyrago juostelė su kaušeliu krem briule ledų, pabarstytų
karamelizuotais lazdyno riešutais. Keisčiausia, kad ledus šefas paskanino trupučiu jūros druskos dribsnių, taip paryškindamas išties subtilų deserto
skonį.

Pabaigoje, kai sužavėti svečiai negailėdami žėrė komplimentus aukščiausiais pasauliniais apdovanojimais įvertintam talentingam virtuvės šefui, Justinas tikino, kad tie, kas taip nuoširdžiai vertina jo kūrybą, įkvepia meistrą dar didesniems darbams ir atradimams. „Aistra. Štai pagrindinis mano variklis“ – ant spausdinto vakarienės meniu atsisveikinant ranka man užrašė Justin Quek.

Ne kartą esu rašiusi apie Filo tešlą – nuostabų atradimą virtuvėje! Negana to, kad tešloje (kaip tvirtino viena gerai žinoma Izraelio konditerė) nėra nei gramo riebalų, tai naudojant Filo atsiveria neribotos galimybės gaminant desertus, pagrindinius patiekalus, pyragėlius ir viską, kas tik šauna į galvą. Smagu, kad Vilniuje, kaip pranešė “kulinariniai agentai” komentarų skiltyje, Filo tešlos jau galima įsigyti naujame Ozo prekybos centre esančiame supermarkete (o gal ir visur kitur?:)).

Anksčiau esu rašiusi nemažai detalių instrukcijų kaip dirbti su Filo tešla, tad šįkart nesikartosiu. Veikiau pasidalinsiu su jumis idėjomis, ką, turint šaldytuve ritinėlį Filo, galima su juo nuveikti.

Pagrindinė problema, kuri dažniausiai kankina mane, kad atšildžius Filo tešlos pakelį, iš naujo užšaldyti jo nerekomenduojama, tad tenkam prisigalvoti įvairiausių dalykų, kaip panaudoti likučius. Tai, kad į filo tešlą galima įsukti krevetes, ir jas iškepti orkaitėje – bene paprasčiausias sprendimas pirštais valgomoms užkandėlėms susirinkusiems svečiams pavaišinti. Taip pat skanu ir gražu į filo tešlos juostelę įvynioti žuvies gabalėlį (lašišos) ir jį iškepti orkaitėje. Žuvis bus sultinga, o apvalkalėlis – traškus.

Man labai patinka filo tešlos krepšeliai, į kuriuos galima pridėti žalių daržovių arba karšto daržovių garnyro. Tiesiog patepkite individualioms užkepėlėms skirtus apvalius porceliano indelius, tinkamus kepti orkaitėje, ir į vidų įklokite 3-4 sluoksnius Filo tešlos, supjaustytos kvadratais, didesniais nei indelio skersmuo. Tegul skirtingo dydžio kraštai styro išsikišę virš indo sienelių – iškepęs krepšelis bus gražesnis. Kaip žinia, kiekvieną sluoksnį Filo reikia patepti šiek tiek lydyto sviesto arba aliejaus. Iškepti štai tokius krepšelius orkaitėje, kol tešla paruduos (apie 15-20 min), tada atvėsinti, išimti iš indelių ir prikrauti norimų salotų mišinio.

Samosos – tai nuostabus indiškas užkandis, puikiai tinkamas ne tik filo tešlai pabaigti, beti ir išnaudoti nuo vakar likusį curry! Žinoma, galima įdarą pasigaminti ir išskirtinai vegetariškoms samosoms! Apie samosas taip pat esu nemažai rašiusi (paieškokite rubrikoje “Bolivudas”), tačiau neverta apsiriboti vien duotuoju receptu. Samosų įdarui tinka viskas, ką turite šaldytuve, įskaitant saldžią varškę ar tarkuotus obuolius su cukrumi ir cinamonu (tiesa, su Bolivudu šios samosos turės mažai ką bendro:)). O mano siūlomas įdaras indiškoms samosoms yra toks:

1 šaukštas aliejaus

1/2 šaukštelio juodųjų garstyčių sėklų

1 šaukštelis kumino sėklų

1 svogūnas, sukapotas

1/2 šaukštelio malto kumino

1 šaukštelis turmeriko (ciberžolės)

1 šaukštelis garam masala priekonių (šio mišinio galima rasti daugelyje prieskonių parduotuvių)

1 šaukštelis curry miltelių

1/3 puodelio supjaustyto pomidoro

1 didelė bulvė, nulupta ir supjaustyta mažais kubeliais

1/2 puodelio rudųjų lęšių (nebūtinai)

1/2 puodelio šviežios kalendros, sukapotos

Druska, pipirai

Sezamo sėklos pabarstymui

Išverdame bulves ir lęšius, jei naudojame (apie 20 min). Įkaitiname aliejų, suberiame garstyčių sėklas, ir kai jos ima spragsėti, pridedame kumino sėklas ir kitus prieskonius ir šiek tiek pakepiname, kad išsiskirtų aromatas. Suberiame svogūnus ir kepiname maišant. Įmaišome pomidorus, bulves, lęšius, kalendras ir paverdame viską apie 10 min. Atvėsiname.

Filo tešlos lakštus supjaustome juostelėmis (4-5 juostelės), patepame kiekvieną lydytu sviestu arba aliejumi, į kampą dedame šaukštelį įdaro, tada tą kampą užlenkiame trikampiu iki krašto. Po to vėl trikampį lenkiam link kito krašto. Taip suvyniojam į trikampės formos pyragėlį ir dedame ant kepimo skardoje ištiesto pergamento. Viršų patepame aliejumi ir pabarstome sezamo sėklomis. Kepame kol parunda tešla apie 20 minučių. Beje, pagamintas samosas (nekeptas) galima užsišaldyti, ir kepti iškart ištraukus ir kameros. Tačiau šiuo atveju reikia pridėti papildomas 5 minutes prie kepimo laiko.

Jei jau pradėjome su Bolivudu, tai štai dar viena mintis, kaip panaudoti filo – šįkart desertui.

Jums reikės:

Filo tešlos

aliejaus

1 puodelio vandens

1 puodelio cukraus

1/2 puodelio medaus

2 šaukštų citrinos sulčių

1 cinamono lazdelės arba pusės šaukštelio cinamono

kapotų pistačio riešutų

Kiekvieną filo tešlos lapą supjaustome į 12 kvadratų. Juos galima išvirti aliejuje, kol pasidarys traškūs, arba iškepti orkaitėje (aš labiau mėgstu pastarąjį būdą ). Taigi, sudedam kvadratus į skardą, išklotą pergamentu, patepame kiekvieną aliejumi, ir kepame 180C orkaitėje apie 10 minučių, kol paruduos.

