Nidos receptai

Kai mano gera pažįstama Osnat pasiūlė man idėją, kad mano virtuvėje visam pusdieniui “apsigyventų” geriausias izraelio konditeris Eden Elkobi, pradžioje maniau, kad ji juokauja. Bet kai suderinom detales, trypčiojau iš nekantrumo – na kada prasidės meistriškumo pamoka, kurią asmeniškai gausiu iš šefo, krimtusio mokslus Izraelyje, vėliau du metus studijavusio Prancūzijoje, ir neseniai grįžusio iš stažuotės dviejų Mišelin žvaigždučių restorane Italijoje. Galvojau, kad jis greičiausiai bus storas ir pasipūtęs, gerai žinantis savo vertę meistras, Tačiau aš išpūtusi akis žiūrėsiu į tai, ką jis daro, ir viską stengsiuosi užsirašyti arba prisiminti.

Viskas buvo priešingai: pro mano duris įžengė jaunas ir simpatiškas vaikinas, ir mudu iškart tapome bičiuliais. Kantrybė Edeno neišpasakyta – aš nuo pat pirmos minutės pradėjau karksėti klausinėdama pačių paprasčiausių dalykų, o jis viską man aiškino su detalėmis. Edenas atsivežė dvi dėžes rakandų ir įvairiausių žaisliukų. Pridėjus maniškius, gavosi nebloga kolekcija:)

Visų pirma gavau sąrašą gardėsių, kuriuos Edenas rengėsi tą dieną su manimi gaminti. Sunku buvo patikėti, kad visa tai įmanoma pagaminti per dieną (žinant, kad daugelis dalykų tur būti šaldoma, vėsinama, stingdoma ir t.t. Gerai, kad dalį darbų jis jau buvo atlikęs namuose, tad užtrukome tik… devynias valandas:) Turiu prisipažinti, kad po tokio laiko jau vos stovėjau ant kojų, tik Edenas atrodė linksmas, mandagus ir visai nepavargęs:)

Ar imčiausi gaminti šiuos gardumynus viena?… Na, jiems reikia daug daug labai specifinių ingredientų, kurių galima rasti tik profesionalių konditerių spintelėse (jų įsigyti gana paprasta Izraelyje, reikia tik žinoti specializuotas parduotuves), na, ir visos dėžės puošybos elementų. Didžiąją daugumą tų elementų Edenas pasigamino pats – iš šokolado, iš cukraus masės, iš kakavos, karamelės ir kitokių produktų.

Man tai buvo viena įdomiausių dienų, per kurią sužinojau tiek naujo, kiek nebūčiau perskaičiusi keliasdešimtyje tomų literatūros. Norėčiau kokią dieną Edeną atsivežti į Lietuvą, kad ir mūsų šefai (ir mėgėjai) galėtų pasisemti patirties iš visai nežvaigždiškos žvaigždės!…

Darbas su šokoladu reikalauja labai griežtos disciplinos laikantis tam tikros temperatūros (Izraelio klimatas jokiais būdais nedraugiškas šokoladui – nusipirkusi kelis kilogramus juododojo ir pieniško šokolado, įsidėjau maišelius į rankinę. Kol nuėjau iki mašinos – apie 200m., kraštai buvo gerokai aptirpę. Juk lauke +36C!) . Kondicionierius turėjo veikti visu pajėgumu. Mes vienu momentu taip sušalom, kad turėjom išeiti į terasą pasišildyti:) Ta proga dar ir lietuviškos Stumbro trauktinės paragavom:) Ant šilumos, kaip sakant:)

O paskui ir vėl tęsėm darbą… Iki pat sutemų…

Ir dar šiek tiek šokoladinių saldainių su kokosų įdaru…

Ir galima jau dėlioti visos dienos darbą ant stalo. Gaila, kad šviesa ne kokia fotografavimui…

Rytojaus dieną teko sukti galvą kam sumaitinti šiuos grožius:) Porciją gavo kaimynai, o didžioji dalis atiteko ambasados kolektyvui:)

Gyvenime teko gauti trijų aukštųjų mokyklų diplomus. Pirmąjį – KTU, beveik prieš 20 metų. Antrąjį – M. Riomerio universitete prieš dešmtmetį. O štai paskutinį diplomą gavau vakar. Paskutinį iš trijų, ir, greičiausiai, paskutinį išvis:) Studijos Izraelyje buvo bene įdomiausia patirtis – tokių kokybiškų žinių bagažo net kartais pati sau pavydžiu, ir visą likusį gyvenimą turbūt ilgėsiuosi be galo įdomių paskaitų ir iškilių profesorių.

Tačiau diplomų įteikimo ceremonija Izraelyje buvo tokia savotiška, kad teko dar kartą prisiminti, jog Artimieji Rytai, deja, yra Artimieji Rytai:) Su savo žavesiu ir neišvengiama doze “bardakėlio”:) Su savo kraštutinumais ir kontrastais: juodomis iškilmingomis togomis ir tuo pačiu visiems absolventams išdalintais švilpukais, barškučiais, dūdelėmis ir visokiais kitokiais žaisliukais, kad jie darytų daug triukšmo:) Suprasčiau, jei tai būtų krikštynos arba šimtadienis..:)

Izraelio koloritas visgi yra unikalus. Mano universitetas – tai aukščiausio lygio privati mokslo įstaiga, tad diplomų įteikimo ceremonija čia skaitosi pati iškilmingiausia visoje šalyje. Apskritai, galima sakyti, kad tai vienintelis universitetas, kuriame išvis vyksta tokio pobūdžio ceremonija!! Kituose Izraelio universitetuose diplomai daug mieliau išsiunčiami paštu ir niekas negaišta laiko jų pasiėmimui:) Kadangi esu mačiusi diplomų įteikimo ceremoniją Anglijoje, tai žinau, ką reiškia aukšto lygio estetiška šventė su giliomis tradicijomis.