Sumaišome vandenį, cukrų, medų, citrinos sultis ir cinamoną mažame puodelyje, užverdame, tada sumažiname ugnį ir viriname apie 7 minutes, kol sirupas šiek tiek sutirštės. Išimame cinamono lazdelę ir atvėsiname

Prieš pat pateikiant, pašlakstome filo tešlos iškeptus kvadratėlius sirupu, pabarstome riešutais ir sudėliojame vieną ant kito didelėje lėkštėje.

Kur dar panaudoti Filo? Niekada nebandžiau šio recepto pati, bet girdėjau daug liapusių iš jį ragavusio. Taigi, į siauras filo tešlos juosteles galima įvunioti šokolado plytelę, sandariai iš visų pusių uždarant visus tešlos kapmpus, ir štai tokius šokolado gabalėlius iškepti įkaitusioje orkaitėje. Tik atvėsinkite prieš vartojant, kad karštas šokiladas nenuplikintų liežuvio

Jei jau pradėjome apie šokoladinį filo tešlos įdarą, tai šokilado plytelę dar galima pagardinti čili prieskoniais – bus pikantiškas gardėsis suaugusiems. Į filo tešlą galima įvynioti obuolių, cinamono ir riešutų įdarą, o pikantiškam užkandžiui tiktų špinatų, sūrio ir rūkytos lašišos įdaras. Beje, vietoje suvynioto pyragėlio formos, galima filo tešlos kvadratėlį įkloti į keksiuko formelč, į vidų dėti įdarą ir viršų suraukti suspaudus: taip gausis simpatiški krepšeliai.

Dar filo tešla tinkama gražiam ir skaniam vištienos pyrago viršui papuošti: tiesiog paimkite 3 lapus Filo tešlos, suglamžykite, ir uždėkite ant pyrago viršaus, prieš baigiant kepti.

Tai štai toks šiandien fantazijos ir patirties protrūkis. Pasidalinkite mintimis kaip jūs panaudojate Filo tešlą, ir ypač jos likučius

Šiomis dienomis mano blogui sukanka vieneri metukai Labai džiaugiuosi, kad nuo jo gyvavimo pradžios šiame puslapyje apsilankė net 21 tūkstantis lankytojų, kurie iš viso peržiūrėjo beveik 40 tūkstančių puslapių!! Jei tiek pat gardžių patiekalų atsirado ant jūsų visų stalų, manau, visi galime džiaugtis puikiais pasiekimais

Kaip žadėjau, pristatau šio sezono naujieną – naują rubriką “Bolivudas”. Įkvėpimas indiškai virtuvei atėjo iš dviejų šaltinių – mano meilės rytietiškiems prieskoniams ir spalvoms, bei Nancy – mūsų namų tvarkytojos, grynakraujės indės, kurią matau bent kartą per savaitę ir turiu galimybę aptarti indiškos virtuvės aktualijas:) O galiausiai turiu pasigirti, kad vakar atsėdėjau indiškų patiekalų ruošimo pamokoje, tad palaipsniui savo patirtimi pasidalinsiu ir su jumis!

Bolivudo vakarėlis – puiki idėja šventiniam susibūrimui! Jei neturite minčių kaip švęsti naujuosius, pakvieskite visus į indišką puotą Kelis receptus rasite mano blog’e – indiškų samosų, padažų. Jei spėsiu, iki naujų metų šventės įdėsiu indiško curry receptą. O šiandien dalinuosi puikios šildančios tirštos sriubos receptu.

Sriubai vietoje moliūgo galima naudoti saldžias bulves – nuo to skonis tikrai nesuprastės. O ingredientai, kurie reikalingi šiai nesudėtingai sriubai – greičiausiai guli jūsų spintelėse. Štai receptas 8-10 žmonių:

2 šaukštai aliejaus

1 didelis svogūnas, supjaustytas gabaliukais

2 dideli puodeliai supjaustyto kubeliais moliūgo arba saldžios bulvės (batatos)

1 vidutinio didumo morka, supjaustyta gabaliukais

1 didelė bulvė, supjaustyta gabaliukais

Nutarkuota vieno apelsino žievelė

1 šaukštelis su kaupu sutarkuotos imbiero šaknies

1/2 šaukštelio cinamono

1 šaukštelis saldžiosios paprikos

1/2 šaukštelio čili

5 puodeliai vištienos arba daržovių sultinio (jei naudojat sultinio kubelius – 3 kubeliai Knor ir 5 puodeliai vandens)

Šaukštas cukraus ir druskos

Įkaitintame aliejuje apkepam svogūnus, kol suminkštėja, bet neparuduoja. Suberiam moliūgo (batatos) gabaliukus, morkas, bulves, apelsinio žievelę, imbierą, suberiam prieskonius – cinamoną, papriką, čili, viską išmaišome ir pakepiname trumpai, kol visos daržovės apsivelia prieskoniais.

Supilam sultinį, suberiam druską, pipirus, ir uždengus verdame ant silpnos ugnies 25 minutes, kol daržovės suminkštėja. Viską supilame į blenderį ir sutriname iki vienalytės masės. Pabaigoje pakaitinam atgal supylę į puodą, patikriname, ar netrūksta druskos, cukraus.

Šią sriubą galima pasigaminti iš anksto – atšildyta ji dar skanesnė Todėl labai patogu organizuojant draugų vakarėlius. Pateikti sriubą siūlau mažuose stikliukuose, kol svečiai renkasi. Papuošti galima petražolės arba kalendros lapeliu, jei mėgstate – užberti kelis čili trupinėlius.