Tai štai Izraelio variantas buvo visiška priešingybė Anglijai. Švelniai tariant:) Čia buvo tuntai plastmasinių limonado buteilių ir kalnai sumuštinių ir juos žiaumojančių tėvelių, mamyčių, dūkstančių vaikučių, ir tų, miegančių vežimėliuose, tetų, dėdžių, vyrų, žmonų, draugų… Žinoma, ir absolventų truputėlis:) Ir tos geros intencijos, kurios iki galo neįgyvendintos, virsta nedideliu “pravalu” – pavyzdžiui, vertimas iš hebrajų kalbos buvo, bet kažkas pamiršo įdėti baterijas į aparatą, per kurį buvo galima girdėti vertėjo balsą:) (na, eilinį kartą teko keturias valandas žiovauti nieko nesuprantant). Tačiau užvis didžiausias nesusipratimas,- faktas, kad diplomo įteikimas vyksta praėjus metams po to, kai išlaikai baigiamuosius egzaminus… Kai pusė tavo grupiokų iškeliauja namo į užsienį ir net nesvajoja apie atvažiavimą į šventę.

Juokingiausia, kad pakvietime į ceremoniją buvo parašyta, jog labai pageidautina, kad absolventai vilkėtų baltus marškinius ir juodas kelnes arba sijoną:) (kaip daržely, tiesa?:)) Atrodo, Lietuvoje kažin ar kiltų abejonė, kad kažkas nežino, jog į tokią šventę paprastai vilkima kostiumu, o merginos puošiasi gražiomis suknelėmis. Čia visgi daugiausia buvo džinsų ir guminių šlepečių, pervertų per pirštą:) Beje, viena mano grupiokė visą ceremoniją paskui save tempėsi supakuotą lagaminą – ji arba atvyko tiesiai iš oro uosto, arba iškart po to turėjo iškeliauti:) Ir ką, manėte, kad kas nors į tai atkreipė dėmesį?:)

Na, bet šventė, kokia ji bebūtų, visų pirmiausia yra širdyje. Žinoma, širdyje šventė buvo didelė pernai, bet kas sakė, kad ir šiemet negalima atšvęsti?:)

Tad šventės proga – pats greičiausias ir paprasčiausias desertas: nekeptas braškinis varškės tortas. Gaila, kad pas mus braškių sezonas jau, atrodo, baigėsi. Turėjau truputį dar nesuvalgytų, tad sudėjau į vaškės masę, o puošti teko abrikosais ir trešnėmis:) Skonis nuo to, aišku, nenukentėjo:)

Braškinis varškės tortas

Pagrindui:

1 pakelis (170 g) trapių sausainių (Lietuvoje visada naudodavau “Gaidelį”, o šįkart naudojau “Digestive”)
50 g sviesto, išlydyto

50g kokoso drožlių, pakepintų sausoje keptuvėje (nebūtina, jei nemėgstate kokoso)

Varškės masė:

500 g varškės
1 stiklinė cukraus
1 pakelis braškinės žele (milteliais)

1 šaukštas želatinos
200 g braškių (gali būti šaldytos), sutrintų mikseriu

100g  šviežių braškių, supjaustytų gabaliukais
1 pak. 36% grietinėlės (200 ml), gerai atšaldytos

Papuošimui – šviežių braškių (arba kitokių vaisių)

Torto formos su išimamu dugnu apačią išklojame pergamentiniu popieriumi.

Sausainius virtuviniu kombainu sutrupiname ir sumaišome su tirpintu sviestu bei pakepintais kokosais (jei juos naudojate). Kad visa forma gerai pasidengtų, aš naudoju bulvėms trinti skirtą trintuvę, kuria stipriai prispaudžiu visą paskirstytą masę ant dugno. Padedame formą į šaldytuvą, kad pagrindas sustingtų.

Varškę suplakame mikseriu, kad gautųsi tolygi masė, įmaišome cukrų, kol jis ištirpsta.

Pasigaminame želatinos masę: užverdame 250ml vandens ir nuėmę nuo ugnies įmaišome braškinio žele miltelius bei papidomą šaukštą želatinos. Atvėsiname (geriausia – šalto vandens vonelėje), ir įmaišome suplaktų braškių masę.

Grietinėlę išplakame iki standžių putų.

Į varškės masę įmaišome želatinos masę, paskui atsargiai įmaišome plaktos grietinėlės masę. Pabaigoje įmaišome pjaustytas braškes. Visą gautą masę pilame ant paruošto sausianių pagrindo ir statome į šaldytuvą, kol sustengsta.

Prieš pateikiant, peiliu apipjauname formos kraštus, nuimame formos šonus. Puošiame tortą šviežiomis braškėmis arba kitais vaisiais.

Pagaliau!!! Pagaliau namuose atsirado pernokusių bananų!! Šio momento laukiau gerą pusmetį, nes labai buvau pasiilgusi bananų duonos, kuri, iš tikrųjų, yra jokia ne duona, o tikrų tikriausias bananų pyragas. Bet mūsų namuose bananai taip greitai suvalgomi, kad niekuomet nespėja pernokti taip, kad būtų tinkami ne valgymui, o tik kepiniams…

Dvidešimtmečiams skaitytojams turbūt sunku patikėti, bet mums, vyresniems, bananai turi ypatingą prasmę… Pernelyg ilgą laiką šie vaisiai buvo prabangos ir tobulo gyvenimo simboliai, todėl juokingi prisiminimai iš vaikystės ir iš “bananų deficijo” laikų mane aplanko gan dažnai. Kai žaisdama kieme ar pakeliuj į mokyklą pamatydavau ant šaligatvio besivoliojančią banano žievę, širdis net suvirpėdavo: tai būdavo ženklas, kad kažkur, kažkurioj parduotuvėj “užvežė” bananų!! Bėgdavau namo ir tampydavau mamai už skvernų, kad ši skambintų, klaustų, sužinotų, o galbūt mėgintų “po blatu” gauti bent mažytę kekelę bananų…

Tais laikais visi buvom įsitikinę, kad bananai auga tik Afrikoj, ir tik ant palmių. Tą žinią mums greičiausiai įkalė rusiški multiplikaciniai filmukai, kuriuose visuomet, kai tik kalba pasisukdavo apie Afriką, rodydavo baltadančius juodukus vakus, sliuogiančius į palmes nusiskinti bananų. Pavydėjau tiems pieštiems nuogiems herojams iš visos širdies. Ne ne saulės, tik bananų…

Bet kai kurią dieną mama mudviem su broliu parnešdavo po keletą bananų, mudu straksėdavom iki pamišimo!.. Pasidalinę žalutėlius, tarsi akmuo kietus vaisius po lygiai, kiekvienas savo bananus paslėpdavom po pagalve ar giliai drabužių spintoj. Aš saviškius tikrindavau kas pusvalandį – gal jau prinoko?… O jau kai prinokdavo, laižydavau kiekvieną banano kąsnelį tarsi ledus. Labiausiai man pikta būdavo todėl, kad banano žievė, nors kvepėdavo bananais, būdavo sprangi ir karti. (na tai žinoma, kad ir jos kaskart su viltim paragaudavau:)). Tiesa, žievę stengdavausi išmesti ne į šiukšlių dėžę, o ant šaligatvio. Tai būdavo tarsi pasipuikavimo ženklas, jog kažkas kątik valgė Jo Didenybę Bananą!…

O kai geležinės sienos atsidarė ir į Lietuvą plūstelėjo dėžės bananų, laisvai VISIEMS parduodamų turguje, mano didžiausia svajonė buvo dirbti bananų pardavėja. Tuomet mano draugės mama pardavinėdavo bananus, tad mergaitė nuolat girdavosi, kiek daug bananų jai tenka suvalgyti, kai jie pernelyg sunokdavo ir jau netikdavo prekybai.

Kartais pagalvoju, kad gal tas bananų mėgimas mums ir liko, kaip kokia vaikystės trauma?:) Kai apie bananų deficitą papasakojau savo izraelietei draugei Michal, jos pirma reakcija buvo: “Ach, tai dabar supratau, kodėl nesu mačiusi savo pusseserės, kuri būdama dešimties į Izraelį atsikraustė iš Ukrainos, nežiaumojančios banano…”

Šis bananų pyragas, arba dar kitaip vadinama bananų duona,- tai pats puikiausias būdas sunaudoti patamsėjusius, taškuotus, pernelyg saldžius bananus, kurių jau niekas nenori valgyti:)

Bananų pyragas su migdolais

2-3 dideli labai prinokę bananai (dėkite kiek turite, bananų niekuomet nebus per daug:))

2 puodeliai (310g) miltų

2 šaukšteliai kepimo miltelių

1/2 šaukštelio sodos bikarbonato

1/4 šaukštelio druskos

1/4 šaukštelio tarkuoto muškato riešuto

1/2 puodelio skaldytų trumpai paskrudintų sausoje keptuvėje migdolų

2 dideli kiaušiniai

3/4 puodelio rudojo cukraus (aš dedu mažiau, nes saldumo užtenka nuo bananų)

90g sviesto, išlydyto

1/2 puodelio (125 ml) pieno

* Aš dar įmaišiau į tešlą 1/2 puodelio baltojo šokolado granulių, skirtų kepiniams.

Nedideliame puodelyje šakute lengvai sutriname bananus. Kitame inde sumaišome visus sausus ingredientus: miltus, kepimo miltelius, sodą, muškatą, druską, apelsino žievelę ir riešutus.

Dideliame inde suplakame kiaušinius su cukrumi, sumaišome su lydytu sviestu ir pienu. Tada pakaitomis (maždaug per 3 kartus) sudedame miltų mišinį ir bananus, lengvai maišydami. Tik nepersistenkite! Tegul lieka nedidelių bananų gabaliukų!

Tešlą supilame į poergamentu išklotą kepimo formą (as naudoju pailgą aukštais šonais, 25X12 cm). Kišame į orkaitę, įkaitusią iki 180C, ir kepame apie 55-60 min. Jei pabaigoje per daug pradeda kepti viršus ir tamsėti, likus maždaug 15 min iki kepimo pabaigos uždengiam viršų folija.

Recepto šaltinis: Williams &  Sonoma “Baking”

Sveiki sulaukę Šventų Velykų! Tikiuosi, jūsų šventinis pusrytinis stalas šįryt pražydo pačiomis gražiausiomis spalvomis. Ir nepaisant pamiršusios išeiti žiemos širdyje nušvito tikras pavasaris!