O štai keletas idėjų kaip pasidekoruoti Bolivudo vakarėlio stalą. Ieškokite visko, kas blizga auksu ir sidabru! Vietoj staltiesės puikiausiai tiks švytinti geltona organza. Indai nenaudoja peilių ir šakučių, tad pateikite vien šaukštus (tikrumoj indai maistą valgo rankomis, bet galite negąsdinti savo svečių:)) Dekoruokite stalą kokosais, miniatiūriniais prieskonių kibirėliais (pripilkite į kibirėlį ar kitą indą smėlio, ir tik ant viršaus priberkite prieskonių – juk jie dėl grožio), kokosais, blizgučiais, švaigždutėmis, rožių žiedlapiais (kai gėlės nuvys, sudėkite žiedlapius į celofaninį maišelį ir laikykite 1-2 savaites šaldytuve),  cinamono lazdelėmis, raudonais čili pipirais ir visokiais menkniekiais iš parduotuvės “viskas po 1 eurą” Kuo stalas labiau blizgės, tuo tikresnis bus vakarėlis Svečius paraginkite ateiti pasipuošus sariais ir kitokiais indiškais atributais, o sutinkant padalinkit visiems po mažą blizgų lipduką, skirtą ant kaktos užsiklijuoti Net neabejoju, kad laukia didžiulė sėkmė

Atslinkau į savo blogą žemai iš gėdos nuleidusi galvą – šitiek dienų čia nesirodžiau!…  Jei mano ištikimiausi skaitytojai manęs dėl to dar neišsižadėjo, pasižadu pasitaisyti, ir kitąmet įrašus daryti reguliariai. Be to, jau dabar galiu anonsuoti, kad atsidėkosiu naujomis rubrikomis ir egzotišku turiniu

Jei sąžiningai ir atvirai, tai padaryti tokią ilgą pertrauką privertė prieššventinis gyvenimo tempas: darbai vijo darbus, turėjome puikų Premjero oficialų vizitą Šventojoje Žemėje, paskui reikėjo atsigriebti su mokslais, o čia dar visai netikėtai atėjo Kūčios… Kai už lango šalta, kai gatvės žybsinčiomis lemputėmis pasipuošia vos nuėmus Heloweeno dekoracijas, kai visi šturmuoja parduotuves ir tempia namo glėbius blizgiu popieriumi supakuotų dovanų, kai namuose pakvimpa šviežios eglutės aromatas – pamiršti apie besiartinančias Kalėdas sudėtinga. Bet kai nei vieno iš šių mano išvardintų požymių nėra, tuomet į galvą stukteli keista mintis: iš kur Kalėdos vidury vasaros?…

Šiemet mano Kūčios (kaip ir Kalėdos) buvo viskuo kitokios nei prieš tai buvę… Visų pirma dėl to, kad joms pasiruošti turėjau vos 4 valandas (kurių finale buvo net per daug:)) – visą pusdienį sėdėjau paskaitose, o paskui lėkiau “prie puodų”. Be to, pirmąkart gyvenime Kūčias šventėme dviese, tik su savo vyru. Nors savo svajonėse turėjau padaryti net keletą aprašymų apie mūsų šeimoje iš kartos į kartą perduodamas Kūčių stalo tradicijas, kaip kasmet, priruošti dešimtis gardžiausių patiekalų, šiuos planus teks atidėti kitiems metams.

Arabai turi gerą patarlę: “Jei tavo būsimoji žmona nemoka iš baklažano pagaminti bent 20 patiekalų,- nevesk jos!” (suprask, santuokoje mirsi iš bado ). Mūsiškėms marčioms, turbūt galima būtų padaryti testą su bulvėmis arba silke. Jau ko ko, bet silkės paruošimo būdų kiekvienoje šeimoje – dešimtys. Buvo laikas, kai Kūčių tradicijos man atrodė pasenę ir skubiai keistinos, kai ant šventinio stalo puikavosi folijoje kepta lašiša, bet su amžiumi atėjo pagarba ir pasimėgavimas tradicijomis – tai vienintelis metas per metus, kai mūsų šeima skanauja šitiek rūšių silkės!

Ant mūsų šiemetinio kūčių stalo, neskaitant tradicinio aguonpienio, kūčiukų ir kitų atributų, buvo silkė su keptomis morkomis (sutarkuotas burokine tarka morkas apkepiau aliejuje, bebaigiant kepti įbėriau saujelę išmirkytų razinų ir pagardinau muškato riešutu), su marinuotas svogūnais (žiedais supjaustytus raudonuosius svogūnus valandą – kitą pamarinavau acte, šiek tiek praskiestame vandeniu, su cukrumi, druska ir pipirais), su keptais svogūnais (svogūno pusžiedžius apkepinau aliejuje, kol apskrudo, pabaigoje įbėriau šaukštelį cukraus ir pabarsčiau cinamonu), su keptais burokėliais (tiesiog apkepinau burokine tarka sutarkuotus burokėlius), su kepintomis saulėgrąžomis – mano dukros Rūtos mėgiamiausias receptas (tiesiog sausoje keptuvėje apskrudintos saulėgrąžos, pabaigoje užpiltos alyvuogių aliejumi), ir silkė pagal Narmontaitės receptą – kažkada vaišinausi Nijolės namuose ir labai šis silkės pagaminimo būdas man prilipo (kubeliais supjaustyti svogūnai kepinami ant labai silpnos ugnies, kad suminkštėtų, bet neapskrustų, atvėsinti sudedami ant silkės gabaliukų, o viršus prismaigstomas paskrudintais žemės riešutais. Aš neturėjau šiemet žemės riešutų, tai pagaminau su skrudintais migdolais, kas labai tiko ir patiko ).

Kad jau toks trumpas šios dienos receptų aprašymas, tai pasakysiu dar vieną priežastį, kodėl Kūčios šiemet buvo ypatingos. Ogi Kūčių naktį išsiruošėm su Darium į Betliejų, į Bernelių mišias Kristaus gimimo bažnyčioje. Šiemet į Betliejų suvažiavo net 100 tūkstančių maldininkų, tad galite tik įsivaizduoti kokios buvo žmonių ir automobilių spūstys. Patekti į mišias bažnyčioje – itin sudėtinga. Pakvietimai išdalinami likus keletui mėnesių iki švenčių, o mišiose tradiciškai dalyvauja Palestinos Autonomijos Prezidentas, garbingi svečiai, diplomatai. Visi kiti ceremoniją stebi milžiniškame ekrane aikštėje šalia bažnyčios.  Tačiau mums pasisekė ne tik patekti į vidų, bet buvom pasodinti pačiame šventoriuje, šalia altoriaus, tarp gero šimto kunigų ir Pranciškonų vienuolių, atvykusių iš įvairių pasaulio šalių, mišias aukojant Popiežiaus paskirtam Lotynų Patriarchui Šventojoje Žemėje. Tokią stebuklingą naktį būti vietoje, kurioje gimė Kristus – neapsakomas jausmas. Lotynų kalba aukojamos mišios su nuostabiai giedančiu mišriu choru, pritariant styginių orkestrui, ir miškas pritariančių kunigų – tai įspūdis, kuris išliks visam gyvenimui. Mišios, trukusios ilgiau nei 3 valandas ir pasibaigę 2:30 nakties, visiškai neprailgo, o mes turėjome galimybę stebėti ceremoniją ištiestos rankos atstumu ir matyti visus šventinių mišių “užkulisius”… Grįžom sužavėti ir pakylėti. Tai buvo vienas stipriausių mano gyvenimo įspūdžių.