Ant mūsų Velykinio stalo šiandien buvo ne tik margučiai, bet ir velykiniai zuikučiai su stačiomis ausytėmis ir apvaliomis uodegytėmis:)

Apelsininės bandelės zuikučiai

700 g miltų
30 g šviežių mielių
100 g lydyto sviesto
100 g cukraus
2 kiaušiniai + 1 kiaušinis aptepimui
1 stiklinė šilto pieno
1/4 stiklinės šilto vandens
1/4 stiklinės apelsinų sulčių
2 šaukštai nutarkuotos apelsino žievelės
1 šaukštelis druskos

Mieles mažame dubenėlyje sumaišome su cukrumi, 2 šaukštais miltų ir šiltu vandeniu. Paliekame šiltai, kad suputotų (15 minučių).
Miltus persijojame į didelį dubenį, įberiam druską. Viduryje padarome duobelę ir į ją supilame suputojusį mielių mišinį. Kiaušinius suplakame su cukrumi ir supilam į mitlus. Maišome dalimis įpildami šilto pieno, ir pabaigoje supilam lydytą sviestą ir apelsino žievelę, ir labai gerai viską išminkome. Tešla turi gautis minkštutė ir žvilganti. Sulipdome į gumulą, padedame šiltoje vietoje, pridengiame rankšluostėliu ir paliekame pakilti (1.5 val.).

Iškipusią tešlą perkeliame ant darbastalio. Iškočiojame kvadratą maždaug 1 cm storumo. Supjaustome į maždaug 10cm ilgumo (1.5-2 cm pločio) juosteles. Nuo kiekvienos juostelės galo nupjauname maždaug 1 cm gabalėlį – jis bus reikalingas zuikučio uodegytei. Kiekvieną juostelę perlenkiame pusiau ir susukame į spiralę. Juostelės galiukus padarome tarsi zuikučio ausytes. Iš nupjauto gabalėlio tešlos padarome mažą rutuliuką – uodegytę – ir ją priklijuojame lašeliu šilto vandens. Kiekvieną taip suformuotą bandelę dedame į pergamentu išklotą skardą ir uždengę rankšluostėliu paliekame, kad išaugtų šiltoje vietoje (30-40 min.)
Išsipūtusias bandeles patepame kiaušinio plakiniu ir pabarstome prieskonių mišiniu (receptas – apačioje).

Įkaitiname orkaitę iki 180 laipsnių. Kepame apie 15 minučių, kol gražiai paruduoja.

Prieskonių mišinys:

1/4 šaukštelio cinamono

1/4 šaukštelio maltų gvazdikėlių

1/4 šaukštelio malto kardamono

1/2 citrinos nutarkuota žievelė ir sudžiovinta

2 šaukšteliai stambaus balto arba rudo cukraus

Visu singredientus sumaišome tarpusavy ir jais barstome bandeles.

Receptą nusižiūrėjau iš vienos didžiausių savo įkvėpėjų – Everycakeyoubake.

Yra vilčių, kad Velykoms šiemet pasiruošiu laiku! Vakar ir šiandien mano virtuvė atrodo tarsi laboratorija: indeliai pripildyti vis kitokių spalvų skysčių, o aš eksperimentuoju kaišiodama kiaušinius tai į vieną, tai į kitą… Bet viską pradėsiu nuo pradžių…

Nuo vaikystės man mama įkalė į galvą, kad margučius reikia dažyti vien natūraliais dažais. O kad jūs žinotumėt, kaip aš pavydėdavau kitiems vaikams, kurių namuose buvo ryškiai raudonų, geltonų, mėlynų, net juodų margučių, nes mūsiškiai buvo vien išvirti svogūnų lukštuose… Bet dar labiau pavydėjau tiems vaikams, kurių mamos jiems leisdavo ant margučių piešti flomasteriais. Mūsų namuose tai buvo tabu. Jokių flomasterių ten, kur yra maistas, ir kur bent mikronas tos nepageidaujamos chemijos gali patekti į pilvą. Man neleisdavo klijuoti lipdukų, man nieko neleisdavo…:(( O dabar galiu pasakyt AČIŪ savo mamai:) Nes tik jos dėka net nežiūriu į sintetinių dažų skyrius, o jei namuose ir atsiranda koks nors padovanotas cheminiais dažais nudažytas kiaušinis, tai jį ne tik nulupu, bet dar ir apipjaustau:)

Tas natūralumas man visuomet buvo labai artimas ir svarbus. Nors gyvenime daugiabučio penktame aukšte, mano mama sode laikė vištas. Kasdien – žiemą ir vasarą- dviračiu važinėjo jas šerti. O maisto atliekas vištoms prie mūsų durų nešė visi kaimynai.. Ten stovėjo toks kibirėlis, ir į jį visi dėdavo, kas atlikdavo nuo stalo:) Kai pagalvoju, įdomiai mes tada gyvenom… Ar įsivaizduojat kokiam Šeškinės devynaukšty stovintį kibirėlį ir kaimynus, nešančius tai, ko jie nesuvalgė?:)

Mes turėjom savo vištas ir turėjom savo naminius kiaušinius. Todėl man Velykos neįsivaizduojamos be šviežių kaimiškų kiaušinių… O šiemet padariau viską, kad būtent tokie kiaušiniai atsirastų ant mūsų šventinio stalo. Nusibeldžiau prieš dvi dienas į ekologinį ožkų ūkį, apie kuriuos net straipsnį rašiau, kaip ekologiškai jie gyvena, augina ožkas, daro sūrius, jogurtus, kepa duoneles, ir, žinoma, laiko krūvą vištų.

Bar – ūkio šeiniminkė – manimi puikiai pasirūpino: namo parvažiavau ne vien su pilnu krepšiu įvairiausių šviežių sūrių, bet ir su pintine dar šiltų kiaušinių… Negana to, negalėjau neįsigyti kelių lentgalių, gražiai nuobliuotų, puikiausių pjaustymo lentų, kurias ūkyje sau gamina šeimininkas. Vieną alyvmedžio, kitą – labai keisto medžio, kuris nokina į pupas panašias ankštis ir tos ankštys turi šokolado skonį (iš jų verdamas šokolado skonio sirupas).

Tai štai, kiaušinių naminių yra, teko paieškoti receptų, kaip natūraliai juos nudažyti. O kas ieško, tas juk randa! Prašau – Martha Steward, pasirodo, jau seniai tokių triukų mokina amerikiečius: http://www.marthastewart.com/267850/dyeing-eggs-naturally. Tad pasinaudojusi jos paprastais patarimais, šiemet prisigaminau ir skaisčiai geltonų, ir mėlynų, ir žalių margučių. Neužmiršau, žinoma, ir tradicinio dažymo svogūnais, tik mano namų tvarkytoja indė, kurios nespėjau perspėti, kad maišas svogūnų laiškų – tai ne šiukšlės, išmetė visus mano kauptus “dažus”, tad nedaug per tas kelias dienas prisirinkau…

Labiausiai mane nustebino ir pradžiugino kiaušinių dažymas mėlynuoju kopūstu! Priklausomai nuo laiko, kiek kiaušinius laikysite dažuose, jie gausis nuo pastelinės melsvos iki skaisčiai mėlynos. Jei paskui mėlynus kiaušinius dar įkišit į geltonus dažus (kurkuma milteliai), tai palaikius kurį laiką jie pažaliuos:) Šiemet liko neišbandyti burokai, kaip raudonos spalvos pigmentas, bet kitąmet tęsiu eksperimetnus:)

Štai trumpas receptas, kaip išdažyti margučius mėlynai, naudojant mėlynąjį kopūstą:

1 litras vandens

4 puodeliai supjaustyto mėlynojo kopūsto

2 šaukštai acto

1 šaukštas druskos

Visus ingredientus užverdame pouode ir uždengę paverdame pusvalandį. Atvėsiname, išimame kopūstus (juos išmetame), sudedame kambario temperatūros kiaušinius, ir juos išverdame šiame mėlyname skystyje iki norimo kietumo. Tuomet kiaušinisu paliekame tame pačiame puode su skysčiu, kad jie nusidažytų. Palaikius 30 minučių spalva bus šviesiai mėlyna, jei palaikysit per naktį – gausite tokius, kaip mano:)

Geltoni margučių dažai:

1 litras vandens

3 šaukštai kurkuma miltelių (turmeric)

2 šaukštai acto

1 šaukštas druskos.

Smagių šventų Velykų!!

Visos kelionės metu savo šviežius įspūdžius stebgiausi fiksuoti iPado ekrane. Kadangi keliaujant po tokią egzotišką šalį vieni vaizdiniai keičia kitus, ir ilgainiui akys ir uoslė pripranta prie visko aplink, tuo pačiu pasimiršta ir pirmoji reakcija. Neketinu jūsų varginti ilgomis paklodėmis savo išgyvenimų, tačiau kelis savo rašinius nusprendžiau patalpinti blog’e. Negaliu surašyti visko, nes neliks ką pasakoti savo straipsniuose, kuriuos publikuos žurnalas “Laima” ir galbūt kiti spaudos leidiniai. Tad jūsų dėmesiui – nuotykiai važiuojant vietos transportu.

Kiekviena Azijos šalis turi savus transporto niuansus. Pavyzdžiui, Vietname tokia gausa motociklų, kad visos gatvės tiesiog užlietos motociklų jūra, o pėstiesiems gatvės perėjimas tampa tikru iššūkiu. Tailande, Kambodžoj vyrauja tuk-tukai, kurie yra išties patikima transporto priemone ir tikra egzotika turistams. Kinijoje nepamatysi nei tuktukų, nei juolab gatvėmis važinėjančių dviračių- eismas čia, kaip ir visa kitka, įspraustas į siaurus rėmus. Singapūras nuo visų šių šalių atsiplėšęs šviesmečius, o Birma, savo ruožtu- tais pačiais šviesmečiais atsilikusi. Žmonės važiuoja čia taip kaip moka ir tuo, kuo turi. Gatvėse nepamatysit jokių kelio ženklų, ir juolab policijos. Eismas vyksta dešine, mums iprasta kelio puse, tačiau kadangi didžioji dauguma senų mašinu atkeliauja is kaimyninės Japonijos, visos jos turi vairą dešineje, ne kairėje pusėje. Ir nieko, rodos, netrikdo, kad autobusų keleiviai įlaipinami ir išlaipinami tiesisai į gatvę, kitiems automobiliams po ratais, o ne ant šaligatvio…