Azija – tai liga. Bent kartą ten apsilankęs ir susižavėjęs tobulo grožio kraštovaizdžiais, budistinių pastatų harmonija, nuoširdžiomis vietinių šypsenomis ir paslaugumu, saulėtu oru, žydrais paplūdymiais ir, aišku, skaniausiu pasaulyje maistu, „susergi“ ilgam. Į Aziją norisi grįžti. Aziją norisi parsivežti. Aziją norisi ragauti. Nors ir kasdien.

Ar žinote, kas labiausiai sužavėjo mane Vietname? Nesibaigiantys kontrastai: komunistinė šalies šiaurė ir vakarietiški modernūs pietūs, prabangūs paplūdimiai ir skurdus Mekongo upės deltos regionas, fantastiško skonio maistas ir čia pat patiekalai, kuriuos kažin ar išdrįstų paragauti net tikras drąsuolis…

Maisto ypatumai

Viena vertus, vietnamiečių maistas – tai tikras pasaulinės virtuvės perlas, kita – patiekalai, apie kuriuos vien pagalvojus ima pykinti. Kaip jums patiktų delikatesinis patiekalas iš šunienos? O katės mėsos kepsneliai? O gal išdrįstumėte paragauti skrudintų tarakonų, beždžionės smegenų ar keptų nuodingų gyvačių?… Prisipažinsiu, nei vieno iš šių patiekalų neparagavau, bet šį bei tą apie itin egzotišką vietnamiečių virtuvę pavyko sužinoti. Pasirodo, katės ar šuns mėsa – labai brangus ir tik išskirtinėmis progomis patiekiamas delikatesas. Vietiniai kates valgo iki mėnesio penkioliktos dienos, o likusias penkiolika dienų vartoja šunieną. Namų ūkyje paprastai auginami „mėsiniai“ šunys. Juos lengva atskirti nuo dekoratyvinių, kadangi šie itin neišvaizdūs, gerokai nupenėti ir dažniausiai lydimi būrio mažų šunyčių.

Apskritai vietnamiečiai valgo viską, kas auga ar kas gyva. Nesvarbu, ar tai spąstais pagauta voverytė, tarakonas, balandis, varna ar gyvatė. Tačiau aš norėčiau papasakoti savo kulinarinius įspūdžius, ragaujant statistinio lietuvio skrandžiui priimtiną maistą.

Maistas – gatvėje

Didmiesčiuose maistas dažniausiai ruošiamas gatvėje, ant šaligatvio. Mažučius kibirėlius primenantys moliniai indai, kuriuose rusena įkaitę anglys, tarnauja kaip viryklės, o šalia tupinčios šeimininkės rodos kiaurą dieną pjausto daržoves, uoliai maišo kunkuliuojančius puodus ar riebalais tyškančias keptuves. Čia pat, gatvėje, sėdėdami ant miniatiūrinių plastmasinių kėdučių, maistą godžiai ragauja vietiniai. Vaikams mamos tiesiog lėkštėje žirklėmis sukarpo sriuboje plaukiojančius ilgus makaronus, kad mažyliai lengviau patys juos „pagautų“.

Pasibaigus pietų metui, gatvė virsta didele indų plovykla: iki alkūnių pasiraitoję rankoves, moterys šveičia lėkštes bei puodus, ruošiasi vakarienės patiekalų gamybai… Tokie gatvės „restoranėliai“ veikia visą dieną, iki pat vidurnakčio, ir čia beveik visuomet gali gauti tradicinės gardžios vietnamiečių „pho“ sriubos, tekainuojančios vos vieną litą…

Vietnamo didmiesčiuose gausu itališkų, prancūziškų ir kitokių Europos virtuvės restoranų, tačiau man kiekvienoje kelionėje visuomet patraukliausios tradicinio maisto užeigos. Paprastai vietnamiečių restoranuose triūsia kelios vienos šeimos kartos, ir nors profesionalumo aptarnaujant klientus kiek trūksta, tačiau viską kompensuoja nuoširdžios šypsenos, paslaugumas ir laimingi veidai, kuomet į tą patį restoraną sugrįžti antrąkart. Didžiausią įspūdį paliko mažutis Hanojaus restoranas, kurio meniu – tik vienas vienintelis patiekalas. Kad patektum vidun, teko atstovėti ilgą eilę – populiarumu ši užeiga tikrai nesiskundžia. Dar karštą spirgančią keptuvę atnešus ant kliento stalo, šalia padedama pilna lėkštė įvairiausių žolių, kurias, pats įsidėjęs į ją, „pabaigi“ patiekalo gamybą pagal savo skonį. Tiesa, mes turėjome dairytis aplink ir slapčia mokytis iš greta vakarieniaujančių vietinių, mikliai žongliruojančių medinėmis lazdelėmis. Galiu pasakyti, kad šis tradicinis Hanojaus patiekalas su žuvimi ir daržovėmis – išties nepamirštamo skonio.

Kaip žinia, vegetarams Vietname – tikras rojus! Galybė žolių ir daržovių, sojų sūris bei ryžiai sudaro azijiečių maisto pagrindą. Maisto ruošimo procesas neįtikėtinai paprastas: pagaminti bet kokį patiekalą tetrunka iki dešimties minučių, o ir valgis visuomet pateikiamas labai šviežias.

Pajūrio vietovėse kiekvienas restoranas vilioja klientus pačiomis įvairiausiomis grilyje keptomis žuvimis, jūros gėrybėmis, krevetėmis, krabais, aštuonkojais… Šių gėrybių kainos čia stebėtinai padorios: soti vakarienė žmogui tekainuoja vos 10 litų… Ką tik išspaustų šviežių mangų, apelsinų, arbūzų, ar ananasų sulčių stiklinės kaina- tik du litai.

Nuotykis su gatvės maistu

Dar prieš atvykstant į Vietnamą, buvau prisiskaičiusi patarimų, jog norint išvengti problemų su skrnadžiu, patartina gatvėje parduodamo maisto nevalgyti. Griežtai laikėmės šios rekomendacijos. Įpusėjusėjus kelionei su drauge atsidūrėme mažučiame provincijos miestelyje, kuriame neplanuotai turėjome praleisti keletą valandų, kol sulauksime autobuso. Miestelyje ne tik nebuvo jokio užrašo mums suprantama kalba, bet visi sutikti vietiniai suprato tik vietnamiečių kalbą. Kelionėje sutiktas hipis iš Danijos, paprašęs pasaugoti jo daiktus, nuskubėjo prie senuko, ant dviračio gatvėje parduodančio karštą pho sriubą.