Yangono gatvėse  nepamatysi motociklų! Sako, kad kažkada motociklininkas “nuskynė” svarbų Myanmaro armijos generolą, nuo to laiko dviratės transporto priemonės čia nepageidaujamos. Visiems kitiems gatvėmis važiuojantiems “prietaisams” (kitaip jų tiesiog neišeina pavadinti) neteikiama kokių nors specialių reikalavimų: jie gali būti be langų, be durų, be variklio dangčio, šviesos ir atšvaitai – apskritai prabangos dalykas. Šiaip susidaro įpūdis kad kiekviena judančios transporto priemonės detalė – tai vairuotojo asmeninis pasirinkimas, ir niekas čia nerašo paibrėžimų, kaip turi atrodyti automobilis: kiek ratų jis privalo turėti, kokios detales būtinos, kokiu kuru jis turi būti varomas ar kiek dūmų kamuolių jis paleidžia kaskart paspaudus gazo pėdalą. Keleiviams taip pat tinka bet kas, kas turi bent centimetrą laisvo, nepanaudoto ploto. Tas plotas gali būti ant mašinos stogo, arba ant ant to stogo sukrautų statybinių medžiagų, svogūnų maišų, sunkvežimio kuzave, drauge su kiaulėmis, vištomis arba kitais keleiviais, lengvosios mašinos bagažineje, kabant viena koja ant pikapo priekabos kraštelio ar vos laikantis ant pergrūsto autobuso su atidarytomis durimis laiptelio. Dažniausiai vietiniai į darbą ir iš jo keliauja specialiais “pick-up”: nedidelio krovininio automobilio kuzave ištiesiamas kilimas, ir visi kaip vištos sutupia vienas šalia kito, arba net ir vienas ant kito, greta keturių didžiulių dujų balionų, kurių dujomis ta mašina važiuoja. Vairuotojas pakeliui vis stoja paimti kitų keleiviu, ir jam visai nė motais, kad jie jau netelpa į kuzavą: šie ropščiasi ant stogo arba rankomis laikydamiesi uz kuzavo rėmo vienas laikosi uz kto ir rizikuoja vaziuojant nukristi.

Vienąkart tokia transporto priemoe teko važiuoti ir mums, tiesa, labai trumpą atstuma iki autobusų stoties (jei tą vietą galima autobusų stotimi pavadinti).  Tąkart Ppckupe buvo vien užsieniečiai. Susėdom visi ant to kilimuko ir pajudejom. Suskaičiavau- mūsų buvo 10 zmoniu, ir priekaba buvo pilnutėlė persipynusiu koju, rankų ir kuprinių (kelioniniai lagaminai buvo užkelti ant stogo). Mus pralenkė lygiai toks pat pickupas su vietiniais – jų tokio pat dydžio priekaboje buvo mažiausiai 50, ir niekas taip kaip mes nesiskundė atkratytu užpakaliu!:)

Provincijoje transportas dar įdomesnis: prie visų motorinių transporto priemonių dar prisideda dviračiai, traktoriai, vežimuose įkinkyti arkliai, buliai, traukiantys ratelius su permesta medine lenta, karučiai ir dar visokie zodžiais sunkiai nupasakojami judantys išradimai. Bagane mudu su Darium įsiliejom i vietinių būrį, ir, tarsi Tour de Birma dalyviai skriejome duobėtomis gatvelėmis ir smėlėtais kelkraščiais dviračiais! Tik paskui dar tris dienas nuo kūnų gramdėm nežmonišką dulkių kiekį…

Štai ir prabėgo pralėkė beveik trys savaitės, kai kojos mano nebuvo ne vien šiame blog’e, bet internete apskritai! Į Birmą turėtų važiuoti visi tie, kurie serga priklausomybe nuo interneto:) Jo ten paprasčiausiai nėra! Na, ne visai nėra, bet yra tik tiek, kad kas penktą dieną atradęs silpną interneto srovelę kokio didelio viešbučio vestibiulyje, trijų sakinių emailą krauni 15 minučių… Kantrybė išsiugdo puikiai.

Kelionė po Birmą buvo išties įspūdinga. Kupina egzotikos, prieštaringų jausmų, vargo, džiaugsmų, ir visokių kitokių nesibaigiančių kontrastų.

Tai buvo tarsi keliavimas “laiko mašina” į šalį, kurioje gyvenimas sustojo 1948- aisiais… Nuo tada, kai Birmą paliko okupantai britai, šalis, atrodo, nedaug pasistūmėjo į priekį savo infrastruktūra ir gyvenimo būdu.

Tačiau tuo pačiu ji išlaikė savo tyrumą ir nuostabius, nuoširdžius, darbščius žmones.

Ir nors Aziją ir dalį Afrikos esu pakankamai nemažai išvažinėjus, tai buvo labiausiai atsilikusi ekonomiškai šalis, po kurią teko keliauti. Įspūdžių tiek daug, kad nežinia nuo ko pradėti juos pasakoti. Tad papasakosiu dalimis, galbūt per straipsnius, kuriuos artimiausiu metu ketinu parašyti.

O kadangi šis blog’as skirtas maistui, tai keletą žodžių apie Birmos maistą visgi parašysiu. Maistas Myanmare be galo skanus, ir, žinoma, pigus. Sočią vakarienę dviese su trimis karštais patiekalais, dviem porcijom ryžių, dviem dideliais buteliais alaus ir mineraliniu vandeniu galite suvalgyti Yangono centre už 35 litus. Pusė šios sumos – už alų:)

Patiekalai, kuriuose persipynę Kinijos, Indijos, Tailando ir Vietnamo kulinarinės tradicijos, gaminami tik juos užsakius, tad viskas šviežia, skanu ir nekaloringa. Desertų Azijoje ieškoti neverta – juos atstoja prinokę egzotiški vaisiai: papaja, ananasas, maži bananai, jack fruit ir kiti. Todėl džiaugiuosi, kad grįžau be papildomų kilogramų:)

Tikiuosi, kad per artimiausias dienas pavyks išeiti iš jet lag būsenos ir pilnai grįšiu į šeimininkavimo rėžimą:) Iki greito pasimatymo!