Stebėdamosi užsieniečio drąsa ragaujant „kas papuola“, po kiek laiko mudvi paprašėm dano pabūti su mūsų daiktais ir išsiruošėm ieškoti kokio nors restorano, kuriame galėtumėme užkąsti. Pagaliau sunkiai suradę vieną tuštutėlę užeigą, gestais išaiškinom jo savininkei ko pageidaujam ir atsisėdom laukti užsakyto maisto. Matėm, kad savininkė kažkam skambino telefonu. Po keletos minučių prie užeigos dviračiu privažiavo tas pats gatvėje maistu prekevęs senukas, iš kurio puodo įpiltą sriubą mums restorane ir pateikė! Žinoma, brangiau negu gatvėje. Pasijuokėm pačios iš savęs, bet ir problemų su virškinimu tąkart neiškilo!

Ryžių makaronai – tradicinis maistas

Vietnamiečiai – be galo darbštūs žmonės. Mekongo deltos regionas garsėja ne tik kelis derlius per metus subrandinančiais vaismedžiais, bet taip pat tradicinio azijiečių maisto – ryžių makaronų – gamyba. Kaip ir viskas Vietname, šis procesas be galo  primityvus. Pragariškame karštyje deginant atliekas, kurios lieka iškūlus ryžius, dideliame puode kaitinamas vanduo. Puodas uždengiamas lygiu apvaliu metaliniu pagrindu,  ant kurio plonyčiu sluoksniu pilama balta skysta sumaltų ryžių ir vandens masė. Po keletos sekundžių šis „blynas“ nuimamas ir patiesiamas ant iš vytelių supintų „neštuvų“. Ant vienerių neštuvų telpa tik penki „blynai“. Vėliau neštuvai išnešami į lauką ir džiovinami saulėje 3-4 valandas. Išdžiūvę ir sukietėję ryžių „blynai“ tampa ryžių popieriumi, o juos supjausčius, gaunami ryžių makaronai.

Ryžių popierius naudojamas tradiciniams „suktinukams“ – spring rolls – gaminti. Tokio popieriaus galima įsigyti ir Lietuvoje. Reikia tik nepamiršti, kad prieš įdedant į vidų faršą ir susukant juos į apvalius vamzdelius, popieriaus lakštą būtina trumpam pamerkti į kambario temperatūros vandenį, kad jis suminkštėtų ir susuktas suliptų. O faršui tinka apkepinta malta vištiena su imbieru ir česnaku, pagardinta saldžiarūgščiu padažu bei šviežiomis kalendromis, apkeptos ir susmulkintos žuvies, krevečių ar koks kitoks sugalvotas vegetariškas įdaras. Suvyniotus spring rolls galima patiekti šviežius, nekeptus, taip pat apskrudinti verdančiame aliejuje. Prie jų geriausiai tinka sojos arba aštrus saldžiarūgštis padažas.

Be ryžių makaronų aš Vietname „atradau“ tofu sūrį. Vegetarai jį valgo vietoj mėsos, o vietnamiečiai šį produktą naudoja gamindami įvairiausius patiekalus, net desertus. Dera žinoti, kad prieš gaminant patiekalus iš tofu sūrio, jį reikia gerai nusausinti nuo skysčio, kuris būna susigėręs į sūrį lyg į kempinę. Aš namuose lėkštėje patiesiu kelis sluoksnius virtuvinio rankšluosčio, padedu tofu sūrį, ir uždengusi dar pora popieriaus sluoksnių, paslėgiu jį 15 minučių.

Maisto gamybos pamokos

Aš buvau sužavėta lengvu, aromatingu ir be proto skaniu vietnamietišku maistu, kuris iš kitų Azijos šalių maisto išskiria tuo, kad turi daugiausia prancūsų virtuvės įtakos, tad nėra toks aitrus. Viešėdamos Hoi Ane, su kelionės drauge nusprendėme priimti iššūkį – užsirašyti į maisto gaminimo mokyklą! Iš keleto restoranų, siūlančių maisto gaminimo pamokų paslaugą, išsirinkom iš pažiūros tvarkingiausią. Prieš tai keliskart teko žvilgtelti į maitinimo įstaigų virtuvę, tačiau atvykėliams specialiai to daryti nepatarčiau. Visas maisto gaminimas čia vyksta tupint ant grindų, dažniausiai ant betoninės aslos. Tamsios patalpos nei iš tolo neprimena išpuoselėtų mūsiškių restoranų virtuvių.

Maisto gaminimo pamokos prasidėjo nuo vizito į turgų. Jaunutė mokytoja parodė kaip atrodo vienos ar kitos mums nepažįstamos daržovės, prieskoniai, kaip išsirinkti pačius šviežiausius produktus. Iš meniu pasirinkome keturis patiekalus, kuriuos gaminti norėjome išmokti. Diriguojamos simpatiškos mokytojos, pasiraitoję rankoves kibome į studijas. Viską, ką pagaminome, turėjome pačios ir suvalgyti. Dar kartą įsitikinau, kad visi geri dalykai yra be galo paprasti, o grįžusi į Lietuvą tradiciškai surengiau tikrą vietnamietišką gurmanišką šventę savo draugams. Beje, iš produktų, lengvai įsigyjamų mūsų prekybos centruose. Pasekti mano pavyzdžiu siūlau ir jums!

Pastarąją savaitę mūsų namuose galima būtų pavadinti Sūrių Savaite Taip jau susiklostė aplinkybės, kad vienu momentu šaldytuve suskaičiavau net 11 rūšių sūrius! Net 5 sūriai buvo lietuviški – mūsų mielų svečių iš Lietuvos lauktuvės, o kiti – nauji mūsų atradimai Šventojoje Žemėje.

Neseniai rašiau apie aplankytą čerkesų kaimą Galilėjoje. Be to, kad 4000 žmonių bendruomenė uoliai saugo savo tradicijas, jie dar kaimelyje gamina išskirtinio gardumo sūrius. Kolegė iš ambasados kaskart važiuodama pro čerkesų kaimą parsiveža tų gardėsiu, tad susigundėm ir mes. Tiesa, tai nebuvo taip paprasta, nes kaip tik dieną, kurią lankėmės, prasidėjo musulmonų švenčiamas Ramadanas. Tad kaimelis buvo tarsi išmiręs. Bet tik įžvalgiojo mano vyro dėka vienas kaimelio gyventojas iš vakaro nupirko mums du tipiškus čerkesų sūrius, tad turėjome galimybę ir patys paragauti, ir svečius pavaišinti.

Dar vienas atradimas – tai Galilėjoje esantis ūkis, kuriame gaminami įvairiausių rūšių šveicariški sūriai. Pasirodo, tuo užsiima viena moteris, kelerius metus praleidusi Šveicarijoje ir ten išmokusi šio amato. Jos gaminamų sūrių paletė apima avies ir ožkos pieno sūrius, kietus, ilgai brandintus ir kreminės konsistencijos brie, su pelėsiais, kmynais ir dar nežinia kuo… Vienas iš meistrės gaminamų produktų įtrauktas į pasaulinę Sūrio knygą. Nė nežinojau, kad tokių knygų esama: pasirodo, taip kaip pasaulio vynai, atskirų regionų sūriai taip pat kovoja dėl aukščiausių įvertinimų ir vietos savotiškoje sūrių “enciklopedijoje”. Iš Izraelio produktų knygoje pateikti vos 4-5 sūriai. Gailiuosi, kad nepavarčiau tos storos knygos ir nepasidomėjau ar yra koks nors lietuviškas sūris pelnęs jos autorių pripažinimą.

Vienas sūris, kuris taip pat buvo paminėtas knygoje kaip Viduržemio Regiono produktas ir kuris seniai žadino mano smalsumą, – tai Haloumi. Tiek buvau apie jį prisiskaičius, jog kažkurį kartą supermarkete pasiryžau užtrukti kiek reikės, kad surasčiau Haloumi ir jį išbandyčiau. Skamba turbūt juokingai – “surasti supermakete vieną ar kitą sūrį”?:) Paaiškinu: visų pirma, Izraelyje sūrių pasirinkimas toks, kad lentynos tęsiasi ne vieną ir ne du metrus. Antra ir svarbiausia problema – visi užrašai ant produktų dažniausiai tik hebraiški. Todėl kiekvieną gaminį reikia ilgai vartyti rankose, kol mažomis raidelėmis (ir tai toli gražu ne ant visko) randi kokį nors anglišką užrašą. Aišku, yra dar vienas kelias – klausti pardavėjų. Bet su jomis reikia kalbėti rusiškai (ko aš nelabai moku), be to, finale gauti sovietinius laikus primenantį grubų paaiškinimą (tolygų pasiuntimui “toliau”).

Tad Haloumi aš suradau! Ir kuo gi jis toks ypatingas, turbūt paklausite. Ogi tai vienas iš nedaugelio baltų sūrių, kuris kepamas nesilydo. Todėl Haloumi galima kepti ant griliaus arba keptuvėje, ir, skirtingai nei mocarela, jis nepavirs į tirštą košelę. Savo išvaizda jis panašus į kietą Fetą, bet skonis skiriasi. Haloumi nėra toks sūrus.

Turėdama gabalėlį Haloumi, pasigaminau vasariškas salotas su keptu sūriu, keptomis cukinijomis ir žalėsiais bei vynuogėmis.

Salotoms prireikė:

Saujos nuplautų susmulkintų salotų lapų (aš naudoju įvairių salotų mišinį)

Saujelės žaliųjų vynuogių be kauliukų, perpjautų išilgai pusiau

Pusės mažos cukinijos, suraikytos plonais griežinėliais

4-6 riekelių Haloumi sūrio

Padažui:

šaukštelio medaus

šaukštelio garstyčių

šaukštelio raudonojo vyno acto

šaukštelio sojos padažo

1 česnako skiltelės, susmulkintos

Šlakelio aliejaus

Iš visų ingredientų susimaišom padažą. Nuplautas ir nusausintas salotas atsargiai sumaišom (geriausia – rankomis) su padažu, ir išdėliojame  lėkštėje.

Aliejuje iš abiejų pusių apkepam cukinijos griežinėlius, išdėliojame ant salotų lapų. Toje pačioje keptuvėje apkepam trumpai sūrį. Jei turite grill tipo keptuvę su nelygiu dugnu – dar geriau! Taip pat išdėliojame gabalėlius sūrio ant salotų.

Užbarstome vynuogėmis ir jei patinka, pagrūdame juodųjų pipirų. Pateikiame iškart, kol cukinija ir sūris dar karšti.

Skanaus!

P.S. Mano vyras šiandien jau atsisakė bet kokio sūrio – sakė, galutinai persivalgė

Kaip smagu, kad kiekvienas sezonas turi savo skanėstus, dėl kurių to sezono laukiu! Žiemą visus mano suvartojimo rekordus muša mandarinai. Abi su Rūta susėdę per kartą galim susikimšt po kelis kilogramus oranžinių vaisių Visą pavasarį skaičiuoju laiką iki pirmųjų braškių pasirodymo – juk per porą savaičių reikia jų atsivalgyti už visus metus! Kai ateina trešnių metas, galiu nors mėnesį gyventi vien kimšdama raudonas uogas ir spjaudydama kauliukus. O vidurvasaris gali būti drąsiai vadinamas Arbūzų metu. Dešimties kilogramų milžinas pas mus išgaruoja per dvi dienas, o mažiausiai 80% vaisiaus atsiduria mano pilve. Kiekvieną dieną pasikinkau savo vežimėlį ant ratų ir minu į turgų pirkti milžino. Turiu savo pardavėją, nes per visus savo 37 metus taip ir neišmokau įsiklausyti į dunksėjimą, paplekšnojus į tūlo arbūzo šoną. Tad verčiau pasitikiu profesionalais.

Ar pamenate, kaip vaikystėje arbūzus į Lietuvą atveždavo linksmi gruzinai? Prie pilnų priekabų driekdavosi eilės, o arbūzas namuose reiškė didelę šventę! Iš tiesų tai didžiausias vargas, ko gero, buvo parsitempti milžiną namo. Mudu su broliu turėdavom pasidalinti arbūzą lygiai per pusę, nes bet koks milimetro raudono vidaus nupjovimas savo naudai reiškė karą su niuksais ir ašaromis. Jei arbūzas būdavo supjaustomas ir padedamas ant stalo, kad abu galėtumėme valgyti kiek norime, pralaimėdavo tas, kurio šlapimo pūslė būdavo silpnesnė: kol anas nulėkdavo į tualetą, kitas būdavo sugriaužęs visus du gabaliukus!