Jaučiuosi, tarsi būčiau užsikonservavusi žiemoj. Psichologinėj žiemoj, jokiu būdu ne tikroj:) Ir nors už lango šviečia saulė, nors oras šiltas ir malonus, jaučiuosi tarsi man reiktų kažkokio stipraus impulso, kad pagaliau pradėčiau gyventi pavasariu! Manau, kad tokiu impulsu taps mūsų kelionė į mylimą Aziją, į Birmą.

Pasiruošimas kelionei man tiek pat pakilus, nei pati kelionė. Knygų vartymas, skaitymas, domėjimasis, viešbučių rinkimas, maršruto sudarymas – tai ištisos valandos gerų emocijų priešais kompiuterio ekraną. Į tokias keliones mėgstu keliauti be didelių įsipareigojimų, tačiau mano vyras, būdamas kurkas didesnis pedantas nei aš, neramiai miega, kol nežino, kuriame viešbutyje tą ar kitą kovo dieną jis miegos Myanmare:) Neseniai varčiau vieno kelionių blog’erio pasakojimus apie jo klaidžiojimus po įvairiausius Žemės kontinentus, ir toks man savas pasirodė jo suvokimas. Tas vaikinas, išsiruošęs į pirmąją savo trijų mėnesių kelionę po Artimuosius Rytus, susidarė smulkų kelionės planą, kuris užėmė net 38 puslapius!! Būdamas labai savimi patenkintas, kad nudirbo tokį sunkų darbą, po kelionės jis dievagojosi, kad niekada daugiau nedarys tokios klaidos. Pasak keliautojo (ir jam aš labai pritariu), kai savo kelionę įspraudi į tikslų maršrutą su dešimtimis lankytinų vietų, su tiksliu grafiku kada ir kur turi būti, su viešbučių rezervacijomis ir lėktuvų bilietais vidiniams skrydžiams, prarandi tą spontaniškumo džiaugsmą, kuris aplanko beveik kiekvienoje kelionėje. Vietoj to, kad džiaugtumeisi kiekviena minute laisvės ir poilsio, esi įspraustas į tokius griežtus rėmus, kad jauti pareigą “atidirbti” viską, ką esi suplanavęs. Būtent todėl keliaudama aš NIEKADA nesinaudoju jokiais iš anksto kažkieno kito (agentūros – apsaugok Viešpatie!!) sudarytais kelionės maršrutais, ar keliauju su visu autobusu kitų žmonių, paskui kuriuos būčiau priversta lakstyti iš vieno objekto į kitą…  Atvirkščiai – maksimaliai vengiu lankytinų turistinių vietų, ir stengiuosi nusitrenkti ten, kur netavažiuoja nei vienas turistinis autobusas.  Man įdomiausia keliauti dviese, ir, atsisėdus po kokia palme po pusryčių, nuspręsti kasdien ką noriu daryti toliau. Todėl galutinis mūsų su vyru kelionės maršrutas gims kažkur ore, kai jau lėktuvas iš Tel Avivo pakils P. Korėjos link. Juk turėsime ištisas 10 valandų iki Seulo, o paskui dar 6 skrisim į Yangoną – Myanmaro sostinę.

Panašu, kad nuotykių ištroškę keliautojai iš viso pasaulio skuba kuo greičiau aplankyti Myanmarą, kol šis dar netapo antru Tailandu… Juk Birma vos prieš metus pilnai išlaisvėjo nuo karinės huntos, valdžiusios šalį savitais metodais, tad viskas ten kol kas autentiška, nenublizginta, nepagražinta. Įskaitant, žinoma, kainas. Vidutinės klasės viešbučiai Birmoje kainuoja ne daugiau nei 30USD (kai tuo tarpu Tel Avive normalesnio viešbučio, kuriame galėtum tikėtis nepamatyti tarakonų, nė neverta pradėti ieškoti be visų 150USD). Maistas taip pat pigus, ir, tikiuosi, skanus. Jau nužiūrėjau kelias Cooking Schools – neketinu praleisti progos išmokti Birmos patiekalų gaminimo. Juk Birmos kulinarijoje susiplakę Tailando ir Indijos virtuvės – ar gali kas nors būti labiau tobula???:) Kuomet Tel Avive esančioje Birmos ambasadoje tvarkėmės vizas kelionei, su Ambasadoriumi išsikalbėjome, kad mėgstu gaminti, ir ypač mėgstu Azijos virtuvę. Tad šis, nieko nelaukęs, paskambino į Birmą savo sūnui, ir prisakė nupirkti man Birmos kulinarinę knygą!:) Vakar sulaukėm skambučio iš Birmos ambasados, kad knyga jau laukia manęs Jangone:) Na ir kaip gi nebūti excited???

Na, o paskutinės dienos prieš kelionę tarsi buvo suplanuotos iš anksto: vakar Kinijos ambasada pakvietė į triukšmingą Kinų Naujų Metų šventę su šokiais, dainom, kaukėm ir net virtuvės šefais, specialiai atvykusiais iš Sičiuano valstijos pagaminti ypatingų patiekalų. Viskas buvo tikrai labai super, bet jau Sičiuano maisto negalėjo valgyti net mano vyras, kuris prie aštrumų labai jau pripratęs:) Vienas jautienos patiekalas, kai priėjau arčiau, buvo pagamintas vien iš aitriųjų pipirų! Taip, jis buvo pagardintas jautiena:) Visi svečiai, paragavę šio užkandžio, braukė prakaitą nuo kaktos, ir čiaudėjo, nesitikėję tokios čili pipirų dozės:)

Tuo tarpu mano pagaminta šios dienos vakarienė buvo taip pat savotiška įžanga į mūsų kelionę į Aziją. Stir Fry su tofu, daržovėmis ir makaronais – pats geriausias būdas sunaudoti visus šaldytuve esančius likučius:)

Dabar šaldytuvas jau tuščias. Galima griebti lagaminus ir mėgautis atosotogomis. Iki pasimatymo kovo vidury!

Pristatau antrą Valentino dienos meniu patiekalą – krevečių ir mango duetą. Labai jau lengvas, kvapnus, spalvotas karštas patiekalas. Neįprastas šiek tiek tiems, kurie krevetes pratę valgyti vien česnakiniame padaže ar pakeptas grilyje:) Bet labai traukiantis akį, vertas išmėginti patiekalas.

Krevetės su mangais ir avokadais (2 asm)

12 didelių krevečių, išlukštentų

1/2 prinokusio mango

1/2 prinokusio minkšto avokado

1cm gabaliukas imbiero šaknies, supjaustytos mažais gabaliukais

2-3 česnako skiltelės, supjaustytos riekelėmis

Kelios šakelės petražolių, sukapotos smulkiai

Aliejas, druskos, pipirų

Žaliosios citrinos sulčių

Mango supjaustome gabaliukais. Trečdalį šiokiekio mikseriu sumalame į tyrelę.

Avokadą nulupame, supjaustome plonais griežinėliais, pašlakstome citrinos sultimis, kad nepatamsėtų.

Įkaitiname keptuvėje aliejų, jame trumpai pakepiname česnaką ir imbierą. Sumetame nuplautas, nusausintas krevetes. Kepiname krevetes maišant 2-3 minutes, kol jos pakeis spalvą. Išjungiame ugnį, pašlaktsome žaliosios citrinos sultimis, pabarstome druska ir pipirais.

Į didelės lėkštės vidurį dedame mango kubelius, iš šonų – avokado skilteles. Ant mango dedame keptas krevetes (imbierą ir česnaką išmetame). Viską pabarstome kapotomis petražolėmis. Lėkštės šonus vei krevetes pašlakstome trinto mango padažu.

Štai pirmasis iš paskelbtojo 2013 metų Valentino šventės meniu patiekalų.

Darydama nuotraukas nusprendžiau eiti labai “dramatišku” keliu – su daug juodos spalvos, tipo, kad šventiškiau atrodytų:) Ir ką galiu pasakyt – kai nuotraukoms naudoji muilinę, kad ir “pažengusią”, visvien ji lieka tik muiline:) Ir nieko tu čia nepadarysi. O dar ta “žvakių šviesa” irgi prie nuotraukų kokybės neprisidėjo:) Kadangi patiekalas suvalgytas, nėra kaip net perfotografuoti. Todėl prašau patikėti, kad viskas ant stalo atrodė kurkas gražiau, ryškiau ir šviesiau nei nuotraukose:) Kitąkart dramatizmo nekursiu:))

Keptos jūrų šukutės su braškių ir baziliko salsa (2 asm)

2 saujelės prinokusių braškių, supjaustytų mažučiais kubeliais

1/2 mažo askaloninio svogūno (shalot), sukapoto labai smulkiai
2 šaukštai susmulkintų šviežio baziliko lapelių
1 šaukštas citrinos sulčių (arba pagal skonį)

1/2 citrinos nutarkuota žievelė
8 vidutinio dydžio jūros šukutės
Druska, pipirai
1 šaukštas sviesto
1 šaukštas alyvuogių aliejaus
Keli baziliko lapeliai, supjaustyti plonomis juostelėmis papuošimui

Pasigaminame salsą: sumaišome braškes, svogūną, citrinos sultis, šiek tiek cukraus (priklausomai nuo to, kokios saldžios braškės, gali reikėti pridėti daugiau cukraus, arba daugiau citrinos sulčių – skonis turi būti saldžiarūgštis, tik jokiais būdais ne per rūgštus), ir sukapotus bazilikus su citrinos žievele, ir įberiame šiek tiek druskos ir pipirų, kad susibalansuotų skonis.

Keptuvėje įkaitiname sviestą ir aliejų ir palaukiam, kol pradės kilti dūmelis. Per tą laiką nusausiname nuplautas jūros šukutes, pabarstome jas iš abiejų pusių pipirais ir druska. Dedame po vieną šukutę į keptuvę, palikdami pakankamaus tarpus tarp jų, ir kepame paždaug 2-2.5 minutės neversdami, kol šukutė iųkeps iki vidurio (jokiais būdais neperkepite, nes tada šukutės taps guminėmis, sunkiai įkandamomis!). Apverčiame šukutes kita puse, ir pakepiname dar minutę- pusantros.

Sudedame šukutes į lėkšteles. Ant kiekvienos jų uždedame po šaukštelį braškių salsos, papuošiame baziliko juostelėmis ir trupučiu citrinos žievelės. Šalia galima dar įdėti papildomai braškių salsos.