Man patinka arbūzai Izraelyje… Važiuojant iš Tel Avivo į Jeruzalę arbūzų laukai tęsiasi dešimtimis kilometrų. Arbūzai man čia dar patinka ir tuo, kad jie be sėklų! Tad nereikia spjaudyti valgant, arba ryti minkštimą su visomis sėklomis, kad spėčiau suvalgyti lygiai tiek, kiek brolis!

Darius – pats geriausias arbūzų pjaustytojas pasaulyje! Jis moka gražiai suraikyti raudoną minkštimą, bet svarbiausia, į mano lėkštę visuomet įdeda tą “auksinį” gabaliuką, nurėžtą nuo paties vidurio…. Jis juk tooooooooooks saldus…..

Anksčiau žinojau tik vieną arbūzo valgymo būdą. Kas gi būtų drįsęs su tokiu skanėstu eksperimentuoti ar išsidirbinėti? Tačiau su laiku, dažniausiai įvairiose kelionėse sužinojau kaip arbūzus galima pateikti kitaip – skaniau? įdomiau?

Pavyzdžiui, Meksikoje arbūzą valgo pabarstydami jį druska, užlašinę laimo sulčių ir pabarstę čili pipirų! Išbandykite šį būdą tik su labai saldžiu arbūzu, antraip nusivilsite visiems laikams. Bet jei jums pasisekė išsirinkti tikrai cukringą vaisių, druska ir laimas padarys jį tobulo skonio!

Graikai arbūzus valgo su feta sūriu. Supjaustę dideliais gabalais arbūzą šalia padeda riekę fetos, ir priklausomai kaip norisi tą dieną susibalansuoti sūrumą ir saldumą, pats sau lauži po atitinkamą gabalėlį. Be abejo, čia arbūzas taip pat privalo būti labai saldus.

Izraelyje arbūzą valgo panašiai, tik vaisių supjausto gabaliukais, sutrupina feta sūrį, ir pabarsto šviežio baziliko lapeliais. Kartais dar pašlaksto alyvuogių aliejumi. Nė nežinau, ar tai užkandis ar desertas – bet kuriuo atveju atėjus karščiams, tai – nepamainomas maistas!

Jei norite pateikti svečiams estetišką užkandėlę – štai dar vienas arbūzo serviravimo būdas: supjaustome minkštimą kubeliais, šiek tiek išskaptuojame kiekvieno kubelio vidų. Į ertmę pridedame sutrupinto feta sūrio, marinuotų kaparėlių ir pabarstome grūstais juodaisiais pipirais.

Įdomu, o kokius įdomius arbūzo pateikimo ir valgymo būdus žinote jūs?

Sušius gaubia mistiška aura. Dažnas mano, kad juos pasigaminti sugeba tik patyrę meistrai, studijavę sušių gaminimo mokslą mažiausiai dešimtmetį, ir po to dar pusę amžiaus praktikavęsi, prižiūrimi griežtų samurajų kažkur Osakos pusrūsyje. Toks įsivaizdavimas neleidžia net pradėti ritinėlių gamybą paprastoje namų virtuvėje. Daugelį gąsdina mintis, kad tobulam sušiui būtinai reikalinga prieš pusvalandį iš jūros ištraukta aukščiausios kokybės šviežutėlė žuvis. Bet juk su sušiais viskas žymiai paprasčiau: gardų egzotišką patiekalą galima pasigaminti iš tų ingredientų, kuriuos turite savo virtuvėje, arba iš tokių, kuriuos lengvai surasite artimiausiame prekybcentryje.

Teisybės dėlei visgi reikia pažymėti, kad aukštos klasės šefai praleidžia metų metus specializuodamiesi sušių gamyboje, o jų susukti ritinėliai primena meno kūrinius, žavinčius ir akį, ir skonio receptorius. Na tai kas? Sodininkai Šveicarijoje taip pat metų metus studijuoja krūmų, žolynų ir gėlynų formavimo ir derinimo meną – ar tai atbaido jus nuo minties pasisodinti balkone vazonėlį petunijų?…

Japonai namuose dažnai valgo suši išvis be žuvies. Bent kartą per savaitę tūla japonų šeima išsiverda kubilą suši ryžių, padeda stalo viduryje šalia nori (jūros dumblių) lapelių ir įvairiausių priedų, tinkamų sukti į vidų. Kiekvienas šeimos narys pats sau susisuka ritinėlį su tais ingredientais, kuriuos pats mėgsta. Belieka tik pamirkyti į sojos padažą – ir į burną! Ypač toks kūrybingas užsiėmimas patinka vaikams. Japonai sušius vertina kaip greitą sveiką maistą, kai nėra laiko kažkam prašmatnesnio.

Visa sušių skonio esmė slypi lipniuose ryžiuose, sojos padaže ir vasabi . Ir tobuliems sušiams tikrai nebūtinai reikia žuvies. Jiems puikiai tiks avokadai, tamago (susuktas į ritinėlį omletas su trupučiu cukraus ir sojos padažo), agurkai, morkos, laiškiniai svogūnai, saldi bulvė (prieš tai iškepta orkaitėje), pakepintos tofu (sojų varškės) juostelės, kanpyo (saldžios moliūgo juostelės, pamarinuotos sojos padaže ir mirin (ryžių acte)), paskrudintos saldžiosios paprikos su nulupta odele, lengvai nuplikyti šparagai, įvairūs daigai, žalėsiai, grybai ir beveik bet kokios kitos daržovės, kokias tik sugalvosite. Jei visgi norite naudoti žuvį, į suši įsukite rūkytą lašišą, ančiovių file arba konservuotą tuną.

Sušių menas didžiąja dalimi susideda (neskaitant mokėjimo virtuoziškai atrinkti ir supjaustyti šviežią žuvį) iš tobulo jų dizaino. Namuose galime taip nepersistengti ir bandyti įvairiausius variantus, suvalgant nupjautus rulonėlio kraštelius ir nepergyvenant, kad ritinėliai neturi tokios formos, kokią įsivaizdavote. Nepamirškite, kad sušių gamyba – tai sėkmė, ateinanti su praktika. Todėl jei pirmasis ritinėlis nesilaiko ir byra, jo skonis visvien greičiausiai bus fantastiškas! Garantuoju, kad sukant trečią ritinėlį jūs jausitės žymiai užtikrinčiau

SHOPPING LIST (pirkinių sąrašas)

Šiuos ingredientus turėtumėte be vargo rasti didžiuosiuose prekybos centruose, sveiko maisto parduotuvėse ar specializuotose Azijos parduotuvėlėse. Dažniausiai jie supakuoti ir paruošti taip, kad gali stovėti mėnesius. Žvaigždute pažymėti produktai – BŪTINI.

• Suši ryžiai*
• ryžių actas*
• nori (jūros dumblių) lapeliai*
• vasabi milteliai* (jie parduodami mažose konservų dėžutėse. Yra ir iš anksto pagaminto vasabio tubelėse, bet jis ne toks geras, kaip milteliai)
• japoniškas sojos padažas*
• marinuotas imbieras
• bambukinė servetėlė sušių vyniojimui (didelis proceso palengvinimas. Nėra būtina, bet pigi ir labai rekomenduojama)

SUŠI RYŽIAI

Pusės kilogramo suši ryžių užteks pasigaminti apie 10 ritinėlių.

2,5 puodelio suši ryžių

3 puodeliai vandens

1 puodelis ryžių acto

1/2 puodelio cukraus

1/2 šaukštelio druskos

Pirmiausia nuplauname ryžius. Užpilame juos vandeniu ir švelniai, kad nesuniokotumėm grūdelių, skalaujame. Vandenį keičiame mažiausiai 5 kartus. Sudedame nuplautus ryžius į puodą ir užpilame vandeniu (vandens turi būti maždaug 2,5 cm daugiau nei ryžių). Japonijoje vandens kiekis pamatuojamas taip: ant ryžių uždedama plaštaka ir vandens pilama tiek, kad jis apsemtų ir ryžius, ir ranką.

Užverdame, sumažiname iki minimumo ugnį ir verdame ryžius 20 minučių. Išjungiame ugnį, ir paliekame uždengtą puodą pastovėti dar 10 minučių. Dideliu mediniu šaukštu išimame ryžius iš puodo ir sudedame juos ant plokščio paviršiaus (tam geriausia tinka orkaitės kepimo skarda), lengvai pakedenam ryžius. Kai jie ataušta ir tampa ne karšti prisiliesti, bet dar šilti, galime įmaišyti pagardus.

Kol ryžiai aušta, atskirame  puodelyje pakaitiname ryžių actą, cukrų ir druską, kol cukrus ištirpsta. Paliekame atvėsti.

rKai ryžiai tinkamos temperatūros, palaistome šiuo padažu ir išmaišome. Jei iškart ryžių nenaudosime, uždengiame juos rankšluosčiu ir paliekame, kad neišdžiūtų. Taip ryžiai gali pastovėti 4-5 valandas (tik ne šaldytuve!)

GALIMI SUŠIŲ ĮDARAI

Pažymėti žvaigždute produktai – garantuota sėkmė. Bet jūs sąrašą galite papildyti ir kitais produktais. O jei dar turite ir šviežios žuvies – tai išvis puiku!

• kiaušiniai* (tamago gamybai – receptas žemiau)
• avokadas*
• morka
• agurkas
• žali svogūnų laiškai
• šparagai* (maždaug 5 min nuplikyti verdančiu vandeniu)
• raudonoji paprika (šviežia arba skrudinta)
• rūkyta lašiša* (arba bet kokia kitokia sūdyta arba rūkyta žuvis)
• sojjų daigai arba rukola
• baklažano juostelės* (skrudintos ant griliaus, keptos orkaitėje, keptuvėje arba virtos garuose)
• saldžiųjų bulvių juostelės* (keptos orkaitėje)
• grybai
• tofu juostelės (šviežios arba apkepintos)
• bet kokie japoniški marinuoti konservuoti produktai*

SUŠIŲ VYNIOJIMAS

Klasikinis būdas suvynioti suši – tai paprastas tamprus ritinėlis. Bet galima sugalvoti ir kitokių įmantrių formų: labai gražiai atrodo kūgiai. Svarbu ryžius susukti kuo arčiau nori lapelio, nes lapelis sugeria ryžiuose esančią drėgmę ir tada nori tampa ne traškus, o minkštas.

1 šaukštas vasabi miltelių

Išvirti suši ryžiai (pagal aukščiau pateiktą receptą)

10 nori lapelių

Įvairūs priedai (iš sąrašo viršuje)

Pirmiausia pasigaminame vasabi: šaukštą miltelių sumaišome su šaukštu vandens mažame indelyje. Turi gautis sausa pasta. Jei trūksta, galima šiek tiek pridėti vandens (kelis lašus).

Ant bambukinės servetėlės patiesiame nori lapelį blizgančia puse į apačią ir su vertikaliai einančiomis juostomis. Susidrėkiname rankas, kad prie jų nepiltų ryžiai, paimame saują ryžių ir jais padengiame visą nori lapelį (gerai prispaudžiame). Storis neturi būti mažesnis nei centimetras. Ant viršutinio ir apatinio krašto paliekame maždaug centimetro kraštą. Pirštu patepame juostelę vasabi pastos išilgai per patį ryžių vidurį. Ant vasabi uždedame įdaro produktus. Kiekvienam ritinėliui naudojame kelių rūšių įdarus, bet juos pamaišome, kad sušiai gautųsi įdomesni ir spalvingesni.

Pakeliame arčiausiai savęs esantį kraštą ir pradedame sukti į vidų įdarą. Bambukinė servetėlė čia puikiai padės geriau prispausti kiekvieną kraštą, kol viskas bus suvyniota į tamprų rulonėlį.

Aštriu peiliu perpjauname per pusę, tada kiekvieną pusę dar per pusę, ir dar padalinam pusiau. Taip iš kiekvieno rulonėlio gaunasi 8 suši gabaliukai.

Pateikite sušius su mažuose dubenėliuose įpilta soja, pagardinta vasabi pasta ir marinuoto imbiero gabaliukais. Imbieras tarsi nuvalo gomurį prieš ragaujant kitokio skonio sušį.

TAMAGO

Kai ištari šitą vardą, atrodo prestižo prisideda ir pačiam patiekalui Tamago – tai paprasčiausias omletas, pagardintas cukrumi ir sojų padažu.

2 kiaušiniai

1 šaukštelis cukraus

2 šaukšteliai sojos padažo

1/2 šaukšto sviesto kepimui

Išplakam kiaušinius su cukrumi ir soja. Išlydome sviestą keptuvėje (geriausia nesvylančioje) ir kepame ant vidutinės arba net mažos ugnies, kol omleto dugnas sukietėja. Tada atsargiai susikame omletą į tamprų ritinėlį ir kepame kol jis iškepa viduje. Atvėsiname ir supjaustome išilgai centimetro pločio juostelėmis.